Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-09-29 · Civilinė byla Nr. 2-2026/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-29
Bylos Nr.
2-2026/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas
D. P., L. P., D. B., M. P.
Ieškovas
Aulada MDR Investicijos
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2026/2011Procesinio sprendimo kategorija: 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria teismas tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-838-278/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aulada“ ieškinį atsakovams D. P., L. P., D. B., D. P., M. P., uždarajai akcinei bendrovei „MDR Investicijos“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai, susiję su bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių teisėtumu.

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Aulada“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams D. P., L. P., D. B., D. P., M. P., UAB „MDR Investicijos“ ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 1 078 438 Lt. Ieškinyje nurodė, kad BUAB „Aulada“ sudarė neatlygintinus paskolos suteikimo sandorius su visų ieškovo akcijų turėtoju UAB „MDR Investicijos“. Teigė, kad nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. įmonė suteikė atsakovui „MDR Investicijos“ viso 1 431 458,00 Lt dydžio paskolų, iš kurių atsakovas grąžino 353 020,00 Lt ir liko skolingas 1 078 438,00 Lt. Nurodė, kad paskolų suteikimo metu ieškovo administracijos vadovais buvo, jo vardu veikė bei ieškovui nenaudingas paskolos sutartis sudarė L. P., D. B. ir A. S.. Minėti asmenys paskolų grąžinimo neužtikrino jokiais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sugrąžintos paskolintos lėšos (nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo, nesidomėjo UAB „MDR Investicijos“ turtine padėtimi), paskolos suteiktos beprocentės, nemokant palūkanų. Tokiu būdu, veikiant bendrai, buvo sudaryti bendrovei nuostolingi sandoriai, padaryta žala. Nurodė, kad atsakovas UAB „MDR Investicijos“ jokios veiklos nevykdo, jokio turto neturi, todėl skolos grąžinti ieškovui negali. Teigė, jog įmonei padarytą žalą solidariai privalo atlyginti ir UAB „MDR Investicijos“ akcininkai D. P., M. P. ir D. P..

Ieškinio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nepranešus atsakovams areštuoti atsakovų turtą bendrai 1 078 438 Lt sumai. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė ir atsakovai gali turtą paslėpti, jį perrašyti ir taip teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi tenkino ieškovo BUAB „Aulada“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo 1 078 438,00 Lt sumai atsakovams L. P., D. B., D. P., M. P., D. P., UAB „MDR Investicijos“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždraudė areštuotą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti disponuoti tretiesiems asmenims, o jo nesant ar esant nepakankamai išieškojimui užtikrinti, ir lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose. Nustatė, kad atsakovams leidžiama areštuotas lėšas naudoti atsiskaitymui su ieškovu.

Teismas nurodė, kad teismų praktikoje preziumuojama, jog tais atvejais, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė yra didesnė, nes didelė reikalavimo suma laikytina pakankamu būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos pagrindu. Ieškovo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų suma (1 078 438 Lt) laikytina pakankamai didele ieškinio suma, kuri apsunkintų būsimo teismo sprendimo, jei ieškinys būtų patenkintas, įvykdymą ar padarytų jį negalimu. Be to, teismas pabrėžė, kad atsakovai gali turtą paslėpti ar perleisti kitiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kurioje vykdoma likvidavimo procedūra ir šio proceso terminas yra ribotas, todėl teismui, patenkinus ieškovo reikalavimus, procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas, kas galimai pažeistų ir ieškovo kreditorių interesus.

Esant grėsmei, jog pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą gali sutrukdyti jų taikymą, pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė apie tai neinformavus atsakovų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė D. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atmetus atskirąjį skundą, prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir nustatyti, kad atsakovei yra taikomas subsidiarus turto ir lėšų areštas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Vien tik ieškinio suma negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad, neareštavus atsakovų turto ir lėšų, atsakovai perleis savo turtą ir būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Ieškovas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, o jo teiginiai apie galimą turto perleidimą jokiais objektyviais duomenimis neparemti. Be to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar pareikšto ieškinio suma atsakovams yra didelė lyginant su jų finansine padėtimi.

2) Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalimi, atsakovės, kaip buvusios UAB „MDR Investicijos“ akcininkės, atsakomybė yra subsidiari. Kai teismo sprendimu yra priteisiamas prievolės įvykdymas iš pagrindinio ir subsidiaraus skolininko, priteistos sumos gali būti išieškomos iš subsidiaraus skolininko tik vykdymo procese nustačius, kad pagrindinis skolininkas negali patenkinti kreditoriaus reikalavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti atsakovams taikomos, teismas turi pakeisti skundžiamą nutartį, nustatant, kad pirma turi būti areštuojamas kitų atsakovų turtas, ir tik jų areštuoto turto nepakankant gali būti areštuojamas atsakovės D. P. turtas.

3) Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalo būti išklausyta ir kita šalis. Tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sutrukdys šių priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus apie tai kitai šaliai. Teismas, gavęs asmens, kurio atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apie tai jam nepranešant, atskirąjį skundą, privalo nagrinėti jame pateikiamus argumentus ir tik su jais nesutikdamas, perduoti skundą apeliacinės instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Aulada“ prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie savo asmeninį turtą, nors pareigą įrodyti tam tikras aplinkybes turi būtent atsakovė. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad jos turtinė padėtis yra tokia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ji sugebės mokėti teismo prašomą priteisti sumą. Ieškovui bei teismui nėra žinoma atsakovės turtinė padėtis, prašoma priteisti suma iš atsakovės yra didelė, todėl teismas motyvuotai nurodė, kad atsakovė gali vengti vykdyti teismo sprendimą ir perleisti turtą kitiems asmenims.

2) Atskirajame skunde nurodyti motyvai, kad nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones neteisėta, nes atsakovė atsako subsidiariai, yra atmestini. Ar atsakovė atsakys subsidiariai ar solidariai kartu su visais atsakovais, teismas nustatys tik teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymo apeliantui - vienam iš šešių atsakovais patrauktų asmenų pagal ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) atskirajame skunde gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan.

Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pareikšti reikalavimą keliems asmenims kaip bendraskoliams. Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą pinigų sumą. Todėl ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovų pareikšto prašymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-890/2010). Tokiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertina tų atsakovų turtinę padėtį, kurių turtą prašo areštuoti ieškovas. Jeigu ieškovas atsakovais patraukia kelis bendraskolius ir įrodinėja, kad vienas iš jų yra pagrindinis skolininkas, o kiti pagal įstatymą atsako subsidiariai, teismas, spręsdamas dėl subsidiariąją prievolę patrauktų atsakovų turto arešto, visų pirma, turi įvertinti pagrindinio bendraskolio turtinę padėtį, taip pat atsižvelgti į aplinkybę, kurių bendraskolių atžvilgiu ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Jeigu ieškovas prašo laikinąsias apsaugos priemones taikyti visų atsakovų atžvilgiu, tik nepakankant pagrindinio skolininko turto užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, turi būti vertinama subsidiariąją prievolę turinčių atsakovais patrauktų bendraskolių turtinė padėtis. Jeigu pagrindinio skolininko turtinė padėtis yra gera ir ieškinio suma jam nėra didelė, turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, netaikoma nei jo, nei juo labiau subsidiariais bendraskoliais patrauktų asmenų atžvilgiu. Tačiau tuomet, kai duomenų apie pagrindinio skolininko turtinę padėtį nėra, o esami duomenys apie kitus bendraskolius, kurių atsakomybė kreditoriui yra solidari, nepagrindžia jų geros turtinės padėties, teismas, neviršydamas ieškinio sumos, turėtų taikyti visų atsakovais patrauktų bendraskolių turto areštą, taip pat ir tų, kurių atsakomybė yra subsidiari.

Taigi atsakovais patrauktų bendraskolių atsakomybės rūšis (solidarioji ar subsidiarioji) nulemia ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendraskoliams ypatumus. Jeigu ieškovas atsakovais patraukė kelis asmenis ir įrodinėja jų solidariąją prievolę ieškovui bei prašo areštuoti atsakovų turtą ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, teismas vertina atsakovų, kurių turtą prašo areštuoti ieškovas, bendrą turtinę padėtį. Tuo tarpu, kai atsakovais patrauktų asmenų atsakomybė pagal ieškinį yra ne solidari, o bendraskoliai atsako tik tuomet, jeigu ieškinyje pareikštų reikalavimų patenkinimui neužtektų pagrindinio skolininko turto (subsidiarioji prievolė), sprendžiant dėl turto arešto taikymo atsakovų atžvilgiu, pirmiausia įvertinama pagal ieškinio faktines aplinkybes pagrindiniu skolininku patraukto asmens turtinė padėtis, ir tik, jei ji nėra pakankamai gera, vertinama subsidiariąją prievolę ieškovui turinčių bendraskolių bendra turtinė padėtis. Laikantis šių taisyklių, sprendžiama, ar egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

Nagrinėjamu atveju ieškovas BUAB „Aulada“ pareiškė ieškinį dėl 1 078 438 Lt priteisimo iš šešių asmenų – penkių fizinių ir vieno juridinio. Tokia suma laikytina didele. Bankrutuojančios įmonės administratorius įrodinėja, kad ieškovas nepagrįstai suteikė neatlygintines paskolas atsakovu patrauktam juridiniam asmeniui UAB „MDR investicijos“, kuris yra vienintelis ieškovo akcininkas. Ieškinyje nurodoma, kad trys bendraatsakoviais patraukti fiziniai asmenys yra atsakovu patraukto juridinio asmens akcininkai (D. P., M. P., D. P.). Kiti du bendraatsakoviais patraukti fiziniai asmenys (L. P. ir D. B.) paskolos sutarčių sudarymo laikotarpiu veikė kaip ieškovo vadovai. Ieškovas (paskolos davėjas) įrodinėja, kad atsakovais patrauktų fizinių asmenų (ieškovo vadovų ir ieškovo vienintelio akcininko akcininkų) veiksmų neteisėtumas pasireiškė paskolos sutarčių sudarymu tarp ieškovo ir jį valdančios įmonės (paskolos gavėjo), žinant, kad paskolos gavėjas, gavęs paskolą neatlygintinai, nesugrąžins ieškovui iš pastarojo pasiskolintos sumos. Atsakovais patrauktų ieškovo vienintelio akcininko UAB „MDR investicijos“ akcininkų atsakomybė pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus grindžiama tuo, kad jie sąmoningai siekė neužtikrinti UAB „MDR investicijos“ prievolių ieškovui pagal neatlygintines paskolos sutartis įvykdymo bei nesiėmė veiksmų dėl jų valdomos įmonės pasiskolintų lėšų grąžinimo. Ieškinyje nurodoma, kad šie atsakovai yra atsakingi ieškovui pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas (subsidiari civilinė atsakomybė). Kita vertus, ieškovas, remdamasis atsakovų atsakomybės bendrumo taisykle, reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš visų atsakovų, kaip solidariąją prievolę turinčių bendraskolių bei įrodinėja, kad kiekvienas iš jų privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veikimu ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str.).

Anksčiau išdėstyti argumentai leidžia manyti, kad ieškovas, nors ieškinyje ir nurodo teisinius argumentus dėl atsakovais patrauktų kai kurių asmenų – vieno iš atsakovu patraukto UAB „MDR investicijos“ akcininkų subsidiariąją prievolę ieškovui, tačiau reikšdamas reikalavimus visiems atsakovams dėl žalos atlyginimo priteisimo bei juos grįsdamas atsakomybės bendrumo taisykle, iš tiesų įrodinėja visų bendraatsakovių solidariąją prievolę ieškovui. Šioje bylos stadijoje nagrinėjant tarpinį procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra sprendžiama, kokia ir kokiems atsakovams bus pritaikyta civilinė atsakomybė. Šis klausimas išsprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės. Apeliacine tvarka sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones - apeliantės D. P., kuri yra UAB „MDR investicijos“ akcininkė, turto areštą, turi būti įvertinta, ar visų atsakovų bendra turtinė padėtis yra tokia gera, kad 1 078 438 Lt suma jiems nėra didelė ir dėl to neegzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

Teismui pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus taikius atsakovų turto areštą, neviršijant ieškinio sumos, atsakovai, nepadavę atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, nepadavė ir atsiliepimo į skundą bei nepateikė duomenų apie savo gerą turtinę padėtį. Apie savo bei kitų atsakovų gerą turtinę padėtį duomenų nepateikė ir apeliantė, padavusi atskirąjį skundą byloje. Įrodinėjimo naštą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas (CPK 12, 178 str.). Atsakovams nepateikus duomenų apie savo turtinę padėtį, daryti išvadą, kad 1 078 438 Lt suma jiems nedidelė ir neegzistuoja ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo grėsmė, nėra pagrindo. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai areštavo apeliantės turtą visai ieškinio sumai, nes jos atsakomybė yra subsidiari, neturi teisinės reikšmės, kadangi apeliantė, net jei ir sutikus, kad jos argumentas dėl prievolės pobūdžio nustatymo, teisingas, vis tiek būtų atsakinga ieškovui visa ieškinio suma, kadangi, kaip minėta, byloje neįrodyta, kad, jos teigimu, pagrindinio skolininko UAB „MDR investicijos“ turtinė padėtis labai gera. Kaip minėta, tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įsiteisėjus sprendimui joje, paaiškės, kokia civilinės atsakomybės rūšis iš tiesų turi būti taikoma apeliantei, jei būtų nustatyta jos atsakomybė.

Kaip nepagrįsti atmestini apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad žemesnės instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta dėl to, jog atsakovai nebuvo išklausyti. Teismas turi teisę nepranešti atsakovams apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, jeigu egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė (CPK 148 str. 1 d.). Kai ieškinio suma yra didelė ir ieškinys grindžiamas atsakovų nesąžiningumu, teismas apie tokio prašymo nagrinėjimą gali ir nepranešti atsakovams. Šiuo atveju atsakovų teisė būti išklausytiems nėra pažeidžiama, nes jie savo argumentus dėl pareikšto prašymo (ne)pagrįstumo gali išdėstyti atskirajame skunde dėl teismo priimtos nutarties (CPK 151 str. 1 d.).

Taigi, atsakovai, tarp jų ir apeliantė, nepateikė teismui duomenų apie savo gerą turtinę padėtį. Todėl ieškinio dėl 1 078 438 Lt priteisimo iš atsakovų suma laikytina didele, neatsižvelgiant į tai, ar atsakovai byloje patraukti kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, ar vis dėlto vieni iš jų atsako kaip pagrindiniai skolininkai, o kitų prievolė ieškovui subsidiari. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai areštavo taip pat ir atsakovės D. P. (apeliantės) turtą ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės atsakovei prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar atsakovė, vadovaudamasi CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jai suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasAlgirdas GailiūnasEgidijus Žironas