- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-1825-273/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-62-3-01129-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- S. T., L. T.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1322-615/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys S. T. ir L. T.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 1 161,18 Eur (4 009,32 Lt) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2011 m. spalio 13 d. tarp ieškovės ir S. T. buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis „Peugeut 307", v/n (duomenys neskelbtini). 2012 m. birželio 26 d. Kaune, Verkių g., apdraustasis automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptverta ir apgadino automobilį: sugadino priekinį dešinės automobilio pusės ratą, suveikė dešinės pusės priekinės sėdynės ir stogo oro pagalvės. 2012 m. birželio 26 d. priimtu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. 2012 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė išmokėjo 1 161,18 Eur (4009,32 Lt) draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, todėl ieškovei perėjo teisė reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovei, kuri yra atsakinga už žalos atsiradimą. Nurodoma, kad atsakovė yra atsakinga CK 6.266 straipsnio pagrindu, jos neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškė tuo, kad atsakovė neužtikrino savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. atsakovė neveikė taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Trečiojo asmens valdytas automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, dėl ko buvo apgadinta transporto priemonė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį tenkintino, priteisė iš atsakovės ieškovei 1 161,18 Eur (4009,32 Lt) žalos atlyginimą, 65,06 Eur (224,63 Lt) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės ieškovei 36,78 Eur (127 Lt) žyminiam mokesčiui ir 500 Eur (1 726,40 Lt) atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Teismas nustatė, kad ieškovė (draudikas) 2011 m. spalio 13 d. apdraudė draudėjo trečiojo asmens S. T. transporto priemonę (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) Apdraustasis automobilis 2012 m. birželio 26 d. įvažiavo į važiuojamoje kelio (Verkių g. 55, Kaune) dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptverta. Automobilis buvo apgadintas. 2012 m. birželio 26 d. priimtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Pagal žalos dydį patvirtinančius dokumentus ieškovė 2012 m. rugpjūčio 6 d. išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokas, kurių bendra suma 1 161,18 Eur (4 009,32 Lt). Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atsakovės atsakomybė ieškovei atlyginti žalą kilo iš CK 6.271 straipsnio, CK 6.266 straipsnio, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto ir Saugaus eismo keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 2004 m. vasario 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos 6, 12, 42 punktų nuostatų. Atsakovė nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nepriekaištingą gatvės, kurioje įvyko ginčo eismo įvykis, būklę įvykio metu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nurodyta kelio duobė buvo tinkamai paženklinta ir (ar) tinkamai aptverta. Kauno apskrities VPK PK pareigūno nubraižyta eismo įvykio vietos schema bei kita medžiaga patvirtino, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepažymėtą kelio duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Atsakovės argumentus, kad vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, nes vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, kad automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t.y. neužlygintos ir jokiais kelio ženklais nepažymėtos duobės važiuojamoje kelio dalyje. Atsakovės objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikė, todėl teismo vertinimu nėra pagrindo, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų automobilio techninę būklę atkurti į buvusią iki eismo įvykio, buvo galima už mažesnę kainą, neprašė skirti žalos dydžio nustatymo ekspertizę. Teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo abejoti ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų patvirtinamu automobiliui padarytos žalos, atsiradusios dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę, dydžio pagrįstumu, o nurodytos išlaidos automobilio remontui teismo nuomone, laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu galima sumažinti nuostolių dydį. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė atsakovei pareikšto reikalavimo ir reikalavimo dydžio pagrįstumą (CPK 178 str., 185 str.). Teismas, vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei atsižvelgęs į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, jog yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog išnagrinėta civilinė byla nėra vienintelė išnagrinėta byla tarp to paties ieškovo ir to paties atsakovo dėl iš dalies tapataus pobūdžio ginčų, kurioje šalys pateikia panašius ieškinį pagrindžiančius argumentus ir atsikirtimus, o taip pat į tai, kad ne tik dėl atsakovės veiksmų užsitęsė bylos išnagrinėjimas, ieškovės reikalaujamas priteisti atstovavimo išlaidas sumažino iki 500 Eur (1726,40 Lt) (CPK 98 str. 2 d.). Iš atsakovės priteisė ieškovės sumokėtą žyminį mokestį CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
1. Ieškovei nepakako įrodyti draudimo išmokos išmokėjimo fakto. Ieškovė privalėjo įrodyti žalos dydį, kuris nebūtinai yra lygus draudimo išmokai. Šiuo atveju buvo atlyginti tokie automobilio apgadinimai, kurie nenustatyti nei policijos nutarime, nei paties draudiko techninės apžiūros aktuose - priekinio stiklo keitimas, lietaus daviklio ir amortizatoriaus keitimas ir pan. Nei policijos pareigūnai, nei draudimo kompanijos specialistai, apžiūrėję automobili net du kartus (Transporto priemonės techninės apžiūros 2012-07-02 aktas ir papildomas transporto priemonės techninės apžiūros 2012-07-18 aktas) jokiu priekinio stiklo defektu nefiksavo. Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių priežastinį ryšį tarp priekinio stiklo sugadinimo ir eismo įvykio. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad išsiskleidusios oro pagalvės niekaip nesiliečia su priekiniu stiklu. Šio stiklo defekto nepastebėjo nei policijos pareigūnai, nei draudimo kompanijos ekspertai dviejų apžiūrų metu. Stiklo defektas pastebėtas praėjus mėnesiui po eismo įvykio, atsiėmus automobilį po remonto, todėl tiek stiklo keitimo išlaidos, tiek ir su tuo susijusių detalių keitimas (pvz. lietaus daviklio) negali būti pripažįstama kaip susiję su eismo įvykiu;
2. Teismo išvada, kad atsakovė turi pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovės pateiktos draudimo išmokos paskaičiavimą, nepagrįstai perkelia įrodinėjimo naštą atsakovei, nors tokia pareiga yra ieškovės ir skatina piktnaudžiauti savivaldybės pareiga prižiūrėti vietinės reikšmės kelius, o taip pat prieštarauja protingumo ir teisingumo principams;
3. Teismas nepagrįstai priteisė nuostolius pagal pateiktą remonto sąmatą. Iš VĮ „Regitra“ informacijos apie transporto priemonę, matyti, kad automobilis jau po eismo įvykio 2013 m. liepos 27 d. yra praėjęs techninę apžiūra, t.y. visiškai suremontuotas, tačiau nepaisant to, remonto išlaidos paskaičiuotos ir pagal remonto sąmatą, kuri yra tik orientacinio pobūdžio ir negali pagrįsti realiai turėtų remonto išlaidų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad neesant patvirtinančiu įrodymu, jog transporto priemonė buvo remontuojama, nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploataciniu medžiagų laikytini neįrodytais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A- 442-1997/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-10-28 nutartyje analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis byloje Nr. A-556-824/2014 yra pasisakęs, kad transporto priemonės techninės apžiūros aktas nepagrindžia transporto priemonės atstatymo kaštų ir jo nepakanka prašomos atlyginti žalos dydžiui pagrįsti;
4. Teismas nepagrįstai pagerino asmens patyrusio žalą turtinę padėtį, atlygindamas patirtą žalą, neįvertinęs keistų detalių nusidėvėjimo. Nusidėvėjimas išskaitytas tik nuo keistų padangų, tačiau neišskaičiuotas nuo visų kitų keistų detalių, nors automobilis eismo įvykio dieną buvo daugiau kaip 10 metų senumo;
5. Šiuo atveju vairuotojas, važiuodamas šviesiu paros metu sudėtingomis eismo sąlygomis įvažiavo į kelio dalyje buvusią duobę, todėl šis faktas ir automobilio apgadinimo mastas liudija, kad vairuotojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir netinkamai vykdė bendras eismo dalyvių pareigas elgtis atsargiai ir atidžiai (Kelių eismo taisyklių 4 ir 9 p.), todėl dėl atsiradusios žalos yra ir jo kaltė. Atsargus, atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir tokio masto automobilio apgadinimo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės atstovė advokatė I. P. prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė tokius motyvus:
Atsiliepimas
1. Priekinio stiklo defektas atsirado po eismo įvykio, o tai, kad iš karto nebuvo pastebėtas, nesudaro pagrindo išvadai, kad defektas atsirado po eismo įvykio, kadangi automobilis negalėjo būti eksploatuojamas dėl kitų eismo įvykio metu atsiradusių apgadinimų;
2. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad priekinio stiklo skilimas atsirado po eismo įvykio ir buvo jo sąlygotas: spalvotos automobilio nuotraukos (kuriose matyti, kad stiklo skilimas yra pačioje stiklo apačioje, vairuotojo pusėje, būtent ten, kur dėl smūgio ratu pataikius į duobę, iššovė oro pagalvės); 2012 m. liepos 18 d. apžiūros aktas, kuris patvirtino, kad antrosios automobilio apžiūros metu buvo nustatyta, kad priekinio stiklo defektas neturi seno defekto požymių ir yra tame automobilio kampe, kur ir kiti dėl eismo įvykio atsiradę defektai; 2014 m. gruodžio 18 d. ieškovės Žalų sprendimų skyriaus eksperto elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, kad stiklas galėjo įskilti dėl kėbulo įtempimų, atsiradusių įvykio metu; trečiojo asmens L. T., eismo įvykio metu vairavusios automobilį, teismo posėdžio metu patvirtinamas, kad iki įvykio jokio įtrūkimo automobilio stikle nebuvo;
3. Automobilio saugos pagalvės išsiskleidimas eismo įvykio metu patvirtina stipraus smūgio buvimo faktą. Nors iššovusios pagalvės tiesiogiai nesąlygojo skilusio stiklo, tačiau akivaizdu, kad smūgis buvo toks stiprus, kad vairuotojo saugumo užtikrinimui iššovė apsaugos pagalvės, taigi būtent dėl smūgio stiprumo skilo ir stiklas;
4. Priekinio stiklo skilimas pirminių automobilio apžiūros metu nebuvo pastebėtas, kadangi jis buvo nežymus ir sunkiai pastebimas. Policijos pareigūnų atlikta pirminė automobilio sugadinimų apžiūra negali būti laikoma ekspertinio lygio apžiūra, jos metu buvo užfiksuoti tik akivaizdūs, ryškūs ir lengvai pastebimi automobilio apgadinimai. Eismo įvykio metu stipriai lijo, todėl nežymus stiklo įtrūkimas galėjo likti nepastebėtas;
5. Antrosios apžiūros metu buvo nustatyta, kad stiklo defektas neturi seno defekto požymių. Atsakovė nepateikė jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų;
6. Teismas pagrįstai priteisė nuostolius pagal pateiktą remonto sąmatą. Sąmata sudaryta naudojant Lietuvos Respublikoje įteisintą žalos įvertinimo metodiką AUDATEX. Remiantis Susisiekimo ministro ir Finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 12/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Transporto priemonių vertinimo instrukcijos 4, 54, 54.1, 55.1. punktais, draudikas privalo padarytą žalą vertinti vadovaudamasis AUDATEX ar kitomis Lietuvos Respublikoje įteisintomis vertinimo metodikomis ir informacine medžiaga. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio mėn. 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 146-1265-13) akcentuota, kad draudikui neprivaloma pateikti rašytinę transporto priemonės vertinimo ataskaitą - nustatant žalą būtina vadovautis draudimo taisyklėse numatyta žalos dydžio nustatymo tvarka;
7. Apeliantės nurodytos 2014 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-556-824/2014, faktinės aplinkybės nėra analogiškos šioje byloje nagrinėjamam ginčui. Minėtoje byloje teismas konstatavo, jog Transporto priemonės apžiūros aktas yra neinformatyvus ir byloje nebuvo pateikta daugiau jokių faktinių duomenų apie automobilio atstatymo iki buvusios padėties patirtas arba galinčias būti išlaidas. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nebuvo konstatuotos, o į bylą pateikti žalos faktą, dydį bei žalos atlyginimo (draudimo išmokos sumokėjimo) faktą patvirtinantys įrodymai, kurie nekelia jokių abejonių dėl eismo įvykio metu padarytų automobilio apgadinimų, todėl vadovautis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra netikslinga;
Šalies argumentai
8. Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad pakeistų automobilio detalių kaina buvo įvertinta atsižvelgus į automobilio nusidėvėjimą. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad analogiškų detalių kaina, neatskaičius nusidėvėjimo, yra tokia pati arba mažesnė. Atsakovė nepaneigė nustatytos detalių vertės teisingumo;
9. Atsakovės išvada, kad automobilio vairuotoja galėjo išvengti kliūties, nėra pagrįsta jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais. Atsakovė remiasi prielaidomis ir nenurodo jokių galimą vairuotojos neatidumą ir neatsargumą patvirtinančių aplinkybių. Į bylą pateiktas policijos nutarimas patvirtina, kad vairuotojos veiksmuose nenustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pati vairuotoja nesilaikė kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies galėjo padaryti įtakos žalos atsiradimui. Kadangi ginčo duobė nebuvo pažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais, atsakovės keliamas padidinto atidumo reikalavimas yra akivaizdžiai neprotingas ir nepagrįstas. Jeigu vairuotoja nebūtų pasirinkusi saugaus greičio, automobilio apgadinimai būtų buvę kur kas didesni;
Atsiliepimas
10. Atsakovė nepagrįstai nurodė, kad teismas perkėlė įrodinėjimo naštą. Ieškovė pateikė leistinus rašytinius įrodymus, patvirtinančius aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas, pagrįstumą. Atsakovės argumentai yra grindžiami vien prielaidomis, nepateikiant jokių įrodymų.
Kiti dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti ieškovei turtinę žalą, atsiradusią subrogacijos pagrindu (CK6.1015 str.)
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vairuotojas, važiuodamas šviesiu paros metu sudėtingomis eismo sąlygomis įvažiavo į kelio dalyje buvusią duobę, todėl šis faktas ir automobilio apgadinimo mastas liudija, kad vairuotojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir netinkamai vykdė bendras eismo dalyvių pareigas elgtis atsargiai ir atidžiai (Kelių eismo taisyklių 4 ir 9 p.), todėl dėl atsiradusios žalos yra ir jo kaltė. Atsargus, atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir tokio masto automobilio apgadinimo.
Teismas sprendžia, kad priežastinį ryšį tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos patvirtina policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga: 2012 m. birželio 26 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną; prie jo pateikta 2012 m. birželio 26 d. eismo įvykio schema, kurioje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje buvusi duobė pilna vandens, pažymėtas apgadintas automobilis Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 2012 m. birželio 26 d. ginčo duobė nebuvo paženklinta.
Aplinkybė, kad transporto priemonei padaryti sugadinimai būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę, konstatuota 2012 m. liepos 2 d. Transporto priemonės techninės apžiūros-defektų akte Nr. 94922. Šiame akte nustatyti automobilio sugadinimai: priekinio dešinio rato, galinio dešinio rato, priekinės važiuoklės, galinės važiuoklės, priekinės dešinės padangos, galinės dešinės padangos. Nurodomos keičiamos detalės: dešinės pusės galvos oro pagalvė, dešinės pusės sėdynės oro pagalvė, stogo apmušimas, buferio spoileris, statramsčio apdaila (t.2, b.l. 30).
2012-07-18 Transporto priemonės techninės apžiūros-defektų akte nurodomi sugadinimai: priekinio bamperio, gal. dešinės pusės ratlankio ir keičiamos detalės: priekinis dešinės pusės ratlankis, priekinė dešinės pusės padanga, galinė dešinės pusės padanga, priekinio bamperio apatinė apdaila (t.2, b.l.31).
Policijos tyrimo medžiagoje - papildomi duomenys apie eismo įvykį - nurodyta, kad automobilio Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinta priekinės dešinės pusės ratas (su padanga), dešinės pusės stogo saugos pagalvė, dešinės pusės priekinės sėdynės oro pagalvė. Pažymėtina, kad policijos įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai pripažintini didesnę galią turinčiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.) ir juose nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis. Transporto priemonės sugadinimų lokalizacija atitiko Transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktuose nurodytus sugadinimus.
Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų policijos medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę. Apeliantės teiginiai, kad atsargus ir atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti autoįvykio niekuo nepagrįsti.
Atsakovė nepateikė įrodymų, jog eismo įvykio metu kelio duobė, buvusi Kaune, Verkių gatvėje prie namo Nr. 55 buvo paženklinta ar aptverta, ar apie kelio duobę buvo įspėta kelio ženklais. Be to, ji buvo pilna vandens. Atsakovė nevykdė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, 2004 m. vasario 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos 6, 12 ir 42 punktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir nukentėjusiojo transporto priemonei padarytos žalos yra priežastinis ryšys, nes transporto priemonė buvo apgadinta įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t.y. jokiais kelio ženklais nepažymėtos duobės važiuojamojoje kelio dalyje.
Apeliantė nesutikdama su priteistos žalos dydžiu nurodo, kad nors policijos pareigūnai konstatavo vieno rato sugadinimus ir suveikusias oro padangas, tuo tarpu atlyginta už tokius apgadinimus, kurie nenustatyti nei policijos nutarime, nei paties draudiko techninės apžiūros aktuose – priekinio stiklo keitimas, lietaus daviklio ir amortizatoriaus keitimas ir pan. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinio reikalavimą pilnai, sprendė, kad ir apeliantės ginčijami automobilio sugadinimai padaryti autoįvykio metu. Teismas tokią išvadą padarė sekančių įrodymų pagrindu. Trečiasis asmuo L. T. ir į eismo įvykį atvykęs S. T. parodė, kad automobiliui eismo įvykio metu buvo padaryti visi ieškovės nurodyti sužalojimai. Pažymėtina, kad į eismo įvykį atvykusių pareigūnų pareiga yra fiksuoti eismo įvykio aplinkybes, o ne tiksliai nustatyti visų automobiliui padarytų sužalojimų dydį. Ieškovės nuomone, priekinio stiklo skilimas pirminių automobilio apžiūros metu nebuvo pastebėtas, kadangi jis buvo nežymus ir sunkiai pastebimas. Be to, ieškovė pažymėjo, kad eismo įvykio metu smarkiai lijo, todėl nežymaus stiklo įtrūkimo automobilio apžiūrą atliekantys specialistams galėjo nepastebėti dėl po lietaus likusių purvo dėmių ant stiklo. Iš UAB DK „PZU Lietuva“ automobilio remonto sąmatos Nr. 94922 matosi, kad joje nurodyta priekinio stiklo keitimas. Iš į bylą pateikto UAB „Autodina“ 2012-07-26 pranešimo (t.2, b.l. 73) matosi, kad ieškovei buvo pranešta, kad 2012-07-18 remontui palikus automobilį Peugeot 307 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastebėtas ir užfiksuotas priekinio stiklo defektas – įtrūkimas dešinėje apatinėje dalyje (automobilio fotonuotraukos t.2, b.l. 74-82). Į bylą pateiktas UAB DK „PZU Lietuvos“ Žalų sprendimų skyriaus eksperto E. P. elektroninis laiškas (t. 2, b.l. 85), kuriame ekspertas nurodo, kad priekinio stiklo defektas pastebėtas ne iškarto, defektas neturi seno defekto požymių, yra tame pačiame automobilio kampe, kur ir kiti defektai, todėl buvo nuspręsta, kad stiklas galėjo skilti dėl kėbulo įtempimų, atsirandančių įvykio metu. Lietaus daviklis yra priklijuotas prie stiklo, todėl keičiant stiklą, turi būti keičiamas ir daviklis.
Šioje civilinėje byloje vertinant įrodymus pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažintą įrodymų pakankamumo taisyklę civiliniame procese grindžiamą tikimybių pusiausvyros principu, teismui nėra jokio pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo išvada dėl visų ieškovės nurodytų automobiliui nustatytų sugadinimų, kurie padaryti autoįvykio metu. Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į teismo išanalizuotas įrodymų vertinimo taisykles ir pagal jas atliktą įrodymų vertinimą, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad autoįvykio metu automobiliui buvo padaryti visi ieškovės nurodyti sužalojimai ir nėra pagrindo abejoti ieškovės pateiktais įrodymais dėl padarytos žalos dydžio. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės įrodymus.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nesant patvirtinančių įrodymų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės apgadinimo, kai jos atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas. Jeigu transporto priemonė nesuremontuota, atlyginami apskaičiuoti transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1174/2002). Į bylą pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą bei žalos dydį. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį, draudimo bendrovė vykdo draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žalos dydis buvo apskaičiuotas teisingai ir yra pagrįstas byloje pateiktais įrodymais. Byloje nėra nustatyta aplinkybių nustatytam žalos dydžiui sumažinti.
Apeliantė nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nusidėvėjimas buvo skaičiuojamas nuo visų keistų detalių, nors automobilis eismo įvykio dieną buvo daugiau kaip 10 metų senumo. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pakeistų automobilio detalių kaina buvo įvertinta atsižvelgiant į automobilio nusidėvėjimą. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad analogiškų detalių kaina, neatskaičius nusidėvėjimo, yra tokia pati arba mažesnė. Todėl darytina išvada, kad atsakovė nepaneigė nustatytos detalių vertės teisingumo, todėl nėra pagrindo abejoti automobilio remonto išlaidų dydžio pagrįstumu.
Aukščiau aptartų duomenų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ją atstovavusiai advokatei sumokėjo 111,19 Eur . Ši suma neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcijos galiojusios skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu) maksimalaus 8.11 punkte nurodyto dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistina 111,19 Eur išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ (j.a.k 110057869) 111,19 Eur išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.