Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-11-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-197/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-15
Bylos Nr.
1A-62-197/2016
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Regina Gaudutienė, Laima Garnelienė
Kaltinamasis
A. J. V.
Advokatai
Mantas Šriupšta
Kategorijos
  • 1.2.14.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-197/2016Proceso Nr. 1-20-9-01056-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.6.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos Albino Bielskio, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Reginos Gaudutienės

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,gynėjui advokatui Mantui Šriupštai,išteisintajam A. J. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. V. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. vasario 4 d. bei laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, atskaitingu asmeniu, turėdamas teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, veikdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, surašė 2012 m. rugpjūčio 21 d. autotransporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamos jo (A. J. V.) ir E. B., pagal kurią pardavė E. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo sutarties pagrindu valdomas ir naudojamas transporto priemones Mercedes B. V. 115 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už parduotas transporto priemones iš E. B. pagal 2012 m. rugpjūčio 23 d., 2012 m. spalio 18 d. pinigų perdavimo patvirtinimus gautus pinigus, iš viso 44 000 Lt jis (A. J. V.) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą neįnešė, autotransporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarties, pinigų perdavimo patvirtinimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir tokiu būdu pasisavino 44 000 Lt, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės – 44 000 Lt turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu A. J. V. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. J. V. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. 2008 m. vasario 27 d. ir balandžio 9 d. lizingo sutartimis bendrovė įsigijo automobilius Škoda Oktavia ir Mercedes B. V. (t. 1, b. l. 67, 72 ). Pilnai nesumokėjus Lizingo įmokų minėtas transporto priemones A. J. V. pardavė E. B. (t. 1, b. l. 126-128), už kuriuos gavo 44 000 Lt (t. 1, b. l. 129-130). Byloje nėra duomenų, kad A. J. V. bendrovės buhalterijai pateikė autotransporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartį bei įnešė į bedrovės kasą gautus pinigus. Apygardos teismas konstatavo, jog A. J. V. pagal lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 5.1.5. punktą neturėjo teisės parduoti autotransporto priemonių, nes autotransporto priemonės tuo metu dar priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi tarp A. J. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kilę civiliniai teisiniai santykiai, kurių metu viena iš šalių pažeidė anksčiau paminėtą sutarties sąlygą, už tai numatoma civilinė atsakomybė. Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba kai civilinių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas. Byloje nustatyta, kad pardavus automobilius E. B. buvo sutarta, kad jis ir toliau naudosis automobiliu Škoda Oktavia, o bendrovė už abu automobilius ir toliau mokės numatytas lizingo įmokas. Jos pilnai buvo sumokėtos 2013 m. vasario 20 d. (t. 1, b. l. 89-90 ). Šiuo metu abu automobiliai yra registruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu (t. 1, b. l. 52-54, 56-58, 100), jie yra įtraukti į bendrovės turto balansą. Automobiliams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo teigti, kad bendrovė juos prarado ir dėl to jai yra padaryta didelė turtinė žala. Dėl automobilių ar negrąžintų pinigų E. B. savo pažeistas teises taip pat gali ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje civiliniu ieškovu pripažinta BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nepareiškė net civilinio ieškinio.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 2 punktas).

Prokuroras sutinka, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai nurodyti visi įrodymų šaltiniai ir jų turinys, apygardos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos aplinkybes, tačiau vertindamas įrodymus ir darydamas galutines išvadas neteisingai identifikavo A. J. V. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje dalyką – turtą. Dėl to padarė neteisingą išvadą, kad A. J. V. savo veiksmais nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Iš išteisintajam pateiktų kaltinimų matyti, kad A. J. V. buvo kaltinamas pasisavinęs 44 000 Lt grynųjų pinigų, kurie buvo gauti iš pirkėjo E. B. už parduotus automobilius. Būtent šis turtas – 44 000 Lt, gauti sudaryto sandorio (automobilių pirkimo – pardavimo) vykdymo metu, priklausė jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir būtent šis turtas (44 000 Lt) turi būti vertinamas kaip inkriminuoto nusikaltimo dalykas.

Teigia, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog A. J. V. kaltinime minimu laikotarpiu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kuris turėjo teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus, kontroliuoti veiklą, valdyti ir naudoti turtą, tame tarpe ir transporto priemones Mercedes B. V. 115 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurias 2012 m. rugpjūčio 21 d. autotransporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė E. B. už 44 000 Lt. Šiuos pinigus privalėjo apskaityti bendrovės kasoje, tačiau to nepadarė, taip pat įmonei sudarytų sutarčių, pinigų gavimą patvirtinančių dokumentų bei pačių pinigų neperdavė, tokiu būdu juos paversdamas savo asmeniniu turtu. Prokuroro manymu A. J. V. versija, kad jis gautus pinigus panaudojo įmonės reikmėms, vertintina kritiškai, nes ji nepagrįsta rašytiniais bylos duomenimis. Tai, kad A. J. V. pasisavino jo žinioje buvusius UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 44 000 Lt, ir tuo padarė didelę turtinę žalą, patvirtina liudytojų G. M., bankroto administratoriaus A. G., E. B. parodymai apie atliktus A. J. V. veiksmus prieš ir po autotransporto priemonių pardavimo.

Prašo įvertinti A. J. V. objektyvius veiksmus, t. y. automobiliai E. B. buvo parduoti pažeidžiant lizingo sutartį – negavus lizingo bendrovės sutikimo, kurie teisinių pasekmių neturėjo, tačiau patvirtina A. J. V. padarytos veikos subjektyvinę pusę – tyčią. Akivaizdu, kad išteisintasis pagal lizingo sutartį neturėjo teisės parduoti automobilių, o tai rodo, kad pastarasis sąmoningai nepaisė šių sąlygų bei gavęs už automobilius 44 000 Lt bendrovei jų neperdavė, neapskaitė, nepanaudojo jos veikloje, tokiu būdu pinigus pasisavino. Kad A. J. V. sąmoningai gautų pinigų nepateikė įmonei įrodo ir aplinkybė, kad jis priimdamas pinigus iš E. B. pasirašė iš esmės buhalterinės apskaitos prasme neturinčius juridinės galios dokumentus – 2012 m. rugpjūčio 23 d. ir 2012 m. spalio 18 d. „pinigų perdavimo patvirtinimus“. Kad tokie dokumentai bendrovės kasoje (buhalterijoje) nebuvo naudojami patvirtino ir liudytoja G. M..

Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotą praktiką (LAT nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013), nes neteisingai interpretavo juridinį faktą, kad šiuo metu abu automobiliai yra registruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jie yra įtraukti į bendrovės turto balansą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civiliniu ieškovu pripažintas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nepareiškė civilinio ieškinio, ir padarė klaidingą išvadą, jog bendrovė automobilių neprarado ir jai nepadaryta didelė žala. A. G. paaiškino, kad jis kaip BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius, vykdydamas savo funkcijas kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu civilinio proceso tvarka, kadangi viskas padaryta neteisėtais A. J. V. kaip vadovo veiksmais, dėl kurių 2012 m. gruodžio mėn. visam įmonės turtui buvo uždėtas areštas. Nors šiuo metu teisiškai pagal VšĮ „Regitra“ duomenis automobiliai priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jais disponuoti nėra galimybių, kadangi taikomas draudimas. Įmonė juos gali tik saugoti. Dėl to teigia, kad įmonei yra padaryta žala, nes įmonės turtas pradangintas, nors turtas yra įmonės balanse, tačiau asmenys turi pirkimo-pardavimo sutartis ir dėl to automobiliais natūroje negalima disponuoti. Kita vertus anksčiau paminėta automobilių pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta, nepanaikinta, baudžiamojoje byloje negauta duomenų, suteikiančių bent kokią galimybę minėtą sutartį pripažinti negaliojančia, todėl pripažintina realia ir galiojančia, o tai reiškia, jog automobilių nuosavybė perėjo pirkėjui E. B.. Taigi prokuroras daro išvadą, kad šios aplinkybės apsunkina BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atgauti automobilius nuosavybės teise, o įmonė negavusi už parduotus automobilius 44 000 Lt, patyrė didelę žalą, t. y. dėl A. J. V. veiksmų bendrovė prarado nuosavybę į minėtus automobilius bei negavo už jų pardavimą sulygtos 44 000 Lt sumos.

Teismas, skirdamas bausmę A. J. V., turėtų atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas sunkus nusikaltimas, kaltės formą ir rūšį – nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – padarytas savanaudiškas nusikaltimas, nusikalstamos veikos stadiją – nusikaltimas baigtas, kaltininko asmenybę – neteistas, charakterizuojamas teigiamai, tai, kad baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra, todėl skirti realią, mažesnę nė vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, kuriuo A. J. V. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

A. J. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį bei bylą perduoti prokurorui, o išteisintasis ir jo gynėjas prašo palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir prašymą grąžinti bylą prokurorui.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas ir prašymas atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad A. J. V. pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 3 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad prašoma A. J. V. nuteisti dėl turto pasisavinimo, kadangi dėl A. J. V. veiksmų bendrovė prarado nuosavybę į transporto priemones Mercedes B. V. 115 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei negavo už jų pardavimą sulygtos 44 000 Lt sumos.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (LAT nutartis Nr. 2K-P-89/2014). Apygardos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. J. V. nekaltumo, nes pagal byloje esančius dokumentus, civilinio ieškovo atstovo A. G., liudytojų E. B. ir G. M. ir išteisintojo parodymus matyti, kad byloje minimi automobiliai yra įrašyti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansą, joms buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir automobiliai buvo registruoti įmonės vardu.

Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo ištirti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo automobiliui Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis dėl kreditoriaus A. J. V. finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje, Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimas dėl E. B. ir A. J. V. sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turto išreikalavimo, Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas dėl UAB „A. L.“ skolos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis dėl valdymo gynimo (t. 2, b. l. 77-92). Visi šie sprendimai tik dar labiau patvirtina, jog civilinis ieškovo atstovas įmonės teises apgynė civilinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimu buvo nustatyta, kad ginčo automobiliai, t. y. Mercedes B. V. 115 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo parduoti atsakovui E. B. ir už juos nebuvo gautos tam tikros pinigų sumos. Teismas iš jam pateiktų dokumentų nustatė, kad pagal jokius pinigų perdavimo patvirtinimus, kuriuos pasirašė atsakingas asmuo A. J. V. pinigai laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. birželio 26 d. kasoje nėra gauti ir apskaityti, o automobilis Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra apskaitomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turte, balanso ilgalaikio turto straipsnyje, skiltyje „Transporto priemonės“. Apskaitoje nėra užfiksuotos jokios ūkinės operacijos, susijusios su automobilių pardavimu, nėra vykdyti jokie mokėjimai už juos. Per visą laikotarpį UAB „E.“, kuri vedė buhalterinę apskaitą, nebuvo pateiktos jokios automobilių pirkimo – pardavimo sutartys. Su tokiomis faktinėmis aplinkybėmis sutiko ir prokuroras apeliacinės instancijos teisme. Be to, 2015 m. vasario 18 d. nutartimi nutraukta civilinė byla dėl Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdymo teisių gynimo, o tai reiškia, kad po šio sprendimo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nebuvo praradęs teisės valdyti, naudoti ir disponuoti šiuo automobiliu kaip savininkas. Bankroto administratorius A. G. teismui pateikė dvi transporto priemonių, t. y. Mercedes B. V. 115 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis, iš kurių matyti, kad būtent BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo A. G. šiuos automobilius pardavė G. P. ir UAB „E.“ (t. 2, b. l. 148-149). Iš to seka, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ neprarado ir nepatyrė jokios žalos, nes savo teises apgynė civilinio proceso tvarka įrodydama, kad automobilių pirkimo – pardavimo sutartys yra negaliojančios ir pinigai už jas nebuvo perduoti. Be to, iš šių dokumentų matyti, kad minėti automobiliai, niekada nebuvo išėję iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinios, nes E. B. net neturėjo teisės jų registruoti savo vardu. Liudytojas E. B. šios instancijos teisme patvirtino, jog automobiliai nebuvo registruoti jo vardu, gavęs nurodymą automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pristatė į BRC automobilių saugojimo aikštelę K. prie IX forto, o automobilis Mercedes B. V. 115 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) visą laiką stovėjo įmonės kieme. Teigė, kad jo sumokėtus pinigus už automobilius, t. y. 44 000 Lt, A. J. V. grąžino ir pretenzijų jam neturi (t. 2, b. l. 163-164). Teisėjų kolegija, įvertinusi ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad A. J. V. pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, kuria buvo kaltinamas A. J. V..

Prokuroras savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad rašant 2015 m. sausio 9 d. apeliacinį skundą dar nebuvo įsiteisėję 2015 m. sausio 6 d. ir 2015 vasario 18 d. teismo sprendimai ir prokurorui nebuvo žinomos šiais sprendimais konstatuotos faktinės aplinkybės. Atsižvelgęs į apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusias aplinkybes padarė išvadą, kad A. J. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių ir apeliacinis skundas negali būti tenkinamas pripažįstant A. J. V. kaltu pagal jam buvusį pateiktą kaltinimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų, gautų už parduotus automobilius, pasisavinimo. Tačiau įvertinęs jo manymu naujai paaiškėjusias aplinkybes padarė išvadą, kad išteisintojo A. J. V. ir liudytojo E. B. veiksmuose gali būti kitų nusikalstamų veiksmų požymiai, o būtent kaip dokumentų klastojimo (BK 300 straipsnis), pasikėsinimas sukčiauti suklastotų dokumentų pagrindu siekiant perimti bendrovės turtą (BK 22 straipsnis ir 182 straipsnio 2 dalis), E. B. melagingų parodymų davimo baudžiamojoje byloje (BK 235 straipsnis), todėl prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui, nes šioje proceso stadijoje nustačius pasikeitusias faktines aplinkybes nėra galimybės keisti ar papildyti kaltinimą išteisintajam A. J. V.. Aukščiau paminėtas prokuroro prašymas atmetamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtose nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui apeliacinės instancijos teismas gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) minėto pažeidimo negalima ištaisyti teisme; 3) pažeidimas trukdo nagrinėti bylą (LAT nutartys Nr. 2K-35/2006, 2K-139/2006, 2K-247/2006; 2K-65/2007; 2K-203/2008). Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame yra nurodytas teismas, kuriam teisminga byla, pavadinimas, duomenys apie įtariamąjį A. J. V., aprašyta nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas A. J. V., t. y. vieta, laikas, būdas, padariniai, kam padaryta žala, nenustatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu išteisintojo A. J. V. teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes dalyvavo gynėjas advokatas R. M.. Išdėstyta ir įtariamojo pozicija dėl jam pareikšto įtarimo bei prokuroro nuomonė dėl BPK 273 straipsnyje numatyto sutrumpinto įrodymų tyrimo negalimumo (t. 1, b. l. 171-181). Tai rodo, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas laikantis BPK 219 straipsnyje esančių reikalavimų. Be to, prokuroro manymu naujai paaiškėjusios aplinkybės iš esmės nėra naujos ir buvo tirtos pirmosios instancijos teisme. Tai matyti iš byloje esančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, civilinio ieškovo atstovo A. G., liudytojos G. M. parodymų.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Užtikrinant efektyvią kaltinamojo teisę į gynybą bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeista kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (LAT nutartis Nr. 2K-410/2012). Iš bylos medžiagos matyti, kad nei įtarimai, nei kaltinimai išteisintajam A. J. V. ir liudytojui E. B. nebuvo pareikšti ikiteisminio tyrimo metu ar teisme prokuroro nurodytomis nusikalstamomis veikomis. Tuo labiau, kad ir pats prokuroras pripažįsta, jog apeliacinės instancijos teisme neįmanomo pakeisti kaltinimo A. J. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Be to, BPK 257 straipsnis reglamentuoja teismo veiksmus, kai nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, t. y. teismas motyvuota nutartimi apie tai turi pranešti prokurorui. Iš to seka, kad įstatymo leidėjas numatė galimybę pranešti, o ne bylą grąžinti prokurorui tyrimui papildyti ir surašyti naują kaltinamąjį aktą. Teisėjų kolegija pagal nagrinėjamos bylos medžiagą, joje esančius įrodymus nemano, jog yra pagrindas informuoti prokurorą dėl galimai A. J. V. ir liudytojo E. B. padarytų kitų nusikalstamų veikų. Tuo labiau, kad prokuroras gali savarankiškai spręsti klausimą dėl galimai padarytų kitų nusikalstamų veikų, ar kitų asmenų padarytų nusikalstamų veikų.

Tokiu būdu, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisLaima GarnelienėRegina Gaudutienė