Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme. J. R. įpareigotas bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nėra susiję su darbu arba lankymusi gydymo įstaigose. Vadovaujantis BK 72² straipsniu, J. R. skirta baudžiamojo poveikio priemonė - per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo J. R. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl pavartoto smurto sutuoktinės A. R. atžvilgiu, teigia, jog žemesnės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines bylos aplinkybes, tai yra, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

5. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad J. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai buvo įvertinti visumoje, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, teismas juos palygino tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai aiškiai ir motyvuotai išdėstyti argumentai, kurių pagrindu apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

6. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, J. R. savo kaltę dėl sutuoktinei padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo viso proceso metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo, jog tarp jų santykiai konfliktiški, vyksta skyrybų procesas. Tačiau priešingai nei nurodo apeliantas, jo kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiosios, iš dalies liudytojų policijos pareigūnų Petro Kirieliaus, Pavelo Olševskio (Pavel Olševskij), eksperto parodymais, specialisto išvada, bei kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis.

7. Nuteistasis J. R. bando sumenkinti nukentėjusiosios parodymus, nurodo, kad jie yra prieštaringi, tačiau teisėjų kolegijai nukentėjusiosios parodymai abejonių nekelia. A. R., apklausta kaip liudytoja 2017 m. spalio 2 d. nurodė, kad su J. R. prasilenkiant koridoriuje, jis ją pastūmė, po ko ji atsitrenkė dešinės rankos alkūne į durų staktą. Kilus žodiniam konfliktui apeliantas stipriai paėmė jai už viršutinės rankų dalies ir išstūmė iš kambario. A. R. taip pat nurodė, kad jai stipriai suskaudo (b. l. 19). Kaip matyti iš 2017 m. spalio 10 d. pareiškimo, nukentėjusioji nurodė, kad jai einant koridoriumi, J. R. eidamas iš vonios kambario ją pastūmė, po ko ji atsitrenkė į staktą ir susimušė alkūnę. Jai įėjus į kambarį paimti švarios patalynės (vaikas pasišlapino į lovą), apeliantas sugriebęs jai už abiejų rankų pastūmė ir išvarė pro duris (b. l. 1). Apklausta pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, kad pirmą kartą apeliantas ją stumtelėjo koridoriuje, eidamas iš vonios, po ko ji atsitrenkė dešine alkūne į staktą. Nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis ją du kartus stumtelėjo už rankos iš kambario, nenorėdamas įleisti, po to, vėl pastūmė už abiejų rankų iš kambario (b. l. 94-95). Iš šių parodymų analizės matyti, jog nukentėjusiosios parodymai dėl esminių aplinkybių, o būtent, dėl patirto smurto, sužalojimų lokalizacijos vietos, iš esmės nesiskyrė. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, be to, jos parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, konstatuodamas, jog nuteistasis nukentėjusiosios nurodytus veiksmus atliko tyčia, nevertino tai, kad tarp sutuoktinių vyko skyrybų procesas, kuriame buvo sprendžiamas šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas. Sutiktina, kad vykstant skyrybų procesui kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai ir nagrinėjamu atveju nepaneigtas faktas, jog nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo konfliktiški, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi neteisingais. Iš esmės nusikalstamos veikos padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir apeliantas, tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra. Nagrinėjamu atveju teismas tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymai yra patikimi, be to juos patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Nukentėjusiosios nurodytus sužalojimus iš esmės patvirtina specialisto išvada Nr. G-3213/2017 (01), kurioje konstatuota, kad A. R. nustatytos abiejų žastų poodinės kraujosruvos, dešinės alkūnės poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, padarytos kietu buku daiktu (daiktais), galimai užduotyje nurodytu laiku (2017 m. rugsėjo 30 d.). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 10 trauminių poveikių. Nustatyti sužalojimai visumoje nebūdingi vienkartiniam griuvimui ant kieto paviršiaus (b. l. 22). Taigi minėtame dokumente nurodytas nukentėjusiosios sužalojimo laikas ir pobūdis iš esmės atitinka nukentėjusiosios parodymus ir paneigia nuteistojo versiją, jog prieš sutuoktinę jis nesmurtavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, J. R. ir A. R. santuoka nutraukta 2018 m. vasario 7 d., vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, todėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nukentėjusioji neturėjo pagrindo apkalbėti J. R., dėl, kaip teigiama, vykstančio skyrybų proceso.

9. Nuteistojo teigimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina to fakto, kad dėl nukentėjusiajai užfiksuotų sužalojimų ji patyrė fizinį skausmą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios pirminius parodymus, kuriuose ji nurodė, kad jai stipriai suskaudo, prieš nukentėjusiąją atliktus veiksmus, kurių atlikimo faktą patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, neturi pagrindo abejoti tuo, kad A. R. buvo sukeltas fizinis skausmas, o tuo pačiu ir padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje. Be to, ekspertas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po tokių nukentėjusiosios atžvilgiu atliktų veiksmų, tikėtina, kad jai skaudėjo. Ekspertas taip pat nurodė, kad kraujosruvos pasimato įvairiai. Jeigu konfliktas buvo rugsėjo 30 d., kraujosruvos galėjo atsirasti kitą dieną (b. l. 101-102). Pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai nurodė, kad gavo iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, atvykus, duris atidarė nukentėjusioji, kuri patvirtino, kad įvyko konfliktas su girtu vyru, nurodė, jog šiuo metu šeima skiriasi, vyras stūmė ją į staktą. Pareigūnai nurodė, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, vyras buvo labai agresyvus. Apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusioji, skambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą neužsiminė apie fizinį smurtą, nepaneigia, kad smurto nebuvo. Pastebėtina, kad 2017 m. gruodžio 1 d. apžiūros protokole, kuriame apžiūrėtas garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, užfiksuota, kad nukentėjusioji praneša, jog įvyko susistumdymas (b. l. 16). Teisėjų kolegijos vertinimu, J. R. kaltė smurtavus įrodyta, tai yra įrodytas priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad smurtinius veiksmus apeliantas atliko suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, privalėjo numatyti ir numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai bus sukeltas fizinis skausmas ir gali būti sutrikdyta sveikata, ir šių pasekmių norėjo. Daryti priešingos išvados teisėjų kolegija neturi pagrindo.

10. Apelianto manymu, jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas, tačiau šioje situacijoje teisėjų kolegija neįžvelgia nusikaltimo mažareikšmiškumo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. R. tyčia pastūmė savo sutuoktinę A. R. ir dėl to ji atsitrenkė dešinės rankos alkūne į durų staktą, stipriai paėmęs už viršutinės rankų dalies, tyčia suspaudė, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. J. R. tyčia atliko smurtinius veiksmus, veika kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, be to, padaryta šeimos aplinkoje, prieš sutuoktinę, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios mažintų padaryto nusikaltimo pavojingumą ar rodytų, kad nusikaltimo sudėties požymiai formalūs. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusios konfliktas įvyko dėl to, kad jų santykiai buvo konfliktiški, vyko santuokos nutraukimo procesas, nuteistasis nukentėjusiąją galimai pastūmė dėl to, kad naktį ji bandė įeiti į nuteistojo kambarį, tačiau pažymėtina, kad esami šeimyniniai nesutarimai dėl tarpusavio bendravimo ar kitų problemų negali pateisinti kito asmens atžvilgiu pavartoto smurto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto veiksmai negali būti pripažinti mažareikšmiais, atitinkamai nėra teisinio pagrindo atleisti nuteistojo J. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

11. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymų patikimumą bei pakankamumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo, J. R. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisingos, todėl abejoti priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumu bei pagrįstumu nėra pagrindo. Priešingai nei teigia nuteistasis J. R., jo kaltė teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio, 41 straipsnio nuostatų.

12. J. R. buvo nuteistas dėl to, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šis BK straipsnis ir jo dalis yra nurodyta rezoliucinėje nuosprendžio dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje yra klaidingai nurodyta BK 140 straipsnio dalis (nurodyta 1 dalis). Kadangi iš skundžiamo nuosprendžio aišku, pagal kurią BK 140 straipsnio dalį yra kvalifikuota veika, dėl šios aplinkybės ginčo nėra, teisėjų kolegija netikslumą aprašomojoje dalyje ištaiso.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodant:

Šiais savo veiksmais J. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.