- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-27
- Bylos Nr.
- I-7268-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Jolanta Malijauskienė, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjai J. P. ir atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms D. G. ir I. M.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant akcinei bendrovei Energijos skirstymo operatoriui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) prašydama: 1) pripažinti atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2016 m. vasario 25 d. raštą Nr. 38KL-187 (toliau – ir Tarnybos raštas) neteisėtu ir įpareigoti išnagrinėti pareiškėjos skundą; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 3R-131(AG-91/02-2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) išspręsti ginčą iš esmės.
Teisme 2016 m. gegužės 19 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriuo ji atsisakė pirmojo skundo reikalavimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir atsakovė, Tarnyba), priimdama 2016 m. vasario 25 d. raštą Nr. 38KL-187 nevertino pareiškėjos skunde nurodytų faktinių aplinkybių, nevertino neteisėtos ir nesąžiningos 1996 m. sausio 24 d. Elektros energijos tiekimo ir vartojimo sutarties Nr. 87160 (toliau – ir Vartojimo sutartis) su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Lietuvos energija“ (nuo 2011 m. sausio 1 d. AB „Lesto“) bei Autogaražų kooperatyvu „Ženklas“ nutraukimo ir vadovavosi tik AB Energijos skirstymo operatoriaus 2016 m. vasario 22 d. raštu Nr. 3011-10-10, kuriuo bendrovė informavo, jog Vartojimo sutartis nuo 2013 m. yra nutraukta ir negaliojanti. Tarnybos rašte buvo nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo šio rašto gavimo dienos Komisijai, tačiau Komisija, remdamasi ABTĮ 32 straipsnio l dalimi konstatavo, kad jai nėra suteikta teisė peržiūrėti kitos ikiteisminės institucijos priimtus sprendimų. Pareiškėja su tokia Komisijos išvada nesutinka, nes minėtoje normoje nėra nuostatos, jog Komisijai nėra suteikta teisė peržiūrėti kitos ikiteisminės institucijos priimtus sprendimus. Dėl šių aplinkybių pareiškėja, mano kad Tarnyba ir Komisija atsisakydamos nagrinėti pareiškėjos skundą dėl neteisėto ir nesąžiningo elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimo pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus šalių ginčą nagrinėti ne teismo tvarka.
Pareiškėja paaiškina, kad jos garažas su rūsiu ir elektros įrenginiais įregistruotas 1992 m. spalio 30 d., remiantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1-715 „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ ir Autogaražų kooperatyvo „Ženklas“ pažyma Nr. 10. Pareiškėja savo lėšomis įsirengė elektros energijos įrenginius ir pagal tuo metu galiojusius teisės aktus už elektros energijos įrengimą ir kitus įrenginius atsiskaitė autogaražų kooperatyvui „Ženklas“. Elektros energija į garažą buvo tiekiama nuo 1984 metų (garažų statybos pradžios) ir elektros įrenginiai buvo prijungti prie garažų lokaliojo vidaus tinklo Vartojimo sutarties pagrindu. 2006 m. kovo 31 d. garažų savininkas R. B. perėmė tuometinio kooperatyvo pirmininko P. I. elektros apskaitos dokumentaciją ir taip perėmė kooperatyvo pirmininko teises ir pareigas. P. I., nebūdamas kooperatyvo pirmininku ir neturėdamas kooperatyvo narių įgaliojimų, neįspėjęs kooperatyvo narių, vienašališkai kreipėsi į AB „Lesto“ su prašymu nutraukti elektros energijos tiekimą ir likviduoti elektros energijos apskaitą. AB „Lesto“ šį prašymą tenkino ir nutraukė elektros energijos tiekimą autogaražų kooperatyvui „Ženklas“. Pareiškėja mano, kad AB „Lesto“ nepagrįstai kooperatyvo narių neįgalioto asmens prašymu, nepareikalavusi kooperatyvo narių susirinkimo protokolų, nei kooperatyvo narių įgaliojimų, komerciniais tikslais be teisinio pagrindo nutraukė Vartojimo sutartį. Pareiškėja prašė AB „Lesto“ atnaujinti elektros energijos tiekimą į garažą, tačiau AB „Lesto“ šio prašymo netenkino ir nurodė, kad elektros energijos įrenginiai niekada nebuvo prijungti prie AB „Lesto“ tinklo bei pasiūlė sudaryti Naujojo (Buitinio) vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį, pagal kurią nuosavybės riba būtų komercinėje apskaitos spintoje ant elektros kabelio, nutiesto į vartotojo vidaus elektros tinklus, prijungimo gnybtų. Preliminari prijungimo kaina būtų 1 260,58 Lt. Pareiškėja su AB „Lesto“ pasiūlymu nesutiko, nes neturi tokių piniginių lėšų.
Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymo Nr.1-38 „Dėl elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo” VII skirsnio 59 straipsniu, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 1997 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 129/ 1997 m. balandžio 25 d. Nr. 132 patvirtintų Elektros įvadinių apskaitos spintų (skydelių) pastatuose ir išorėje įrengimo ir prijungimo prie elektros tinkle laikinųjų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.5 punkto 3 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teigia, kad pareiškėja iki elektros tiekimo nutraukimo, Taisyklių nepažeidė – įsiskolinimo už sunaudotą elektros energiją neturi, elektros energijos nevogė ir negrobstė, neviršijo suteiktos leistinos naudoti galios, todėl AB „Lesto“ elektros energijos tiekimo nutraukimas yra nesąžiningas ir neteisėtas, buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti lūkesčiai bei teisinės valstybės principas. Pareiškėjai AB „Lesto“ pasiūlyta 2013 m. spalio 21 d. Naujojo (Buitinio) vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis Nr. 43530-13-3026 yra nesąžininga ir neteisėta, nes pareiškėjai elektros energijos tiekimas į garažą yra nutrauktas be teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 52–54).
Atsakovė paaiškina, jog Tarnyba 2016 m. vasario 5 d. gavo pareiškėjos prašymą įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu Vartojimo sutartį, jokie kiti reikalavimai keliami nebuvo. Pareiškėja nurodė įvertinti būtent Vartojimo sutartį. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgdama į pareiškėjos prašymo reikalavimą, 2016 m. vasario 18 d. raštu Nr. 4-902 kreipėsi į AB Energijos skirstymo operatorių su prašymu pateikti informaciją, ar Vartojimo sutartis, kurią pareiškėja prašo įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu, yra galiojanti. Tarnyba 2016 m. vasario 23 d. gavo AB Energijos skirstymo operatoriaus 2016 m. vasario 22 d. raštą Nr. 3011-1010, kuriame nurodyta, jog sutartis nutraukta 2013 m. lapkričio 11 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja Tarnybos raštu informuota, jog vadovaujantis 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse (toliau – ir Direktyva) 3 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.228⁴ straipsnio 1 ir 2 dalimis nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, atitinkanti du vienas kitą papildančius kriterijus: pirma, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, tuo iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Pažymi, kad Tarnyba nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu vertina verslininkų iš anksto parengtas, vartotojams teikiamas pasirašyti standartines vartojimo sutartis, sukuriančias sutarties šalims teises ir pareigas, o vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1-11 „Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Tarnybos darbo reglamento 76 punktu, Tarnyba turi teisę nevertinti vartojimo sutarties sąlygų, jeigu nėra pagrindo manyti, kad ginčo sprendimui aktualios sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Šiuo atveju, pareiškėjos prašoma įvertinti Vartojimo sutartis yra nutraukta (pasibaigusi) ir negaliojanti, šalims nebesukurianti jokių teisių ir pareigų, todėl Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė vertinti Vartojimo sutartį nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu.
Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog Tarnyba gali vertinti tik nesąžiningas sutarties sąlygas, o ne faktą, ar sutartis su vartotoju nutraukta pagrįstai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Energijos skirstymo operatorius atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra (b. l. 46–48).
AB Energijos skirstymo operatorius paaiškina, kad iki 2013 m. spalio 11 d. elektros energija į garažų kompleksą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Objektas) buvo tiekiama Vartojimo sutarties pagrindu. Sutartį sudaręs asmuo – Autogaražų kooperatyvo „Ženklas“ pirmininkas P. I. 2013 m. spalio 9 d. kreipėsi į bendrovę su prašymu nutraukti Vartojimo sutartį ir likviduoti elektros energijos apskaitą, kadangi toks kooperatyvas sustabdė veiklą ir nebeegzistuoja kaip juridinis vienetas. Vykdydama šį prašymą, bendrovė nutraukė Vartojimo sutartį. Nei Vartojimo sutarties nutraukimo metu, nei vėliau, įmonė nėra ir nebuvo gavusi prašymo dėl Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties dėl elektros energijos tiekimo į Objektą sudarymo. Atsižvelgiant į tai, jog sutartis dėl elektros energijos tiekimo į Objektą sudaryta nebuvo, Bendrovė, vadovaudamasi Taisyklių 141.3 punktu (Sutarties nutraukimo metu galiojusios Taisyklių redakcijos 134.3 punktu), nutraukė elektros energijos tiekimą Objektui. Nutraukusi Vartojimo sutartį bendrovė demontavo elektros apskaitos prietaisą, apskaičiusį elektros energijos suvartojimą Objekte. Pažymi, kad Vartojimo sutarties nutraukimo pareiškėjos atžvilgiu teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Valstybinėje energetikos inspekcijoje bei Klaipėdos apygardos teisme, kuris 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1197-253/2015 pripažino, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir tenkinti pareiškėjos ieškinio reikalavimą pripažinti Vartojimo sutarties nutraukimą neteisėtu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Objekte yra įrengta įvadinė elektros energijos apskaitos įranga visam Objektui (garažų kompleksui), o esama viso Objekto elektros energijos tiekimo inžinerinė įranga nėra sumontuota taip, kad galima būtų kiekvienam garažų savininkui ir/ar valdytojui atskirai apskaičiuoti sunaudotos per ataskaitinį laikotarpį elektros energijos kiekį. Atsižvelgiant į tai, Vartojimo sutartis buvo sudaryta su Objekto bendrasavininkių atstovu (Autogaražų kooperatyvu „Ženklas“), kuris prisiėmė prievolę atsiskaityti už Objekte suvartojamą elektros energiją. Be kita ko, kaip ir nurodo pareiškėja, ji bei kiti Objekto bendrasavininkiai visą Vartojimo sutarties galiojimo laiką atsiskaitydavo sutartį sudariusiam asmeniui, t. y. neprieštaravo, kad šią prievolę yra prisiėmęs sutartį sudaręs asmuo, neginčijo pačios sutarties sudarymo fakto ir (ar) teisėtumo pagrindo, taip pat neginčijo Autogaražų kooperatyvo „Ženklas“ pirmininko kaip atstovo statuso. Pabrėžia, kad Vartojimo sutartis dėl elektros energijos tiekimo buvo sudaryta su vartotoju Autogaražų kooperatyvu „Ženklas“ dėl elektros energijos tiekimo į šio vartotojo lokalųjį tinklą. Atskirų garažų savininkų, be kita ko ir pareiškėjos, elektros įrenginiai niekada nebuvo prijungti prie skirstomųjų elektros tinklų, šie asmenys elektros energiją vartojo kaip Autogaražų kooperatyvo „Ženklas“ subabonentai. Sutinka su Tarnybos pozicija, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Tarnybai priskirtą kompetenciją kontroliuoti vartojimo sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, Tarnyba neturi pagrindo vertinti negaliojančios (pasibaigusios) Vartojimo sutarties, kadangi pasibaigusios sutarties sąlygos negalioja ir negali pažeisti ją sudariusių šalių interesų pusiausvyros ir (ar) prieštarauti bendriesiems sąžiningumo principams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo nuspręsta bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukti kaip nepriskirtiną Komisijai. Pareiškėja su tokiu Komisijos sprendimu nesutinka ir nurodo, jog Komisijai skundžiamame Tarnybos rašte buvo aiškiai nurodyta, jog jis galėjo būti skundžiamas Komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja į Komisiją kreipėsi su skundu, kuriuo prašė įpareigoti Tarnybą vadovautis Europos Sąjungos teisės aktais bei Europos Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų praktika ir pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo (Komisijos b. l. 1–5). Iš skundo turinio matyti, jog ji skundu Komisijai iš esmės siekė apskųsti Tarnybos raštą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2014 m. vasario 4 d. skundą (Komisijos b. l. 6–7). Minėtu 2014 m. vasario 4 d. skundu pareiškėja Tarnybos prašė Vartojimo sutartį įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu (b. l. 55–56). Skundžiamame Komisijos sprendime Komisija nurodė, kad Tarnyba yra ikiteisminė institucija, o remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymu, tarnybos sprendimai gali būti skundžiami tik teismui ir šiuo pagrindu bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukė.
Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Komisijos kompetencija yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Iš šios nuostatos aiškiai matyti, jog pareiškėjos skundas dėl Tarnybos rašto galėjo būti nagrinėjamas tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad Tarnyba raštą priėmė kaip centrinis valstybinis administravimo subjektas, o ne ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija.
Tarnybos funkcijas ir teises nustato Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad Tarnyba ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus. Šio įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad vartojimo ginčas – iš vartojimo sutarties kilęs vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimas dėl fakto ir (ar) teisės klausimų. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo Tarnybai turinio, šiuo atveju kilo būtent vartojimo ginčas, o Tarnyba tokiame ginče laikytina ikiteismine ginčų nagrinėjimo institucija. Taigi, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir bylą nutraukė kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai, todėl skundžiamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 3R-131(AG-91/02-2016) laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjos skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos J. P. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.