- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-16
- Bylos Nr.
- A-556-966-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00591-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šilas“
- Atsakovas
- Valstybinei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Rimondas Kuzminas
- Kategorijos
- 9.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šilas“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Šilas“) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. S-45 (7-419/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 69-318, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-366.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčio bazės nustatymo klausimas sudaro pagrindinę šio mokestinio ginčo esmę. Inspekcija ankstesniame akte išdėstytos medžiagos pagrindu vėl nusprendė taikyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, nors jokių teisinių argumentų, tarp jų naujų, nepateikė. VMI prie FM sprendime Nr. 69-318 į pateiktus argumentus dėl UAB „Transfood“, UAB „Tosa“, UAB „Alguva“ neatsižvelgė. Formaliai minėtos įmonės vykdo tokią pačią veiklą, tačiau teigti, kad jų ūkinė-komercine veikla vykdoma analogiškomis sąlygomis negalima, nes transporto paslaugų teikimas Rusijos Federacijos įmonėms yra labai plati sąvoka, su galimu kardinaliai skirtingu paslaugų kainų diapazonu. Sprendime nurodoma, jog akto tvirtinimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių šių įmonių duomenys negalėtų būti naudojami analogijos metodo taikymo tikslais. Teiginys neatitinka tikrovės. Remiantis akte ir sprendime išdėstyta informacija apie įmones UAB „Transfood“, UAB „Tosa“ ir UAB „Alguva“ galima teigti, kad jokia jų veiklos analizė nebuvo atliekama, o apie veiklos analogiškumą teigiama tik visiškai formaliais požymiais. Nuo mokestinio ginčo pradžios laikytasi tokios pačios pozicijos dėl netinkamo mokestinės bazės apskaičiavimo bei palyginimui paimtų įmonių. Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai nevertino pareiškėjo papildomai pateiktų įrodymų, o būtent UAB „Alnitransa“ ir D. K. personalinės įmonės. Minėtų įmonių veiklos sąlygos iš esmės atitinka pareiškėjo įmonės veiklos sąlygas. Pateikti dokumentai nebuvo saugomi pareiškėjo bendrovėje ir anksčiau pateikti jų nebuvo galimybės. Mokestinio ginčo metu kreiptasi ne į vieną įmonę, dirbančią panašiomis sąlygomis, tai yra pagal sutartį su „Transekspedicija“. Be to, mokesčių administratoriaus teigimu, sandorių šalys savo civiliniuose santykiuose yra laisvos susitarti joms priimtinu būdu (pvz., telefonu), tačiau tuojau pat pateikiami prieštaringi teiginiai, kad tik rašytinai sutartys ar užsakymai - sutartys, sudaryti ir patvirtinti dviejų ūkio subjektų, objektyviai pagrįstų bendrovės buhalterinėje apskaitoje, taip pat bendrovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų pajamų patikimumą. Sprendimo teiginys, kad patikrinimų metu bendrovė nepateikė jokių patikimų įrodymų ir patvirtinimų, jog jos apskaitoje atvaizduotos transporto paslaugų tiekimo pajamos yra teisingos ir atitinka šių paslaugų teikimo metu buvusias rinkos kainas, yra niekuo nepagrįstas ir rodo kaip šališkai vertinama pateikta informacija. Nagrinėjamais laikotarpiais paslaugų kainų amplitudė priklausė tik nuo siūlomų www.cargo.lt kainų. Tikrintojams ne kartą raštu aiškinta apie kainodaros ypatumus ir tai, jog dėl kiekvieno pervežimo kainos buvo atskirai deramasi atsižvelgiant į visas konkrečios paslaugos teikimo aplinkybes ir sąlygas. Nepaisant to šie paaiškinimai sprendime pavadinti gynybine pozicija.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 45-48) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, jog, kadangi bendrovės mokestinės prievolės Inspekcija patikrinimo metu negalėjo nustatyti įprastine tvarka, Inspekcija mokesčius apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu bei VMI prie FM 2004 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1, 4.3, 6.2 ir 6.3 punktais, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant analogijos metodą. Bendrovė nepagrįstai teigia, kad Inspekcija neatsižvelgė į Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, kuriame mokesčių administratoriui nurodyta iš naujo spręsti klausimą dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumo, t. y. įvertinti, ar yra pagrindas nustatyti bendrovės mokestines prievoles taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nuspręsta atsižvelgus į tai, kad bendrovės apskaita yra tvarkoma pažeidžiant LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 4, 9, 16 ir 15 punktuose nustatytus reikalavimus ir 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 ir 6 straipsnių, 12 straipsnio 1 ir 4 dalų, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus (Taisyklių 4.3. p.). Tai yra: nors vairuotojai paaiškinimuose ir teigė, kad išvykstant į komandiruotes jiems bendrovės direktorius G. M. duodavo raštiškus užsakymus - sutartis, kuriose buvo nurodytas maršrutas, nustatytos krovinio pervežimo sąlygos, teikiamų transporto paslaugų vertė, tačiau bendrovė tokių sutarčių tikrinimui nepateikė; nors dauguma Rusijos Federacijos įmonių už suteiktas transporto paslaugas atsiskaitydavo per vairuotojus grynais pinigais įvairia užsienio valiuta, tačiau patikrinimui nepateikti užsienio valiutos į litus konvertavimo dokumentai ir kiti dokumentai, patvirtinantys iš Rusijos įmonių gautų pinigų sumų apskaitymo teisingumą, o kasos pajamų orderiuose ir kasos knygoje pinigai įrašyti litais; nors vairuotojai nurodė ir bendrovės direktorius paaiškino, kad į komandiruotes Rusijos Federacijoje vykstantiems vairuotojams buvo išduodami avansai kelionės išlaidoms (litais ir užsienio valiuta), tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitoje toks avansų išdavimas neužfiksuotas; nors vairuotojo V. K. paaiškinime ir nurodyta, kad grįžus iš reiso, jam bendrovė mokėdavo 20 procentų dydžio atlyginimą, apskaičiuotą nuo reiso pelno, tačiau toks atlyginimo apskaičiavimas ir išmokėjimas bendrovės apskaitos registruose neužregistruotas. Remiantis bendrovės apskaitos dokumentais, vairuotojams buvo mokamas nuolatinis nustatyto dydžio atlyginimas ir tikrinamuoju laikotarpiu jis siekė tik 670 Lt; nors bendrovės apskaitoje vairuotojams už patirtas kelionės išlaidas bei apskaičiuotus dienpinigius užfiksuotos skolos, tačiau dalis darbuotojų (net ir jau nebedirbančių bendrovėje) skolų nepatvirtina arba negali nurodyti, kiek įmonė jiems skolinga; dėl bendrovės buhalterinėje apskaitoje pateikiamos klaidingos informacijos negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų pasikeitimų; surinkus duomenis apie kitas analogišką ūkinę veiklą ir analogiškomis sąlygomis vykdančias įmones, nustatyta, kad šių įmonių suteiktų transporto paslaugų sandorių vertė didesnė nei bendrovės. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, Inspekcija turėjo pagrindą bendrovės mokestines prievoles nustatyti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Bendrovė vairuotojų komandiruočių metu patirtas išlaidas finansavo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytomis lėšomis ir, kadangi buhalterinėje apskaitoje registravo bei mokesčių administratoriui deklaravo ne visas pajamas, bendrovė nuo dalies pajamų teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčių. Pakartotinio patikrinimo metu buvo įvertinti bendrovės papildomai pateikti Mokestinių ginčų komisijai duomenys bei skaičiavimai ir, perskaičiavus bendrovės nuvažiuotų kilometrų vertę pagal 2003 m., 2004 m. ir 2005 m. vidutinę krovinio pervežimo kainą 1 km, nustatyta, kad skirtumas tarp analogiškų įmonių vidutinės 1 km pervežimo vertės ir bendrovės vidutinės 1 km vertės sudaro: 2003 m. - 0,58 Lt (3,25 Lt - 2,67 Lt); 2004 m. - 0,86 Lt (3,46 Lt - 2,60 Lt); 2005 m. 1,35 Lt (3,99 Lt - 2,64 Lt). Perskaičiavus bendrovės nuvažiuotų kilometrų vertę pagal 2003 - 2005 m. vidutinės krovinio pervežimo 1 km vertės skirtumą Inspekcija nustatė, jog bendrovė sumažino pajamas iš viso – 412 558 Lt (2003 m. mokestiniu laikotarpiu – 53 780 Lt, 2004 m. -150 238 Lt, 2005 m. – 208 540 Lt). Remdamasi LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – ir KPPPFĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, nuo pakartotinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų bendrovės pajamų Inspekcija pagrįstai papildomai apskaičiavo į biudžetą mokėtiną iš viso 1 466 Lt atskaitymų keliams sumą. Atskaitymų keliams delspinigiai neapskaičiuoti, nes mokesčių apskaitos kortelėse bendrovei nustatytos permokos. Atsižvelgusi į patikrinimo metu bendrovei papildomai apskaičiuotas transporto paslaugų teikimo pajamas bei atskaitymų keliams sumas ir vadovaudamasi Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 4 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis, už 2003-2005 m. mokestinius laikotarpius Inspekcija bendrovei pagrįstai papildomai apskaičiavo iš viso 39 252 Lt pelno mokesčio sumą (už 2003 m. mokestinį laikotarpį pelno mokestis neapskaičiuotas, kadangi veiklos rezultatas nuostolis, už 2004 m. mokestinį laikotarpį apskaičiuota 12 254 Lt, už 2005 m. – 26 998 Lt pelno mokesčio). Vadovaujantis PMĮ 56 straipsniu bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 1 dalimi, bendrovei pagrįstai apskaičiuota 3 649,59 Lt pelno mokesčio delspinigių. Atsižvelgusi į tai, kad mokesčių administratoriaus sprendimai turi būti objektyvūs ir priimti atsižvelgus į visas bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, Mokestinių ginčų komisija pavedė mokesčių administratoriui pakartotinai apskaičiuoti 1 km vidutinę krovinio pervežimo kainą, įvertinant ginčo metu pateiktus įrodymus ir mokesčių bazę apskaičiuoti iš naujo. Kaip matyti iš pakartotinio patikrinimo medžiagos, Inspekcija į Mokestinių ginčų komisijos pastabas atsižvelgė ir, įvertinusi bendrovės pateiktus dokumentus, iš naujo apskaičiavo mokesčių bazę, t. y. nustatė, kad bendrovė sumažino pajamas iš viso – 412 558 Lt, kai ankstesniojo patikrinimo metu buvo nustatyta, jog bendrovės pajamos sumažintos 818 295 Lt.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 50).
Atsiliepimas
Inspekcija atsiliepime nurodė, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytą poziciją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu (b. l. 88-96) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog bendrovė vairuotojų komandiruočių metu patirtas išlaidas finansavo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytomis lėšomis, ir tokiu būdu nuo dalies pajamų teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčių, nes buhalterinėje apskaitoje registravo ir mokesčių administratoriui deklaravo ne visas pajamas. Taigi pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, nes buhalterinėje apskaitoje nebuvo fiksuojami realiai mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai (avansų vairuotojams, vykstantiems į komandiruotes mokėjimas, nuo reiso paskaičiuoto pelno atlyginimo mokėjimas, dienpinigių vairuotojams mokėjimas), užfiksuotos skolos pareiškėjo vairuotojams, dalis kurių tokių įmonės įsiskolinimų nepripažino, ar negalėjo nurodyti skolos dydžio, pareiškėjas nepateikė sutarčių-užsakymų su Rusijos federacijos įmonėmis ar kitų dokumentų, patvirtinančių gautų pinigų sumų teisingumą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtino pelno mokesčio ir atskaitymų į kelių fondą sumą apskaičiavo pagal atliktą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes. Bendrovės skunde teismui nurodyti motyvai, jog analoginio pajamų įvertinimo metodo naudojimas neatitinka transporto kompanijų ekonominės veiklos logikos, yra niekuo nepagrįsti ir atmestini. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos reikšmingomis, kad nebuvo įvertintos apskaičiuojant analogišką veiklą vykdančių UAB „Tosa“, UAB „Transfood“, UAB „Alguva“ suteiktų vežimo paslaugų vidutines kainas. Tuo tarpu bendrovės samprotavimai, jog mokesčių administratorius neatsižvelgė į realią verslo aplinką, yra bendro pobūdžio, abstraktūs bei neįgalina mokestinio tyrimo eigoje nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, kaip jos buvo įvertintos mokesčių administratoriaus. Nei skunde teismui, nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje bendrovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios yra reikšmingos bei turėjo būti įvertintos atliekant analogiškas vežimo paslaugas teikiančių UAB „Tosa“, UAB „Transfood“, UAB „Alguva“ 1 kilometro vežimo paslaugų kainos nustatyme. Bendrovės nurodyti motyvai, jog dėl neteisingos kainodaros UAB „Transfood“ nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams, nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų pareiškėjo buhalterinės apskaitos pažeidimų. Pareiškėjas, ginčydamas mokesčių administratoriaus nustatytus vidutinius vieno kilometro vežimo paslaugų įkainius, Mokestinių ginčų komisijai pateikė dokumentus, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui (MAĮ 153 str. 3 d.). Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Įvertinus tai, jog bendrovės mokestinis patikrinimas buvo atliekamas pakankamai ilgai, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kodėl minėti dokumentai negalėjo būti pateikti mokestinio ginčo nagrinėjimo VMI prie FM metu, Mokestinių ginčų komisija šiuos dokumentus vertinti atsisakė pagrįstai bei teisėtai. Tai, jog mokesčių mokėtojo, laiku nerealizavusio savo teisės pateikti visus turimus įrodymus, ši teisė teikti papildomus įrodymus gal būti ribojama, ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis Nr. A442 - 999/2009 ir kt.) Teismas konstatavo, kad naikinti skundžiamus sprendimus, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 99-103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo papildomai pateiktų įrodymų, o būtent UAB ,,Alnitransa“ ir D. K. personalinės įmonės. MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje ir 155 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas mokesčių mokėtojo teisės remtis dokumentais ir įrodymais, nepateiktais kartu su skundu centriniam mokesčių administratoriui, ribojimas yra taikomas tik ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, t. y. kai mokestinį ginčą nagrinėja centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija. Be to, šios mokesčių mokėtojo teisės ribojimas nėra absoliutus, nes MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje ir 155 straipsnio 6 dalyje yra numatytos išimtys, kai centriniam mokesčių administratoriui kartu su skundu nepateikti dokumentai ir įrodymai, kuriais mokesčių mokėtojas grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą, gali būti pateikti vėlesnėse ikiteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijose, t. y. tuomet, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, mokesčių mokėtojas turi visas Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau - ir ABTĮ) numatytas teises. ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus. ABTĮ nenustato jokių proceso šalies teisės teikti įrodymus apribojimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teismo sprendime remiamasi ir visiškai neteisiniais argumentais. Komentuojant Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, pripažįstama, kad sandorių šalys savo civiliniuose santykiuose yra laisvos susitarti joms priimtinu būdu (pvz., telefonu), tačiau tuojau pat pateikiamas prieštaringi teiginiai, kad tik rašytinai sutartys ar užsakymai - sutartys, sudaryti ir patvirtinti dviejų ūkio subjektų, objektyviai pagrįstų bendrovės buhalterinėje apskaitoje, taip pat bendrovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų pajamų patikimumą. Tokiu būdu mokesčių administratorius netiesiogiai bando nepatikima paskelbti Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje numatą sandorio formą - žodinę sutartį. VMI prie FM sprendime ši tendencija lieka. Mokestinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas savo sprendimuose taipogi atkartoja mokesčių administratoriaus teiginį dėl sutarčių (užsakymų) nepateikimą, nors tokių sutarčių (susitarimų) sudarymo žodžiu galimybė neneigiama. Mokestinių ginčų komisija savo sprendime tendencingai komentuoja įmonės direktoriaus paaiškinimą komisijos posėdžio metu ir iš to daro išvadą apie netinkamą įmonės buhalterijos tvarkymą. Taipogi teismo sprendime tendencingai vertinami mokesčių administratoriaus teiginiai dėl įmonės skolos darbuotojams bei avanso mokėjimo. Bendrovė ginčija pagrindus ir aplinkybių vertinimą, dėl ko nustatyta mokestinė prievolė. Pareiškėjo manymu, nėra jokių pagrindų teigti, kad jis sumažino mokesčio bazę, todėl laiko, kad bauda paskirta be pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 108-111) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 107) nurodo, jog palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl, jo nuomone, neteisėto bei nepagrįsto Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio taikymo, sąlygojusio atitinkamų mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimą.
Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) buvo numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio (mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą) 2 dalyje numatyta, kad detalią šio straipsnio, tame tarpe ir šio straipsnio pirmosios dalies, įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius. Tokia tvarka buvo nustatyta VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtinus Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (redakcija nuo 2004 m. gegužės 29 d.).
Taisyklių 4 punkte pateikiamas sąrašas atvejų, kada gali būti atliekamas įvertinimas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Jų tarpe ir tokie atvejai, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų), saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais – Taisyklių 4.3-4.4 p.).
Atlikto patikrinimo metu mokesčių mokėtojas mokesčių administratoriui nepateikė sutarčių, kuriose buvo nurodytas maršrutas, nustatytos krovinio pervežimo sąlygos, teikiamų transporto paslaugų vertė, užsienio valiutos į litus konvertavimo dokumentų ir kitų dokumentų, patvirtinančių iš Rusijos Federacijos įmonių gautų pinigų sumų apskaitymo teisingumą, avansų išdavimo dokumentų. Bendrovės buhalterinė apskaita nebuvo tinkama, kas sukliudė nustatyti bendrovės turtą, jos nuosavą kapitalą, įsipareigojimus bei jų pasikeitimus. Visos šios aplinkybės, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, Taisyklių 4.3-4.4 punktuose esančias taisykles, leidžia teigti, jog mokesčių administratoriaus įvertinimas buvo teisėtas bei pagrįstas. Mokesčių pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavimas buvo nulemtas dėl bendrovės apskaitos tvarkymo pažeidžiant Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 4, 9, 16 ir 15 punktuose nustatytus reikalavimus ir 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 ir 6 straipsnių, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Priešingi (dėl pažeidimų nebuvimo) pareiškėjo teikiami paaiškinimai niekuo neparemti. UAB „Šilas“ nepateikė įrodymų liudijančių apie tai, kad vis dėlto buhalterinė apskaita atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus ir buvo įmanoma apskaičiuoti ar patikrinti mokesčių apskaičiavimą ne pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą.
Taigi nustačius, kad mokesčių mokėtojas netinkamai tvarkė apskaitą, neišsaugojo apskaitos ir kitų dokumentų, dėl ko mokesčių administratorius negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčių sumą mokesčių administratorius ir apskaičiavo pagal jo atliekamą įvertinimą, parinkdamas įvertinimo metodą, t.y. analogijos metodą. Šis metodas, pagal teisėkūros subjekto išreikštą valią, gali būti taikomas, jeigu parenkamas analogiškas mokesčių mokėtojas, vykdantis analogišką ūkinę-komercinę veiklą analogiškomis veiklos sąlygomis, t. y. atskirais mokestiniais laikotarpiais turintis panašią apyvartą, panašų darbuotojų skaičių, vykdantis veiklą panašioje vietovėje, panašiomis konkurencinėmis rinkos sąlygomis ir kt. (Taisyklių 11 p.). Nėra reikalaujama identiškų veiklos sąlygų, o tai reiškia, jog yra priimtini nesutapimai dėl darbuotojų skaičiaus, apyvartos ir kitų rodiklių. Esminis momentas yra veiklos panašumas analogiškomis sąlygomis be kita ko, apskaičiuojant mokesčius, pasitelkiant į pagalbą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti taikomo metodo pagrįstumą, turėtų teikti įrodymus, jog pasirinkimas nėra tinkamas (pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, kad analogijos metodui pasirinkti kiti ūkio subjektai vykdė veiklą ne toje pačioje teritorijoje kaip pareiškėjas, buvo vykdoma visiškai kitokia ūkinė-komercinė veikla bei pan.) ir mokesčių administratoriui atliekant įvertinimą turi būti taikomas kitas metodas, tačiau tai padaryta iš esmės nebuvo. Pareiškėjas apeliuoja į tai, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai atsisakė priimti ir vertinti pareiškėjo papildomai pateiktus įrodymus, galėjusius kitaip pakreipti mokestinio ginčo baigtį. Tačiau toks atsisakymas, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai teisėtas. Juk pagal Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalį Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Pareiškėjui teikiant skundą centriniam mokesčių administratoriui nenurodyta apie negalimumą pateikti atitinkamus įrodymus, todėl Mokestinių ginčų komisija turėjo teisinį pagrindą atsisakyti priimti papildomus įrodymus. Kita vertus, reiktų atkreipti dėmesį, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas vyko pakankamai ilgai. Vadinasi, ir laiko atžvilgiu pareiškėjui buvo suteikta teisė tinkamai pasiruošti gynybai bei imtis priemonių paneigti pasirinktą įvertinimo metodą, bet tai neatlikta. Reikia pabrėžti, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojas netgi privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. O nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Taigi pasisakytoje apimtyje pažeidimų nenustatyta.
Nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turi teisę pasinaudoti teise teikti įrodymus bylą nagrinėjant teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 2 d.), tačiau teismo diskrecijoje paliekama spręsti ar teiktini faktiniai duomenys turėtų būti pridėti prie bylos, ar toks prašymas atmestinas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šia teise pasinaudota ir pareiškėjo prašomi pridėti prie bylos dokumentai buvo pridėti (b. l. 83). Jie buvo ir įvertinti, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies paskutinėje pastraipoje dėsto, kad „išnagrinėjus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus sprendžiama“, jog naikinti skundžiamus Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Komisijos sprendimus nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškiai pasisako apie priimamą sprendimą tik įvertinus visus byloje esančius įrodymus tame tarpe, spręstina, ir tuos, kurie buvo pridėti bylą nagrinėjant 2010 m. gegužės 26 d. teismo posėdžio metu (b.l. 83-85). Tai, kad jie nėra atskirai išskirti iš kitų įrodymų ir minimi teismo sprendime, dar nereiškia, kad jie nevertinti.
Antra vertus, apeliacinės instancijos teismas su jais taip pat susipažino, analizavo bei yra tos nuomonės, jog jie nėra pakankami paneigti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus ir daryti priešingą išvadą, priimant sprendimą pareiškėjo naudai.
Daugiau esminių aspektų dėl ko turėtų būti naikinamas ar keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra, todėl patikrinus visą bylą darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Šilas“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.