Kauno apylinkės teismo sprendimas

Ieškovas trečiajam asmeniui S. T. atlygino 1161,18 Eur (4009,32 Lt) žalą, atsiradusią dėl automobilio apgadinimo. Ši žala ieškovui atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo). Padaryta žala buvo įvertinta naudojant Lietuvos Respublikoje įteisintą žalos įvertinimo metodiką AUDATEX. Remiantis LR Susisiekimo ministro ir LR Finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 12/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Transporto priemonių vertinimo instrukcijos 4, 54, 54.1, 55.1. punktais, draudikas privalo padarytą žalą vertinti vadovaudamasis AUDATEX ar kitomis Lietuvos Respublikoje įteisintomis vertinimo metodikomis ir informacine medžiaga. Draudikas atliko žalos įvertinimą remdamasis Lietuvos Respublikoje įteisinta AUDATEX sistema, todėl abejoti nustatytu žalos dydžiu nėra jokio pagrindo. Atsakovas turi pareigą prižiūrėti gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, būklę, remontuoti važiuojamąją gatvės dalį, taip pat imtis priemonių užtikrinant kelio važiuojamojoje dalyje atsiradusių kliūčių pažymėjimą. Byloje esančiu įrodymu visuma patvirtina žalos kilimo faktą ir jos konkretų dydį. 2012-06-26 Keliu policijos valdybos nutarime, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisė: pažeidimo bylos teiseną, nurodytos eismo įvykio aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykis kilo būtent dėl gatvės važiuojamojoje dalyje buvusios duobės. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ taip pat prašo iš atsakovo priteisti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytas palūkanos nuo ieškovo išmokėtos žalos atlyginimo sumos.

Taip pat atsakovas nesutinka su ieškovo ieškinio reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio palūkanas. Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas. Laikytina, kad teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustatė viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir reikalavimas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad draudėjas trečiasis asmuo S. T. 2011-10-13 apdraudė transporto priemonę (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) (II t. 14-22 b.l.). Apdraustasis automobilis 2012-06-26 įvažiavo į važiuojamoje kelio (Verkių g. 55, Kaune) dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptverta. Automobilis buvo apgadintas. 2012-06-26 priimtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėtis (23 b.l.). Pagal žalos dydį patvirtinančius dokumentus (IIt., 26, 30-42 b.l.) ieškovas 2012-08-06 išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokas, kurių bendra suma 1161,18 Eur (4009,32 Lt) (I t. 29-30 b.l.). Ieškovas CK 6.271 straipsnio pagrindu pareiškė atsakovui Kauno miesto savivaldybei reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso teise. Atsakovas su šiais ieškovo reikalavimais nesutinka.

Civilinėje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Ieškovas nurodo, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, todėl mano, kad padarytą turtinę žalą turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybė. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl, nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau, vadovaujantis auksčiau nurodyto CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga, šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, nustatytina, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą ir Saugaus eismo keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004-02-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). CK 6.266 straipsnis nustato, kad už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė į civilinę bylą nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nepriekaištingą gatvės, kurioje įvyko ginčo eismo įvykis, būklę įvykio metu. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė į civilinę bylą taip pat nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nurodyta kelio duobė buvo tinkamai paženklinta ir (ar) tinkamai aptverta. Kauno apskrities VPK PK pareigūno nubraižyta eismo įvykio vietos schema bei kita medžiaga patvirtina, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepažymėtą kelio duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Atsakovo argumentai, kad vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, nes vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą, yra nepagrįsti. Vertinant priežastinio ryšio egzistavimo faktą akcentuotina, kad automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t.y. neužlygintos ir jokiais kelio ženklais nepažymėtos duobės važiuojamoje kelio dalyje. Atsakovės argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, teismui nėra pagrindo. Iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną matyti, kad vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų nebuvo nustatyta. Iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos medžiagos taip pat matyti, kad policijos pareigūnai buvo atvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo apgadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes. Dėl automobilio apgadinimo eismo įvykio metu atsiradusios žalos dydį patvirtina ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai. Atsakovas į civilinę bylą nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių įrodymų, kurie objektyviai paneigtų ieškovo į bylą pateiktus įrodymus. Iš ieškovo rašytinių paaiškinimų (II t. 120-123 b.l.) ir kartu su jai pateiktos medžiagos (II t. 124-131 b.l.), taip pat iš trečiųjų asmenų automobilį vairavusios L. T. ir vėliau į eismo įvykio vietą atvykusio S. T. nuoseklių paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad automobiliui eismo įvykio metu buvo padaryti būtent ieškovo nurodomi sužalojimai. Į eismo įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų pagrindinė pareiga yra fiksuoti eismo įvykio aplinkybes, o ne tiksliai nustatyti visų automobiliui padarytų sužalojimų dydį. Automobilio saugos pagalvės išsiskleidimas eismo įvykio metu patvirtina pakankamai stipraus smūgio buvimo faktą, kas atitinka tiek trečiojo asmens paaiškinimus dėl priekinio stiklo sužalojimo saugos pagalvės išsiskleidimo pasekoje, tiek kitus civilinės bylos duomenis. Atsakovas į civilinę bylą nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad automobilio techninę būklę atkurti į buvusią iki eismo įvykio, buvo galima už mažesnę kainą. Atsakovas civilinėje byloje taip pat neprašė ir skirti žalos dydžio nustatymo ekspertizę. Teismas negali nesivadovauti vienos iš šalių į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, vadovaudamasis vien tik kitos ginčo šalies abejonėmis ir prielaidomis. Todėl teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų patvirtinamu automobiliui padarytos žalos, atsiradusios dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę, dydžio pagrįstumu, o nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje yra įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Kiti atsakovo nurodyti argumentai taip pat negali būti pagrindu netenkinti pagrįstų ir teisėtų ieškovo reikalavimų.