- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- 2-3526-614/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01050-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- S. R.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Atsakovas
- BAB bankui „Snoras“
- Advokatai
- Tadas Perveneckas
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7Bankai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovei S. R., ieškovės atstovui advokatui Tadui Perveneckui, BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., nesant trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. R. 2014 m. gegužės 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti su atsakovu BAB bankas „Snoras“ 2011 m. spalio 3 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111003S990003 negaliojančia, taikyti restituciją, grąžinti ieškovės už obligacijas sumokėtą sumą, t.y. 31 295,21 Lt (9 063,71 Eur) į ieškovės sąskaitą atsakovo banke ir priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė su BAB bankas „Snoras“ 2011 m. spalio 3 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo obligacijų už 31 295,21 Lt (9 063,71 Eur). Ieškovės pagal sutartį įgytos obligacijos turėjo būti atsakovo išpirktos 2012 m. lapkričio 5 d., tačiau 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniau apygardos teismo nutartimi atsakovui buvo iškelta bankroto byla ir visų atsakovo įsipareigojimų vykdymas sustabdytas. Ieškovė paaiškino, kad nuo 2006 m. buvo atsakovo klientė ir sudarydavo terminuotų indėlių sutartis, kurios buvo pratęsiamos. Pasibaigus terminuoto indėlio terminu, atsakovo darbuotoja ieškovei primygtinai siūlė nepratęsti indėlio, vietoj jo pasirenkant „pinigų taupymo obligacijas“. Ieškovė teigė, kad ji neprofesionali klientė, neturi patirties investuojant, anksčiau nebuvo girdėjusi obligacijų sąvokos. Atsakovo darbuotoja užtikrino, kad nėra ko jaudintis dėl investuojamų lėšų į obligacijas, kadangi banko įsipareigojimai yra draudžiami, todėl ieškovė jokiu būdu nepraras sutaupytų pinigų. Ieškovė tikėjosi, kad jos pinigai bus saugūs ir sutiko sudaryti ginčo sutartį. Nebuvo užsiminta, kad atsakovo bankroto atveju, ieškovė praras viską kas yra sutaupyta. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad ji nebuvo informuota, jog turėtų susipažinti su galimomis investavimo rizikomis. Ieškovei nebuvo pateiktas programos prospektas ir emisijos galutinė sąlyga, todėl, ieškovė manė, kad atsakovas veikė nesąžiningai, nesilaikė pareigos suteikti visą reikiamą ir teisingą informaciją, neatskleidė, kad įgyjamos obligacijos nėra apdraustos, todėl šiuo atveju atsakovui, kaip kredito įstaigai, privalo būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, tuo labiau, kad atsakovas, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypatingai rūpestingai kliento interesų atžvilgiu ir įspėti apie galimas nepalankias pasekmes. Kaip nurodo ieškovė, nagrinėjamu atveju, atsakovas nesurinko įrodymų apie ieškovės patirtį investavimo srityje, jo finansinę padėtį, tikslus sudarant obligacijų pasirašymo sutartį, nors ieškovė sudarydama sutartį aiškiai nurodė, kad neturi visiškai jokios patirties. Ieškovė teigė, kad suklydo ir jos suklydimas, vadovaujantis teismų praktika ir įstatymais, pripažintinas esminiu. Ieškovė pažymėjo, kad būdama senyvo amžiaus, neturėdama teisinio ar ekonominio išsilavinimo ir visiškai jokios patirties investavimo srityje, ieškovė nesuvokė, kad atsakovo darbuotojos patikinimas, atitinkantys neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje pateikiamą garantiją, gali neapimti obligacijų pasirašymo ir tokiu būdu ieškovė gali prarasti taupomus pinigus. Nurodė, kad sutartis neatspindi tikrosios ieškovės valios, kadangi ieškovė norėjo saugaus taupymo būdo, kuris susiklosčius esamoms aplinkybėms dėl atsakovo bankroto būtų apdraustas ir ieškovė neprarastų visų savo santaupų. Pažymėjo, kad nebuvo susipažinusi su atsakovo reklamine informacija apie galimus investavimo pasirinkimus. Atsakovas pažeisdamas imperatyvius įstatymo reikalavimus aiškiai ir suprantamai nesuteikė ieškovei visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, neišsiaiškino ieškovės žinių ir patirties investavimo srityje.
Ieškovė teismo posėdyje paaiškino, kad laikė sutaupytus pinigus Hansa banke, tačiau pamatė, kad BAB banko „Snoras“ kioskelyje siūlomos didesnės palūkanos. Vieną kartą atėjus pratęsti indėlį, ieškovė gavo pasiūlymą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį, kuri yra identiška terminuoto indėlio sutarčiai. Ieškovė teigė, kad nieko nesuprato apie draudimą, bet kažkada yra draudusi gyvulius. Nurodė, kad pasitikėjo atsakovo darbuotojais. Ieškovei nekilo klausimas kodėl obligacijų pasirašymo sutarties palūkanos didesnės, o kad bankas gali bankrutuoti nežinojo.
Ieškovės advokatas teismo posėdyje teigė, kad atsakovas taikė agresyvią rinkodarą, kad kuo daugiau banko produktų parduotų ir pritrauktų lėšų. Bankas privalo surinkti informaciją apie kliento investavimą, o to nepadaręs jis negalėjo pasiūlyti investavimo priemonių. Ieškovė suklydo, gad bus taikomas draudimas, galimai ji buvo suklaidinta banko darbuotojos.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nesutiko su ieškiniu nurodydamas, kad atsakovė buvo ilgametė atsakovo klientė, sudariusi eilę terminuoto indėlio sutarčių. Atsakovo nuomone, byloje esantys ir atsakovo papildomai pateikiami dokumentai, akivaizdžiai liudija, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą, ir tai jai buvo neabejotinai suprantama. Ieškovė sudarydama ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Atsakovas teigė, kad iš esmės visas ieškovės pareikštas ieškinys grindžiamas jos deklaratyviais teiginiais neva atsakovas jai pateikė neteisingą informaciją apie obligacijas, įskaitant ir indėlių draudiminės apsaugos joms taikymą, nepateikė ginčijamą sandorį lydinčių dokumentų ir kt., tačiau ieškovė nepateikia jokių jos argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovas nurodė, kad pasirašydama sutartį ieškovė sutiko su sutarties sąlygomis, pasirašė, kad jos buvo ieškovei išaiškintos ir su ja aptartos. Atsakovui akivaizdu, kad ieškovė negalėjo nepastebėti ginčijamo sandorio ir aptarnavimo sutarties nuostatų, kurios prie pat jos parašų. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Atsakovas pažymėjo, kad bazinio prospekto 1.3.1 punkte nurodyta, kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovo nemokumo riziką. Taip pat šiame prospekte (kuris viešai skelbiamas interneto puslapyje www.snoras.com) yra pastaba, kad investuotojas prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis. Atsakovo teigimu, ieškovė turi įrodyti, kad nesusipažino su sutartyse nurodytais dokumentais, o jos patvirtinimas neatitinka tikrovės. Pasak atsakovo, nepagrįstas faktų, patvirtintų ieškovės parašu, neigimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, nes ginčo šalies pasirašyti dokumentai negali būti paneigiami žodiniais paaiškinimais. Aiškinant priešingai, tektų pripažinti, kad asmens parašas dokumente yra juridiškai bevertis. Atsakovas pažymėjo, kad specialiajame reklaminių skrajučių stove kiekvienoje banko klientų vadybininko darbo vietoje ir kiekviename banko taupomajame skyriuje ir buvo laisvai prieinamos kiekvienam banko klientui (esamam ir potencialiam), net nemokančiam naudotis kompiuteriu ar neturinčiam galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu. Be to, ieškovė galėjo konsultuotis su atsakovo darbuotojais. Atsakovas teigė, kad ieškovės niekas neskubino sudaryti sandorį. Kiekvienas atidus, rūpestingas asmuo, pasirašęs sutartį ir negavęs jame nurodytų dokumentų, dėl to turėtų nedelsiant kreiptis į kontrahentą. Atsakovo nuomone, aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia, todėl, kad konkrečiu atveju ieškovė neturi teisės gauti draudimo išmokos. Nei aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos ir ieškovė nesuklydo. Atsakovo teigimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Atsakovas nurodė, kad kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kaip teigia atsakovas, obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios investicinės paslaugos gali būti teikiamos net nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei neįvertinant ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui, t.y. obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Atsiliepime akcentuojama, kad ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją ir kartu patvirtino, kad jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą sandorio sudarymo metu, o bylos medžiaga rodo, kad ieškovė buvo patyrusi indėlininkė, todėl galėjo turėjo suvokti sudaromo ginčijamo sandorio esmę ir žinoti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Atsakovas darė išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu šios sutarties elementu. Ši aplinkybė galėjo tapti ieškovei esmine tik atsakovui tapus nemokiam. Ieškovė ieškinį teismui pateikė praėjus beveik trims metams po ginčijamo sandorio sudarymo. Atsakovo teigimu, ieškovė siekė investuoti lėšas į atsakovo vertybinius popierius, nes norėjo gauti didesnę piniginę grąžą. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jai buvo primygtinai siūloma sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Atsakovas teigė, kad neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovės pinigines lėšas, nes ieškovė ir taip jas laikė atsakovo banke. Atsakovas nurodė, kad ieškovė neturi teisės ginčyti obligacijų pasirašymo sandorį, o prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė ieškovės ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, kad ieškovė buvo banko kliente nuo 2006 m. Ieškovė atsakovo banke laikė pinigus ir sudarydavo terminuotas indėlių sutartis pusei metų. Pažymėjo, kad bankas neturėjo suinteresuotumo įkalbėti ieškovę būtinai sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį, nes ieškovė pinigų neatsiimdavo, laikė banke. Banko atstovo teigimu, ieškovė atvyko į banką tikėdamasi gauti didesnes palūkanas (4,5 proc.). Nurodė, kad ieškovė pasirašė, jog susipažino su baziniu prospektu ir turėjo teisę pasirinkti ar teikti apie save informaciją. Suklydimas ar apgaulė byloje nėra įrodyta.
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, argumentus, kurie iš esmės tapatūs atsakovo atsiliepime pateiktiems. Nurodė, kad reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia nepagrįstas, nes ieškovė ne kartą yra sudariusi terminuoto indėlio sutartis ir turėjo suprasti obligacijų pasirašymo sutarties formos ir turinio skirtumus. Tai, kad ginčo sutartimi įgyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti suklydusi. Trečiojo asmens nuomone, ieškovės suklydimą realiai sąlygojo ne atsakovo nuslėpta ar netinkamai atskleista informacija, o įstatymo nežinojimas. Trečiasis asmuo nurodė, kad jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Konkrečiu atveju, trečiasis asmuo sprendė, kad suklydimas buvo sąlygotas pačios ieškovės didelio neatsargumo ar nerūpestingumo. Pažymėjo, kad ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jų pasirašymo. Trečiojo asmens teigimu, aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbia tik po to, kai buvo sudaryta atsakovo veikla, t.y. ši aplinkybė neegzistavo sutartie sudarymo metu. Trečiasis asmuo nurodė, kad atsakovas atskleidė ieškovei su sutarties sudarymu susijusią riziką, todėl atsakovo veiksmuose nebuvo apgaulės. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovę. Trečiasis asmuo pritarė, atsakovo argumentui, kad ieškovės prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms.
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant ir ieškovės ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2011 m. spalio 3 d. ieškovė su atsakovu sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9954136, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 8-17). Vykdant minėtą sutartį, 2011 m. spalio 3 d. ieškovė su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111003S990003 (b.l. 7), pagal kurią, pagal kurią ieškovė už 31 295,21 Lt įsigijo 313 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05.
Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovė patvirtina, kad atsakovas ją informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovės piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką (b.l. 9). Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22. p. ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos).
Pateiktu ieškiniu ieškovė nurodė, jog pasirašydama Obligacijų pasirašymo sutartį, suprato ir pagrįstai tikėjosi, jog obligacijos yra apdraustos kaip ir terminuotieji indėliai. Ieškovės teigimu, atsakovas ją suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, neatskleidė ir neaiškino esminių sutarties sąlygų, todėl ji nesuprato ir neįvertino galimos sudaromo sandorio rizikos.
Pažymėtina, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei (b.l. 43). Iš ieškovės ieškinio ir iš atsakovo pateikto pranešimo apie ieškovę matyti, kad ieškovė buvo atsakovo klientė nuo 2006-05-27, buvo sudariusi banko sąskaitos sutartį, o taip pat keturiolika terminuotų indėlių sutarčių ar jų pratęsimų (b.l. 44). Ieškovė turi vidurinį išsilavinimą, nurodė, jog anksčiau lėšas saugojo Hansabanke. Šios aplinkybės leidžia pripažinti ieškovę vidutine vartotoja.
Teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t.y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovės nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovės įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.
Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.
Ieškovės atstovas taip pat nurodo, jog ieškovė galimai buvo atsakovo apgauta dėl sudaromų sandorių rizikingumo, atsakovo darbuotoja taip pat paaiškino ieškovei, kad įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos indėlių draudimu, tai yra – kad tai yra tas pats kas indėlis. Pagal CK 1.91 str. 1 d., dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jo platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o kaip minėta, sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovė nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojams, tačiau ieškovė neneigia, kad jai buvo svarbu didesnės palūkanos. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovo darbuotojai ieškovei paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Tačiau ieškovė patvirtino, dokumentų nelabai skaičiusi, nesupratusi. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovė dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik 2014 m. gegužės mėnesį, atsakovo bankroto proceso metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, kurio ji sandorio sudarymo metu visai nesuprato, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.
Ieškovės atstovo papildomi argumentai, išdėstyti teismo posėdžio metu, atmetami. Teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo aiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei išaiškino bylą išnagrinėję teismai bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), t.y. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo teismams yra privalomi.
Kadangi ieškinys atmetamas, bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlyginamos. Atsakovas bei trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.