Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. K. (toliau – V. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu pabrėžiama ir tai, kad, sutinkamai su policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, sustabdžius V. K. vairuojamą automobilį nuo vairuotojo sklido stiprus alkoholio kvapas, akys buvo įraudusios, kalba nerišli. Tačiau, po pusantros valandos medicinos įstaigoje buvo nustatyta, kad apelianto išvaizda tvarkinga, akys švarios, pulsas ir spaudimas normalus, eisena tiesi, stovėsena nesvyruoja, vyzdžiai lygūs, kalba rišli, atmintis gera, t. y. nebuvo jokių fiziologinių neblaivumo požymių. Vertinant medicininės apžiūros metu nustatytą V. K. būklę, kyla pagrįstų abejonių tiek policijos pareigūnų aprašyta apelianto išvaizda, tiek jam nustatytu neblaivumo laipsniu. Darydamas šią išvadą, apeliantas pažymi, kad per valandą žmogus eliminuoja nuo 0,2 iki 0,15 promiles alkoholio, kas leidžia pagrįstai manyti, kad ir fizinė asmens būklė turėtų keistis iš lėto. Tokio pobūdžio bylose apklausti specialistai įprastai nurodo, kad alkoholio įsisavinimas priklauso nuo daugelio aplinkybių: ar asmuo buvo valgęs, kada valgęs, ar alkoholį gėrė palaipsniui, ar staiga. Jei alkoholis buvo vartojamas su maistu, alkoholis pasisavinamas lėčiau, nei išgėrus staiga ir nevalgius. Alkoholio kiekis kraujyje gali didėti 2-3 valandas. Iš karto pavartojus alkoholio alkotesteris rodys didesnį alkoholio koncentracijos kiekį nei yra kraujyje, todėl siekiant tiksliau nustatyti neblaivumą būtina duoti žmogui išskalauti burną vandeniu, kas nagrinėjamu atveju vis tik nebuvo padaryta.

Akcentuojama ir tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant apelianto kaltės klausimą jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme, būtina įvertinti ir alkotesterio prietaiso paklaidą, kuri gali keisti parodymus 0,05 procentais.

V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Akivaizdu, jog pripažįstant asmenį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo privalu konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos/nenustatytos ir kokiais įrodymais grindžiamos atitinkamos teismo išvados. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina pagrįsta išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas bei įrodymų šaltinių patikimumas. Tuo tarpu įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų juos vertinant. Tokiu būdu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (toliau - Taisyklės), inter alia įtvirtinta, kad asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės (išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip (Taisyklių 3 p.). Policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą (Taisyklių 4 p.). Šiomis taisyklėmis neblaivumo (girtumo) tikrinimo sąvoka apima policijos pareigūnų veiksmus, kuriais specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (Taisyklių 2 p.). Iš asmens blaivumo testo kvito rodmenų matyti, kad 2015 m. spalio 6 d. 14.23 val., patikrinus V. K. blaivumą prietaisu „Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0423, matuoklis parodė 0,77 promiles (b. l. 3). Iš alkotesterio, kuriuo policijos pareigūnai tikrino apelianto neblaivumą, patikros sertifikato Nr. 10172404 (b. l. 4) matyti, kad aptariamo prietaiso patikra buvo atlikta 2015 m. birželio 10 d., patikros sertifikatas galioja iki 2015 m. gruodžio 9 d., kas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad blaivumo nustatymo testas V. K. nagrinėjamu atveju buvo atliktas tinkamu naudoti alkotesteriu. Abejonių dėl alkotesterio „Alcotest 6810“ naudojimo tikrinant apelianto neblaivumą, apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla. Kaip matyti iš asmens blaivumo testo kvito, jame nurodytas alkoholio matuoklio prietaiso numeris ARFM-0423, sutampa su patikros sertifikate nurodytu numeriu, patvirtinančiu, kad numeriu ARFM-0423 pažymėtas alkoholio matuoklis yra tas pats alkotesteris „Alcotest 6810“, kuriuo ir buvo tikrinamas V. K. blaivumas. Tokiu būdu, abejoti minėto alkotesterio rodmenimis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir papildomi V. K. atlikti veiksmai, siekiant paneigti policijos pareigūnų alkotesteriu jam nustatytą neblaivumo laipsnį. Sutinkamai su nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, tam, kad įrodytų savo blaivumą, V. K. pasinaudojo jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų „Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių“ 27 punkte suteikiama teise – kreipėsi į medicinos įstaigą išsitirti neblaivumą ir pateikė Kauno apskrities Priklausomybės ligų centro Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktą Nr. 557, patvirtinantį, kad Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre 2015 m. spalio 6 d. 16.00 val. patikrinus apelianto blaivumą alkotesteriu „Alcotest 7410“ (metrologinės patikros data 2015 m. rugsėjo 30 d.), jam buvo nustatytas 0,35 promilių, 16.20 val. – 0,33 promilių girtumas (b. l. 34). Šios apžiūros metu, t. y. 2015 m. spalio 6 d. 16.02 val., siekiant nustatyti etilo alkoholio kiekį jo kraujyje, buvo paimtas ir V. K. kraujo mėginys. Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. 7-A 8148/15(01), V. K. kraujyje buvo rasta 0,39 promilės etilo alkoholio (b. l. 38), t. y. toks alkoholio kiekis, kuriam esant asmuo dar gali vairuoti transporto priemonę.

Vertinant šiuos duomenis apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo argumentų kontekste, visų pirma pažymėtina, kad V. K. medicininė apžiūra buvo atliekama 2015 m. spalio 6 d., laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 16.20 val., apelianto kraujas tyrimui buvo paimtas 16.02 val., t. y. praėjus daugiau nei pusantros valandos (apie 1,39 val.) nuo jo patikrinimo alkotesteriu (patikrinimas policijos pareigūnų turėtu alkotesteriu buvo atliktas 2015 m. spalio 6 d., 14.23 val.). Teismų praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas laikomasi pozicijos, jog laikas, kada atliekama medicininė apžiūra, yra reikšmingas nustatant, ar asmuo buvo neblaivus tam tikru momentu. Tačiau jis reikšmingas iš esmės tik tuo aspektu, kad laikui bėgant alkoholio kiekis atitinkamose organizmo terpėse dėl natūralių procesų, vykstančių žmogaus organizme, paprastai mažėja, kad asmuo per tam tikrą laiko tarpą iki medicininės apžiūros atlikimo gali imtis specialių priemonių alkoholio kiekiui organizmo terpėse dirbtinai sumažinti. Paprastai suaugusio žmogaus fermentinės sistemos alkoholį metabolizuoja vidutiniškai 100-125 mg/kg/val. greičiu, kraujyje jo koncentracija sumažėja vidutiniškai 0,15 – 0,2 proc. promilės per valandą, taigi nagrinėjamu atveju praėjus 1,39 val. iš V. K. organizmo galėjo pasišalinti dalis alkoholio, ką būtent ir atskleidė V. K. kraujo tyrimo rezultatai. Ir nors apeliaciniu skundu teigiama jog apylinkės teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai rėmėsi išskirtinai vien tik policijos pareigūnų naudoto alkoholio matuoklio parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įvykio vietoje atlikto vairuotojo blaivumo patikrinimo alkotesteriu rezultatai paprastai geriausiai atspindi asmens būseną vairavimo metu, o medicininės apžiūros metu, kuri atliekama praėjus tam tikram laikui, nustatytas neblaivumo laipsnis neparodo to laipsnio, kuris buvo prieš tam tikrą laiko tarpą. Šiame kontekste pažymėtina, kad policijos pareigūnams sustabdžius apeliantą ir alkotesteriu nustačius neblaivumą, nekyla abejonių tuo, kad jis patyrė stresą, dėl ko paprastai kraujo apytaka pagreitėja, žmogus nervinasi, kvėpuoja greičiau, prakaituoja, todėl jis išsiblaivo greičiau. Įvertinus laiko tarpą, skiriantį pirmąjį patikrinimą alkotesteriu įvykio vietoje ir medicinos įstaigoje, atliktą po kiek daugiau nei vienos valandos nuo V. K. patikrinimo policijos alkotesteriu, taip pat policijos pareigūnų alkotesteriu nustatytą V. K. neblaivumo laipsnį - 0,77 promilės, medicininės apžiūros akto rezultatus - 16.00 val. 0,35 promilių, 16.20 val. – 0,32 promilių neblaivumas bei specialisto išvados rezultatus - V. K. kraujyje 2015 m. spalio 6 d. 16.02 val., buvo rasta 0,39 promilių etilo alkoholio, darytina išvada, kad prietaisu „Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0423 nustatytas alkoholio kiekis V. K. iškvepiamame ore – 0,77 promilės, objektyviai atspindėjo pažeidėjo neblaivumo laipsnį automobilio vairavimo metu. V. K. manymas, kad jo išgerto alaus kiekis negalėjo sukelti tokio neblaivumo laipsnio, nesudaro pagrindo netikėti alkotesterio parodymais.

Šių duomenų visumoje V. K. apeliacinio skundo argumentai, jog atliekant jo neblaivumo nustatymo testą, buvo pažeista alkotesterio naudojimo tvarka, atmestini kaip nepagrįsti. Aukštesniojo teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta, jų nepateikė ir apeliantas. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, jog, remiantis policijos pareigūnų – M. K. ir T. M. tarnybiniais pranešimais, 2015 m. spalio 6 d., apie 14 val. jie gavo pranešimą apie tai, kad automobilio Peugeot, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas vartoja alkoholį ir ruošiasi vairuoti. Atvykus nurodytu adresu, minėtas automobilis buvo sustabdytas patikrinimui (apie 14.08 val.). Automobilio vairuotojo neblaivumas buvo patikrintas palaukus 15 minučių po sustabdymo (t. y. 14.23 val.) (b. l. 5, 6), kas atitinka ir alkotesterio kvite nurodytą laiką. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. apeliaciniame skunde nenurodo, kiek tiksliai laiko buvo praėję nuo alkoholio vartojimo iki jo sustabdymo ir jo neblaivumo patikrinimo momento, nesant pagrindo netikėti policijos patrulių tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, jog nuo V. K. vairuojamo automobilio sustabdymo momento iki jo patikrinimo alkotesteriu buvo praėjęs privalomas 15 min. laikotarpis, atsižvelgiant ir į tai, jog administracinio teisės pažeidimo protokole, turėdamas galimybę įrašyti savo paaiškinimus apie padarytus tikrinimo pažeidimus, šia teise jis nepasinaudojo, abejonių tuo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista alkotesterio naudojimo tvarka, aukštesniajam teismui nekyla. Pažymėtina, kad ir Medicininės apžiūros girtumui nustatyti akte, nurodoma, jog alus buvo vartojamas 14 val., tuo tarpu kaip jau minėta, girtumas alkotesteriu buvo nustatytas 14. 23 val..

Priešingos išvados apygardos teismui neleidžia daryti ir V. K. teiginiai, jog alkotesteris jam buvo paduotas paruoštas, t. y. su uždėtu antgaliu, neleidžiant V. K. jo pasikeisti (uždėti naują). Bylos duomenimis nustatyta, kad policijos pareigūnams įvykio vietoje pildant administracinio teisės pažeidimo protokolą V. K. apie šią aplinkybę neužsiminė, nors, sutinkamai su atitinkamomis ATPK nuostatomis, jis, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, teikdamas savo paaiškinimus administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu, gali nurodyti visus nesutikimo su jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimu motyvus, įskaitant ir tai, jog tikrinant jo neblaivumą, jam nebuvo leista pasikeisti alkotesterio antgalio. Analogiškus argumentus jis galėjo pateikti ir pasirašydamas po jam atliktu neblaivumo testu. Esant šioms aplinkybėms, tikėti apelianto teiginiais, jog tikrinant jo neblaivumą jam buvo pateiktas alkotesteris su jau uždėtu antgaliu ir, kad tai turėjo įtakos alkotesterio parodymams, teisinio pagrindo nėra. Kaip nepagrįstas atmestinas ir apelianto argumentas, jog analizuojamu atveju jam nepagrįstai nebuvo suteikta teisė prieš tikrinant jo neblaivumą prasiskalauti burną. Šiuo aspektu pažymėtina, jog policijos pareigūnai nėra įpareigoti su savimi turėti geriamojo vandens ir kiekvienu atveju tikrinant vairuotojo blaivumą duoti juo prasiskalauti burną. Toks įpareigojimas policijos pareigūnams nenustatytas nei Lietuvos Respublikos įstatymais, nei poįstatyminiais aktais, todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju pareigūnams neįvykdžius šio reikalavimo buvo pažeista alkotesterio naudojimo tvarka, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Sprendžiant V. K. kaltės klausimą jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padaryme, esminės reikšmės neturi ir apeliacinio skundo argumentai dėl policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos V. K. išvaizdos jo sustabdymo metu. Pažymėtina, jog kiekvieno asmens suvokimas šiuo klausimu yra subjektyvus. Būtent todėl, asmenų neblaivumas nėra patvirtinamas vien tik policijos pareigūnų teiginiais dėl galimo vairuotojo neblaivumo. Tam atliekama speciali asmens neblaivumo patikrinimo procedūra alkotesteriu, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju V. K. inkriminuotas teisės pažeidimas buvo nustatytas objektyviomis priemonėmis – alkotesterio pagalba, tarnybiniuose pranešimuose nurodyta apelianto išvaizda, esminės reikšmės sprendžiant kaltės klausimą neturi.

Aukščiau aptartų duomenų visumoje vis tik atkreiptinas apelianto dėmesys į esmines analizuojamo įvykio aplinkybes – pats V. K. neneigia prieš vairuodamas automobilį vartojęs alkoholio, neneigia, kad analizuojamo įvykio metu jis galėjo būti apsvaigęs, tačiau, neturėdamas specialių žinių šiam klausimui spręsti, kategoriškai teigia, jog policijos pareigūnų jam nustatytas neblaivumo laipsnis – 0,77 promilės, neatitinka tikrovės, nors apeliaciniu skundu jau teigia, jog nežymiai viršyti leistiną alkoholio normą jis vis tik galėjo, patvirtindamas ir jam inkriminuoto teisės pažeidimo, įtvirtino ATPK 126 str. 1 d. (transporto priemonės vairavimas, kai asmeniui nustatytas lengvas (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės) girtumo laipsnis) padarymą.

Apibendrinus aptartus faktinius duomenis bei nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. K. nagrinėjamu vairavo automobilį būdamas lengvo girtumo laipsnio, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 126 str. 1 d.. Jo skundo argumentai neįtikinami, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl vertinami kaip gynybinė jo pozicija.

Apeliaciniu skundu (skundo turinys) keliamas ir V. K. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Nors skundžiamu apylinkės teismo nutarimu apeliantui buvo paskirta minimali ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje numatyta bauda ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo terminas minimaliam terminui, tačiau V. K. prašo atsižvelgti į jo asmenybę, atliekamo darbo pobūdį, į teisingumo ir protingumo kriterijus bei paskirti jam švelnesnę administracinę nuobaudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Bendrosios administracinių nuobaudų už padarytus administracinius teisės pažeidimus skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ATPK 30 str., remiantis kuriuo, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nuo šių bendrųjų administracinės nuobaudos skyrimo taisyklių galima nukrypti tik ATPK 30¹ str. pagrindu, pagal kurį, organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tačiau, net ir esant tokiai galimybei, visgi akcentuotina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo išdėstytus argumentus dėl V. K. paskirtos administracinės nuobaudos, jos dydžio, rūšies bei trukmės, jokių išimtinių aplinkybių, kurioms esant apelianto atžvilgiu galėtų būti taikomos ATPK 30¹ str. nuostatos ir jų pagrindu neskiriama ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje numatyta privaloma administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, aukštesnysis teismas neįžvelgia. Analizuojant skundžiamo apylinkės teismo nutarimo turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į V. K. padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę (praeityje baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi), įvertino vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – teisės pažeidimas padarytas asmens, kuris pirmiau buvo padaręs nusikaltimą (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.), bei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, dėl ko V. K. paskyrė minimalią ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą.

Šiame kontekste V. K. apeliaciniame skunde dėstomi motyvai – jis neneigia įvykio dieną vartojęs alkoholio, jo darbo pobūdis yra glaudžiai susijęs su automobilių vairavimu, jam netekus šios specialiosios teisės, neabejotinai sumažės ir jo pajamos, aukštesniojo teismo įsitikinimu, yra svarbūs tik administracinės nuobaudos skyrimui ATPK 126 str. 1 d. sankcijos ribose ir nesudaro jokio pagrindo dar labiau švelninti apelianto atsakomybės. Teisės pažeidėjo darbo pobūdis bei finansinė gerovė, sutinkamai su šiuo klausimu vieningai formuojama teismų praktika, nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, ypatingai švelninančiomis jo atsakomybę bei suponuojančiomis mažesnės nuobaudos nei numatyta straipsnio sankcijoje skyrimą. Kitoks šios normos aiškinimas ne tik neatitiktų asmenų lygybės įstatymui principo, bet ir įstatymų leidėjo ketinimų. Atsižvelgdamas į galimas transporto priemonių vairavimo apsvaigus nuo alkoholio pasekmes, įstatymo leidėjas, sankcijoje už šį pažeidimą nustatydamas ne tik piniginę baudą, bet ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, neabejotinai siekia ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų – apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio veikų, kurios gali sukelti žalą jos nariams ar jų turtui. Šiuo aspektu analizuojant V. K. apeliacinio skundo argumentus akcentuotina ir tai, jog būtent ta aplinkybė, kad jo darbas yra susijęs su automobilio vairavimu, reikalauja ypatingą dėmesį skirti prevenciniam administracinės nuobaudos tikslui, nes sąmoningai pasirinkdamas priešingą teisei elgesį, toks asmuo kelia didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, o dėl šio asmens darbo pobūdžio (dažno transporto priemonės vairavimo) pavojus tampa dar didesnis. Net ir tai, kad teisė vairuoti transporto priemones yra susijusi su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens finansine gerove, nesudaro pagrindo šią situaciją vertinti išskirtinai apelianto naudai, nes šią aplinkybę prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus privalėjo įvertinti pats apeliantas, o to nepadaręs jis prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto pažeidimo, riziką.

Aptartų duomenų visumoje analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo turinį matyti, jog Kauno apylinkės teismas, pripažindamas V. K. kaltu jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padaryme, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime aiškiai ir nuosekliai išdėstydamas, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tokiu būdu, remdamasis nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, apylinkės teismas padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kuriomis abejoti aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį V. K. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.