Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-57-394/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-01-13
Bylos Nr.: eI3-57-394/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00053-2021-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė, Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas: V. K., R. D.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Rokiškio skyriaus
Advokatai: Deividas Gagys

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-57-394/2022Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00053-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.3; 18.4.1; 18.9; 55.1.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 13 d.Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus, Laisvutės Kartanaitės ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,dalyvaujant pareiškėjui V. K.,pareiškėjų atstovui advokatui Deividui Gagiui,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus, atstovei Redai Strumskienei

nedalyvaujant pareiškėjai R. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K. ir R. D. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Rokiškio skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai V. K. ir R. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1T-25-(7.5.); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus 2020 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. 25SD-3561-(14.25.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“; 3) panaikinti 2020 m. rugpjūčio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus protokolą Nr. 25PRT-43-(14.25.6) ir jo priedą; 4) panaikinti 2020 m. rugpjūčio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymą Nr. 25LS-1-(14.25.51); 5) įpareigoti Rokiškio skyrių iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisių perėmėjams V. K. ir R. D. į neatkurtą žemės sklypo dalį, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020, įvertinant visus dokumentus; 6) atnaujinti mirusios G. K. įpėdiniams V. K. ir R. D. praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad mirusi pareiškėja G. K. Rokiškio rajono Pandėlio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo, N. S., nuosavybės teise turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). G. K. 1992 m. rugpjūčio 25 d. Rokiškio rajono Pandėlio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą suteikti atmatuojant 36,43 ha žemės sklypą būsimame atstatomame žemės plote pagal Pandėlio agrarinės reformos tarnyboje turimą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – toliau ir LCVA) gautą informaciją, kad N. S. nuosavybės teise turėjo 36,43 ha žemės. Vadovaujantis 1996 m. vasario 22 d. Rokiškio rajono Pandėlio agrarinės reformos tarnybos posėdžio protokolo išrašu Nr. 2, kuriame svarstytas Pareiškėjos prašymas atmatuoti 36,43 ha žemės ir miško natūra (duomenys neskelbtini), nutarta prašymą tenkinti. 1993 m. gruodžio 21 d. Pandėlio apylinkės agrarinės reformos tarnyba parengė pažymą Nr. 1488 (toliau - Pažyma Nr.1488), kurioje konstatuota, kad žemės savininkas N. S., pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) turėjo 36,43 ha žemės ir pagal kurią turėjo būti atstatytos nuosavybės teisės. Nuosavybės teisės pilnai nebuvo atkurtos iki pretendentės mirties, t. y. atkurtos tik į 34,61 ha: pagal 1996 m. spalio 24 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr.27-8387 nuosavybės teisės atkurtos į 6,90 ha ir pagal 1997 m. gruodžio 10 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimą Nr.27-42437-9458 nuosavybės teisės atkurtos į 27,71 ha žemės plotą. Pretendentės G. K. įgaliotas atstovas V. K. nuvyko supažinti su nuosavybės atkūrimo byloje esančiais dokumentais. Skyriaus darbuotoja Jūratė Deksnienė (anksčiau dirbusi Pandėlio agrarinės reformos tarnyboje) nurodė vienintelį dokumentą, t. y. 1934 m. gruodžio 18 d. Rokiškio apylinkės teismo vykdomąjį raštą (kopiją), kuriame buvo nurodyta, kad N. S. paveldi savo tėvo, V. S., (mirusio (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę – 31 dešimtinė ir 1633 kvadratiniai sieksniai (34,61 ha), o Skyrius pretendentei G. K. atsiųstame 2016 m. spalio 28 d. Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) tai patvirtino. V. K. susipažinus su atkūrimo byloje esančia dokumentacija pastebėta, kad pažymoje Nr.1488 ranka padarytas įrašas “Neteisingas plotas”, tačiau nei datos, nei pareigūno parašo nebuvo nurodyta. Nei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrius (toliau – ir Rokiškio skyrius), nei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nagrinėjusi skundą taip ir negalėjo paaiškinti, iš kokio šaltinio buvo pateiktas 1934 m. gruodžio 18 d. Rokiškio apylinkės teismo vykdomasis raštas, kuriame nurodyta, kad N. S. paveldi savo tėvo, V. S. turėtą žemę 31 dešimtinė ir 1633 kvadratiniai sieksniai (34,61 ha) bei kaip šis dokumentas pateko į pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Akivaizdu, kad pagal šį archyvų duomenimis nepatvirtintą dokumentą, institucija nepagrįstai sprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. LCVA 2017 m. vasario 8 d. rašte Nr. R4-297 ir 2018 m. gegužės 11 d. rašte Nr. R4-1197 nurodė, kad šio dokumento archyve saugomuose fonduose nerasta. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos G. K. skundą, 2017 m. vasario 9 d. raštu Nr.1SS-346 -(7.5.) informavo pareiškėją, kad Skyriuje yra komplektuojamas iš LVCA 1940-10-10 pateiktas Valstybinei žemės ūkio komisijai Rokiškio apskrities žemės reformos paliestų ūkių sąrašas ir nurodė, kad nustatyti tikslios datos, kuriais metais LVCA šį sąrašą perdavė grąžinimo procedūras vykdančioms institucijoms skundo tyrimo metu nepavyko, nors tikėtina, kad šis sąrašas grąžinimo procedūras vykdančioms institucijoms buvo pateiktas, nes Pažymoje Nr. 1488 buvusio savininko N. S. turėtos žemės plotas (36,43) ha atitinka šiame sąraše nurodytą žemės plotą. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos G. K. skundą, 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr.1SS-346- (7.5.) konstatavo, kad minimas dokumentas tėra tik Rokiškio apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomojo rašto kopija, kuri nėra, kaip tai numatė 1991-11-15 LRV nutarimas Nr.470, nustatyta tvarka patvirtinta, t. y. nėra LVCA žymų, tačiau neargumentavo ir nepasisakė, kodėl pagal nepatvirtintus archyvo dokumentus buvo atstatomos nuosavybės teisės į žemę. 2016 m. spalio 28 d. Skyrius rašte Nr.25SD-4808-(14.25.104.) nurodė, kad Skyriuje yra komplektuojamas Valstybinės žemės ūkio komisijos Rokiškio apskrities Pandėlio valsčiaus žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas, sudarytas 1940 m. spalio l6 d., kuriame nurodyta, kad S. N. nuosavybės teisėmis valdė 36,43 ha žemės plotą, laikytina, kad G. K. prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pateikusi laiku ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės plotą. 1940 m. spalio 6 d. žemės reformos paliestų ūkių sąrašą dėl žemės paėmimo į valstybinį žemės fondą Skyrius pagrįstai įvertino kaip nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą. Šiame rašte nurodyta, kad pareiškėja Rokiškio skyriui pateiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į likusį neatkurtą 1,82 ha žemės plotą. Tuo pagrindu 2016 m. lapkričio 3 d. Skyriuje užregistruotas prašymas Nr.25FP-2174 atkurti priklausantį 1,82 ha žemės plotą. Tačiau 2017 m. kovo 31 d. Skyriaus atsiųstame rašte Nr.25SD-1466-(14.25.104.) institucija pakeitė savo poziciją bei nurodė, kad dėl 1,82 ha pretendentė G. K. turi kreiptis į teismą, kad nuosavybės teisės būtų patvirtintos nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Skyrius, pripažinus Rokiškio apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomąjį raštą teisiškai negaliojančiu ir gelbstint susidariusią situaciją, rašte nurodė, kad vadovaujantis LRV 1997-09-29 nutarimo Nr.1057 13 punktu, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, tai yra pagal 1945 metų Pandėlio valsčiaus Viršijančių nustatytas normas ūkių santrauką, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai, kuriame nurodyta, kad S. N. buvo 34,61 ha bendro ploto žemės valdytojas ir šis dokumentas įvertintas kaip turto nacionalizavimo aktas. Įvertindamas 1945 m. dokumentą Skyrius akivaizdžiai pažeidė teisės aktus, o Tarnyba, išnagrinėjusi skundus, neteisėtoms išvadoms pritarė. Institucija ignoravo faktą, kad G. K. nuosavybės teisė, kaip pretendentės į N. S. valdytos žemės atkūrimą, buvo patvirtinta LCVA duomenimis. Tiek Skyrius, tiek Tarnyba disponuodami tiesiogiai nuosavybės teises turimais įrodančiais dokumentais, pradžioje juos pripažinę, vėlesniuose priimtuose sprendimuose jais net nesivadovavo. 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 nuspręsta panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus 2017 m. kovo 31 d. raštą Nr. 25SD-1466-(14.25.104.); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo 2017 m. kovo 28/30 d. protokolą Nr. 25PRT-20-(14.25.6) ir šio protokolo priedą Nr. 1; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2017 m. kovo 28 d./2017 m. kovo 30 d. pasiūlymą Nr. (14.25.51)-1 tiek, kiek juose konstatuota, kad N. S. valdė nuosavybės teise 34,61 ha žemės; įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. (teisių perėmėjai V. K. ir R. D.) į neatkurtą žemės sklypo dalį. Skundžiamame 2020 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. 25SD-3561-(14.25.104) nurodyta, kad Rokiškio skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2020 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020, siūlo pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko S. N. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytos žemės dalį, 0,89 ha ir pažymi, kad dabar jau mirusi pretendentė G. K. dar 1991 m. gruodžio 17 d. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko S. N. turėtą žemę, nurodytas plotas - 36,0 ha. Pažymėtina, kad 2020 m. liepos 17 d. Skyriui pareiškėjas V. K. nurodė, jog posėdžio metu gali pateikti papildomus įrodymus apie turėtą žemės kiekį. Pabrėžtina, kad mirus pareiškėjai buvo rastas Pandėlio Apylinkės Teisėjo 1933 m. spalio mėn. 31 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.1224/33 m., kuriame patvirtintas atsisakymas nuo palikimo atidalijant turtą turėtas 36 ha žemės plotas. Minėtas žemės kiekis atitinka 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodytą žemės plotą. Pretendentė G. K. (duomenys neskelbtini) mirė. Pretendentės G. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į 34,61 ha, t. y. pagal 1996 m. spalio 24 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 27-8387 nuosavybės teisės atkurtos į 6,90 ha ir pagal 1997 m. gruodžio 10 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimą Nr. 27- 42437-9458 nuosavybės teisės atkurtos į 27,71 ha žemės plotą, tačiau ne į faktiškai priklausiusį nuosavybės teisėmis atkurti turėtą žemės sklypą. Pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha iki nacionalizacijos valdytą žemę iki šiol visa apimtimi nėra patenkintas, t. y. neatkurtos žemės nuosavybės dalis sudaro 1,82 ha. Pareiškėjai, nesutikdami su 2020 m. rugpjūčio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus raštu Nr. 25SD - 3561 -(14.25.104) bei kartu su šiuo dokumentu pateiktu Rokiškio skyriaus komisijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. protokolu Nr.25PRT-43- (14.25.6) ir 2020 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymu Nr. 25LS-1-(14.25.51), su skundu kreipėsi į Tarnybą. Institucija pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, priimdama 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr.1T-25 - (7.5.). Pareiškėjai su Tarnybos 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr.1T-25 - (7.5.) nesutinka, nes jis yra teisiškai nepagrįstas, prieštaraujantis imperatyviems išaiškinimams 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020, todėl panaikintinas.

Pareiškėjas V. K. ir pareiškėjų atstovas advokatas Deividas Gagys teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo buvo remtasi atliekant procedūrą iš naujo, 60 punktas turi esminę reikšmę, kuriame kalbama apie Rokiškio apskrities Pandėlio valsčiaus 1940 spalio 16 d. paliestų ūkių sąrašą. Pareiškėjų nuomone, būtent šiame sąraše nurodytas žemės plotas, valdytas iki nacionalizacijos, t. y. 36,43 ha yra objektyvus, pagrįstas ir juo turi būti remiamasi užbaigiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paaiškino, kad vien tik šio dokumento turinys laikytinas pakankamu įrodinėjant nuosavybės teise valdytą turtą. Pareiškėjai mano, kad ši teismo išvada negali būti imperatyvi, nes po teismo sprendimo pasikeitė esminės faktinės aplinkybės. Pareiškėjai po G. K. mirties jos gyvenamajame name rado istorinį dokumentą, t. y. teismui pateiktą 1933 m. spalio 31 d. teismo nutarimą, kuriuo nutarta tenkinti N. S. brolio prašymą dėl atsisakymo nuo palikimo po jų tėvo mirties. Nutartimi patvirtinta, kad atsisakoma 36 ha žemės su pastatais. Šis įrodymas vertinant kartu su Paliestų ūkių sąrašo turiniu, o taip pat vertinant ir teismo išvadą, leidžia konstatuoti, kad iki nacionalizacijos N. S. nuosavybės teise valdė Paliestų ūkių sąraše nurodytą žemės plotą, t. y. 36,43 ha. Paaiškino, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra dokumentų, kurie leistų daryti prielaidą, kad N. S. galėjo valdyti žemę kitais, nei nuosavybės teisė, pagrindais. Teismui taip pat buvo pateiktas dokumentas, kurio pagrindu buvo priimtas 1993 m. spalio 31 d. nutarimas. Pateiktas dokumentas įvardijamas „Pakvitavimu“, o jo turinys patvirtina, kad tarp brolių buvo susitarimas atlygintinai atsisakyti palikimo. Šie dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai aktyviai naudojosi įrodinėjimo teise ir įrodo, kad Paliestų ūkių sąrašas, būtent tokiu būdu, kokiu nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, negali būti vertinamas. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo nevertinti aukščiau nurodytų dokumentų, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes. Taip pat pažymėjo, kad pažeistas gero viešojo administravimo principas bei formaliai remtasi argumentu, jog praleistas terminas dokumentų pateikimui. Nurodė, kad atsakovas viso proceso metu priiminėjo neaiškius sprendimus, nurodymus, tuos pačius dokumentus vertindamas skirtingai. Pareiškėjas V. K. teigia, kad Lietuvos valstybinio centrinio archyvo išduoti dokumentai, pažymos yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys nuosavybės teise valdytą turtą ir kitokių papildomų dokumentų pateikti nereikia. Pažymi ir tai, kad nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nors atsakovas ir kvestionuoja oficialius rašytinius įrodymus.

Pareiškėja R. D. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Teismui pateiktas notaro įgaliojimas, kuriuo pareiškėja paveda V. K. atstovauti jos interesus.

Atsiliepimas

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Rokiškio skyriaus, su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad G. K. Rokiškio rajono Pandėlio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. N. (duomenys neskelbtini), turėtą žemę, šiame prašyme nurodydama prašomą sugrąžinti žemės plotą - 36 ha, iš jų - 10 ha miško. Šio prašymo antrojo lapo ketvirtojoje skiltyje „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“ nurodytas skaičius „36“, devintosios skilties „Pretendentas į žemę pageidauja / individualiai ūkininkauti / plote (ha)“ pirmoje eilutėje nurodytas skaičius „35,5“, o antrojoje šios skilties eilutėje nurodytas skaičius „0,5“. G. K. vardu Pandėlio apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1993 m. gruodžio 21 d. parengta pažyma Nr. 1488 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad G. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės. Pažymoje Nr. 1488 nurodyta, kad ji parengta remiantis Rokiškio apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomuoju raštu, giminystės ryšį įrodančiais dokumentais. Šioje pažymoje yra įrašas „neteisingas plotas“, tačiau šį įrašą atlikusio asmens pavardės, parašo ir datos prie šio įrašo nėra. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ G. K. atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės, grąžinant natūra 6,90 ha miško bei Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437-9458 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant šį plotą natūra. G. K. interesams atstovaujantis V. K. Tarnybai pateikė 2016 m. lapkričio 16 d. skundą „Dėl neatkurtų nuosavybės teisių į žemę“. Nacionalinė žemės tarnyba G. K. atsakė 2017 m. vasario 9 d. Nr. lSS-346-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“. Atsižvelgdamas į Nacionalinėje žemės tarnyboje 2016 m. lapkričio 16 d. skundo nagrinėjimo metu nustatytas ir Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. lSS-346-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ išdėstytas aplinkybes, vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus pavedimą, Rokiškio skyriaus vedėjas kreipėsi į LVCA dėl Rokiškio apylinkės teismo 1934 m. gruodžio 18 d. vykdomojo rašto ir Paliestų ūkių sąrašo (vientiso, jeigu toks yra išlikęs) kopijų gavimo. Rokiškio skyrius, gavęs iš LVCA dokumentus, atliko gautų dokumentų įvertinimą ir priėmė sprendimą, kad G. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha ir į visą plotą nuosavybės teisės jai yra atkurtos. G. K. interesams tuomet atstovavęs V. K. su tokiu Rokiškio skyriaus sprendimu nesutiko ir jį apskundė Tarnybai. Tarnyba 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. lT-28-(7.5.) „Dėl G. K. skundo išnagrinėjimo“ G. K. 2017 m. gegužės 31 d. skundo reikalavimus atmetė ir nusprendė panaikinti Rokiškio skyriaus 2016 m. spalio 28 d. rašto Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ dalį dėl šiame rašte nurodyto buvusio savininko N. S. turėto žemės 36,43 ha ploto bei įpareigoti Rokiškio skyrių patikslinti Pažymą Nr. 1488, nurodant, kad G. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha buvusio savininko N. S. turėtą žemės plotą. Pastarasis sprendimas buvo apskųstas teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjų V. K. ir R. D. (G. K. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies - panaikino Tarnybos direktoriaus 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1T-28-(7.5) 3 punktą ir Rokiškio skyriaus sprendimus, kiek juose konstatuota, kad N. S. valdė nuosavybės teise 34,61 ha žemės bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. (teisių perėmėjai V. K. ir R. D.) į neatkurtą žemės sklypo dalį. Vykdant 2020 m. birželio 17 d. teismo sprendimą dėl įpareigojimo Nacionalinei žemės tarnybai iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. į buvusio žemės savininko S. N. (duomenys neskelbtini), turėtos žemės neatkurtą žemės ploto dalį, 2020 m. rugpjūčio 14 d. įvyko Rokiškio skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdis. Posėdyje buvo išnagrinėtas Rokiškio apskrities Pandėlio valsčiaus Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas, kuriuo nutarta paimti 122 Pandėlio valsčiaus ūkius (daugiau kaip 30 ha) į valstybinės žemės fondą ir kurio sąrašo 98 eilutėje įrašytas (duomenys neskelbtini) buvęs žemės savininkas S. N., turėjęs 35,50 ha žemės. 2020 m. birželio 17 d. teismo sprendime konstatuota, kad Pandėlio valsčiaus Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas, tai dokumentas, atitinkantis vieną iš dokumentų, patvirtinantį, kad N. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė 35,50 ha žemės. Rokiškio skyriaus komisija „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėms faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo“ 2020 m. rugpjūčio 14 d. posėdyje (protokolas Nr.25PRT-43-(l 1.25.6)) nustatė, kad minėto dokumento pakanka patvirtinti, kad S. N. nuosavybės teise valdė 35,50 ha žemės (duomenys neskelbtini), ir parengė pasiūlymą (Nr.25LS-l-(14.25.51.)). Pareiškėjai Rokiškio skyriaus raštą Nr. 25SD-3561-(14.25.104), Rokiškio skyriaus komisijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. protokolą Nr. 25PRT-43-(14.25.6), 2020 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymą Nr. 25LS-1-(14.25.51.) apskundė Tarnybai. Pastaroji 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. lT-25-(7.5.) „Dėl V. K. ir R. D. skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjai, nesutikdami su Rokiškio skyriaus rašte nurodytu grąžintinu 0,89 ha žemės plotu, kaip argumentą nurodo tai, kad Rokiškio skyrius privalėjo prašyti papildomų dokumentų (įrodymų) dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, tačiau nepasiūlė jų pateikti. Atsakovas nurodo, kad po 2020 m. birželio 17 d. sprendimo pareiškėjams buvo žinomos aplinkybės, kad N. S. valdė 35,50 ha žemės nuosavybės teise, todėl pareiškėjai savo iniciatyva turėjo teisę ir galėjo ieškoti papildomų dokumentų, jei manė, kad N. S. valdė didesnį, nei 35,50 ha žemės plotą, o naujai gautus ir (ar) turimus dokumentus, kurie nustatytais terminais nebuvo pateikti, kaip įrodymus Rokiškio skyriui galėjo pateikti, jeigu teismine tvarka būtų atnaujinę terminą dokumentams pateikti. Pareiškėjų argumentai, kad Pareiškėjams nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo poziciją dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo kartu pateikiant posėdžio metu naujai rastus dokumentus yra nepagrįsti, nes posėdžio metu vertinti minėtų dokumentų Komisija nebūtų galėjusi, nes pirmiau nurodytas Pandėlio Apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 1224/33 m. teisės aktų nustatytais terminais (iki 2003-12-31) Rokiškio skyriui nebuvo pateiktas. Pareiškėjų turimi ar rasti dokumentai, kurie, kaip teigia pareiškėjai, gali papildomai pagrįsti prašyme nurodytą 36 ha žemės plotą, nebuvo Įstatyme nustatytais terminais pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai. Taip pat pareiškėjai nėra pateikę įsiteisėjusios teismo nutarties dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Rokiškio skyrius, vertindamas turimus dokumentus, apie kuriuos pasisakyta 2020 m. birželio 17 d. teismo sprendime, nenustatė jų trūkumų, nebuvo jokio teisinio pagrindo papildomų dokumentų prašyti iš pareiškėjų. Nors Rokiškio skyrius 2017 m. kovo 28 d. protokole Nr. 25PRT-20-(14.25.6.) sprendė, kad vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra 1945 metų Pandėlio valsčiaus Viršijančių nustatytas normas ūkių santrauka, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemė ūkio inventorius ir trobesiai, kuriame nurodyta, kad S. N. buvo 34,61 ha bendro ploto žemės valdytojas, tačiau 2020 m. birželio 17 d. teismo sprendimo 61 punkte konstatuota, kad šis dokumentas nelaikytinas N. S. nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, kaip ir 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas, kuris nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, Rokiškio skyrius pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir G. K. turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha (35,50 ha - 6,9 ha -27,71 ha) žemės iš buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės, taip pat pagrįstai Rokiškio skyrius raštu pareiškėjus informavo apie Rokiškio skyriaus priimtus sprendimus dėl G. K. neatkurtos buvusio žemės savininko turėto žemės ploto dalies nustatymo ir kaip G. K. teisių paveldėtojams pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į 0,89 ha žemės plotą atkūrimo būdo. Be to, pažymėjo, kad G. K. 1996 m. spalio 24 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimo Nr. 27-8387 ir 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 27-42437-9458 pagrindu tapo atkurtos nuosavybės į 34,61 ha ploto savininke ir šių sprendimų dėl galimai trūkstamo ploto ir/ar nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, nekvestionavo; kaip nekvestionavo ir priimtų procedūrinių dokumentų iki pirmiau nurodytų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo. Tik po 19 metų po nurodytų sprendimų priėmimo pradėjo ieškoti galimai trūkstamo ploto, nors jei manė, kad trūksta ploto, dar iki įstatyme nustatytų terminų galėjo pateikti papildomus nuosavybės teisę įrodančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ar įgyvendinti savo teisę į galbūt trūkstamą neatkurtą dalį teismui atnaujinus terminus tai patvirtinantiems dokumentams pateikti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų nurodytos priežastys – iki pretendentės mirties garbus amžius, sveikatos būklė ar teisinio išsilavinimo neturėjimas ir visų aplinkybių neprisiminimas negali būti laikomi svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Rokiškio skyriaus, atstovė Reda Strumskienė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. gautas pareiškėjo V. K. prašymas, kuriuo prašoma nurodyti, kokiais dokumentais remiantis buvo atkurtos nuosavybės teisės į 34,61 ha žemės plotą. Rokiškio skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą 2016 m. spalio 28 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad viename iš dokumentų, t. y. Paliestų ūkių sąraše yra įrašytas 36,43 ha žemės plotas, todėl šiame rašte nurodė, kad dėl neatkurto ploto siūlytina pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neatkurtą dalį. Sistemiškai vertinant visus dokumentus, kurių pagrindu vyko susirašinėjimas ir skundų nagrinėjimas, pažymėtina, kad 2017 m. spalio 23 d. Nacionalinė žemės tarnyba, nagrinėdama skundą dėl priimtų 2017 m. kovo mėnesį ekspertų komisijos sprendimų ir prie jų esančių kitų dokumentų, nusprendė panaikinti 2016 m. spalio 28 d. rašto dalį, kurioje buvo nurodyta, kad N. S. turėtas žemės plotas sudaro 36,43 ha. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo 60 punkte konstatuota, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai panaikino Rokiškio skyriaus rašto dalį, kurioje pripažintos nuosavybės teisės į buvusio savininko turėtą 36,43 ha žemės plotą. Paaiškino, kad aukščiau nurodytas teismo sprendimas turi prejudicinę galią, todėl Rokiškio skyrius, priimdamas skundžiamus sprendimus, juo vadovavosi. Minėtame sprendime aiškiai nurodyta, kad 1940 m. spalio 6 d. Paliestų ūkių sąrašas laikytinas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau nelaikytinas dokumentu, įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės plotą. Po teismo sprendimo pareiškėjams buvo žinomos aplinkybės, jog N. S. valdė 35,5 ha žemės plotą, nes minėto sprendimo 59 punkte nurodyta, kad dokumentas, patvirtinantis N. S. nuosavybės teise valdytą 35,5 ha žemės plotą, yra 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas. Atsakovas mano, kad teismo sprendimu yra nurodyta, koks dokumentas yra laikomas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu. Atsakovė 2020 m. rugpjūčio mėnesį, kuomet priėmė skundžiamus sprendimus, vertinti naujai rastų dokumentų nebūtų galėjusi, nes šie teismui pateikti dokumentai nebuvo pateikti iki įstatymo numatytų terminų. Rokiškio skyrius vertino turimus dokumentus, trūkumų nenustatė, todėl nebuvo pagrindo prašyti papildomų dokumentų pateikimo. Visi gauti dokumentai iš archyvų buvo išanalizuoti dar iki priimant 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Rokiškio skyrius, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi sprendimu, kuriame buvo aptarti visi turimi dokumentai, pagrindo vertinti papildomų dokumentų, kurie nebuvo pateikti įstatymų nustatytais terminai, teisinio pagrindo neturėjo. Atitinkamai skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad iki nacionalizacijos N. S. valdė 35,5 ha žemės plotą. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjai prašymą dėl praleisto termino dokumentams pateikti galėjo teikti ne ginčo tvarka ir tuomet, kai dokumentus rado. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu įvertinti, ar kliūtys pateikti rastus dokumentus yra objektyvios ir nepriklausiusios nuo G. K. veiksmų, žinant, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos dar 1996 – 1997 metais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų R. D. ir V. K. skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1T-25-(7.5) „Dėl V. K. ir R. D. skundo išnagrinėjimo“, 2020 m. rugpjūčio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus sprendimo Nr. 25SD-3561-(14.25.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, 2020 m. rugpjūčio 4 d. protokolo Nr. 25PRT-43-(14.25.6), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus 2020 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymo Nr. 25LS-1-(14.25.51) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ G. K. atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės, grąžinant natūra 6,90 ha miško bei Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 27-42437-9458 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant šį plotą natūra. Iš viso G. K. atkurtos nuosavybės teisės į 34,61 ha plotą. 2016 m. liepos 26 d. G. K. pateikė prašymą dėl žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, plotų neatitikimo. 2016 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio skyrius raštu Nr. 25SD-3907-(14.25.104.) nurodė, jog nuosavybės teisės G. K. atkurtos į visą plotą. Po pakartotinio kreipimosi 2016 m. spalio 28 d. Rokiškio skyrius rašte Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) nurodė, jog laikytina, kad G. K. prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pateikusi laiku ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha žemės plotą. G. K. pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į likusį 1,82 ha žemės plotą, Rokiškio skyrius 2017 m. kovo 31 d. raštu Nr. 25SD-1466-(14.25.104) „Dėl archyvinių dokumentų ir komisijos „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti“ pasiūlymo“ nurodė, kad G. K. nuosavybės teisės atkurtos į visą buvusio savininko S. N. turėtą žemės plotą; G. K. dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo į 1,82 ha žemės plotą gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Nesutikdama su šiais Rokiškio skyriaus sprendimais G. K. su skundu kreipėsi į Tarnybą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1T-28-(7.5.) „Dėl G. K. skundo išnagrinėjimo“ nusprendė: 1) pareiškėjos atstovų skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus; 2) panaikinti Rokiškio skyriaus 2016 m. spalio 28 d. rašto Nr. 25SD-4808-(14.25.104.) dalį dėl šiame rašte nurodyto buvusio savininko N. S. turėto žemės ploto – 36,43 ha; 3) įpareigoti Rokiškio skyrių patikslinti Pažymą Nr. 1488, nurodant, kad G. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha buvusio savininko N. S. turėto žemės ploto. Nesutikdama su tokiu atsakovo sprendimu, G. K. kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 (pakeitus pareiškėją G. K. jos teisių perėmėjais V. K. ir R. D.), išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pareiškėjų V. K. ir R. D. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1T-28-(7.5) 3 punktą ir įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. (teisių perėmėjai V. K. ir R. D.) į neatkurtą žemės sklypo dalį. Rokiškio skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą, priėmė 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 25SD-3561-(14.25.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame nurodė, kad N. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) turėjo 35,50 ha žemės, todėl siūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko S. N. nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 0,89 ha. 2020 m. rugpjūčio 14 d. Rokiškio skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti sprendė, kad Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2017 m. vasario 28 d. raštu Nr. R4-297 „Dėl N. S. nuosavybės“ Rokiškio skyriuje gauto archyvinio dokumento – 1940 m. rugpjūčio 7 d. Pandėlio valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimo, kuriuo nutarta paimti iš 122 Pandėlio valsčiaus ūkių virš 30 ha į valstybinį žemės fondą, kurio sąrašo 98 eilutėje įrašytas ūkio pavadinimas – (duomenys neskelbtini), buv. savininko pavardė ir vardas – S. N., ūkio plotas – 35,50 ha, pakanka nuosavybės teisėms atkurti, todėl minėtu komisijos pasiūlymu ir 2020 m. rugpjūčio 14 d. protokolu Nr. 25PRT-43-(14.25.6) spręsta, jog žemės plotas, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sudaro 35,50 ha. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. išnagrinėjusi pareiškėjų skundą sprendimu Nr. 1T-25-(7.5) „Dėl V. K. ir R. D. skundo išnagrinėjimo“ nusprendė pareiškėjų skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Sprendime nurodė, kad Rokiškio skyriaus Komisija, remdamasi 2020 m. birželio 19 d. teismo sprendimu, Komisijos protokole ir Komisijos pasiūlyme pagrįstai nustatė, kad N. S. iki nacionalizacijos valdė 35,50 ha žemės ir G. K. turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusius 0,89 ha žemės iš buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės.

Ginčo teisiniai santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr., pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010).

Pareiškėjai skunde nurodo, kad pareiškėjams nebuvo suteikta teisė dalyvauti posėdyje, kuriame galėtų išdėstyti savo poziciją ir pateikti esminę reikšmę turinčius dokumentus. Be to, skyrius nors ir privalėjo, tačiau net nepasiūlė pateikti papildomus dokumentus (įrodymus) dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjai nurodo, kad 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1224/33, kuriuo J. S. atsisakė tėvo V. S. palikimo, kuris sudaro 36 ha žemės, rado po G. K. mirties, t. y. (duomenys neskelbtini), ir jį norėjo pateikti institucijai, pakartotinai vertinančiai prašymą atkurti nuosavybės teises. Vertinant aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjai, praleidę įstatyme numatytą terminą pateikti institucijai nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, gali kreiptis į teismą, prašydami atnaujinti praleistą terminą, tačiau įstatymas nenumato galimybės dokumentus, galimai patvirtinančius nuosavybės teisę, pateikti tiesiogiai institucijai po įstatyme numatyto termino. Pareiškėjai nei teismui, nei atsakovui (institucijai, priimančiai sprendimą) nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1224/33 m.

Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkte numatyta, kad jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

2020 m. rugpjūčio 14 d. komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, išanalizavo 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 59 dalyje aprašytą dokumentą, t. y. Rokiškio apskrities Pandėlio valsčiaus Žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą, kuriuo nutarta paimti 122 Pandėlio valsčiaus ūkius virš 30 ha į valstybinį žemės fondą, kur sąrašo 98 eilutėje įrašytas (duomenys neskelbtini) buvęs žemės savininkas S. N., turėjęs 35,50 ha žemės, ir nusprendė, kad jo pakanka nuosavybės teisėms atkurti.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 59 punktas patvirtina, jog remiantis Pandėlio valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu N. S. valdė 35,5 ha žemės nuosavybės teise. Dėl šios priežasties Tarnybos direktoriaus 2017 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 1T-28-(7.5) tiesiogiai prieštarauja minėtam teismo išaiškinimui, todėl Pandėlio agrarinės reformos tarnybos 1993 m. gruodžio 21 d. Pažymoje Nr. 1488 nurodytas priklausantis grąžinti 36,43 ha žemės plotas yra pagrįstas.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, jie yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose be kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jau jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2692-415/2018).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020 nustatė, jog Pandėlio valsčiaus žemės ūkio komisijos 1940 m. rugpjūčio 7 d. priimtas nutarimas, kuris buvo perduotas Valstybinei žemės ūkio komisijai pateiktame ūkių, kurių žemė imama į valstybinį žemės fondą, įrašyta, kad buvęs savininkas N. S., (duomenys neskelbtii) turėjęs 35,5 ha žemės (1,2522 ha sodybinės, 25 ha ariamos, 5 ha miškų ir durpynų, 3 ha pievų ir ganyklų, 4 ha nenaudojamos). Todėl šis dokumentas patvirtina, kad N. S. valdė 35,5 ha žemės nuosavybės teise. Rokiškio apskrities Pandėlio valsčiaus, žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas 1940 m. spalio 6 d., kuriame (duomenys neskelbtini) eilės Nr. 96 rašytas buvęs savininkas N. S., skiltyje „Bendr. ūkio plotas“ įrašytas – 36,43 ha, skiltyje „Paliek.valdyt plotas – 30 ha“, skiltyje „Paimtas žem. fond.plotas“ įrašyta – 6,43 ha nėra siejamas su žemės ūkio komisijos priimtu konkrečiu nutarimu, be to, jame nurodytas žemės valdymo pertvarkymo paliestų ūkių sąrašas. Šis sąrašas galėjo aprėpti ne tik nuosavybės teise turėtų žemės sklypų paėmimą į žemės fondą, bet ir kita teise valdymų žemės sklypų paėmimą į valstybinį žemės fondą, todėl laikytinas dokumentu, patvirtinančiu žemės naudojimo faktą, tačiau nelaikytinas įrodančiu buvusio savininko N. S. iki nacionalizacijos turėtą 36,43 ha žemės sklypo plotą nuosavybės teise. Minėtu sprendimu taip pat konstatuota, jog Rokiškio apskrities 1944 – 1948 byloje esančio Pandėlio valsčiaus viršijančių nustatytą normą ūkių, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai (formos data 1945 m.) eilės Nr. 62 įrašytas S. N. santrauka: bendras žemės plotas – 34,61 ha, paimta į valstybės žemės fondą – 15 ha., įvardinta kaip leistinas dokumentas, įrodantis nuosavybės teises.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paaiškino pareiškėjams, jog panaikinus aktus, kuriais spręsta, jog G. K. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į 34,61 ha, nereiškia, jog buvo sukurtas teisėtas lūkestis, reiškiantis, kad ji atkurs nuosavybės teises į visą 36,43 ha plotą.

Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai gali būti ir kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, todėl pareiškėjams teigiant, jog 1993 m. gruodžio 21 d. Pažyma Nr. 1488 patvirtina jų teisę atkurti nuosavybės teises į 36,43 ha plotą, tikslinga įvertinti, ar toks dokumentas galėtų Vyriausybės nustatyta tvarka būti pripažintas leistinu dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teisių turėjimą.

Teismas sprendžia, kad 1993 m. gruodžio 21 d. Pažyma Nr. 1488 nelaikytinas dokumentu Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ pagrindu. Minėtas dokumentas nelaikytinas įrodančiu iki nacionalizacijos buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytą 36,43 ha žemės plotą.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, kurio įgyvendinimas galimas tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ne bet kokie duomenys, užfiksuoti dokumentuose, laikytini tinkamais įrodyti nuosavybės teisių buvimą. Nuosavybės teisės atkuriamos tik pateikus dokumentus, kurie įstatyme arba Vyriausybės nutarimuose laikytini leistinais, pagrįsti nuosavybės teisių egzistavimą arba tokių duomenų neišlikus, Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka patvirtinti juridinę reikšmę turintys faktai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, laikytina, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. 25SD-3561-(14.25.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ atsakovas, įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, kad N. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) turėjo 35,5 ha žemės plotą, pagrįstai pasiūlė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio žemės savininko S. N. nuosavybės teise valdytą žemės dalį – 0,89 ha.

Teismas, įvertinęs Rokiškio skyriaus sprendimus, sprendžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus Komisijos „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti“ 2020 m. rugpjūčio 14 d. pasiūlymas Nr. 25LS-1-(14.25.51), minėtos Komisijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. protokolas Nr. 25PRT-43-(14.25.6), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. 25SD-3561-(14.25.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti pareiškėjų nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nenustačius, jog Rokiškio skyriaus sprendimai yra neteisėti, teismas vertina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 1T-25-(7.5) „Dėl V. K. ir R. D. skundo išnagrinėjimo“yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjų prašymas įpareigoti Rokiškio skyrių iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių, atkūrimo teisių perėmėjams V. K. ir R. D. į neatkurtą žemės sklypo dalį, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2020, įvertinant visus dokumentus, yra išvestinis reikalavimas iš prašymo panaikinti aukščiau nurodytus sprendimus, todėl netenkinus prašymo panaikinti atsakovo priimtus sprendimus, nėra pagrindo tekinti ir pareiškėjų prašymo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Pareiškėjai skundu taip pat prašė atnaujinti mirusios G. K. įpėdiniams V. K. ir R. D. praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Kaip nurodyta aukščiau, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A261-85/2010).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

Skunde pareiškėjai nurodo, kad institucija turėjo pakankamai objektyvių įrodymų, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į 36,43 ha žemės plotą. Pažymi, kad tik po G. K. mirties rastas Pandėlio apylinkės teisėjo 1933 m. spalio 31 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 1244/33 m. Kitų duomenų, kurie pagrįstų objektyvias šio dokumento pateikimo praleidimo priežastis nenurodė. Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K. nurodė, kad nutarimą civilinėje byloje rado tarp G. K. daiktų, t. y. įdėtą į maldaknygę.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. K. pateikė 1991 m. gruodžio 17 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 27-8387 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ G. K. atkurtos nuosavybės teisės į 6,90 ha žemės, grąžinant natūra miško bei Panevėžio apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. Nr. 27-42437-9458 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui (-ei) G. K.“ atkurtos nuosavybės teisės į 27,71 ha žemės plotą, grąžinant jį natūra.

Taigi G. K., įgyvendindama teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo aktyvi ne tik teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ir dokumentus, patvirtinančius tokios teisės įgyvendinimą.

Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys pateikti aukščiau nurodytą nutarimą. G. K., veikdama aktyviai ir tinkamai rūpindamasi savo interesais nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo galimybę pateikti 1933 m. spalio 31 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 1244/33 m., todėl vien ta aplinkybė, kad dokumentas rastas įpėdinių po G. K. mirties, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog terminas dokumentų pateikimui praleistas dėl objektyvių priežasčių. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuoti, kad G. K. turėjo realią galimybę pateikti turimą dokumentą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei pateikti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime sudarė galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti ir pateikti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją.

Įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjų nurodytos aplinkybės, terminas buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad terminas dokumento pateikimui praleistas dėl G. K. pasirinkto elgesio modelio ir tai nelaikytina objektyvia aplinkybe, kuri būtų pakankama praleisto termino atnaujinimui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti. Be to, pažymėtina, kad tiek 1933 m. spalio 31 d. teismo nutarimas, tiek pareiškėjų į bylą pateiktas 1933 m. rugpjūčio 23 d. pakvitavimas gali patvirtinti tik tą aplinkybę, jog 36 ha žemės nuosavybės teise V. S. valdė 1933 metais, bet ne N. S. 1940 m. liepos 22 d. vykdant žemės nacionalizavimą.

Likusieji tiek pareiškėjų, tiek ir atsakovų bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjų skundą prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų V. K. ir R. D. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Arvydas MartinavičiusLaisvutė KartanaitėJarūnė Sedalienė