Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės apskr. VPK Jurbarko rajono policijos komisariato Sulaikymo kameroje laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 26 d. ir 2016 m. sausio 6 d.

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Asmenų laikymą policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpose reglamentuoja 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 2 dalyje apibrėžiama, kad sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A858-1962/2014) pažymėjo, jog viršijus Instrukcijoje numatytą uždarymo laikino sulaikymo patalpoje terminą (5 valandas), asmeniui turi būti užtikrintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma), nuostatos. Minėta Higienos norma galiojo iki 2015 m. spalio 31 d. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, galioja Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Nagrinėjamu atveju (abiem atvejais), pareiškėjas Sulaikymo patalpoje buvo laikomas ilgiau nei 5 val., todėl jam turėjo būti užtikrintos sąlygos, atitinkančios minėtą Higienos normą HN 134:2015, kurios 3 punkte nurodoma, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 35 p.). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (Higienos normos HN 134:2015 42 p.).

Pareiškėjas patirtą žalą kildina iš nepakankamo privatumo kameros sanitariniame mazge, dėl per žemos sanitarinį mazgą skiriančios sienelės turėjo eiti į tualetą stebint pareigūnams, virš tualeto esanti kriauklė trukdė atlikti gamtinius reikalus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Apibendrintai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės apskr. VPK teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl per žemos sanitarinį mazgą skiriančios sienelės ir pakankamai užtikrinto pareiškėjo privatumo bei kitų sanitariniame mazge jo nurodytų nepatogumų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime nepateikė jokių argumentų ir įrodymų (pvz., nuotraukų ar foto lentelių) patvirtinančių, kad sanitarinio mazgo sienelės aukštis yra pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nepaneigė kitų pareiškėjo nurodytų sanitarinio mazgo nepatogumų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas policijos pareigūnų, kito kartu laikomo asmens (2016 m. sausio 6 d.) ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, atsakovui jų nepaneigus, vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu.

Pareiškėjas nurodė, kad švarios patalynės negavo, turėjo klotis drėgna, nešvaria, dvokiančia antklode, po nakties pradėjo niežėti visą kūną.

Instrukcijos 40 punkte numatyta, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai juos numatoma laikyti 24 ir daugiau valandų, turi būti išduodami minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai. Pareiškėjo laikymas Sulaikymo kameroje abiem atvejais truko mažiau nei 24 valandas, todėl atsakovas neprivalėjo išduoti minkštojo inventoriaus (čiužinio, pagalvės, antklodės), paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai pareiškėjui taip pat neturėjo būti išduodami, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė galiojančius teisės aktus dėl švarios patalynės neišdavimo. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašė pareigūnų iškviesti medicininę pagalbą, tačiau jiems atvykus, kūno niežėjimu nesiskundė, nepateikė įrodymų, kad išleistas iš Sulaikymo patalpos kreipėsi į medicinos darbuotojus dėl kūno niežėjimo, todėl nurodyta kūno niežėjimo aplinkybė laikytina neįrodyta ir nepagrįsta.

Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. gruodžio 25-26 dienomis valgyti jam davė tik vieną kartą per parą, iš krano bėgo nešvarus vanduo.

Instrukcijos 42.3 punkte nurodoma, kad asmenys, laikomi policijos ilgalaikio sulaikymo patalpoje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų). Asmenys, laikomi sulaikymo patalpose, maitinami vadovaujantis Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais (gramais) vyrams, moterims ir nepilnamečiams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100. Iš į bylą pateiktos Ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties (b. l. 37-40), sudarytos tarp UAB „Geliuksus“ ir Marijampolės apskr. VPK, matyti, kad UAB „Geliuksus“ yra įsipareigojęs patiekalus pristatyti nuo 8.00 val. iki 9.00 val. – pusryčius; nuo 12.00 iki 12.45 val. – pietus; nuo 16.30 iki 17.30 val. – vakarienę. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Sulaikymo patalpas buvo patalpintas 2015 m. gruodžio 25 d. nuo 17.30 val. iki 18.10 val., išleistas 2015 m. gruodžio 26 d. 12.25 val. iki 12.30 val. (b. l. 23, 27, 28). Taigi, minėtu laikotarpiu jis galėjo gauti pusryčius tiekiamus nuo 8.00 val. iki 9.00 val. Į bylą pateiktas UAB „Geliuksus“ ISP laikomų asmenų maitinimo valgiaraštis, patvirtina aplinkybę, kad gruodžio 26 d. tiekiamus pusryčius sudarė arbata, virtas kiaušinis, kvietinė duona, sviestas, rūkyta dešra (b. l. 19-20). Minėti duomenys ir pareiškėjo nurodyti argumentai patvirtina aplinkybę, kad 2015 m. gruodžio 25-26 dienomis Sulaikymo patalpose jis buvo mažiau nei 19 valandų (didžiąją dalį laiko miegui skirtu laiku) ir sulaikymo metu priklausantį maitinimą jis gavo. Pareiškėjas nenurodė, jog dėl maisto kiekio ar kokybės trūkumo, vandens kokybės būtų kreipęsis į Marijampolės apskr. VPK administraciją būnant Sulaikymo patalpoje, ar išėjęs iš jos, teismas neturi pagrindo išvadai, kad į Sulaikymo patalpą yra tiekiamas prastesnės kokybės vanduo nei kitiems Jurbarko miestelio vartotojams, todėl argumentai dėl netinkamo maitinimo ir tiekiamo vandens kokybės laikytini deklaratyviais ir neįrodytais.

Pareiškėjas dėl patirtos žalos nurodo aplinkybes, jog Sulaikymo patalpoje buvo prasta ventiliacija, tamsu, drėgna, šalta ir juntamas dvokas.

Pagal ginčui taikytinos Higienos normos HN 134:2015 17 punktą Sulaikymo patalpos vėdinimas per langus laikytinas pakankamu, todėl pareiškėjui nurodžius, kad patalpoje buvo langas ir jis atsidarė, nėra pagrindo išvadai, jog patalpa galėjo būti vėdinama nepakankamai. Į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 7 d. Vidaus patalpų ir teritorijų valymo paslaugų pirkimo sutartis Nr. 64-ST2-113, sudaryta tarp Marijampolės apskr. VPK ir UAB „eKopija“ (b. l. 41-49), patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad Sulaikymo patalpos Jurbarko r. PK yra valomos (nurodytos sutarties priede) pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 8 val. iki 17 val., todėl nėra pagrindo išvadai, kad Sulaikymo patalpa galėjo būti neišvalyta. Dirbtinį apšvietimą pareiškėjas apibūdino, kaip jo įsivaizdavimu, neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų (200 lx), tačiau įvertinus tai, kad jis Sulaikymo patalpoje buvo laikomas ne ilgiau nei 24 valandas, didžiąją dalį laiko tamsiu paros metu (miegui skirtu laiku), o pagal Higienos normos HN 134:2015 15 punktą patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. gali būti neįrengiamas natūralus apšvietimas, vertintina, kad net ir darant prielaidą jog buvo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas dirbtinis apšvietimas, pakankamai trumpas jo jutiminis poveikis, negalėjo sukelti ypatingų neigiamų padarinių. Tokių neigiamų padarinių, kuriuos galėjo sukelti per mažas dirbtinis apšvietimas, juntamas dvokas, drėgmė ar šaltis, pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo, neigiamų pasekmių, kurios būtų pakankamos žalos faktui nustatyti nenurodė, todėl minėtos aplinkybės vertintinos deklaratyviomis ir atmestinos.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam paprašius iškviesti greitąją pagalbą pareigūnas pripurškė per langelį dujų į akis ir be jokios priežasties įleido į kamerą tarnybinį šunį, kurį siundė ant jo gulinčio, juokėsi ir kėlė baimę. Pamatę, kad jam iš tiesų blogai, iškvietė medikus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pareigūnui skundėsi, jog jam yra širdies opa ir jį dusina, todėl 21.46 val. budintis pareigūnas iškvietė greitąją medicininę pagalbą (b. l. 21, 28). Sveikatos priežiūros specialisto nustatyta diagnozė „Stresinė situacija“ ir paskirti vaistai įrašyti į Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalą (b. l. 34-35). Pareiškėjas nenurodė, kokias pasekmes jam purkštos dujos sukėlė (kokios dujos buvo purškiamos), duomenų, jog jis medicinos specialistams skundėsi dėl į akis pripurkštų dujų byloje nėra, nesiskundžia, jog jam sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos netinkamai, paskyrus tik raminamųjų vaistų (nors nurodo, jog niežėjo visą kūną ir buvo pripurkšta į akis dujų), teismo posėdyje nurodė, jog prieš tai nesigydė, tuo tarpu pareigūnams nurodė turintis širdies opą. Pareigūnas 2016 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2015 m. gruodžio 25 d., 21.00 val., vykstant pamainų pasikeitimui rūsyje buvo kinologas su tarnybiniu šunimi, kuris lojo, tačiau į Sulaikymo patalpas šuo patekęs nebuvo, įstaigoje vyko remonto darbai (vykusius remonto darbus patvirtino ir pareiškėjas), todėl vaizdo stebėjimo kameros buvo atjungtos. Dėl nenuosekliai ir prieštaringai pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pareiškėjui nepateikus atsakovui skundo, kurio pagrindu galėtų būti pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareigūnų veiksmų, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis (pareigūno O. Š. tarnybiniu pranešimu; b. l. 21). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurios byloje nepagrįstos neginčytinais įrodymais (dujų purškimas, šuns siundymas), atmestinos kaip nepagrįstos ir neįrodytos.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Duomenų, jog dėl skunde nurodytų kitų aplinkybių, jis neabejotinai patyrė neturtinę žalą, pareiškėjas teismui nepateikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius, neįrodė paties neturtinės žalos egzistavimo fakto. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas dalyje dėl kitų kalinimo sąlygų (išskyrus privatumo sanitariniame mazge pažeidimą) atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas, bet ir kiti įstatymų numatyti būdai (CK 1.138 str. 6 p. 8 p.). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo jurisprudencijoje nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A-360-662/2016, Nr. A-1779-575/2016 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Marijampolės apskr. VPK Jurbarko r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso buvo laikomas gana trumpą laikotarpį, t. y. du kartus po nepilną parą. Byloje nenustatyta, jog Marijampolės apskr. VPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus pareiškėjo pateiktą 2016 m. gegužės 20 d. medicinos duomenų išrašą (b. l. 62), pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra išskirtiniai palyginus su laisvėje buvusiais ar esančiais žmonėmis, todėl nelaikytini kilusiais būtent dėl jo laikymo sąlygų Marijampolės apskr. VPK Jurbarko r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose. Byloje nesant duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, vertintina, kad pareiškėjas dėl atsakovo nepaneigto perteklinio privatumo sanitariniame mazge pažeidimo, kitų nepatogumų sanitariniame mazge, patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo E. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Marijampolės apskr.. VPK Jurbarjo r. PK ilgalaikio sulaikymo kameroje sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 26 d. ir 2016 m. sausio 6 d. buvo pažeista.

Pareiškėjo E. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.