Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-10-31 · Administracinė byla Nr. I2-12449-484/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-10-31
Bylos Nr.
I2-12449-484/2024
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00661-2024-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
U. R.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-12449-484/2024 Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00661-2024-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 31 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. R. (U. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas U. R. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S146303 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR” (toliau ir – Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gegužės 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašyme, nurodydamas pareiškėjo atliekamą darbo funkciją ir mokėtiną darbo užmokestį. Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavė 2023 m. rugpjūčio 18 d.

Pareiškėjas nurodo, kad teikdamas duomenis darbdaviui ir teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė visus duomenis, kurie, anot pareiškėjo, buvo teisingi. Vienintelis jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo darbas, kurį dirbdamas ketino išlaikyti šeimą.

Pareiškėjas pažymi, kad atvykęs į Lietuvą, 2023 m. spalio 16 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė darbo sutartį. Šio susitikimo metu paaiškėjo, kad darbdavys pasiūlyti ilgalaikio darbo negali. Darbdavio nurodytame objekte dirbo kurį laiką, o 2023 metų spalio mėnesio pabaigoje darbdavys pasiūlė nemokamas atostogas. Už pragyvenimą ir maistą darbdavys nemokėjo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad darbdavio atstovas, pildydamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenis Migracijos departamentui nurodė savo iniciatyva ir pateiktų duomenų su pareiškėju nederino. Todėl teigia, kad Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra nepagrįsta.

Pareiškėjo tvirtinimu, nepagrįsta ir Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad jis neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šį skundo teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad jis turėjo santaupų, kurių pakako pragyventi Lietuvos Respublikoje kurį laiką, o taip pat ir ta aplinkybe, kad jis 2023 m. gruodžio 18 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kuriame buvo iki 2024 m. vasario 28 d. Pareiškėjas nurodo, kad nors į Lietuvą sugrįžo 2024 m. vasario 28 d., tačiau darbdavys jam darbo nesuteikė. Lietuvoje gyveno iš santaupų ir iš skolintų lėšų.

Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartį su juo nutraukė 2024 m. birželio 3 d., tačiau pažymi, kad jis dar 2023 m. balandžio mėnesį kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo savalaikiai, t. y. iki 2024 m. gegužės 8 d., neišnagrinėjo. Mano, kad tokiu būdu Migracijos departamentas sudarė sąlygas neigiamoms pasekmėms kilti.

Pareiškėjas skunde pabrėžia, kad darbo užmokesčio negavo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų kaltės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo Migracijos departamento Sprendimą panaikinti ir Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškina, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Atsakovas nurodo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 11 d., pareiškėjui išduotas 2023 m. rugpjūčio 11 d. ir 2023 m. rugpjūčio 25 d. įteiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui.

Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, 2024 m. balandžio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S150880 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB (duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. spalio 16 d. iki 2024 m. birželio 3 d. ir jam per darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį nei vieną kartą nebuvo išmokėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokestis – 890 Eur. Nustatyta, kad 2023 m. spalio mėn. ir 2024 m. birželio mėn. pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA) (86,73 – 364,09 Eur), o nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas, t. y. jis nurodytu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo.

Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte.

Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA) ir UAB (duomenys neskelbtini)“ nutraukus darbo sutartį, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio bylose (žr. 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Taip pat teigia, kad Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose (žr. LVAT 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017). Atsižvelgus į Sodros duomenis, kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Pažymi, kad pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.

Atsakovo tvirtinimu, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 24S146303 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 21 d., ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Prie prašymo pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. birželio 16 d. tarpininkavimo raštą Nr. 20230616-110599 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pareiškėją įdarbinti tinkuotoju ir jam darbo sutarties laikotarpiu mokėti 890 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 7 d. d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 11 d., (toliau – Leidimas) išdavė 2023 m. rugpjūčio 11 d. Leidimas įteiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. rugpjūčio 25 d.

Pareiškėjas Migracijos departamentui 2024 m. kovo 19 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Prie prašymo pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. kovo 15 d. tarpininkavimo raštą Nr. 20240315-054186, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pareiškėją įdarbinti tinkuotoju ir pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu mokėti 930 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad: laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 16 d. iki 2024 m. birželio 3 d. pareiškėjui nei vieną kartą nebuvo išmokėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis – 890 Eur. Nustatyta, kad 2023 m. spalio mėn. ir 2024 m. birželio mėn. (iš viso 2 mėn.) pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas MMA (86,73 – 364,09 Eur), nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. (iš viso 7 mėn.) darbo užmokestis pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas. Remiantis šiais Sodros informacinės sistemos duomenimis, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S146303 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR”, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas šiais pagrindais: 1) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 2) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės; 3) su pareiškėju nutraukta darbo sutartis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „ Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo, (toliau – Tvarkos aprašas).

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo (Leidimo išdavimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas.

Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, be kita ko, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

Bylos duomenimis nustatyta, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas darbo pagrindu, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Taigi pareiškėjas, tiek teikdamas prašymą dėl Leidimo išdavimo, tiek gavęs Leidimą, įsipareigojo visą Leidimo galiojimo laikotarpiu laikytis imperatyvių Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų reikalavimų.

Byloje nėra ginčo, kad Tarpininkavimo raštu UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir kiekvieną mėnesį mokėti jam 890 Eur dydžio darbo užmokestį.

Byloje esantys Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino 2023 m. spalio 16 d. Sodros informacinės sistemos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atleistas 2024 m. birželio 3 d. Kaip matyti iš Sodros informacinės sistemos duomenų, pareiškėjui 2023 metų spalio mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo 364,09 Eur darbo užmokestį, o 2024 m. birželio mėnesį – 86,73 Eur. Kitus mėnesius, t. y. 2023 m. lapkričio mėn., 2023 m. gruodžio mėn., 2024 m. sausio mėn., 2024 m. vasario mėn., 2024 m. kovo mėn., 2024 m. balandžio mėn., 2024 m. gegužės mėn. pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas.

Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija. Dėl to teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento išvadoms, kad šie duomenys patvirtina pareiškėjui realiai mokėtą atlyginimą. Taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nenurodo ir nepateikia įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis. Priešingai, pareiškėjas pripažįsta ne tik tai, kad jis gavo mažesnį darbo užmokestį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, bet ir tai, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ kurį laiką nedirbo, buvo išvykęs į kilmės valstybę, kurioje ir gyveno. Pareiškėjas taip pat pripažįsta, kad darbo sutartis, sudaryta su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nutraukta 2024 m. birželio 3 d.

Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo prašyme, tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui taip pat nepateikė. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (žr. 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).

Dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis buvo neapmokamose atostogose ir buvo išvykęs į savo kilmės šalį, todėl neprivalėjo atitikti reikalavimų dėl pragyvenimo lėšų, teismas pažymi, kad nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pabrėžia, kad jis, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022). Įstatyme nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 19 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.

Migracijos departamentas 2024 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 24S150880 ,,Atsisakyti leisti pakeisti darbdavį“ neleido pakeisti darbdavio, nes pareiškėjas neatitiko darbdavio keitimo sąlygų, numatytų Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje.

Nors pareiškėjas Migracijos departamentui ir pateikė prašymą pakeisti darbdavį iki darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukimo, tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia Migracijos departamento išvados, kad pareiškėjas Leidimo galiojimo metu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitiko tikrovės, t. y. pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų sąlygų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas prašymą pakeisti darbdavį pateikė tik 2024 m. kovo 19 d., nors kaip pripažįsta ir pats, jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai nedirbo nuo pat darbo sutarties sudarymo dienos.

Pareiškėjo skundo argumentas, kad Sprendimas neturėjo būti priimtas neišsprendus jo prašymo leisti pakeisti darbdavį, nepagrįstas.

Minėta, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo išimčių nenustatyta, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.

Taigi nagrinėjamu atveju darbo sutarties su pareiškėju nutraukimas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr. LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjui du mėnesius darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o septynis mėnesius – iš viso nemokamas, bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, įskaitant ir tai, kad su pareiškėju darbo sutartis yra nutraukta 2024 m birželio 3 d., tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti administravimo, be kita ko, ir proporcingumo principas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino ir užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą Lietuvoje. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje įrodymų, paneigiančių šį Migracijos departamento vertinimą, nėra.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu). Panaikinti skundžiamą Sprendimą remiantis skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo ( Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis). Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo U. R. (U. R.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė