Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. L. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir R. M. , dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Tretysis suinteresuotas asmuo R. M. ir jo atstovas advokatas teismo posėdyje prašė skundą atmesti ir advokatas nurodė, jog šiuo metu yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimas, todėl vadovaujanti Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsniu faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas apie tai jog nėra sumokėti importo mokesčiai žinojo, tai patvirtina ir autobuso ženkliai mažesnė kaina.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Kauno teritorinė muitinė pakartotinio patikrinimo metu nustatė, jog 2012 m. birželio pabaigoje R. M. iš Norvegijos Karalystės į Bendrijos muitų teritoriją įvežė autobusą VOLVO B 12, kurį pardavė Ž. L. . Autobusas VOLVO B 12 VĮ „Regitra“ 2012 m. liepos 4 d. buvo įregistruotas Ž. L. vardu. Registruojant minėtą transporto priemonę, VĮ „Regitra“ pateiktas pirkimo pardavimo dokumentas, kuriame nurodyta: pardavėjas- Norvegijos firma L/L S. B. , pirkėjas- Ž. L. , autobuso pirkimo kaina- 31236 NOK. Autobusas VOLVO B 12, registruotas Norvegijos Karalystės kompanijos vardu, buvo parduotas R. M. , bet neperregistruotas naujo savininko vardu. Muitinė konstatavo, jog Ž. L. įsigijęs autobusą, jo įsigijimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad autobusas buvo įvežtas neteisėtai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-os įtraukos nuostatomis laikytinas skolininku muitinei.

Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 4KM19/42-0715S Ž. L. ir R. M. buvo pripažinti solidariais skolininkais muitinei. Minėtas sprendimas buvo apskųstas Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau minėta institucija 2015 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1A-88 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 4KM19/42-0715S. Mokestinė ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. S-86 (7-63/2015) patvirtino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1A-88.

Ginčas yra kilęs dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 4KM19/42-0715S dalies, kurioje Ž. L. pripažintas skolininku muitinei, Muitinės departamento 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1A-88, Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. S-86(7-63/2015) teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nesutinka, jog jis solidariai turi atsakyti su autobuso pardavėju R. M. bei nesutinka su apskaičiuota autobuso muitine verte.

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau- Bendrijos muitinės kodeksas), 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis. Minėto straipsnio antroje dalyje numatyta, jog jos lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek, atitinkamais atvejais, reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant 82 straipsnio 1 dalies, – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis 182 straipsniu.

Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną: jūra arba oru, ar sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena. To paties straipsnio antroje dalyje nurodyta, jog bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingu už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą, o Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnyje nustatyta, kad prekės, kurios vadovaujantis 38 straipsnio 1 dalies a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnį, išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir, kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.

1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau- Įgyvendinimo nuostatos) 232 str. 1 d. b) punkte nustatyta, kad transporto priemonės, išvardytos 556–561 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu, šio straipsnio 1 dalyje nurodytos prekės laikomos deklaruotomis reeksportui baigiant jų laikinojo įvežimo procedūrą 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruojamos muitinei raštu arba žodžiu. Pagal Įgyvendinimo nuostatų 558 punktą, visiškas atleidimas nuo importo muitų suteikiamas kelių, geležinkelio, oro, jūrų ir vidaus vandenų kelių transporto priemonėms, jeigu: a) jos registruotos už Bendrijos muitų teritorijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų, vardu; b) nepažeidžiant 559, 560 ir 561 straipsnių, jas naudoja už tos teritorijos ribų įsisteigęs asmuo; c) komercinio naudojimo atvejais ir išskyrus geležinkelio transporto priemones, jos naudojamos išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų.

Pagal Įgyvendinimo nuostatų 234 straipsnį, jeigu patikrinus išaiškėja, kad 233 straipsnyje nurodytas veiksmas buvo atliktas, tačiau įvežtos arba išvežtos prekės neatitiko reikalavimų, nustatytų 230–232 straipsniuose, tokios prekės laikomos neteisėtai importuotomis arba eksportuotomis.

Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda: a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 str. ir 177 str. antrosios įtraukos nuostatas. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 2 d.). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes (1 įtrauka), bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka), ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka). Jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą (Bendrijos muitinės kodekso 213 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo autobusas, registruotas Norvegijos Karalystės kompanijos vardu, buvo parduotas R. M. , bet neperregistruotas naujo savininko vardu. Bendrijos muitų teritorijoje pardavus autobusą ir jį užregistravus Lietuvos Respublikos piliečio Ž. L. vardu, autobusas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatomis, privalėjo būti pateiktas ir deklaruotas muitinėje.

Pareiškėjas nurodo, jog nežinojo apie tai, jog nesumokėti muito mokesčiai ir apie tai pardavėjas R. M. neinformavo. Todėl visa atsakomybė tenka autobuso pardavėjui R. M. . Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog pareiškėją žodžiu informavo apie nesumokėtus muito mokesčius, tai patvirtina ir sutarta palyginus nedidelė autobuso kaina.

Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog Bendrijos muitinės kodeksas nustato, jog skolininkais laikomi ne tik asmenys įvežę prekes, bet ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d.). Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukoje įtvirtintą normą, nurodė, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje S. U. , C‑414/02, 31 p.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekės, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą. Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas įsigijo ir laikė ginčo prekę. Todėl spręstina, jog pirmoji sąlyga tenkintina. Dėl antrosios sąlygos muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Todėl spręstina, jog šiuo atveju yra protingas pagrindas manyti, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog ginčo autobusas buvo įvežtas nesumokėjus muito mokesčių. Pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įsigyjamai prekei yra taikomi muitinės formalumai bei privalėjo įsitikinti, ar už autobusą yra sumokėti importo mokesčiai. Be to, pareiškėjui buvo žinoma, jog autobusas atvežtas iš Norvegijos Karalystės (kuri nėra Europos Sąjungos narė), kadangi pats pasirašė ant pirkimo – pardavimo sutarties. Taip pat pabrėžtina, jog Bendrijos muitinės kodeksas bei Įgyvendinimo nuostatos yra viešai paskelbti teisės aktai ir kiekvienas asmuo turi galimybę su jais susipažinti.

Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, spręstina, jog pareiškėjas Ž. L. pagrįstai buvo pripažintas solidariu muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, ir į tai, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 1 įtrauką skolininku muitinei taip pat pripažintas R. M. , pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku.

Pareiškėjas taip pat nesutinka ir su apskaičiuota ginčo autobuso muitine verte. Skunde nurodė, jog autobusą jis įsigijo už 16 000 Lt, o muitinė nustatė – 47 821, 11 Lt vertę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3909-764/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04119-2015-6) netenkino R. M. skundo ir jį atmetė kaip nepagrįstą. R. M. prašė teismo panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2015 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 1A-328, Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 4KM19/42-0715S dalį, kuria jis pripažintas skolininku muitinei. Sprendimas įsiteisėjęs. Minėtame teismo sprendime buvo konstatuota, jog R. M. pripažintas teisėtai solidariu skolininku ir teisėtai įregistruota jam mokestinė prievolė bei buvo nustatyta, jog atsakovas tinkamai apskaičiavo ginčo autobuso muitinės vertę.

Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas R. M. nesutiko su apskaičiuota ginčo autobuso muitine verte, nes manė jog ji turi būti apskaičiuojama taikant sandorio vertės ar tapačių, panašių prekių dedukcinio apskaičiuojamosios vertės muitinio vertinimo metodus. Šiuos argumentus minėtoje byloje palaikė ir tretysis suinteresuotas asmuo Ž. L. . Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendime konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ginčo autobuso muitinė vertė pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 str. ar 30 str. 2 d. a ir b punktus negalėjo būti apskaičiuota, todėl pagrįstai buvo taikytos Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d. nuostatos. Todėl muitinė remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d., VšĮ ,,Emprekis“ 2012 metų žinynu ,,Autotransporto kainos Lietuvoje“ ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-361 patvirtintų Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklių 14 p., nustatė, kad ginčo autobuso muitinė vertė yra 13 849,95 Eur (47 821,11 Lt).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ne kartą pabrėžta, kad vadovaujantis šia įstatymo norma prejudicinę galią turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusių, t. y. res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenims ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad ginčas yra išspręstas galutinai ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų (žr. pvz., LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-54/2012).

Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje bei šioje administracinėje byloje dalyvavo tie patys asmenys bei buvo ginčijama ta pati autobusui VOLVO B 12 nustatyta muitinės vertė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu nustatė, jog ginčo autobuso muitinė vertė pagrįstai buvo nustatyta vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl šis teismo nustatytas faktas neturi būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas iš naujo (ABTĮ 57 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ginčo autobuso muitinės vertės nustatymo atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinus tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo Ž. L. skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Ž. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.