Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-133-166/2013

Teisėjas R. R. Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-10-2-164-2011-9

2013 m. balandžio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį už apgaule V. Z. atžvilgiu svetimo turto savo naudai įgijimą ir paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimas.

N. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį už apgaule D. P. atžvilgiu svetimo turto savo naudai įgijimą ir paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimas.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta N. G. subendrinta bausmė - aštuoni mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant: būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, atlyginti nukentėjusiesiems patirtą žalą iki 2013 m. kovo 1 d. ir neatlygintinai išdirbti 40 valandų per keturis mėnesius dirbant po 10 valandų kas mėnesį, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į N. G. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2011-12-25 iki 2012-01-06 (trylika dienų), kas vadovaujantis LR BK 65 str. 1 d. 1 p. „b“ papunkčio atitinka 26 (dvidešimt šešioms) laisvės apribojimo dienoms, ir šia dalimi sumažinta paskirta laisvės apribojimo bausmė.

Priteista iš N. G. 1600 (vienas tūkstantis šeši šimtai) Lt nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo V. Z. naudai.

Priteista iš N. G. 900 (devyni šimtai) Lt nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo D. P. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. G. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą savo naudai, t. y. apgaule gauti pinigų ir iš anksto žinodamas, kad dėl sunkios finansinės būklės negalės įvykdyti jokių užsakymų ir įsipareigojimų, 2010-04-21, adresu (duomenys neskelbtini), Kalvarija, automobilyje pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AMP-N6-753 ir sutarties priedą Nr. 1 su V. Z. dėl durų pagaminimo ir montavimo bei tą pačią dieną po sutarties pasirašymo pagal 2010-04-21 pinigų priėmimo kvitą, serija SPD Nr. 753, gavo iš V. Z. 1400 litų avansą numatytiems sutartyje darbams atlikti, tačiau iki sutartyje nustatyto termino savo įsipareigojimų neįvykdė, gauto avanso negrąžino, tokiu būdu savo naudai apgaule užvaldė svetimą - V. Z. priklausantį 1400 litų turtą.

Šiais savo veiksmais N. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Be to, jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą savo naudai, t. y. apgaule gauti pinigų ir iš anksto žinodamas, kad dėl sunkios finansinės būklės negalės įvykdyti jokių užsakymų ir įsipareigojimų, veikdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriaus vardu, 2010-10-29 prie namo, adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pasirašė sutartį Nr. 737 ir sutarties priedą Nr. 1 su D. P. dėl langų pagaminimo ir įmontavimo bei tą pačią dieną po sutarties pasirašymo pagal 2010-10-29 pinigų priėmimo kvitą, serija SPD 737 gavo iš D. P. 900 litų avansą numatytiems sutartyje darbams atlikti, tačiau iki sutartyje nustatyto termino savo įsipareigojimų neįvykdė, gauto avanso negrąžino, tokiu būdu savo naudai apgaule užvaldė svetimą - D. P. priklausantį 900 litų vertės turtą.

Šiais savo veiksmais N. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad N. G. padarė LR BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nuosprendis išsamiai motyvuotas, surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Nors nuteistasis N. G. neigia sukčiavęs nukentėjusiųjų V. Z., D. P. atžvilgiu, tačiau jo kaltė padarius šį nusikaltimą pilnai įrodyta nukentėjusiųjų V. Z., D. P., liudytojų V. U., K. V. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuodugniai išanalizuotos visos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, N. G. apgaule įgijo svetimą turtą savo naudai ir jo veika atitinka BK 182 str. 1 d. sudėtį. Šioms išvadoms kolegija pritaria. Nors apeliantas savo kaltės dėl sukčiavimo nepripažįsta, savo kaltę neigia, tačiau vis tik byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad N. G. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. G. 2010-04-21 pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AMP-N6-753 ir sutarties priedą Nr. 1 su V. Z. dėl durų pagaminimo ir montavimo bei tą pačią dieną po sutarties pasirašymo pagal 2010-04-21 pinigų priėmimo kvitą, serija SPD Nr.753, gavo iš V. Z. 1400 Lt avansą numatytiems sutartyje darbams atlikti, tačiau iki sutartyje nustatyto termino savo įpareigojimų neįvykdė, gauto avanso negrąžino. O taip pat, N. G. veikdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriaus vardu, 2010-10-29 pasirašė sutartį Nr. 737 ir sutarties priedą Nr. 1 su D. P. dėl langų pagaminimo ir įmontavimo bei tą pačią dieną po sutarties pasirašymo pagal 2010-10-29 pinigų priėmimo kvitą, serija SPD 737 gavo iš D. P. 900 litų avansą numatytiems sutartyje darbams atlikti, tačiau iki sutartyje nustatyto termino savo įsipareigojimų neįvykdė ir gauto avanso negrąžino.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą nurodė, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai-teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju, panaudojant apgaulę, turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Apgaulė – esminis sukčiavimo požymis – suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K–507/2012, 2K-568/2012). Viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris teismų praktikoje aiškinamas kaip tam tikras būdas išvengti prievolės, kaltininkui pasinaudojant tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasinė nutartis 2K-167/2013).

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad N. G. pasirašė sutartis dėl darbų atlikimo, už tai ėmė avansus, tačiau sutarties įsipareigojimų neįvykdė. Apeliantas tyčia suklaidindavo nukentėjusiuosius, kadangi sudarydamas sandorius žinojo, kad dėl sunkios finansinės būklės, negalės įvykdyti užsakymų. Tai, kad N. G. ir jo vadovaujamos įmonės finansinė padėtis buvo sunki patvirtino ir pats nuteistasis ir liudytojas K. V.. Jau sudarydamas sandorį su nukentėjusiąją V. Z. N. G. žinojo, kad įmonė „duomenys neskelbtini“ neturėjo apyvartinių lėšų. Kaip nurodė pats apeliantas su V. Z. susitarė, jog pinigus gražins po kiek laiko, tačiau dėl ekonominės krizės nebeturėjo užsakymų, o tai yra ir piniginių lėšų. Tačiau esant tokiai prastai finansinei būklei, apeliantas vėl sudarė naują sandorį, nors žinojo, kad realiai jo negalės įvykdyti, kadangi, kaip pats parodė, jog sudarant sutartį su nukentėjusiuoju D. P., bendrovės „duomenys neskelbtini“ finansinė padėtis buvo nelabai stabili. Be to, kad įmonėje buvo sunki finansinė būklė patvirtino ir liudytojas K. V., kuris parodė, jog iš „duomenys neskelbtini“ jis išėjo dėl to, kad prasidėjo finansinės problemos su N. G., būtent dėl pinigų trūkumo, nebuvo mokomos algos ir laiku vykdomi užsakymai.

Taigi nuteistasis N. G., negalėdamas įvykdyti įsipareigojimų vis tiek pateikdavo nukentėjusiesiems tikrovės neatitinkančią informaciją, apie tai, kad už mokestį, jis atliks sutartyje nurodytus darbus ir tuo, kaip priemone sukurdavo pasitikėjimą, bei įgyvendindavo nusikalstamą tikslą – apgaule pasisavinti nukentėjusiųjų pinigus. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, apeliantas ne tik, kad nevykdė įsipareigojimų, ėmė avansą už neva daromus darbus, bet ir visaip atidėliojo, jo teigimu vykdomus darbus bei stengėsi išvengti kontakto su nukentėjusiaisiais. Nukentėjusioji V. Z. parodė jog kai sutartą dieną N. G. turėjo atvežti duris ir neatvežė, ji paskambino telefonu, tačiau N. G. jai paaiškino, kad dar nėra pagaminti stiklo paketai, todėl nepavyks pristatyti durų. Po savaitės, nukentėjusiajai vėl paskambinus N. G., jis jai pranešė, tai yra melavo, kad vėjas parvertė ir apgadino duris ir pažadėjo įsipareigojimus įvykdyti kiek vėliau, tačiau, kaip parodė nukentėjusioji V. Z., vėliau skambinant N. G., pastarasis arba nekeldavo telefono, arbą sakydavo, kad jis yra užsienyje, o nukentėjusiajai paprašius grąžinti avansą, nuteistasis pasakė, kad jo įmonė iširo ir jis negali įvykdyti savo įsipareigojimų. Tai, kad N. G. nevykdė įsipareigojimų ir vengė kontakto su nukentėjusiuoju, patvirtino ir nukentėjusysis D. P., kuris parodė, kad nepasirodžius N. G. atlikti darbų, jis skambino nurodytais telefonais, tačiau niekas neatsiliepdavo arba N. G. nurodydavo, kad esąs užsienyje. Nuvykus į UAB „duomenys neskelbtini“ durys buvo užrakintos, o patalpų savininkas pasakė, kad pats ieško N. G., nes jis jam skolingas 4000 litų, bei tai, kad nukentėjusysis ne pirmas žmogus, kuris ieško N. G.. Šios aptartos aplinkybės tik patvirtina, kad N. G. piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, suklaidindamas nukentėjusiuosius dėl savo ketinimo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, neteisėtai užvaldė jų pinigus. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai N. G. teiginius, jog gaminių jis nepagamino ir nesumontavo jų užsakovų gyvenamosiose vietose, dėl to, kad jį pavedė subrangovai, kurie neatliko jiems pavestų darbų. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad tokie nuteistojo teiginiai nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais ir tokią apelianto poziciją kolegija vertina tik kaip bandymą išvengti atsakomybės. Tuo tarpu byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių nukentėjusieji būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl šiais parodymais, kurie buvo nuoseklūs nuo pat pradžių, netikėti teismas neturi pagrindo. Kaip jau buvo minėta nuteistojo N. G. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o remiantis įrodymų visetu, apylinkės teismas turėjo pagrindą abejoti apelianto nuoširdumu ir nesiremti jo parodymais nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Šiuo atveju N. G. turėjo išankstinę tiesioginę tyčią apgaule pasisavinti nukentėjusiųjų pinigus, t. y. apeliantas sąmoningai ir tyčia sudarydavo situaciją pažadėdamas atlikti darbus ir taip suklaidindavęs nukentėjusiuosius, nors žinojo, kad sutarties negalės įvykdyti. Šią išvadą patvirtina tiek sutarties sudarymo aplinkybės – nuteistasis pasirašydavo sutartį žinodamas apie tai, kad įmonėje nėra pinigų už ką jis padarytų sutartyje nurodytus darbus, tiek aptarti N. G. veiksmai po sutarties pasirašymo, stengiantis išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo arba pareigos grąžinti kaip avansą gautus pinigus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nuteistasis ir teigia, kad sutiko atlyginti žalą, tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iki šiol nėra atliginęs nukentėjusiesiems žalos. Be to nuteistasis vengė ir slapstėsi nuo nukentėjusiųjų, o ikiteisminio tyrimo metu net buvo paskelbta jo paieška. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje N. G. ir teigė, kad jis analogiško pobūdžio užsakymus kitiems asmenims įvykdė, tačiau tai nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės, nes jis sukčiavo būtent nukentėjusiųjų V. Z. ir D. P. atžvilgiu.

Taigi išanalizavus visas aplinkybes apygardos teismo kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrįstai grindė byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, įrodymus išdėstė nuosekliai, atskleisdamas jų tarpusavio ryšį, motyvuotai nurodydamas, kokiais įrodymais vadovaujasi, o kokius atmeta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai N. G. pripažino kaltu pagal LR BK 182 str. 1 d. ( du epizodai), nepažeidė BPK reikalavimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo N. G. apeliacinį skundą atmesti.