Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bioetan LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1346-324/2012 pagal ieškovo Vokietijos įmonės Farwick Muhlen-Maschinenbau GmbH ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bioetan LT“, tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Investicinių projektų vykdymo grupė“ ir uždarajai akcinei bendrovei „MLVS“ dėl skolos priteisimo, sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ekspertizės skyrimą, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Šiuo atveju apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliaciniu skundu kvestionuojamas visoje apimtyje. Vadinasi apelianto inicijuoto apeliacinio proceso dalyką sudaro išsiaiškinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas neteisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį, o ieškovas pristatė jam dalį įrangos, kurios vertė yra lygi sprendimu priteistai sumai.

Dėl esminio sutarties, kaip pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, pažeidimo egzistavimo

Byloje nustatyta, kad apeliantas 2010 m. lapkričio 16 d. pranešimu vienašališkai nutraukė Sutartį motyvuodamas tokį veiksmą ieškovo padarytais esminiais pažeidimais (civilinės bylos Nr. 2-4728-713/2011, l. 82-84). Vienašalio Sutarties nutraukimo priežasčių apeliantas nurodė visą visetą, tačiau jas apibendrinus aišku, kad Sutartis buvo nutraukta motyvuojant tuo, kad ieškovas nustatytu terminu nebaigs projektavimo darbų (1), atlikti projektavimo darbai yra nekokybiški (2), nėra perduota visa įranga, o pristatyta dalis yra nekokybiška (3), neperduoti visi techniniai sertifikatai (4) ir privalomuoju draudimu neapdrausta statinio projektuotojo civilinė atsakomybė (5). Pirmosios instancijos teismas pripažino šias priežastis formaliomis bei nesudarančiomis teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti Sutartį. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje pateiktus įrodymus, faktinio pagrindo padaryti priešingas išvadas nenustatė.

Apeliaciniame skunde įrodinėjant pirmosios instancijos teismo išvadų šioje ginčo dalyje nepagrįstumą iš esmės remiamasi faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su išdėstytomis apelianto 2010 m. lapkričio 16 d. pranešime apie Sutarties nutraukimą. Taigi apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos išvadas, padarytas nurodytoje ginčo dalyje (išskyrus motyvus dėl statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo buvimo). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimus, susijusius su tuo, ar sutartis vienašališkai buvo nutraukta teisėtai, svarbu tokius veiksmus įvertinti ne tik sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo požiūriu, bet išanalizuoti, ar jie buvo atlikti nepažeidžiant sąžiningų ketinimų (angl. good faith) principo imperatyvų, t.y. sutarties nutraukimo institutu pasinaudota laikantis protingumo, proporcingumo ir įprastos sutarčių vykdymo praktikos. Nustačius, kad nurodyta teise buvo pasinaudota pažeidžiant aptartas sąlygas, tokie veiksmai bei jais sukurtas rezultatas negali būti pripažinti teisėtais ir ginami teismine tvarka.

Nustatyta, kad Sutartimi ieškovas įsipareigojo iki 2008 m. sausio mėn. pirmos savaitės pagal trečiojo asmens UAB „IPVG“ pateiktą projektavimo darbų užduotį parengti visus reikalingus 30 000 t talpos bioetanolio gamyklos, apelianto statomos adresu (duomenys neskelbtini), grūdų sandėlių su valymo ir džiovinimo įranga technologijos projektinius dokumentus, suderinti projektą su apeliantu ir trečiuoju asmeniu UAB „IPVG“ bei UAB „Kauno projektai“ bei perduoti suderintą projektą trečiajam asmeniui UAB „IPVG“ (Sutarties 1.1.1. punktas, Sutarties Priedas Nr. 2). Projektas turėjo būti sudarytas iš šešių atskirų dalių: bendrosios, technologinių įrenginių ir jų palaikančiųjų konstrukcijų, elektrotechninės, technologinės dalių bei automatikos ir ryšių (Sutarties 4.3. punktas). Prie bylos prijungtos projektinės dokumentacijos turinys rodo, kad projektinė medžiaga buvo rengiama ir perduodama atsakingiems asmenims pažeidžiant Sutartyje nustatytus terminus (t. 1, b. l. 28-29). Techninės dokumentacijos perdavimo – priėmimo aktas tarp ieškovo ir apelianto pasirašytas 2008 m. rugsėjo 10 d. (t. 1, b. l. 47), tačiau techninės dokumentacijos perdavimas per se nereiškia ją buvus be trūkumų. Faktą, kad ieškovas nustatytu terminu neparengė visų projekto dokumentų, dalis parengtų dokumentų yra su trūkumais, patvirtina Bioetanolio gamyklos statybos organizatorių ir vykdytojų 2008 m. rugpjūčio 12 d. 2008 m. rugsėjo 10 d., 2008 m. rugsėjo 18 d., 2008 m. gruodžio 1 d. vykusių susirinkimų protokolai (t. 7, b. l. 21-36), liudytojų V. K. – buvusio trečiojo asmens UAB „IPVG“ direktoriaus (t. 2, b. l. 176-177), D. C. – buvusio trečiojo asmens UAB „IPVG“ projektų koordinatoriaus (t. 5, b. l. 184-185), parodymai.

Nepaisant išdėstyto, aplinkybės dėl projekto rengimo negali būti kvalifikuojamos kaip patvirtinančios buvus esminį sutartinių prievolių pažeidimą iš ieškovo pusės. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, kadangi Sutartis buvo vykdoma, t.y. įranga tiekiama ir montuojama, nesant pilnai parengto ir suderinto projekto, apeliantas de facto toleravo tokią situaciją ir pretenzijų dėl to iki ieškovo kreipimosi į teismą nereiškė. Iš pirmiau nurodytų Bioetanolio gamyklos statybos organizatorių ir vykdytojų susirinkimų protokolų turinio matyti, kad šalys sprendė ieškovo pateiktos projektinės dokumentacijos trūkumų šalinimo klausimus, nustatinėjo terminus jiems pašalinti ar dokumentacijai papildyti, tačiau bendras ieškovo parengto projekto trūkumų (įskaitant ir trūkstamų dalių) sąrašas nebuvo parengtas, nors tą iki 2008 m. rugsėjo 15 d. turėjo atlikti trečiasis asmuo UAB „IPVG“ (t. 7, b. l. 29). Nurodytos aplinkybės suponuoja, kad ieškovo netinkamas – nesavalaikis bei Sutarties sąlygų neatitinkantis, projektinės dokumentacijos rengimas iš esmės netrukdė apeliantui vykdyti Sutartimi iškeltą tikslą, t.y. pastatyti bioetanolio gamyklą, o padarytus sutartinių prievolių pažeidimus apeliantas savo veiksmais pripažino neesminiais (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Priešingas nustatytų faktinių aplinkybių traktavimas būtų nesuderinamas su bonus pater familias elgesio reikalavimais. Šiame kontekste papildomai pastebėtina, kad Sutartis nebuvo įvykdyta ne dėl ieškovo, bet apelianto veiksmų – laiku neatsiskaitant ne tik su ieškovu, bet ir trečiaisiais asmenimis. Tą patvirtinančios aplinkybės plačiau aptartinos pasisakant dėl apelianto įsiskolinimo dydžio.

Dar vienu pagrindu, kuris, anot apelianto, laikytinas esminiu Sutarties pažeidimu, apeliaciniame skunde įvardijamas faktas dėl įrangos neperdavimo ir dalies perduotos įrangos buvimo nekokybiška. Apelianto pranešime apie Sutarties nutraukimą nurodyta, kad ieškovas ne tik nėra perdavęs visos Sutartyje aptartos įrangos, tačiau jo pristatyta įrangos dalis nekokybiška, t.y. surūdijusi. Pagal bylos medžiagą omenyje turimi ieškovo pristatyti siloso lakštai (t. 2, b. l. 8). Tikslu išsiaiškinti, ar iš tiesų nurodyta įranga yra nekokybiška, trečiasis asmuo UAB „IPVG“ kreipėsi į Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratoriją su prašymu atlikti jų kokybės tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad ieškovo pateikta įranga atitinka kokybės reikalavimus (t. 2, b. l. 77-78), kitaip tariant, juos paveikusi koroziją iš esmės nepakeitė jų esminių savybių. Taigi apelianto formalūs argumentai šioje dalyje prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Pasisakant dėl ne visos įrangos pristatymo, pažymėtina, jog apeliantui vienašalio Sutarties nutraukimo metu neabejotinai buvo žinoma, kad ieškovas yra sustabdęs savo prievolių vykdymą dėl apelianto priešinės prievolės – atsiskaityti už įrangą, pažeidimo (t. 1, b. l. 39, 44).

Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas ne tik neturėjo pakankamo faktinio pagrindo konstatuoti esminio Sutarties pažeidimo iš ieškovo pusės, bet jo paties veiksmai Sutarties vykdymo metu prieštarauja jo pozicijai, kuri buvo išreikšta 2010 m. lapkričio 16 d. pranešime apie Sutarties nutraukimą ir 2010 m. spalio 14 d. Įspėjime. Toks Sutarties vienašalio nutraukimo motyvų prieštaringumas, šio veiksmo atlikimas ieškovui kreipusis į teismą dėl skolos už patiektą įrangą priteisimo teisėjų kolegijos vertinimu patvirtina apeliantą elgusis nesąžiningai – inicijuojant vienašalį Sutarties nutraukimą siekta ne šalių interesų pusiausvyros atkūrimo bei pažeistų teisių apsaugos, tačiau sukurti formalų pagrindą nevykdyti savo prievolių ieškovui. Akivaizdu, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas - pripažinęs apelianto veiksmus neteisėtais, tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisingai taikė CK 6.217 straipsnį.

Dėl įsiskolinimo dydžio

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos sprendimas dalyje dėl ieškinio dalinio tenkinimo priimtas neatskleidus bylos esmės - neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių, kurios galėjo būti nustatytos tik paskyrus apelianto prašomą ekspertizę. Apelianto nurodomos ekspertizės tikslas – išsiaiškinti, ar Sutartis buvo įvykdyta tinkamai, inter alia nustatyti, kokią dalį įrangos ieškovai yra faktiškai pristatęs. Teisėjų kolegija su tokia procesine pozicija negali sutikti ir nesutinka dėl toliau dėstomų argumentų.

Ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių (CPK 212 straipsnis). Aiškindamas CPK 212 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva, jeigu teismui iškyla neaiškūs, specialių žinių reikalaujantys klausimai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Ž. A. v. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007). Nagrinėjamos bylos atveju vienas jos aspektų – ieškovo faktiškai apeliantui pristatytos įrangos kiekio nustatymas. Taigi apeliantas siekia pasitelkti ekspertą išsiaiškinti, koks ieškovo patiektos įrangos kiekis buvo priimtas Sutarties vykdymo metu. Nurodyto pobūdžio ekspertizės skyrimas yra netikslingas, nes į bylą yra pateikti visi įrangos pristatymo važtaraščiai, priėmimo aktai, sąskaitos ir kiti dokumentai, o įrangos kiekio nustatymas apžiūrint sumontuotą produkciją nesuteiktų bylai jokios reikšmingos informacijos, nes, pirma, sumontuota tik dalis įrangos, antra, kita faktiškai neidentifikuojama dalis yra ieškovo bei kitų bioetanolio gamyklos statyboje dalyvavusių asmenų žinioje. Teisėjų kolegija išskiria, kad apeliantas turėjo sąlygas vykdyti efektyvią Sutarties vykdymo kontrolę, tuo pačiu užtikrinti patiekiamos įrangos apskaitą, taigi jam faktiškai perduotos įrangos kiekis galėtų būti nustatytas atlikus jos inventorizaciją. Tokio įrodymo į bylą apeliantas nepateikė. Nurodyta patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo skirti ekspertizę, kuri būtų ne tik perteklinė ir netikslinga, bet neabejotinai užvilkintų bylos, pradėtos dar 2010 m. gegužės 3 d., nagrinėjimą. Reikšmingas apelianto skolos dydžiui nustatyti aplinkybes pakanka byloje surinktos medžiagos ir papildomos techninės žinios tam nėra būtinos.

Kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo klausimu yra nuosekli bei gausi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. v. R. S., I. S., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. ir kt. v. K. S., E. S., bylos Nr. 3K-3-233/2013), todėl atskirai necituotina. Pirmosios instancijos teismas apelianto įsiskolinimo ieškovui dydį nustatė remdamasis ieškovo pateiktomis sąskaitomis, apelianto ir ieškovo tarpusavio susirašinėjimo medžiaga, CMR važtaraščiais, įrangos priėmimo – perdavimo aktais, pateiktų prekių sąrašu. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl netinkamo nurodytų įrodymų vertinimo nepasitvirtina. Įrodinėjimo našta pagrįsti apeliantui vykdant Sutartį patiektos įrangos kiekį teko ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai), ir pagal bylos medžiagą pastarasis neįrodė, jog apeliantui patiekė visą Sutartyje numatytą įrangą. Šią išvadą – atitinkančią pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus aptariamoje dalyje, implikuoja ne tik aplinkybė, jog nebuvo pasirašytas galutinis įrangos priėmimo – perdavimo aktas (Sutarties 6.7. punktas), bet ir neatitikimai tarp ieškovo parengto pateiktų prekių sąrašo (t. 7, b. l. 97-101) ir kitų dokumentų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė įvykdęs savo įsipareigojimą dėl įrangos 389 857 EUR sumoje. Ieškovas to neneigia, o apeliantas jos iš esmės nekvestionuoja, beje, teismas pripažino ieškovą nepristačius didesnę įrangos dalį nei nurodė apeliantas. Taigi teisinio pagrindo detaliau nagrinėti nurodytą ginčo aspektą nėra.

Sutarties 2.1. punkte nustatyta, kad bendra kaina už ieškovo įsipareigojimų vykdymą – projektavimo darbus, įrangos gamybą, pristatymą ir perdavimą apelianto nuosavybėn, sudaro 2 649 049 EUR. Atsiskaitymas turėjo vykti dalimis: 50 000 EUR apeliantui sumokant per 5 darbo dienas nuo Sutarties pasirašymo dienos, 779 715 EUR – per 14 darbo dienų apeliantui gavus banko finansavimą, 1 429 477 EUR – per 5 kalendorines dienas nuo raštiško pranešimo apie pagamintą įrangą gavimo dienos, o 389 857 EUR – per 5 darbo dienas nuo galutinio įrangos priėmimo – perdavimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 3.1. – 3.4. punktai). Iš Sutarties bei jos priedų nuostatų aišku, kad šalys nediferencijavo atsiskaitymo už projektavimo darbus ir įrangos pagaminimą bei pristatymą, tačiau kainą ir jos mokėjimo tvarką nustatė pagal projekto vykdymo eigą. Taigi prievolės sumokėti kainą ar jos dalį pagal Sutarties sąlygas apeliantui atsiradimas buvo susietas su konkrečiais juridiniais įvykiais, pavyzdžiui raštiško pranešimo apie pagamintą įrangą gavimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Įrangos faktinio montavimo darbai, išskyrus jų koordinavimą ir priežiūrą, nepatenka į Sutarties objekto ribas, tačiau su tuo susijusios aplinkybės turi reikšmės analizuojant apeliacinio skundo argumentus esą ieškovas yra įvykdęs tik 42 procentus savo prievolių.

Šalys pripažįsta, kad apeliantas ieškinio pareiškimo dieną atsiskaitydamas pagal Sutartį ieškovui buvo sumokėjęs 1 544 453,50 EUR, t.y. pirmą, antrą įmoką ir pusę trečios įmokos. Tą patvirtina ir ieškovo parengta pažyma apie atsiskaitymus (t. 1, b. l. 107). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti iš apelianto paskutinę įmoką – 389 857 EUR, tačiau patenkino ieškinio reikalavimą priteisti neapmokėtą trečiosios įmokos dalį – 714 738,50 EUR. Apeliantas teigdamas, kad jis neturi pareigos sumokėti ieškovui pastarosios įmokos dalies, ignoruoja ne tik šalių tarpusavio įsipareigojimų vykdymo istoriją, bet kartu iškreipia faktines aplinkybes. Pagal bylos medžiagą ieškovas apeliantui 2008 m. kovo 20 d. išrašė sąskaitą pirmai 714 738,50 EUR sumai (t. 1, b. l. 103-104), o 2008 m. balandžio 15 d. – kitai tokio paties dydžio sumai (t. 1, b. l. 109-110). Nurodytas sąskaitas apeliantas gavo, pretenzijų dėl jų išrašymo nereiškė, tačiau apmokėjo tik dalį 2008 m. kovo 20 d. sąskaitos, o likusias kainos dalis 2008 m. gegužės 26 d. pranešimu „Mokėjimai pagal Sutartį Nr. GU 1/07“ įsipareigojo apmokėti iki 2008 m. birželio 15 d. – 2008 m. birželio 25 d. (t. 1, b. l. 37-39). Mokėjimų vėlavimą apeliantas motyvavo finansiniais sunkumais. Taigi apeliantas de jure patvirtino gavęs įrangą, už kurią įgijo prievolę atsiskaityti. Faktinį įrangos pristatymą taipogi patvirtina CMR važtaraščiai (t. 1, b. l. 66-96; t. 4, b. l. 47-200; t. 5, b. l. 4-173), Įrenginių priėmimo – perdavimo aktai (t. 6, b. l. 7-15), trečiųjų asmenų UAB „MLVS“ ir UAB „IPVG“ veiksmai vykdant gamyklos statybos darbus (CPK 185 straipsnis). Dėl įrangos atitikimo kokybės reikalavimams pasisakyta aptariant klausimus apie vienašalio Sutarties nutraukimo teisėtumą. Pirmiau nurodyta, kad ieškovo sutartinės prievolės apėmė tik bioetanolio gamyklos projekto parengimą, įrangos pagaminimą bei pristatymą, o pačios gamyklos statybą (įskaitant įrangos montavimą) turėjo vykdyti trečiasis asmuo UAB „IPVG“ pagal su apeliantu 2006 m. rugpjūčio 10 d. pasirašytą Generalinę investicinio projekto įgyvendinimo sutartį Nr. BE – 2006: Bioetanolio gamykla 3000 dal.a.a./parą (su galimybe praplėsti iki 60000 dal.a.a./parą) (t. 3, b. l. 8-30). Savo įsipareigojimų įvykdymui trečiasis asmuo UAB „IPVG“ pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „MLVS“, su kuriuo 2007 m. gruodžio 4 d. sudarė Generalinę statybos rangos sutartį Nr. R-5/2007 (t. 4, b. l. 5-15). Paminėtos sutarties nuostatos dėl jos objekto patvirtina, kad ieškovo pristatytą įrangą turėjo sumontuoti trečiasis asmuo UAB „MLVS“. Liudytojai G. S. – trečiojo asmens UAB „MLVS“ vykdantysis direktorius (t. 2, b. l. 172-173), G. K. – trečiojo asmens UAB „MLVS“ direktorius (t. 2, b. l. 174-175), parodė, jog vykdant subrangos darbus – gamyklos įrenginių montavimą, įrangos netrūko, tačiau jie nebuvo baigti sutrikus atsiskaitymams už juos. Buvęs trečiojo asmens UAB „IPVG“ direktorius – V. K., paliudijo, kad darbai buvo vykdomi neturint visos projektinės medžiagos ir tai esminės kliūties nesudarė (t. 2, b. l. 176-177).

Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad ieškovas nustatytu terminu neperdavė apeliantui visų projekto dokumentų, dalis parengtų dokumentų buvo su trūkumais. Bioetanolio gamyklos statybos organizatorių ir vykdytojų 2008 m. rugpjūčio 12 d., 2008 m. rugsėjo 10 d. (t. 7, b. l. 28-36) vykusių susirinkimų protokoluose užfiksuota, kad trečiasis asmuo UAB „IPVG“ įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 15 d. informuoti apie ieškovo parengtos projekto techninės dokumentacijos trūkumus, o ieškovas – juos ištaisyti, pateikti trūkstamą medžiagą ne vėliau kaip iki 2008 m. spalio mėn. Įrodymų, kad šie veiksmai buvo atlikti, byloje nėra. Sutartinių prievolių apeliantui vykdymą ieškovas sustabdė 2008 m. spalio 15 d. apeliantui neapmokėjus 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitos, išrašytos 714 738,50 EUR sumai (t. 1, b. l. 44). Generalinę statybos rangos sutartį Nr. R-5/2007 trečiasis asmuo UAB „MLVS“ vienašališkai nutraukė 2008 m. lapkričio 17 d., motyvuodamas tokį sprendimą tuo, jog trečiasis asmuo UAB „IPVG“ neatsiskaito už įvykdytus darbus (t. 7, b. l. 63). Iš to, kas paminėta, aišku, kad Sutartis nuo 2008 m. spalio 15 d. de facto nebuvo vykdoma, ką patvirtina ir pačios šalys. Taigi Sutarties neįvykdymą iš esmės lėmė apelianto veiksmai – tinkamai nevykdant savo priešinių prievolių ieškovui (CK 6.206 straipsnis, 6.207 straipsnio 1 dalis). Pretenzijų ieškovui dėl jo veiksmų apeliantas iki pat šios bylos iškėlimo nereiškė, apie tai įrodymų į bylą nepateikta. Teigdamas, kad dėl ieškovo kaltės užbaigta vykdyti tik apie 42 procentus bioetanolio gamyklos statybos, apeliantas ignoruoja ieškovo Sutartinių prievolių apimtį bei aplinkybes dėl trečiųjų asmenų veiksmų sustabdant įrangos montavimo darbus. Esama situacija – nustatyta, kad ieškovas pateikė apeliantui esminę dalį Sutartyje nurodytos įrangos ir techninę dokumentaciją, teisėjų kolegijos vertinimu nesudaro pagrindo atleisti apeliantą nuo Sutarties vykdymo ar apriboti jo atsakomybę, kadangi ne tik neįrodyta ieškovo kaltė nurodytu aspektu, bet ir nepaneigta pirmosios instancijos teismo pripažinta jo reikalavimo teisės apimtis (CPK 185 straipsnis). Nors byloje nustatyta, kad ieškovo parengta techninė dokumentacija yra su trūkumais, tačiau ši aplinkybė ginčo kontekste yra mažareikšmė, kadangi apelianto skolos dydis pagal Sutarties sąlygas tiesiogiai koreliuoja tik su jam perduotos įrangos kiekiu. Teisėjų kolegija taipogi atkreipia dėmesį, kad apeliantas neįrodė, jog užbaigi bioetanolio gamyklos statybą, t.y. pasiekti Sutarties tikslą, sutrukdė būtent ieškovas – pateikdamas ne visą įrangą bei netinkamai atlikdamas projektavimo darbus (CPK 12, 178 straipsniai).

Remdamasi paminėtais argumentais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nurodo, kad bylos medžiaga ir apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys teikia pagrindą išvadai, kad teismas šią bylą išnagrinėjo visa apimtimi, tyrė ir vertino visas jai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, o teismo išvados atitinka bylos faktinį pagrindą. Apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai būtų paskirstęs šalims įrodinėjimo naštą ar nenustatęs visų teisingam ginčo kvalifikavimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl to teisėjų kolegija, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu nepasitvirtino - apskųstą sprendimą naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 328, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto valstybei priteisiamas 28 678 Lt žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus apie turėtas 5 566,63 Lt bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro – 3 677,23 Lt advokato teisinės pagalbos ir 1 889,40 Lt vertimo išlaidos (t. 8, b. l. 39-43). Vertimo išlaidos pagal IĮ „Juverta“ išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą buvo patirtos perkant 31,49 puslapių vertimo iš lietuvių į vokiečių kalbą paslaugas (t. 8, b. l. 49). Apeliacinį skundą sudaro 13 lapų (arba kitaip puslapių), taigi akivaizdu, kad ieškovo turėtos vertimo išlaidos nėra visoje apimtyje susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Neįrodžius tokių išlaidų konkretaus dydžio, jos iš apelianto nepriteisiamos.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovui parengė advokatė, dalyvavusi pirmosios instancijos teisme, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, o apeliaciniame skunde nebuvo keliami nauji sudėtingi teisės aiškinimo ar faktų vertinimo klausimai, kurie nebuvo išsamiai išanalizuoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui. Šių faktinių aplinkybių pagrindu ieškovui iš apelianto priteisiamas sumažintas advokato pagalbos išlaidų dydis – 1 500 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis; Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11. punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Farwick Muhlen – Maschinenbau GmbH (juridinio asmens kodas 33658430106) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bioetan LT“ (juridinio asmens kodas 300584316) 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bioetan LT“ 28 678 Lt žyminio mokesčio.