- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 2-1589/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- L. R., uždarajai akcinei bendrovei „SOLO baldai“
- Ieškovas
- individualios įmonės „Statybos meistrai“
- Trečiasis asmuo
- Stockholms Fastigheter
- Advokatai
- Dainius Dargevičius
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutarties, kuria spręsta dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui L. R., priimtos civilinėje byloje Nr. 2-662-154/2014 pagal ieškovo individualios įmonės „Statybos meistrai“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „SOLO baldai“, L. R., trečiasis asmuo Stockholms Fastigheter och Mark AB, dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas IĮ „Statybos meistrai“ kreipėsi į teismą (b. l. 1-8), prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „SOLO baldai“ ir L. R. nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą 298 109,90 Lt žalą, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 6 962 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2014-02-06 nutartimi (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ne daugiau kaip už 298 109,90 Lt sumą atsakovams UAB „SOLO baldai“ ir L. R. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, leisdamas šiuo turtu naudotis, bet uždrausdamas jį perleisti kitiems asmenims. Turto nesant ar esant nepakankamai, nurodė trūkstamos sumos ribose areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose, pas trečiuosius asmenis, taip pat turtines teises, leisdamas atsiskaityti su ieškovu IĮ „Statybos meistrai“, taip pat leisdamas atsakovui UAB „SOLO baldai“ atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius, o atsakovui L. R. – per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 1 MMA (minimali mėnesinė alga) dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti.
Šią nutartį atsakovas UAB „SOLO baldai“ apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui (c. b. Nr. 2-670/2014, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Lietuvos apeliacinis teismas 2014-04-07 nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2014-02-06 nutartį pakeitė: 1) panaikino nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės taikytos atsakovui UAB „SOLO baldai“; 2) ieškovo IĮ „Statybos meistrai“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB „SOLO baldai“ netenkino; 3) kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.
Šiaulių apygardos teisme 2014-05-05 buvo gautas atsakovo L. R. prašymas (b. l. 31-34), kuriame atsakovas prašo panaikinti jam taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad prieš jį pradėta ši vienintelė civilinė byla, kitų turto arešto aktų jo atžvilgiu neįregistruota. Duomenų, kad jis tyčia blogintų savo turtinę padėtį, siektų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims, vengtų atsiskaityti su kreditoriais ar imtųsi kitų nesąžiningų veiksmų, nesama. Su ieškovu neatsiskaito ne dėl sunkios materialinės padėties, o tik dėl to, kad nesutinka su jam pareikštais reikalavimais. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės bei tai, kad solidariajam atsakovui UAB „SOLO baldai“ ieškinio suma nėra didelė, patvirtina realios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui nebuvimą. Formalus laikinųjų apsaugos priemonių jam taikymas, kai UAB „SOLO baldai“ atžvilgiu jos buvo panaikintos, nepagrįstai suvaržo teisę naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, lėšomis ir pažeidžia interesų pusiausvyros, ekonomiškumo bei proporcingumo principus.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2014-05-16 nutartimi (b. l. 36-37) šio atsakovo L. R. prašymo netenkino, nurodydamas, kad šis atsakovas, prašydamas panaikinti jo turtui ir piniginėms lėšoms taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie gerą jo finansinę padėtį bei kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar taps neįvykdomu.
Šalies argumentai
Atsakovas L. R. atskirajame skunde (b. l. 48-51) prašė 2014-05-16 teismo nutartį panaikinti ir jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkinti. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2010-02-11 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-158/2010, papildomai nurodė, kad disponuodamas piniginėmis lėšomis 1 MMA ribose jis negali sumokėti komunalinių mokesčių, išlaikyti savo šeimos ir teikti jai materialinį aprūpinimą, kas savaime sudaro skolų didėjimą. Kaip jo mokumo įrodymą prie skundo pridėjo banko sąskaitos išrašą už 4 mėn. laikotarpį iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 52).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014-06-04 nutartimi (b. l. 53-55) CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pasinaikino Šiaulių apygardos teismo 2014-05-16 nutartį ir atsakovo L. R. prašymą panaikinti jam taikytas laikinąsias apsaugos priemones iš dalies patenkino, pakeisdamas Šiaulių apygardos teismo 2014-02-06 nutarties dalį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui L. R., bei leisdamas jam disponuoti 3 MMA dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti. Teismas nustatė, kad atsakovas L. R. neturi registruoto turto, nėra pateikęs įrodymų, kad ieškinio suma jam nėra didelė, taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškinys pareikštas solidariems atsakovams, kas sudaro prielaidas ieškovui galimai jam palankaus teismo sprendimo vykdymą nukreipti tiek į abu atsakovus bendrai, tiek į bet kurį iš jų atskirai. Teismas padarė išvadą, kad, laikinąsias apsaugos priemones L. R. atžvilgiu visiškai panaikinus, egzistuos galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo apsunkinto įvykdymo arba neįvykdymo tikimybė. Tačiau teismas sutiko su atsakovo L. R. argumentais, kad leidimas jam disponuoti tik 1 MMA dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti gali pažeisti jo interesus, taigi šią sumą padidino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas l. R. atskirajame skunde (b. l. 96-100) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014-06-04 nutartį ir tenkinti jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Savo ankstesniuos procesiniuose dokumentuose išvardintus motyvus papildo tuo, kad skundžiama teismo nutartis nėra pagrįsta teisiniais ar faktiniais argumentais, atskleidžiančiais, kuo gi pasireiškia reali teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Atsakovo teigimu, prie skundo pridedami jo banko sąskaitų išrašai, kurių pateikti pirmosios instancijos teismui jis negalėjo dėl darbo užsienyje, patvirtina, kad ieškinio suma jam nėra didelė. Tuo tarpu teismo leidimas jam naudotis piniginėmis lėšomis yra formalus ir neužtikrina teisės šia suma tinkamai pasinaudoti būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti. Norėdamas atlikti pavedimą ar atsiskaityti su kreditoriais, dėl apribojimo naudotis internetine bankininkyste privalo atvykti į banką. Tokios galimybės jis neturi, nes dirba užsienyje. Kita vertus, leidimas naudotis tik 3 MMA per mėnesį piniginėmis lėšomis neatitinka teisingumo ir protingumo principų, kadangi turėdamas ženkliai daugiau piniginių lėšų, jis negali dalyvauti civilinėje apyvartoje kaip visavertis civilinių santykių dalyvis.
Atsiliepimas
Ieškovas IĮ „Statybos meistrai“ atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 81-86) prašo skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2014-06-04 nutartį palikti nepakeistą. Ieškovo teigimu, teismo nutartyje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui L. R. būtinybė pagrįsta glaustais motyvais, bet tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neteisingai išsprendė šį klausimą. Bylos duomenys rodo, kad ieškinio suma (298 109,90 Lt) atsakovui L. R., kaip fiziniam asmeniui yra didelė, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad šis sieks išvengti galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo ar bandys perleisti savo turtą tretiesiems asmenims. Atsakovo pateikti banko sąskaitos išrašai neįrodo geros jo finansinės padėties, turimos piniginės lėšos neužtikrina didžiosios ieškinio sumos dalies. Aplinkybė, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržo atsakovo teises ir sukelia jam nepatogumų, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti ginčijamos teismo nutarties neteisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirajame skunde bei atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus (CPK 320 str., 338 str.), taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO bei teismui prieinamus Turto arešto aktų registro duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nenustatė procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių instituto aiškinimo ar taikymo klaidų arba kitų aplinkybių, sudarančių prielaidas konstatuoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą ar neteisėtumą.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas gali taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina (ir pakanka) užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei reikia teisėtam tikslui pasiekti.
CPK 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos bet kurioje proceso stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo, turi būti įvertinta, ar neišnyko teismo nustatytos grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tik nustačius, kad šios grėsmės jau neegzistuoja, teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikina. Išdėstytų nuostatų kontekste pažymėtina, kad skundžiamos nutarties argumentai apie taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo galimybę tik bylą išnagrinėjus iš esmės, nėra pagrįsti. Tačiau šis nustatytas trūkumas nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, kadangi pirmiau nurodytos procesinės teisės normos (CPK 149 str. 1 d.) įgyvendinimas buvo tinkamai realizuotas – apelianto prašymas panaikinti jam taikytas laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėtas ištyrus šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.
Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad tokią teismo išvadą, paliekant galioti anksčiau apeliantui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tokiu būdu pašalinant ar minimaliai sumažinant būsimo teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką, lėmė vertinimas, kad nustatyta prezumpcija apie ieškinio reikalavimo sumos (298 109,90 Lt) apeliantui, kaip fiziniam asmeniui, reikšmingumą ar galimą jo siekį perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, byloje nebuvo paneigta. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismui padarius išvadą, jog atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, ieškinio suma objektyviai yra pakankamai reikšminga, būtent atsakovas, siekdamas paneigti būtinumą taikyti jam laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (CPK 12 str., 178 str.). Vadinasi, apeliantas, atskirajame skunde išdėstytais argumentais kvestionuodamas ieškinio sumos dydžio reikšmingumą, sprendžiant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui tikėtinumo klausimą, turėjo pareigą pateikti tokią teismo išvadą paneigiančius įrodymus. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo paties, jo sutuoktinio turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, vertybinių popierių ir turtinių teisių, taip pat lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, darbo užmokesčio, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas savo argumentus dėl geros finansinės padėties grindžia banko sąskaitų išrašais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei AB Šiaulių bankas sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) LTL išrašas (b. l. 67), kuris jau buvo anksčiau pateiktas į bylą (b. l. 52), nei su atskiruoju skundu naujai pateikiamas to paties banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) LTL išrašo paskutinysis (12) lapas (b. l. 68), kurį apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visumoje (CPK 314 str., 338 str.), nepatvirtina apelianto finansinės padėties stabilumo ar galimybės įvykdyti būsimą teismo sprendimą, jeigu jis būtų palankus ieškovui. Akivaizdu, kad minėtose sąskaitose matomas piniginių lėšų judėjimas bei atitinkamai 2014-06-16 ir 2014-02-18 turėtas piniginių lėšų likutis (26,98 Lt ir 340,96 Lt) nėra pakankami duomenys susiformuoti apeliacinės instancijos išvadai, kad atsakovo turtinė finansinė padėtis yra tokia gera, kad ieškinyje prašomą priteisti sumą (298 109,90 Lt) galima būtų pripažinti nedidele ir apeliantui nereikšminga. Pažymėtina, kad jokio kito apelianto nuosavybės teise valdomo turto nenustatė ir antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Turto arešto akto registro duomenys). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada apie pareikšto ieškinio sumos dydžio apeliantui reikšmingumą, kas, atitinkamai, ir sudarė prielaidas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui apelianto atžvilgiu, atskirojo skundo argumentais bei juos patvirtinančiais įrodymais nepaneigta.
Kiti apelianto skundo argumentai, kuriais grindžiamas grėsmės dėl galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymo nebuvimas, atmestini kaip teisiškai neaktualūs. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad egzistuojančią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui eliminuoja Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria tokios priemonės buvo panaikintos solidaraus atsakovo UAB „SOLO baldai“ atžvilgiu. Įvardijamoje byloje nustatyta tik tai, kad ieškinio suma atsakovui UAB „SOLO baldai“ nėra didelė. Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą pinigų sumą. Todėl ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovo pareikšto prašymo (CPK 13 str.). Tokiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo (ne)buvimo, vertina turtinę padėtį tų atsakovų, kurių turtą prašo areštuoti ieškovas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-29 nutartis c. b. Nr. 2-2026/2011). Kita vertus, kiekvieno iš atsakovų turtinė padėtis tiriama bei įvertinama atsižvelgiant į individualias ją patvirtinančias faktines aplinkybes. Todėl aplinkybės, nustatytos įvertinus atsakovo UAB „SOLO baldai“ turtinę padėtį ir šios bendrovės finansinius pajėgumus įvykdyti būsimą galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl apeliantui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo.
Aptartini ir skundo argumentai, susiję su apelianto poreikiu disponuoti didesnėmis, nei teismo leista, piniginėmis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo 2010-02-11 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-158/2010, išaiškinimu, jog, svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtina atsižvelgti ne tik į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kad kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti, siekiant užtikrinti konkretaus asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad teismas, pradiniame etape leidęs apeliantui disponuoti 1 MMA dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems jo socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti, vėliau atsižvelgė į jo argumentus, kad nustatytos sumos nepakanka minėtiems poreikiams įgyvendinti, padidindamas sumą iki 3 MMA. Skundžiamos nutarties priėmimo metu (2014-06-04) galiojančio Vyriausybės 2012-12-19 nutarimo Nr. 1543 pagrindu tai sudarė 3 000 Lt (3x1 000 Lt). Nuo 2014-10-01 ši suma padidėjo iki 3 105 Lt, Vyriausybės 2014-09-24 nutarimu Nr. 972 minimaliąją mėnesinę algą padidinus iki 1 035 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginių lėšų suma yra pakankama būtiniausiems apelianto socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti. Vien apelianto skundo argumentai, susiję su jo šeimos narių interesais, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, nesudaro pagrindo šios sumos dydžio įvertinti kitaip. Skundžiamoje nutartyje teismas jau buvo atkreipęs apelianto dėmesį, kad šis neteikia dokumentų nei apie savo šeimyninę padėtį, nei apie nedarbingus asmenis, kuriems reikalingas (ir realiai teikiamas) išlaikymas, nepateikti tokie duomenys ar kiti, apelianto vertinimu, reikšmingi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys neišvengiamas išlaidas, ir apeliacinės instancijos teismui. Dar daugiau, aplinkybę, jog paties apelianto būtiniausiems poreikiams tenkinti nėra būtinos didesnės piniginės lėšos, papildomai patvirtina ir nagrinėjamoje byloje nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui apelianto prašyta suma – 7 000 Lt (Šiaulių apygardos teismo 2014-10-21 nutartis, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Atskirojo skundo argumentai, jog teismo leidimas apeliantui disponuoti nustatyta piniginių lėšų suma tėra formalus ir neįgyvendinamas, nes šis dirba užsienyje ir negali kas mėnesį atvykti į banką, siekdamas pasinaudoti jo sąskaitose esančiomis lėšomis, o naudojimasis internetine bankininkyste jam apribotas, taip pat nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Civilinio proceso įstatyme įtvirtintas onus probandi principas, kuriuo siekiama užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, reikalauja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str., 179 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pagal apeliacinės instancijos teismui prieinamus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis galima nustatyti tik tai, kad apeliantas nuo 2013-11-01 dirba UAB „SOLO baldai“, kurios buveinė yra Dubijos g. 31-30, Šiauliuose. Ant voko, adresuoto Lietuvos apeliaciniam teismui, esantis pašto spaudas taip pat patvirtina, jog apelianto atskirasis skundas, pasirašytas asmeniškai L. R., 2014-10-27 buvo išsiųstas iš Šiaulių m. (b. l. 96-100, 101).
Išdėstytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui pripažinti, jog apelianto nurodomi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patiriami suvaržymai, viena vertus, realiai egzistuoja, kita vertus, neleidžia jam naudotis piniginėmis lėšomis, kurios yra būtinos socialiniams ir buitiniams poreikiams patenkinti. Teismo nustatytas areštuotino turto eiliškumas, teismo sprendimas leisti apeliantui naudotis areštuotu turtu pagal jo tiesioginę paskirtį bei disponuoti piniginėmis lėšomis 3 MMA ribose, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas atsakingai įvertino ekonomiškumo, proporcingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, svarbą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.