- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-02
- Bylos Nr.
- eI-3909-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-04119-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Trečiasis asmuo
- Ž. L., Kauno teritorinei muitinei
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos
- Advokatai
- Valdas Rakauskas
- Kategorijos
- 1.10.8Skola muitinei
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Valdui Rakauskui, atsakovo atstovui Dariui Binkiui, Kauno teritorinės muitinės atstovui Gediminui Ramanauskui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. L. ir jo atstovams Donaldui Šarmanauskui ir Povilui Rėklaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei ir Ž. L. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas R. M. padavė teismui skundą prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2015-07-22 sprendimą Nr. 1A-328; 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) 2014-09-24 sprendimo Nr. 4KM19/42-0715S dalį, kuria jis pripažintas skolininku muitinei.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad Muitinės ir Departamento sprendimas, kuriuo jis pripažintas skolininku muitinei ir įregistruota solidari skola muitinei, yra neteisėti, todėl naikintini. Autobuso ,,Volvo B2“ įvežimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją metu galioję nacionaliniai ir Bendrijos teisės aktai, nedraudė iš Norvegijos įvežti transporto priemones ir jas registruoti. Pareiškėjas, pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d., negali būti pripažintas skolininku muitinei, nes transporto priemonė Norvegijoje buvo išregistruota, Muitinėje deklaruota žodžiu, todėl į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežta teisėtai. Muitinė nedavė pareiškėjui nurodymo pristatyti autobusą į muitinės įstaigą ir pildyti importo deklaraciją. Pareiga susimokėti mokesčius tenka ne jam, o galutiniam transporto priemonės pirkėjui – Ž. L. Pareiškėjo nuomone, Muitinė, nustatydama transporto priemonės muitinę vertę, turėjo taikyti ne Bendrijos muitų kodekso 31 str. nuostatas, o sandorio vertės ar tapačių, panašių prekių dedukcinio apskaičiuojamosios vertės muitinio įvertinimo metodus. Utenos rajono apylinkės teismo priimtame nuosprendyje yra nustatyta, kad autobusas Norvegijoje buvo įsigytas už 4 634 Eur sumą, todėl importo mokesčiai turėjo būti skaičiuojami nuo šios sumos. Departamentas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Muitinės sprendimą tiek, kiek jis pripažintas solidariu skolininku muitinei.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad ginčo autobusas buvo deklaruotas laikinojo įvežimo muitinės procedūrai, todėl pareiškėjas privalėjo laikytis visų prievolių, susijusių su jos taikymu, t. y. netaikant prekybos priemonių, naudoti laikinai įvežtą autobusą, kuris vėliau turėjo būti reeksportuotas niekaip jo nepakeitus, išskyrus normalų nusidėvėjimą dėl naudojimo. Įregistravus autobusą Bendrijos muitų teritorijoje ir jį pardavus Ž. L., jis neatitiko Komisijos 1993-07-02 reglamento (EEB) Nr. 2454/93 išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Įgyvendinimo nuostatos) 232 str. 1 d. b) punkto, todėl pagal Bendrijos muitinės kodekso 38–41 str. nuostatas privalėjo būti pateiktas ir deklaruotas muitinėje. Pareiga tai padaryti tenka prekes įvežusiam asmeniui arba asmeniui, kuris prisiima atsakomybę tai padaryti. Vadinasi, pareiškėjas privalėjo pateikti autobusą muitinei ar deklaruoti kitai pasirinktai muitinės procedūrai, o to nepadarius autobusas laikytinas įvežtu neteisėtai. Tai, kad pareiškėjas nežinojo apie pareigą deklaruoti transporto priemonę, nepaneigia fakto, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a) punktą jis laikytinas skolininku muitinei. Žinojimo faktorius taikytinas tik pripažįstant asmenį skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečią įtrauką. Sandorio vertės metodas galėjo būti taikomas tik turint patikimų ir įrodymais pagrįstų duomenų apie faktiškai už prekes sumokėtą kainą. Tokių duomenų byloje nėra. Tapačių ir panašių prekių sandorio vertės metodai netaikytini, nes dėl skirtingo naudotų transporto priemonių nusidėvėjimo, jų techninės būklės, papildomos įrangos negali būti nustatyta ar jos atitinka panašios ar tapačios prekės apibrėžimą. Kiti Bendrijos muitinės kodekso 30 str. nustatyti muitinės vertės nustatymo metodai taip pat negalėjo būti taikomi, todėl Muitinė pagrįstai vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 31 str. ir Vyriausybės 2004-10-27 nutarimu Nr. 1332 patvirtintomis taisyklėmis.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas su skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas pagrįstai, nes pagal Bendrijos muitų kodeksą, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą ir joje kito asmens vardu įregistruotą transporto priemonę jis privalėjo pateikti muitinei, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas ir Ž. L. atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. įtvirtintas sąlygas, todėl pagrįstai pripažinti solidariais skolininkais muitinei. Autobuso muitinė vertė pagrįstai apskaičiuota vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 str. nuostatomis, o ne pareiškėjo skunde nurodytais metodais, kadangi faktinė autobuso kaina negalėjo būti nustatyta, o 30 str. nurodyti metodai negalėjo būti taikomi dėl skirtingo naudotų transporto priemonių nusidėvėjimo, jų techninės būklės, papildomos įrangos ir kt. aplinkybių.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. L. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, nes jis ginčo transporto priemonę įvežė į Bendrijos muitų teritoriją ir nepataikė muitinei. Pareiškėjui teko pareiga sumokėti už importuotą transporto priemonę importo mokesčius, tačiau, suklastodamas pardavimo dokumentus, šią pareigą jis siekė perkelti trečiajam suinteresuotam asmeniui. Aplinkybė, kad ne Ž. L. suklastojo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį yra nustatytos baudžiamojoje byloje, todėl papildomai neįrodinėtinos. Be to, pareiškėjas trečiojo suinteresuoto asmens neinformavo apie pareigą sumokėti importo mokesčius už įsigyjamą autobusą. Argumentus, kad pareiškėjas nežinojo apie pareigą deklaruoti įvežtą transporto priemonę paneigia tai, kad jis suklastojo jos pardavimo dokumentus, siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo. Be to, yra (duomenys neskelbtini), besiverčiančios automobilių prekyba, direktorius.
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo ir jo atstovai remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais prašė skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti tą sprendimų dalį, kuria ginčo transporto priemonės muitinė vertė buvo apskaičiuota pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas keliamas dėl Muitinės 2014-09-24 sprendimo dalies ir Departamento 2015-07-22 sprendimo, kuriuo pareiškėjas pripažintas solidariu skolininku muitinei ir jam įregistruota mokestinė prievolė, teisėtumo ir pagrįstumo.
Muitinė, atlikusi patikrinimą dėl 2012 m. birželio mėn. pabaigoje į Bendrijos muitų teritoriją iš Norvegijos Karalystės įvežto autobuso ,,Volvo B12“, konstatavo, kad pareiškėjas, kaip transporto priemonę į Bendrijos muitų teritoriją įvežęs asmuo, turėjo ją deklaruoti, o to nepadaręs laikytinas solidariu (kartu su Ž. L.) skolininku Muitinei. Atsižvelgdama į tai, Muitinė 2014-09-24 sprendimu Nr. 4KM19/42-0715A pripažino R. M. ir Ž. L. solidariais skolininkais muitinei ir įregistravo jiems mokestinę prievolę: 2 215,88 Eur (7 651 Lt) – importo muitą, 3 373,78 Eur (11 649 Lt) – importo PVM, 821,94 Eur (2 838 Lt) – PVM delspinigius ir 558,97 Eur (1 930 Lt) – baudą.
Nesutikdamas su Muitinės 2014-09-24 sprendimo dalimi, kuria jis pripažintas solidariu skolininku muitinei, pareiškėjas padavė skundą Departamentui. Pastarasis 2015-07-22 sprendimu Nr. 1A-328 pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Muitinės 2014-09-24 sprendimą Nr. 4KM19/42-0715S.
Pareiškėjas nesutinka su išvadomis, kad jis pagal Bendrijos muitinės kodeksą laikytinas skolininku muitinei, todėl prašo panaikinti Departamento 2015-07-22 sprendimą ir Muitinės 2014-09-24 sprendimo dalį, kuria jis pripažintas solidariu skolininku muitinei ir jam įregistruota mokestinė prievolė.
Bendrijos muitinės kodekso 37 str. nustatyta, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis (1 dalis). Jos lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek, atitinkamais atvejais, reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant 82 straipsnio 1 dalies, – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis 182 straipsniu.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 38 str., asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną: jūra arba oru, ar sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena (1 dalis). Bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingu už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą, o Bendrijos muitinės kodekso 40 str. nustatyta, kad prekės, kurios vadovaujantis 38 straipsnio 1 dalies a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 79 str., išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir, kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.
Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda: a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 str. ir 177 str. antrosios įtraukos nuostatas. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (202 str. 2 d.). Pagal to pateis straipsnio 3 d., skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes (1 įtrauka), bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka), ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. birželio mėnesį iš Norvegijos įmonės L/L Sedesdal Bilruter įsigijo Norvegijos Karalystėje registruotą autobusą ,,Volvo B12“ ir, nedeklaruodamas muitinėje, jį įvežė į Bendrijos muitų teritoriją. Utenoje 2012-07-04, užpildydamas Norvegų kalba surašytą dokumentą, kuriame autobuso pardavėju buvo nurodyta Norvegijos įmonė L/L Sedesdal Bilruter, pardavė jį Ž. L., kuris 2012-07-04 jį įregistravo VĮ ,,Regitra“ Utenos filiale. Pažymėtina, kad šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, tačiau nurodo, kad prievolė deklaruoti į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą autobusą ,,Volvo B12“ ir sumokėti importo mokesčius tenka ne jam, o pirkėjui Ž. L., nes transporto priemonės pardavimo metu jis buvo apie tai informuotas.
Neginčytinai nustatyta, kad ginčo autobusas į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas iš Norvegijos Karalystės, todėl jis privalėjo būti nedelsiant deklaruotas muitinėje ir į laisvą apyvartą išleistas tik sumokėjus privalomus importo mokesčius, kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 38 str. Pareigą tai padaryti turėjo į Bendrijos muitų teritoriją ginčo transporto priemonę įvežęs asmuo – šiuo atveju pareiškėjas (Bendrijos muitinės kodekso 38 str.). Byloje taip pat nustatyta, kad šios pareigos pareiškėjas neįvykdė, todėl, atsižvelgus į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad jis pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 1 įtrauką, nes jis į Bendrijos muitų teritoriją įvežė importo muitais apmokestinamą prekę, nepateikė muitinei ir į laisvą apyvartą išleido neįvykdęs visų privalomų formalumų ir neapmokestinęs prekės importo mokesčiais. Teismas taip pat pažymi, kad išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Ž. L. buvo perleista prievolė deklaruoti ginčo autobusą ir sumokėti privalomus importo mokesčius.
Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pagal Įgyvendinimo nuostatų 232 str. 1 d. b) p. autobusas į Bendrijos muitų teritoriją laikomas įvežtu teisėtai, nes buvo deklaruotas žodžiu.
Įgyvendinimo nuostatų 232 str. 1 d. b) p. nustatyta, kad transporto priemonės, išvardytos 556–561 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu, šio straipsnio 1 dalyje nurodytos prekės laikomos deklaruotomis reeksportui baigiant jų laikinojo įvežimo procedūrą 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruojamos muitinei raštu arba žodžiu. Pagal Įgyvendinimo nuostatų 558 p., visiškas atleidimas nuo importo muitų suteikiamas kelių, geležinkelio, oro, jūrų ir vidaus vandenų kelių transporto priemonėms, jeigu: a) jos registruotos už Bendrijos muitų teritorijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų, vardu; b) nepažeidžiant 559, 560 ir 561 straipsnių, jas naudoja už tos teritorijos ribų įsisteigęs asmuo; c) komercinio naudojimo atvejais ir išskyrus geležinkelio transporto priemones, jos naudojamos išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų.
Pagal Įgyvendinimo nuostatų 234 str., jeigu patikrinus išaiškėja, kad 233 straipsnyje nurodytas veiksmas buvo atliktas, tačiau įvežtos arba išvežtos prekės neatitiko reikalavimų, nustatytų 230–232 straipsniuose, tokios prekės laikomos neteisėtai importuotomis arba eksportuotomis.
Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad tam, jog ginčo autobuso deklaravimas būtų galimas veiksmu ir importuota prekė atleista nuo importo muitų, pareiškėjas turėjo ją reeksportuoti, t. y. per teisės aktuose nustatytus terminus, išvežti iš Bendrijos muitų teritorijos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tokio tikslo pareiškėjas neturėjo, nes ginčo autobusas į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas pardavimo tikslu, kurį pareiškėjas įgyvendino 2012-07-04. Vadinasi, pagal Bendrijos muitinės kodekso 38 str., pareiškėjas į Bendrijos muitų teritoriją įvežta autobusą privalėjo deklaruoti, tam joks atskiras Muitinės nurodymas nebuvo būtinas.
Bendrijos muitinės kodekso 214 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu skolos muitinei atsiradimo laiko tiksliai nustatyti neįmanoma, sprendžiant, kokios apskaičiavimo taisyklės taikytinos atitinkamoms prekėms, turi būti atsižvelgiama į laiką, kada muitinė pripažįsta, kad prekės yra tokioje padėtyje, kuriai susidarius atsiranda skola muitinei. Byloje, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, nėra patikimų duomenų, kurių pagrindu galėtų būti nustatyta, kada ginčo transporto priemonė buvo įvežtą į Bendrijos muitų teritoriją. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pagrįstai nustatyta, jog skola muitinei atsirado nuo 2012-07-04, t. y. autobusas buvo įregistruotas VĮ ,,Regitra”.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su apskaičiuota ginčo autobuso muitine verte, nes mano, kad ji turėjo būti apskaičiuota taikant sandorio vertės ar tapačių, panašių prekių dedukcinio apskaičiuojamosios vertės muitinio įvertinimo metodus.
Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d. nustatyta, kad importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais, jeigu : a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti; c) jokios pajamos, gautos pirkėjui toliau perparduodant, perleidžiant ar naudojant prekes, tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai pagal 32 straipsnį galima padaryti atitinkamus patikslinimus; d) pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.
Pagal to paties straipsnio 3 d. a) punktą, faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius.
Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad tam, jog ginčo autobuso muitinė vertė galėtų būtų nustatyta pagal sandorio vertę, Muitinei turėjo būti žinoma faktiškai už eksportuojamą autobusą Norvegijos įmonei sumokėta kaina. Be paties pareiškėjo paaiškinimų, byloje jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad už ginčo prekę Norvegijos įmonei jis sumokėjo 4 634 Eur, nėra.
Teismas taip pat pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 4 d., įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Utenos rajono apylinkės teismo 2014-10-21 ir Panevėžio apygardos teismo 2015-01-23 išteisinamieji nuosprendžiai neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes jie priimti ne pareiškėjo atžvilgiu. Be to, iš minėtų teismo nuosprendžių matyti, kad nagrinėjant trečiojo suinteresuoto asmens Ž. L. atžvilgiu pradėtą baudžiamąją bylą, aplinkybės, kiek už ginčo autobusą pareiškėjas sumokėjo Norvegijos įmonei, nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos. Ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjo nurodyta už ginčo autobusą sumokėta pinigų suma, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ji yra teisinga.
Bendrijos muitinės kodekso 32 str. 1 d. e) punkte nustatyta, kad nustatant muitinę vertę pagal 29 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos importuojamų prekių kainos pridedamos importuojamų prekių vežimo išlaidos. Įrodymų, pagrindžiančių patirtas ginčo transporto priemonės vežimo į Bendrijos muitų teritoriją išlaidas, pareiškėjas nepateikė.
Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti, su sąlyga, kad deklaranto prašymu c ir d punktai turi būti taikomi atvirkštine tvarka; punkto, kuris yra paskesnis pagal šioje straipsnio dalyje nustatytą eilės tvarką, nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai vadovaujantis tam tikru punktu muitinės vertės nustatyti neįmanoma. Pagal to paties straipsnio 2 d., muitine verte, nustatyta vadovaujantis šiuo straipsniu, laikoma: a) tapačių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama, sandorio vertė; b) panašių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė yra nustatinėjama, sandorio vertė; c) vertė, nustatyta pagal prekių vieneto kainą, už kurią Bendrijoje su pardavėjais nesusijusiems asmenims parduotas didžiausias bendras importuotų prekių ar tapačių arba panašių importuotų prekių kiekis; d) apskaičiuotoji vertė, gauta susumavus: medžiagų ir gamybos arba kitokio perdirbimo, atlikto gaminant importuotas prekes, išlaidas arba vertę, pelną ir bendrąsias išlaidas, kurių dydis lygus pelnui ir bendrosioms išlaidoms, kurios paprastai atsispindi šalies eksportuotojos gamintojų vykdomoje prekyboje prekėmis, parduodamomis eksportui į Bendriją, kurios yra tos pačios klasės ar rūšies kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama, 32 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų elementų išlaidas arba vertę.
Departamento generalinio direktoriaus 2009-06-26 įsakymu Nr. 1B-361 patvirtintų Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 9 p. nustatyta, kad jeigu pripažįstama, kad sandorio vertės metodas negali būti taikomas, importuojamų naudotų transporto priemonių muitinė vertė nustatoma vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 2 d. a ir b p., jeigu turima duomenų apie tapačių arba panašių naudotų transporto priemonių, parduotų eksportui iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir transporto priemonės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, sandorio vertes. Jeigu dėl skirtingo importuojamų naudotų transporto priemonių nusidėvėjimo, jų techninės būklės, papildomai įrengtos įrangos sudėtinga nustatyti, ar importuojamos naudotos transporto priemonės atitinka tapačių ar panašių prekių apibrėžimą, pateiktą Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 142 straipsnyje, tapačių ir panašių prekių muitinio įvertinimo metodai importuojamų naudotų transporto priemonių muitiniam įvertinimui negali būti taikomi (Taisyklių 10 p.).
Muitinė konstatavo, kad tapačių ar panašių prekių sandorio vertės metodas negali būti taikomas, nes dėl skirtingo naudotų transporto priemonių nusidėvėjimo, jų techninės būklės, papildomos įrangos, neįmanoma nustatyti ar jos atitinka tapačios ar panašios prekės apibrėžimą. Muitinė neturi informacijos apie tapačių ar panašių prekių sandorių vertes, atsižvelgiant į jų fizines savybes, kokybę ir reputaciją rinkoje. Šiuos Muitinės argumentus paneigiančių aplinkybių ir / ar įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Muitinė ir Departamentas pagrįstai netaikė Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 2 d. a ir b punktų nuostatų.
Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 2 d. c punkto nuostatos (dedukcinis muitinio įvertinimo metodas) gali būti taikomos tik įmonių, kurių pagrindinė veikla yra naudotų transporto priemonių prekyba, kai importuotojas pateikia muitinei priimtiną informaciją (anksčiau įformintas muitinės deklaracijas, transporto priemonių pardavimo Bendrijos muitų teritorijoje sąskaitas faktūras, remonto išlaidų kalkuliacijas, jeigu transporto priemonės buvo remontuojamos, ir pan.) apie importuotų naudotų transporto priemonių pardavimo Bendrijos muitų teritorijoje kainas.
Bendrijos muitinės kodekso 31 str. nustatyta, kad jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti: Susitarime dėl Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo, Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos VII straipsnyje, šio skyriaus nuostatose. Taisyklių 11 p. nustatyta, kad jeigu importuojamų naudotų transporto priemonių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pritaikius minėtus muitinio įvertinimo metodus, jų muitinis įvertinimas turi būti atliekamas vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, taikant naudotų transporto priemonių importo kainas, kurios pateikiamos Departamento aprobuotame naudotų transporto priemonių importo kainų žinyne (kataloge).
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčo autobuso muitinė vertė pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 str. ar 30 str. 2 d. a ir b punktus negalėjo būti apskaičiuota, todėl pagrįstai buvo taikytos Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d. nuostatos. Remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 str. 1 d., VšĮ ,,Emprekis“ 2012 metų žinynu ,,Autotransporto kainos Lietuvoje“ ir Taisyklių 14 p., Muitinė nustatė, kad ginčo autobuso muitinė vertė yra 13 849,95 Eur (47 821,11 Lt). Pažymėtina, kad ginčo dėl apskaičiuotos muitinės vertės teisingumo pareiškėjas nekelia, todėl šių aplinkybių teismas papildomai nevertina.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 str., jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, ir į tai, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 3 įtrauką skolininku muitinei taip pat pripažintas Ž. L., pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. L. prašo priteisti jo patirtas 750 Eur išlaidas už atsiliepimo į pareiškėjo skundo parengimą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 str. 5 d. nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, jie turi ABTĮ 44 str. 2 d. nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Vadinasi, jie turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas dėl atsiliepimo surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas, taip pat ir atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str. 6 d.).
Aiškindama ABTĮ 44 str. 5 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (a. b. Nr. A662-2374/2013) pažymėjo, kad nurodytos normos įtvirtinimas iš esmės yra siejamas su trečiojo suinteresuoto asmens statusu administracinėje byloje. Pagal ABTĮ, trečiasis suinteresuotas asmuo yra asmuo, kurio teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (48 str. 2 d.). ABTĮ įpareigoja asmenį, teikiantį skundą (prašymą) administraciniam teismui, nurodyti ir trečiuosius suinteresuotus asmenis (ABTĮ 23 str. 1 d. 5 p.). Kita vertus, administracinis teismas turi veikti aktyviai ir, įvertinęs situaciją, nustatyti potencialius administracinio proceso dalyvius, jų teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir nuspręsti, ar teismo sprendimas turės įtakos šių asmenų materialiosioms teisėms ir pareigoms, ir atitinkamai juos įtraukti į administracinį procesą (ABTĮ 37 str. 4 d.). Tai nustatytina atsižvelgus į trečiojo suinteresuoto asmens santykius su kiekviena ginčo šalimi arba ginčo objektu pobūdį, taip pat į faktinį skundo pagrindą. Pažymėtina, kad tokių asmenų nenustatymas ir neįtraukimas į procesą, kai pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).
Vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 str. 5 d., pirmiausia turi būti įvertintas ginčo turinys, nustatyta, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-29 nutartis a. b. Nr. A662-2374/2013, 2014-01-30 nutartis a. b. Nr. A502-404/2014).
Įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją ir tai, kad, atmetus pareiškėjo R. M. skundą, pareiškėjas turi pareigą sumokėti jam ir Ž. L. solidariai įregistruotos mokestinės prievolės dalį, teismas konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens teisės buvo apgintos. Kita vertus, nors atsiliepime į pareiškėjo skundą Ž. L. prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, teisminio bylos nagrinėjimo metu jo pozicija pasikeitė – prašant tenkinti skundą iš dalies, t. y. jis sutiko su pareiškėjo skundo dalimi, kad ginčo autobuso muitinė vertė turėjo būti apskaičiuota taikant Bendrijos muitinės kodekso 29 str. ar 30 str. 2 d. a ar b punktus. Vadinasi, trečiojo suinteresuoto asmens Ž. L. teisės buvo apgintos iš dalies, todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti dalį patirtų išlaidų.
Nuo 2015-03-20 įsigaliojusiose naujos redakcijos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Teisinės paslaugos (atsiliepimo į skundą rengimas) Ž. L. buvo teikiamos 2015 metų rugsėjo mėnesį, todėl atstovavimo išlaidų atlyginimas apskaičiuojamas taikant Lietuvos statistikos departamento paskelbtą 2015 metų I ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje – 699,80 Eur.
Rekomendacijų 8.1 punkte nustatyta, kad, apskaičiuojant maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį už atsiliepimo į skundą parengimą taikomas koeficientas – 2,5. Vadinasi, už atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokesčio dydis nagrinėjamu atveju – 1 749,50 Eur.
Į bylą pateikti duomenys tvirtina, kad už atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą Ž. L. VšĮ ,,Teisininkų korporacija“ 2015-09-18 sumokėjo 750 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad, atmetus pareiškėjo skundą, Ž. L. teisės iš dalies buvo apgintos, bei tai, kad už atsiliepimo parengimą sumokėta suma yra adekvati bylos sudėtingumui, teismas konstatuoja, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteistinos 375 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. L. iš pareiškėjo R. M. patirtas 375 (trijų šimtų septyniasdešimt penkių) Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.