- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-27
- Bylos Nr.
- 1A-51-366/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Donatas Jatužis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdas Gaputis ir Donatas Jatužis,
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, Ž. M. gynėjai advokatei Vaivai Savickienei,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, Ž. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria Ž. M., padariusiam įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, jog Ž. M. 2024 m. vasario 9 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamajame bute, smurtavo prieš savo šeimos narį – motiną R. M., t. y. konflikto metu, ranka stipriai suėmė motinai R. M. už kairės rankos riešo ir staigiai patraukė ją į save, dėl ko R. M. nuslydo nuo sofos ir atsisėdo ant grindų, po to paguldęs motiną R. M. ant grindų, uždėjo kojos kelį R. M. ant kairės pusės žando ir spaudė jos galvą prie grindų bei laikė užlaužtą R. M. kairę ranką už nugaros, po to gulinčiai ant grindų R. M. ranka suėmęs už veido jį kumščiu spaudė bei suėmęs R. M. už plaukų juos tempė, po to R. M. gulinčiai ant grindų kumščiu sudavė vieną kartą į nugarą ir vieną kartą spyrė į dešinę šlaunį, taip ją sužalojo, padarydamas poodines kraujosruvas nosies srityje, kairės akies apatiniame voke, kairio užausio srityje, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, nugaros srityje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimą kairiame skruoste, pogleivio nubrozdinimą ir pogleivio kraujosruvą viršutinėje lūpoje, tuo savo motinai R. M. nežymiai sutrikdė sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu prašoma paskirti pakartotinę ambulatorinę ekspertizę, diagnozei patikslinti; panaikinti skundžiamą nutartį; pagal galimybes ir reikalingumą gražinti bylą pirmosios instancijos teismui, nesant tokiai galimybei, Panevėžio apygardos teisme nagrinėti neviešo teismo proceso tvarka.
2.1. Apelianto teigimu, skundžiama nutartis nepagrįsta, nes prokuroro nutarime perduodant bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodoma, jog baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo vietą – (duomenys neskelbtini), o skundžiamos nutarties 9 punkte nurodoma, kad įvykio vieta butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini).
2.2. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nurodo, jog pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė darbo etiką ir sąžiningo teismo proceso principą „lygių rankų galimybė“, tyčia neįtraukiant įrodymų (medicinine byla iš JK), kurie buvo pateikti, taip gelbėdamas teismo ekspertės R. D. žlugusią reputaciją. Neįgalus asmuo, kuris būdamas (duomenys neskelbtini) amžiaus buvo sunkiai sužalotas JAV ir JK kariškių, tardymo ir kankinimų metu, jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. JK medikai pristatė dokumentus, kurių neturėjo nei Lietuva, nei teismo ekspertė R. D.. Apeliantas teismui pasakojo, kad minėtas sutrikimas yra laikomas progresiniu, priskiriamas tai pačiai ligų kategorijai, kaip vėžys ar depresija, ateityje gali atsinaujinti.
2.3. Apelianto manymu, laikyti, kad jis tik teismo posėdžio metu pradėjo remtis BK 28 straipsniu yra neteisinga, nes nuo 2024 m. vasario 9 d. buvo žinoma apie tai, kad R. M. užpuolė apeliantą. Nurodo, kad Panevėžio policija, tyrėja ir prokuratūra nebuvo informuota apie jo užpuolimą dėl to, kad atliekant apklausą policijoje advokatas K. G. patarė neduoti parodymų tyrėjai, o juos pateikti teisme. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pastebėti ir įtraukti įrodymus, kad apelianto sulaikymo metu, dalyvavo kariškis, ir po alkotesterio parodymų (0.00 promilių) pripažino prokuratūros ir tyrėjo aferas ir nutartyje nebeteigia, kad apeliantas buvo akivaizdžiai girtas.
2.4. Pirmosios instancijos teismas buvo informuotas, jog apelianto gynyba remiasi BK 28 straipsniu. Apeliantas šalinosi nuo R. M. jau nuo 2 m., nuo 20 m. išėjo iš tėvų namų, sukūrė savo šeimą ir laikėsi kuo toliau nuo R. M.. Jam, R. M. pavojingumas nebuvo paslaptis 47 metus. Priežastis, kodėl apeliantas grįžo gyventi į (duomenys neskelbtini), 2022 metais, buvo tikslas surinkti kuo daugiau informacijos apie R. M., jos draugus, jos ir jų darbo metodus, taip pat įvertinti jos pavojingumą. Anot apelianto, įrodyta, jog nuo 2022 m. vasario 5 d. iki 2024 m. vasario 9 d. Panevėžio policija buvo registravusi 2 pranešimus, apie pasikėsinimą ar planavimą nužudyti. Apie tuos pranešimus iš R. M. pusės buvo užsiminta tiek psichiatrei R. D., tiek pati R. M. patvirtino, jog neneigia, kad jų nebuvo. Tik ji interpretavo savo veiklą juokingai, kad tai nebuvo jokie pasikėsinimai, tik buvo kilusi rizika, kad nuo jos atsuktų ar neužsuktų dujų virtuvėje, vos nesprogo virtuvė ir vos nežuvo žmogus, t. y. apeliantas, kuris laiku tai sustabdė. Kitą kartą 3 val. nakties R. M. keistai elgėsi už apelianto miegamojo durų, tai buvo keista ir pavojinga, dėl ko kreipėsi į Jungtinės Karalystės policiją. R. M. sutiko, kad stovėjo naktį už durų, tačiau pavertė tai juokais.
2.5. Apelianto teigimu, nei socialiniai darbuotojai, nei policija nekreipė dėmesio į šiuos du epizodus, todėl teisinėje kalboje, tai yra traktuojama kaip „Lietuva atsisakė suteikti psichologo, psichiatro ar socialinę pagalbą R. M. laiku“. Per 2 m. laikotarpį apeliantas nebendravo nei žodžiu, nei raštu su R. M., kas yra prilyginama, kaip nebylio tyla, todėl laiko, kad įrodyta, jog R. M. savo iniciatyva organizuodavo provokacijas prieš apeliantą. Apeliantas pirmosios instancijos teisme davė parodymus, jog tarp 2022 m. gruodžio ir 2024 vasario mėnesių, jis jau vieną kartą buvo susipjaustęs savo kojų Achilo sausgysles, nes „kažkas“ buvo užrišęs raudoną siūlą ant jo kėdės (skundžiamos nutarties 21 p.) ir antras toks epizodas buvo 2024 m. vasario 9 d. Anot apelianto, įrodyta, jog po 2 tyčinių R. M. provokacijų ir dėl Lietuvos nesugebėjimo padėti sergančiai moteriai, moteris leidosi į tolimesnius fantazijos aktus, provokuoti apeliantą ir stengtis jį įbauginti, užrišant raudoną siūlą, primenant jam vaikystės traumą. Bauginimo metodika yra ta, kad „kažkas norėjo pasakyti, kad mes žinome tavo kitą žingsnį“ ir kaip žmogus sulenkė savo kojas prie savo darbo stalo, paprasčiausiai susipjaustė sausgysles ir suprato tai natūraliai, kaip bauginimą. Kadangi trauma nebuvo didelė, su siūlu labai daug nesusipjaustysi, žmogus paprasčiausiai to neviešimo.
2.6. R. M. parodymai, kad apeliantas per tuos metus buvo labai mandagus, tylus, net pasibeldė prieš įeidamas pas ją į kambarį ir ji pasakė prašau, įrodo, jog apeliantas po svetimus kambarius, butus, nevaikšto ir R. M. ne tik kad pati pasikvietė, bet ir turėjo visų įvykių kontrolę, juk jei ji nebūtų pasakiusi (aš svečių nelaukių) niekas pas ją ir nebūtų ėję. Todėl, tokia apelianto veikla, yra priešinga kas yra tyčinis noras užeiti nekviestam ar tyčinis noras smurtauti. Apelianto tiesioginiai klausimai, apie priežastis, tikslus, kodėl yra rišami raudoni siūlai su tikslu įbauginti, ar kokiomis aplinkybėmis atsirado namuose Amerikos pornografinis žurnalas SSRS laikais, ir buvo ta nemaloni aplinkybė, dėl kurios nesusivaldžiusi ir aptemusia sąmone, R. M. puolė apeliantą. R. M. atsisakė pasakoti prokuratūrai ir tyrėjai apie to vakaro pokalbį su apeliantu, apylinkės teisme pripažino, kad šaukė, tačiau posėdžio metu apeliantui nebuvo leista užduoti jai klausimus. Apeliantas yra vienintelis, kuris aktyviai bendradarbiauja su teisėsauga su tikslu išsiaiškinti kas įvyko tuo adresu tą vakarą.
2.7. Teigia, kad menkaverčiai fiziniai kontaktai – mėlynės, 12, kurias patyrė R. M., atitinka apelianto įvykių versiją ir paneigia R. M. įvykių versiją. Pati R. M. teisme paneigė savo įvykių versiją. Ji 9 mėnesius pasakojo, kad gulėjo ant nugaros ir jai laužė ranką, bet teisme ji pirmoji išsigando, išsidavė ir pakeitė parodymus, kad ją sveriančią 160 kg patempė už rankos, ir ji nugriuvo ant pilvo ir tuomet jai laužė ranką. Teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs ir ji tyčia nutyli visas reikšmingas įvykio aplinkybes.
2.8. Teismas nėra susipažinęs su tokiais dalykais, kaip kad žmogaus traukimas paėmus už kairės pėdos, o ne dešinės. Jei žmogus traukiamas už dešinės kojos – psichologiškai, tai yra gan linksma, tačiau kai yra traukiama už kairės kojos, tai yra labai nemalonu, sukelia nesaugumo jausmą psichologijoje. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad R. M. buvo patraukta už kairės kojos, kuri įstrigo apelianto pažasties srityje, po jos suduoto smūgio kojos pėda jam į širdies plotą, ir akivaizdžiai įrodyta, kad tai jai sukėlė siaubą, neapsakomą baimę.
2.9. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų užpultas ar sužalotas, tačiau apeliantas sulaikytas ir pristatytas į Panevėžio policijos komisariatą nebuvo apklaustas ar patyrė kokius kūno sužalojimus, nebuvo iškviesti medikai, kad jį apžiūrėtų, nebuvo siūlyta atlikti abdukciją. Sulaikymo metu kameroje, kurioje yra CCTV, apeliantas pradėjo duoti parodymus rašydamas juos pirštu ant sienos, ir jei ten pasitvirtins, kad jis davė parodymus, šešėlinius, kad taip nukentėjusioji jį užpuolė, bet ant sienos jis nepaliko elektroninio parašo.
2.10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 20 punkte pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau anot apelianto ji nėra tinkama šios bylos nagrinėjimui, nes apeliantas yra neįgalus ir invalidas.
2.11. Anot apelianto, teismo procesas buvo panašus į chaotišką pokalbį, kuriame buvo trukdoma užduoti klausimus pareiškėjai, ekspertei, o advokatė V. Savickienė buvo pakviesta tik pasyviai stebėti šeimos dramos, posėdžio metu, tik trukdė apeliantui. Atkreipiamas dėmesys, kad R. M., juoda apranga ir raudonas šalikas, buvo nemalonios vizualinės asociacijos – priedanga nedviprasmiškam apelianto bauginimui, kas jis neužsimintų teisme apie „raudoną siūlą“.
Šalies argumentai
2.12. Teismo ekspertė R. D. teisme paaiškino, kad apeliantui visas diagnozes panaikino, o jos pačios sugalvota diagnozė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tėra tai, ką ji norėjo pasakyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę į įsitikinimus, ir ji paprasčiausiai sumaišė, kas yra kliedesiai, o kas yra įsitikinimai. Ekspertės duoti paaiškinimai parodo, pačios ekspertės žemą darbo kultūrą, kvalifikacijos stoką, polinkį į melą ir nesąžiningumą. Ekspertė paaiškino, kad tai yra įsitikinimų visumą, ir nuo įsitikinimų vaistų nėra, todėl jokie vaistai ir nėra paskirti apeliantui ir niekada nebus. Todėl apeliantui kyla klausimas, koks yra reikalingumas lankytis pas psichiatrus ko prašo prokuratūra.
2.13. Nurodoma, kad tiek apeliantas, tiek priešingos šalies atstovas advokatas V. G., pirmosios instancijos teisme pastebėjo, kad neleisti dalyvauti apeliantui byloje, ar neleisti jam duoti parodymus prieštarautų BK nuostatoms. Iš pradžių reikia nustatyti neveiksnumą, pilną ar dalinį, o ne remtis psichiatrės nuomone, taip kaip ji bendrai apibūdina apeliantą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą neskirti papildomos ekspertizės. Apelianto manymu, nėra aišku, kodėl psichiatrai nenori, kad žmogus duotų parodymus teisme, po priesaika, bet primygtinai nori, kad viską papasakotų patiems psichiatrams.
2.14. Apelianto teigimu, gauta Anglijos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad jei teisme asmuo teigia, jog tai buvo savigyna, jam turi būti suteikta teisė parodyti kur ir kokie buvo jo gynybiniai veiksmai. Apeliantas kaip pvz. nurodo šiuos veiksmus: kaire ranka blokavau agresorės abiejų rankų ataką; dešinės kojos kelio barikada stabdžiau agresorės judėjimo krypti; dešinės rankos kontaktu, į agresorės kairę pusę, nukreipiau agresorės judėjimą į jai nepalankią pusę; blokavau agresorės dešinės kojos smūgį man į krūtinę, bet nepavyko jo atremti, tik pavyko sušvelninti jį; kairės rankos pagalba pavyko blokuoti agresorės kairės kojos smūgį, ko pasėkoje jos koja liko įstrigusi jai nepatogioje pozicijoje; savo kūno pagalba, pakeičiau agresorės poziciją, nuo jai patogios vietos atakuoti mane gulint ant lovos, iki nepatogios vietos gulint jai ant grindų; abejomis savo rankomis laikiau agresorės ranką ir stabdžiau ją nuo tolimesnių atakų; kairės kojos keliu laikiau prispaudęs agresorės krūtinę, o dešinės kojos keliu laikiau prispaudęs jos veidą, kas pavyk sustabdyti ją nuo kandžiojimosi; pridėjęs savo dešinį kumštį jai prie veido, tikrinau vizualiai ir garso pagalba ar ji reaguoja į komandas ir aplinką; tik pilnai įsitikinęs, kad agresorė toliau nebeketina smurtauti pasitraukiau nuo jos per saugų atstumą.
2.15. Teigiama, kad byla yra ne apie asmeninius teisėjo įsitikinimus, ar vidinius įsitikinimu. Šiuo atveju, teigiant, kad apelianto 10 tiesioginių veiksmų yra smurtas ar smurtiniai veiksmai, jie privalo tai įrodyti naudodami tiesioginius įrodymus, nurodant tikslus ir motyvus, ir pilnas aplinkybes, visi šie įrodymai privalo susijungti į vientisą, tolygią, loginę veiksmų seriją. Jei prokuratūra remiasi tik prielaidomis, netiesioginiais įrodymais, ir užkaišo savo bylos spragas pasamprotavimais, to teismui nepakanka įrodyti žmogaus kaltės, nes nesant nenuginčijamų įrodymų, žmogaus kaltės negalima nustatyti.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdyje prokurorė ir asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, Ž. M. gynėja advokatė prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, Ž. M. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, Ž. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog Ž. M. padarė neteisėtus veiksmus, uždraustus BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes nukentėjusioji R. M. puolė Ž. M., o šis gynėsi nuo jos.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino įrodytu, kad Ž. M. būdamas nepakaltinamas, padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Pirmosios instancijos teismas atliko bei skundžiamoje nutartyje išdėstė išsamią visų bylos įrodymų analizę bei pateikė argumentuotas išvadas dėl jų vertinimo, byloje nustatytų aplinkybių įrodytumo, su jomis teisėjų kolegija sutinka ir jų neatkartoja, o atsako į esminius skundo argumentus.
Dėl įrodymų vertinimo
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
9. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad Ž. M. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, tai įrodo nukentėjusiosios R. M. parodymai, paties Ž. M. duoti paaiškinimai, kad, jo supratimu, mama buvo agresyvi, jį puolė, todėl jis pritaikė „tramdomąsias priemones“, t. y. laikė rankas, traukė už kojos, laikė prispaudęs veidą prie žemės ir pan.; įvykio vietos apžiūros protokolas, Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašo apžiūros protokolas ir kiti byloje esantys bei teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje esantys įrodymai esminėse detalėse sutampa, atitinka faktines bylos aplinkybes ir jais abejoti teismas neturi pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi byloje nėra įrodymų paneigiančių nukentėjusiosios R. M. parodymus, taip pat jie nėra prieštaringi kitų byloje surinktų įrodymų visumai.
10. Nagrinėjamu atveju, kaip nepagrįsti, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusiosios R. M. parodymai nėra nuoseklūs, kad ši tyčia nutyli visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Kadangi priešingai nei nurodoma skunde, nukentėjusiosios nurodomos įvykio aplinkybės, smūgių skaičius ir vietos į kurias šie buvo suduoti esminėse detalėse nėra prieštaringi. Praėjus labai trumpam laikui po įvykio nukentėjusioji R. M. parodė, kad <...> sūnus Ž. M., gyvenantis kartu su ja, atėjo į jos kambarį ir pradėjo jai priekaištauti dėl įvairių dalykų bei kabinėtis, agresyviai sakydamas „Žiūrėk tu man į akis“ <...> pasakodamas jis priėjo prie R. M. ir kuria ranka ji nežino, jos sūnus Ž. M. stipriai suėmė jai už kairės rankos riešo ir staigiai patraukė į save, dėl ko ji nuslydo nuo sofos ir atsisėdo ant grindų, po to jis R. M. pagulė ant grindų ir kelį jai uždėjo ant kairės pusės žando, taip spausdamas jos galvą prie žemės, tada R. M. gulint ant grindų, ranka suėmęs už veido, jį spaudė ir kumščiu sudavė į viršutinę lūpą bei suėmė už plaukų, ir juos tempė. Taip pat Ž. M. kumščiu sudavė į kairę nugaros pusę (........). apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad <...> kai į kambarį užėjo akivaizdžiai neblaivus sūnus Ž. M., gyvenantis kartu, agresyviai nusiteikęs, t. y. jis buvo sugniaužęs kumščius ir pakeltu tonu agresyviai pradėjo prie jos kabinėtis, sakydamas nebūtus dalykus: „Tu KGB agentė, tu tėvą užmušei, tu visus pražudei“, po to sakydamas: „Žiūrėk tu man į akis“, <...> jam atėjus į kambarį labai jo išsigando, tačiau jis pasakodamas priėjo prie jos ir, kuria ranka nežino, Ž. M. stipriai suėmė R. M. už kairės rankos riešo, ir staigiai patraukė į save, dėl ko ji nuo sofos nuslydo ir atsisėdo ant grindų, po to jis paguldė R. M. ant grindų, ir kurios kojos keliu nežino, prispaudė kairės pusės žandą prie grindų ir stipriai jį spaudė. Nežino, su kurios rankos pirštais spaudė veidą. Paskui sūnus su kumščiu spaudė veidą ir viršutinę lūpą, sakydamas: „Tuoj aš tau parodysiu“. Gulint ant grindų, Ž. M. suėmė R. M. už plaukų ir juos patempė, jam pasakė: „skauda“. Ž. M. toliau gulint ant grindų kumščiu, negali pasakyti, kurios rankos, vieną kartą sudavė į kairę nugaros pusę ir vieną kartą spyrė, kuria koja nežino, spyrė į dešinės pusės šlaunį <...> (1 t., b. l. 36-41). Nukentėjusioji R. M., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad <...> apie 21 val., jis pasibeldė į kambario duris. Užėjo, tačiau jau buvo neramus, nusiteikęs ne geranoriškai. <...> Ž. M. pradėjo prie jos provokuojančiai kabinėtis. <...> Būdamas netoli jos, apie 50 cm atstumu, vis pasistumdydamas prie jos pradėjo kabinėtis. Jis baugino. <...> Jis supyko, ir patraukė ją už kairės rankos (rodo kraujosruvas ant kairiojo žasto išorinės pusės), tai įvyko staiga, jis pasuko ranką, suskaudo. R. M. nuslydo ant grindų ir gulėjo ant dešinio šono, jis su kojos keliu spaudė kairės pusės veidą ir tuo pačiu laikė užlaužtą kairę ranką už nugaros. <...> Jis dar kartą paspaudė galvą ir pasakė <...> Kai atsistojo, norėjo išeiti iš kambario, bet jis kumščiu sudavė į kairę nugaros pusę. Spyrė į kairiąją šlaunį, kai gulėjo ant žemės. Skaudėjo, net sušuko. Tada jis jau atsistojus, trenkė antrą kartą į kairės pusės nugaros sritį inkstų srityje. <...> (1 t., b. l. 68-72). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. M. parodė, kad <...> Pasibeldė, atėjo. Ji jautė, kad tarp jų yra įtampa, kad yra negerai. Jautė, kad jis nori ją pakalbinti, buvo daug tokių skaudžių replikų ir ji net nežinojo, ką jam atsakyti. <...> Jis kabinėjosi, ją traukė už rankos, ji atsidūrė ant grindų, bandė gintis, atsistumti rankomis. Tada ją pervertė ir smarkiai sudavė. <...> Jis pradėjo smurtinius veiksmus prieš ją, provokavo, kad ji tiesiog prabiltų, savo nuomonę pasakytų, bet matė, kad prie gero tas pokalbis neprives. <...> Jis atliko negražius, šiurkščius veiksmus: stumdymas, ant grindų patraukimas ir noras neprisileisti. Aišku, žmogus ginasi, bet ji sėdėdama tiesiog rankas ištiesė, jis tas rankas pagriebė. Buvo šiurkštus ir grubus elgesys. <...>. Pastebėtina, kad nors vėlesnėse apklausose tam tikros įvykio faktinės aplinkybės neatitinka, tačiau pagrindinės aplinkybės apie suduotus smūgius, suėmimą už plaukų ir spyrį išliko tos pačios, kaip ir aplinkybė, jog šiuos veiksmus atliko būtent Ž. M.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tam tikra kaita parodymuose, esminėse aplinkybėse jiems išliekant nuosekliais, kartu įvertinus ir nukentėjusiosios amžių, emocinę būklę, dar nereiškia pačių parodymų nepatikimumo, tuo labiau, kad juos patvirtina kitų, byloje surinktų netiesioginių įrodymų visuma, t. y. paties Ž. M. duoti paaiškinimai, kad, jo supratimu, mama buvo agresyvi, jį puolė, todėl jis pritaikė „tramdomąsias priemones“, t. y. laikė rankas, traukė už kojos, laikė prispaudęs veidą prie žemės ir pan.; įvykio vietos apžiūros protokolu, Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokolas, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas po pranešimo atvykusių policijos pareigūnų bendravimas su nukentėjusiąją R. M., specialisto išvada.
11. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajai R. M. sužalojimai, t. y. nustatytos poodinės kraujosruvos nosies srityje, kairės akies apatiniame voke, kairio užausio srityje, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, nugaros srityje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimas kairiame skruoste, pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje buvo padaryti Ž. M. neteisėtais veiksmais, todėl tokie jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
12. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamos nutarties 9-ame punkte klaidingai nurodyta, kad įvykio vieta yra butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Iš šioje pastraipoje išdėstytos informacijos ir tos informacijos buvimo vietos baudžiamojoje byloje (T. 1, b. l. 1 – 13) akivaizdu, jog tai duomenys visai iš kitos bylos, į šią nutartį įkelti dėl techninės klaidos. Nukentėjusiosios R. M. parodymai bei kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika buvo padaryta (duomenys neskelbtini). Todėl nutarties 9-ame punkte pateikta informacija iš nutarties šalinama.
Dėl būtinosios ginties
13. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).
14. Šiuo atveju jokios būtinosios ginties situacijos nebuvo, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad Ž. M. būtų užpultas ar sužalotas. Ž. M. nereiškė jokių pretenzijų, kad R. M. būtų jį sužalojusi. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Ž. M. kaltės ir tėra tik jo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta interpretacija. Todėl, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Ž. M. veikė esant būtinosios ginties situacijai.
Dėl pakartotinės ekspertizės
15. Apeliantas prašo paskirti pakartotinę ambulatorinę ekspertizę, diagnozei patikslinti, nes nebuvo susipažinta su medicininiais dokumentais iš Jungtinės Karalystės. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad analogišką prašymą Ž. M. buvo pateikęs ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (5 t., b. l. 140-143), jį teismas motyvuotai atmetė.
16. Iš 2024 m. rugpjūčio 12 - rugpjūčio 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizei atlikimui pateikta – nutartis, ikiteisminio tyrimo medžiaga (3 tomai), medicininė dokumentacija iš Lietuvoje esančių gydymo įstaigų, ir vokas, kuriame laiškas su prašymu ir medicininių dokumentų kopijos anglų kalba. Įvertinus šių duomenų visumą buvo konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini).
17. Įvertinus aukščiau pateikta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti psichikos būklės tyrimą atlikusių specialistų kompetencija, jų taikytomis metodikomis, pateiktų specialistų išvadų teisingumu. Apeliantas nepateikė minėtas išvadas paneigiančių įrodymų. Pastebėtina, kad pakartotinė ekspertizė galėtų būti skiriama tik tuo atveju, kai teismui kiltu abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo. Nesant abejonių dėl paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų aiškumo, išsamumo ir pagrįstumo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę.
18. Atsižvelgus į aukščiau pateikta, naikinti ar keisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. nutartį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, Ž. M. apeliacinį skundą.