Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jurgitos Mačionytės, teisėjų Stasio Lemežio, Pavelo Frolovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. gynėjo adv. Daliaus Povilio ir nuteistosios S. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos

Nukentėjusiosios S. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Nukentėjusiosios S. M. naudai iš nuteistosios R. B. priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 1 000 Lt advokato išlaidoms apmokėti.

S. M. nuteista pagal LR BK 140 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, atlyginti nukentėjusiajai R. B. padarytą 20 Lt turtinę žalą per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteista už tai, kad ji nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent:

ji, 2010 m. gruodžio 5 d., apie 12.10 val. bendro naudojimo patalpose (virtuvėje), esančiose namo Nr. 8, Šaltkalvių g., Vilniuje, ketvirtame aukšte, naudodama smurtą, smūgiavo rankomis nukentėjusiajai S. M. bei peiliu, rankena trenkė nukentėjusiajai per dešinės rankos plaštaką ir į dešinės rankos petį, padarydama dešinės menties srities ir dešinės plaštakos sumušimą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios S. M. sveikata.

S. M. nuteista už tai, kad ji nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent:

ji, apie 12.10 val., bendro naudojimo patalpose (virtuvėje), esančioje namo (duomenys neskelbtini), ketvirtame aukšte, naudodama smurtą, rankomis stumdė nukentėjusiąją R. B., bei stumdydama nukentėjusiąją, padarė jai poodinę kraujosruvą su 0,5x0,1 cm dydžio odos įbrėžimu kairėje plaštakoje, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios R. B. sveikata.

Byloje esantys liudytojų parodymai patvirtina jos nekaltumą. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, išskyrus R. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos teisiamajame posėdyje ji pakeitė, kad R. B. būtų mušusi S. M.. Liudytoja I. S. tiesiogiai nurodė, kad matė visą įvykį, jokio peilio R. B. neturėjo, nei su juo, nei be jo S. M. nemušė. Liudytoja J. B. nurodė, kad nematė, kad būtų mušamasi, o liudytoja R. B. savo parodymuose teismui nurodė, kad jokių muštynių, o tuo labiau su peiliu, nebuvo.

Teismo išvada, kad nei viena iš liudytojų nematė visų įvykio aplinkybių ir dėl to galėjo nepastebėti nei kaip R. B. mušė S. M., bei mušė ją su peiliu, nepagrįsta, ji prieštarauja minėtų liudytojų parodymams, nes mažiausiai viena liudytoja – I. S. yra aiškiai nurodžiusi, kad įvykio metu buvo bendroje virtuvėje ir matė visas įvykio aplinkybes.

Ekspertizės akte nurodyta, kad S. M. nustatyti sumušimai yra galimai atsiradę įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, sumušimai galėjo atsirasti tiek suduodant smūgį kietais bukais daiktais, tiek griūnant, atsitrenkiant į tokius daiktus. Ekspertizės aktas ne tik nepatvirtina, kad S. M. buvo sumušta, bet ir negarantuoja, kad minėti sumušimai atsirado 2010 m. gruodžio 5 d., o tik įvardija, kad tokia galimybė yra galima. Tokios ekspertizės akto išvados pačios savaime negali būti įrodymu, patvirtinančiu R. B. kaltę, savo įrodomąją reikšmę jos įgautų tik kartu su kitais tiesioginiais įrodymais. Be to, ekspertizė buvo atlikta praėjus daugiau nei 1 metams ir 9 mėnesiams po aptariamo įvykio ir ekspertas realiai nematė S. M. ir jos sužalojimų, todėl aptariamo ekspertizės akto išvados turi būti vertinamos atsargiai.

S. M. parodymai, kad ją primušė R. B. nesutampa su liudytojų parodymais, jiems prieštarauja. S. M. siekia suklaidinti teismą ir nepagrįstai apkaltinti R. B. tariamo nusikaltimo padarymu.

Tai, kad R. B. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtina tik S. M. parodymai, skundžiamajame nuosprendyje teismas nurodė, kad neturi pagrindo jais abejoti. Tuo tarpu S. M. ne tik, kad nesikreipė į teismą privataus kaltinimo tvarka savo iniciatyva, bet ir po įvykio ji nesikreipė į specialistus dėl tariamai gautų sužalojimų, dėl ko S. M. sužalojimo mastas buvo nustatinėjamas nuo įvykio praėjus net 21 mėnesiui.

S. M. parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi ir abejotini. Ji yra nurodžiusi, kad konflikto metu nemušė R. B., nes visą laiką rankose laikė puodą, dėl to negalėjo R. B. suduoti. Tačiau ji taip pat nurodė, kad kai R. B. ją mušė, ji užsidengė veidą rankomis, t.y. tomis pačiomis rankomis, kuriomis, konflikto metu laikė puodą. Taip pat S. M. yra nurodžiusi, kad R. B. ją apibėrė smūgių kruša į ranką ir veidą, nors apie jokius S. M. sužalojimus veido srityje byloje nepatvirtina nei eksperto išvada, nei skubios traumatologinės pagalbos apžiūros lapas.

Duodama parodymus S. M. negalėjo konkrečiai atsakyti, kas įvykio metu buvo patalpoje. Iš pradžių ji nurodė, kad patalpoje be jos ir R. B. buvo tik R. B., vėliau jau teigė, kad patalpoje buvo ir I. S. bei J. B..

Byloje yra duomenų, kad S. M. jau ne pirmą kartą yra užpuolusi ir sužalojusi R. B., tai patvirtina privataus kaltinimo byla (duomenys neskelbtini). Nors minėtoje byloje R. B. atleido S. M. dėl sumušimo, tačiau S. M. yra R. B. atsiprašiusi ir atlyginusi R. B. virš aštuonių šimtų litų sumos žalą. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad S. M. minėtoje byloje pripažino savo kaltę R. B. atžvilgiu dėl sumušimo.

S. M. nuo 2003 m. yra 8 kartus bausta už administracinės teisės pažeidimus, 2 iš jų ji padarė aptariamos (šios) baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. S. M. yra skirtos administracinės nuobaudos už nedidelį chuliganizmą, pasipriešinimą policijos pareigūnams, savavaldžiavimą. Šie duomenys neigiamai charakterizuoja S. M. ir leidžia teigti, kad ji yra linkusi pažeisti kitų asmenų teises, viešąją tvarką, nesilaikyti įstatymų. Tuo tarpu R. B. nei karto nėra bausta administracine tvarka.

Be to, S. M. jau vieną kartą yra bandžiusi savo parodymais klaidinti teismą, tačiau administracinės bylos (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog S. M. minėtoje byloje liudytojų parašus išgavo apgaule, ką nurodė ir teismas savo nutarime.

Byloje yra pakankamai aplinkybių, kurios vienareikšmiškai patvirtina, jog yra pagrindas abejoti S. M. parodymais. Visos aplinkybės ir faktai buvo nurodyti pirmos instancijos teismui, tačiau apie jas teismas savo nuosprendyje net neužsiminė.

Pirmos instancijos teismas iš dalies patenkino S. M. civilinį ieškinį. Kadangi ieškinio tenkinimas yra tiesiogiai susijęs su ta aplinkybe ar R. B. yra padariusi nusikalstamą veiką, ar ne, mano, kad S. M. civilinis ieškinys turi būti netenkinamas, dėl to, kad R. B. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Pirmos instancijos teismas tik iš dalies patenkino R. B. civilinį ieškinį, tačiau teismas neįvertino to, kad S. M. nuolat užgaulioja R. B. (ką patvirtina ir liudytojai), yra jau kartą primušusi nukentėjusiąją dėl ko R. B. jau ilgą laiką nuolat jaučia įtampą, patiria išgyvenimus ir stresines situacijas. S. M., net po to, kai R. B. jai atleido privataus kaltinimo byloje (duomenys neskelbtini) už sumušimą, vėl sumušė R. B., kas byloja, jog S. M. yra linkusi ir toliau persekioti R. B. bei ją terorizuoti. Mano, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė R. B. patirtos neturtinės žalos ribas šioje baudžiamojoje byloje ir priėmė neteisingą nuosprendį skundžiamojoje dalyje.

2010 m. gruodžio 5 d. apie 12.00 val., name, kuriame ji gyvena, esančiame (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo virtuvėje, ketvirtame aukšte, jai pasakius, kad R. B. nuimtų savo puodą nuo bendro naudojimo viryklės ir perstatytų ant asmeniškai jai priklausančios viryklės, R. B. jos nepaklausė, todėl ji (S. M.) pati perstatė R. B. verdantį puodą. Tuo metu R. B., vartodama jos (S. M.) atžvilgiu necenzūrinius žodžius trenkė ranka jai (S. M.) per veidą, o po to su peilio, kurį ji tuo metu plovė, rankena stipriai trenkė jai (S. M.) per dešinės rankos plaštaką ir į dešinės rankos petį. Ji (S. M.) iš virtuvės neišėjo, išsikvietė greitąją pagalbą ir policiją. R. B. taip pat liko virtuvėje. Ji (S. M.) buvo išvežta į ligoninę, nes jai buvo sužalota dešinė ranka ir iš skausmo ji negalėjo nieko rašyti, tuo tarpu R. B. iš karto parašė pareiškimą, nes jai nieko neskaudėjo.

Priimdamas jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad konfliktą pradėjo R. B. ir ji pirma ją (S. M.) užpuolė, ji (S. M.) tik gynėsi ir bandė prisidengti nuo jos smūgių. Tą patvirtino ir teisme apklausti liudytojai.

R. B. prie savo pareiškimo pridėjo specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad R. B. padaryta poodinė kraujosruva su odos įbrėžimu kairėje plaštakoje, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, tuo tarpu konflikto metu ji (S. M.) jokių daiktų, kuriais galėtų sužaloti R. B., rankose neturėjo. Šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklausti liudytojai, taip pat tą patvirtina ir konflikto aplinkybės, kurių neginčija ir pati R. B..

Iš R. B. į bylą pristatytos specialisto išvados matosi, kad jos nurodomas kūno sužalojimas, kurį neva ji (S. M.) jai padarė galėjo atsirasti ir buitinės traumos metu, nes jis yra mažareikšmis, vos 0,5 x 0,1 cm ir nebūdingas traumoms, atsirandančioms smurto naudojimo metu, taip susižaloti R. B. galėjo ir pati. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp jos (S. M.) veiksmų ir R. B. mažareikšmio įdrėskimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios R. B. gynėjas prašė nuteistosios R. B. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios S. M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistosios S. M. gynėja prašė nuteistosios S. M. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios R. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

R. B. ir S. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. B. ir S. M. kaltės, joms padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d.

Dėl R. B. apeliacinio skundo.

Byloje nustatytų aplinkybių analizė neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas apeliantės kaltę, priešingai nei teigiama skunde, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, jų vertinimą bei nuosprendžio surašymą. Apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos nepagrįstomis. Nuteistosios R. B. kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – iš dalies pačios R. B., nukentėjusiosios S. M. parodymais, liudytojų I. S., R. B., J. B. parodymais, ekspertizės išvada bei kita bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas pagrindžia nuteistosios R. B. kaltę.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus ir visų pirma abiejų nuteistųjų parodymus, matyti, kad nagrinėjamo įvykio dieną tarp S. M. ir R. B. įvyko konfliktas. S. M. parodė, kad jai paklausus, kodėl R. B. naudojasi bendra virykle, prie kurios remonto neprisidėjo, R. B. pradėjo ją mušti. Ji veidą užsidengė su ranka, o R. B. tuo metu peilio rankena stipriai trenkė jai per dešinės rankos plaštaką bei į dešinės rankos petį.

Netikėti šiais S. M. parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai, teismui nebuvo pagrindo. Liudytoja I. S. parodė, kad konfliktas tarp S. M. ir R. B. įvyko iš ryto, kai S. M. neleido R. B. pastatyti puodo ant viryklės bei ji pirma puolė R. B.. Kaimynė R. B. norėjo jas išskirti. Muštynės tarp jų vyko keletą minučių, bet viskas vyko labai greitai ir po to S. M. iškvietė policiją bei greitosios pagalbos automobilį, kuris išvežė S. M. į ligoninę. Konflikto metu nei S. M., nei R. B. jokių virtuvės įrankių neturėjo. Liudytoja R. B. parodė, kad ji bendroje virtuvėje išgirdo triukšmą, gal jos ir stumdėsi, bet ji nepastebėjo, kad jos vieną kitą muštų. Ji matė, kad jos stovi virtuvėje ir barasi, bet peilio ji jų rankose nematė. Ji liepė joms nusiraminti. Liudytoja E. K. parodė, kad S. M. yra jos duktė, o R. B. ji pažįsta iš matymo. 2010 m. gruodžio mėn. jai iš greitosios pagalbos ligoninės pranešė, kad jos dukra stipriai sumušta. Vėliau jai reikėjo slaugyti dukrą, padėti jai. Liudytoja J. B. parodė, kad įvykio dieną tarp S. M. ir R. B. įvyko konfliktas, barniai, susistumdymas.

2010 m. gruodžio 5 d. skubios traumatologinės pagalbos skyriaus paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapu Nr. 41752 nustatyta, kad S. M., pristatytai GMP automobiliu 2010 m. gruodžio 5 d., traumos laikas 12 val. 10 min., traumos aplinkybės nurodytos, kad sumušė kaimynė virtuvėje, apie ką pranešta policijai, bei konstatuota, kad S. M. nustatyti dešinės rankos plaštakoje patinimai, skausminga, rankos judesiai riboti, dešinės rankos negali pakelti per petį (b.l. 36).

2012-09-13 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. EA 2063/12 (01) nustatyta, kad S. M. nustatytas minkštųjų audinių patinimas dešinėje plaštakoje, dešinio peties sąnario srities sumušimas, pasireiškęs funkcijos sutrikimu, padaryta paveikus kietais bukais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, tai yra 2010-12-05. Sužalojimai galėjo būt padaryti kaip suduodant smūgį kietais bukais daiktais, taip ir griūnant, bei atsitrenkiant į tokius daiktus. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 114).

Ekspertizės akte nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgį kietais bukais daiktais, taip pat ir griūnant bei atsitrenkiant į tokius daiktus. Nei nuteistosios, nei įvykį mačiusios liudytojos nenurodė, jog S. M. būtų nugriuvusi ar atsitrenkusi į kokius nors daiktus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nustatyta, kad R. B. peilio rankena trenkė nukentėjusiajai per dešinės rankos plaštaką ir į dešinės rankos petį.

Aplinkybę, kad R. B. susistumdymo metu turėjo rankoje peilį, kurį buvo atsinešusi į virtuvę plauti, S. M. nurodė iš karto po įvykio rašytame 2010-12-06 pareiškime Vilniaus m. 2 policijos komisariatui (b.l. 27). Liudytoja R. B. 2010-12-24 rašytame paaiškinime Vilniaus m. 2 PK nurodė, kad konflikto metu 2010-12-05 R. B. rankoje turėjo peilį (b.l. 11-12, prijungtos Vilniaus 2 PK medžiagos, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą).

Pagrįsta teismo išvada dėl liudytojų I. S., R. B. bei J. B. parodymų apie tai, kad jokio virtuvinio įrankio, pas R. B. konflikto metu nematė, nes buvo užsiėmusios pačios ruošdamos pietus, arba atėjo į bendrą virtuvę, kai išgirdo triukšmą, konfliktas, susistumdymas truko labai trumpai, todėl liudytojai galėjo ir nepastebėti visų įvykio aplinkybių.

Byloje apklaustos liudytojos I. S., R. B. bei J. B. yra R. B. ir S. M. kaimynės. I. S. nurodė, kad S. M. prieš penkis metus konfliktavo ir su ja, liudytoja R. B. nurodė, jog anksčiau tarp jos ir R. B. taip pat buvo konfliktas, liudytoja J. B. parodė, kad bendroje virtuvėje būna, kad ji pasibara ir su S. M. ir su R. B.. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pagrįstai rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Skunde nurodomos aplinkybės, jog S. M. anksčiau buvo sumušusi R. B. ir buvo pradėtas procesas privataus kaltinimo tvarka, vertintinos kaip charakterizuojančios S. M. aplinkybės, tačiau negali būti vertinamos kaip R. B. nekaltumą patvirtinančios aplinkybės. S. M. parodymus teismas vertino kartu su kitais įrodymais ir padarė išvadas remdamasis ir įvertinęs ne tik S. M. parodymus, tačiau byloje esančių įrodymų visumą. Nors S. M. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau esminėse detalėse sutapo, atitiko tiek ir liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro visumą, patvirtinančią R. B. kaltę dėl sužalojimų S. M. padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti.

Ekspertizės išvados dėl S. M. padarytų sužalojimų pobūdžio ir masto yra tikėtinos, tačiau, kaip jau buvo minėta, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi byloje esančių įrodymų, kurie papildo vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią R. B. kaltę.

Skunde nurodytai argumentai, jog S. M. nesikreipė į teismą dėl sužalojimų privataus kaltinimo tvarka savo iniciatyva, nagrinėjamu atveju, reikšmės neturi, kadangi kreiptis dėl sužalojimo privataus kaltinimo tvarka yra nukentėjusiojo teisė, bet ne pareiga. Iš bylos duomenų matyti, jog iš karto po įvykio S. M. kreipėsi į policijos įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo R. B. atžvilgiu dėl jos sumušimo 2010 m. gruodžio 5 d. Duomenų, jog S. M. buvo sumušta kito asmens, taip pat, kad ji būtų buvusi sužalota prieš konfliktą su R. B., byloje nenustatyta. Tai, kad ekspertizė dėl S. M. padarytų sužalojimų buvo atlikta praėjus 1 metams ir 9 mėn., savaime nesudaro pagrindo tokia išvada nesiremti. Išvada atitinka jos formai ir turiniui keliamus reikalavimus, bet to, kaip jau minėta, R. B. kaltė grindžiama ne tik ekspertizės išvada, tačiau ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurie papildo vieni kitus ir bendrai sudaro visumą, patvirtinančią R. B. kaltę.

Skunde R. B. nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai nustatė jos patirtos neturtinės žalos dydį.

Pagal LR CK 6.250 str., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Kolegija, vadovaudamasi bendraisiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, numatytais LR CK 6.250 str. 2 d., sprendžia, jog įvertinęs bylos aplinkybes – nukentėjusiajai R. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nesukėlęs ilgalaikių sveikatos sutrikimų, atsižvelgęs į žalą padariusio asmens kaltę, kuri pasireiškė nors ir tyčios forma, tačiau asmeninio konflikto metu, kilusio tarp kaimynių, taip pat, siekdama išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, teismas pagrįstai nurodė, kad R. B. patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, atsižvelgė padarytų sužalojimų laipsnį, į S. M. turtinę padėtį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Nukentėjusiosios R. B. patirtas fizinis skausmas, emociniai išgyvenimai pirmosios instancijos teismo įvertinti 300 Lt suma visiškai teisėtai ir pagrįstai, todėl didinti priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo.

Dėl S. M. apeliacinio skundo

S. M. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių , kad ji padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, o teismas savo išvadą grindė tik prielaidomis, nepagrįsti.

Apklausta nukentėjusiąja R. B. parodė, kad ji 2010-12-05, apie 12 val., atėjo į bendro naudojimo virtuvę išplauti indų, bei pripylusi į puodą vandens, pastatė jį ant viryklės. Virtuvėje buvusi kaimynė S. M. jai neužduodant jokių klausimų, užpuolė ją, o jai atsisakius nukelti puodą nuo viryklės, pradėjo ją stumdyti. Tuomet ji užsidengė ir bandė S. M. atstumti nuo savęs rankomis. Stumdymosi metu S. M. sužalojo jai ranką.

2010 m. gruodžio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G4655/10 (01) nustatyta, kad R. B. padaryta poodinė kraujosruva su odos įbrėžimu kairėje plaštakoje, paveikus kietu, buku, ribotą paviršiumi turinčiu daiktu. Sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiosios nurodytu laiku, tai yra 2010 m. gruodžio 5 d. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 59-60). Liudytoja I. S. parodė, įvykio dieną konfliktas tarp S. M. ir R. B. įvyko iš ryto, kai S. M. neleido R. B. pastatyti puodo ant viryklės bei ji pirma puolė R. B.. Muštynės tarp jų vyko keletą minučių, bet viskas vyko labai greitai ir po to S. M. iškvietė policiją bei greitosios pagalbos automobilį, kuris išvežė S. M. į ligoninę. Liudytoja R. B. parodė, kad ji bendroje virtuvėje išgirdo triukšmą, gal jos ir stumdėsi, bet ji nepastebėjo, kad jos vieną kitą muštų. Ji matė, kad jos stovi virtuvėje ir barasi, bet peilio ji jų rankose nematė. Ji liepė joms nusiraminti. Jai pasakė, kad iškviestas greitosios pagalbos automobilis. Liudytoja J. B. parodė, kad įvykio dieną ji buvo bendroje virtuvėje ir ruošė pietus. Tarp S. M. ir R. B. įvyko konfliktas, barniai, susistumdymas. Ji pati pagamino pietus ir išėjo iš virtuvės.

Tokiu būdu, byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 5 d., apie 12 val. 10 mėn., tarp S. M. ir R. B. įvyko susistumdymas, muštynės, kurių metu jos viena kitos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą ir tokiu būdu savo neteisėtais veiksmais padarė vieną kitai medicinos specialisto išvadoje, ekspertizės akte nustatytus kūno sužalojimus bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima išvada, kad R. B. jai nustatytą sužalojimą būtų pasidariusi pati ar būtų sužalota kito asmens ar kitoje vietoje.

Baudžiamasis įstatymas (BK 28 str.) nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad S. M. nebuvo kilęs koks nors pavojus, nors kaltinamoji ir teigia, kad gynėsi nuo R. B. smurto, tačiau įvykį mačiusių liudytojų, R. B. parodymai patvirtina, jog konfliktą pradėjo būtent S. M.. Taigi, byloje surinkta medžiaga neduoda jokio pagrindo teigti, kad R. B. būtų pavojingai kėsinusis į S. M. sveikatą ar kitas jos teises, o tai reiškia, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kurį naikinti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistųjų R. B. ir S. M. apeliacinius skundus atmesti.