- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-652/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Domi grupė“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Telegausa“
- Advokatai
- Valentinas Baltrūnas
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Domi grupė“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-294-227/2008 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Apdailos visuma“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Domi grupė“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Telegausa“ (dabar – uždaroji akcinė bendrovė „Akrita“), dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir hipotekos pakeitimo bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
BUAB „Apdailos visuma“ kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančia: 2007 m. spalio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – sutartį), sudarytą tarp ieškovo UAB „Apdailos visuma“ ir atsakovo UAB „Domi grupė“ dėl 345 000 Lt reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį UAB „Telegausa“ už 121 022,62 Lt kreditinę skolą; šio sandorio pagrindu 2007 m. spalio 25 d. įregistruotą hipotekos pakeitimą bei taikyti restituciją. Pažymėjo, jog abi ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Telegausa“ skolos gražinimą ieškovui buvo garantavęs antrine hipoteka - įkeisti nuosavybės teise turimi du butai, esantys Panevėžio mieste. Pasikeitus kreditoriams, minėtos sutarties pagrindu buvo įregistruotas hipotekos pakeitimas. Tokios reikalavimo teisės perleidimas už daugiau kaip per pusę mažesnę jo vertės skolą, prieštaravo UAB „Apdailos visuma“ juridinio asmens tikslams siekti pelno (CK 1.82 str.). Ieškovas sutarties sudarymo metu buvo nepajėgus atsiskaityti su kreditoriais, taip pat ir su buvusiais darbuotojais, ką patvirtina Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis iškelti UAB „Apdailos visuma“ bankroto bylą, kurioje konstatuota, kad bankroto bylos iškėlimo dieną įmonė apskaitė 385 157 Lt vertės ilgalaikio materialaus turto bei 27 049 Lt debitorinių reikalavimų, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 163 637 Lt. UAB „Apdailos visuma“ 2007 m. spalio 4 d. sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo, sutartis buvo sudaryta ieškovui nepalankiomis aplinkybėmis, kas sumažino įmonės mokumą, sandoriu siekta išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir tuo buvo pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai (CK 6.66 str.). Tokiu būdu atsiskaityta su paskesnės eilės kreditoriumi pažeidžiant Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį. Tai, kad hipotekos pakeitimas įregistruotas 2007 m. spalio 26 d., t. y. jau po bankroto bylos iškėlimo, ieškovo manymu, patvirtina aplinkybę dėl sutarties sudarymo vėliau, nei nurodyta sutartyje.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad UAB „Domi grupė“ tik įgijo teisę reikalauti 345 000 Lt skolos iš trečiojo asmens UAB „Telegausa“. Atsakovo teigimu, įgytos reikalavimo teisės reali vertė atitiko sutartą sumą, nes, nustatant kainą, buvo įvertinta įsigyjamo reikalavimo išieškojimo rizika, sandoris atitiko normalią komercinę praktiką ir ūkinę veiklą, buvo abipusiai naudinga. Pažymėjo, jog ieškovui sutartis taip pat buvo naudinga, nes vietoj atsiskaitymo su atsakovu, perleido abejotinos vertės reikalavimo teisę, o atsakovas, turėdamas neabejotiną teisę – skolą į ieškovą, ją galėjo išsireikalauti per teismą, areštuoti ieškovo turtą ir tokiu atveju ieškovas nebūtų galėjęs vykdyti veiklos dėl ko galėjo tapti nemokus. Tai, kad po kurio laiko ieškovui buvo iškelta bankroto byla, nedaro sutarties ydingos. Sandorio sudarymo metu atsakovui nebuvo žinoma, kad ieškovas nemokus ir jis, nežinodamas apie ieškovo kreditorius, negalėjo jų teisių pažeisti. Be to, ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo pripažino ieškovo poziciją, nurodė, jog UAB „Telegausa“ statusas nepasikeitė, įmonė normaliai veikia, tik pasikeitė jo pavadinimas į UAB „Akrita“. Pažymėjo, jog skolos grąžinimą ieškovui buvo garantavęs antrine hipoteka įkeisdamas du naujus butus (pirminė hipoteka - AB SAMPO bankui).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino - pripažino reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą 2007 m. spalio 4 d. tarp UAB „Apdailos visuma“ ir UAB „Domi grupė“ dėl UAB „Apdailos visuma 345 000 Lt reikalavimo teises į UAB „Telegausa“ perleidimo UAB „Domi grupei“ už 121 022,62 Lt kreditorinę skolą, negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Taip pat pripažino negaliojančiais 2007 m. spalio 25 d. įregistruotus hipotekos pakeitimus dėl į prievolę įstojusios kreditoriaus UAB „Domi grupė“ vietoj pasitraukusio iš prievolės UAB „Apdailos visuma“ bei taikė restituciją ieškovo BUAB „Apdailos visuma“ atžvilgiu, nurodė, kad ieškovui grįžta reikalavimo teisė į UAB Akrita“ (buvusi UAB „Telegausa“) 345 000 Lt skolą bei antrinė hipoteka. Nurodė, jog iš bankroto bylos Nr. B2-113-425/2008 matyti, kad pagal 2007 m. spalio 19 d. balansą UAB „Apdailos visuma“ apskaitė 385 157 Lt vertės turtą, turėjo 27 049 Lt debitorinių reikalavimų, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 163 637 Lt. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismui 2007 m. spalio 24 d. nutartimi iškėlus ieškovui bankroto bylą, 2008 m. sausio 3 d. nutartimi patvirtinus kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą bendrai 860 282,05 Lt sumai, su kreditoriais, tame tarpe buvusiais darbuotojais, liko neatsiskaityta. Teismas nustatė, jog UAB „Apdailos visuma“ buvo skolinga UAB „Domi grupė“ 121 022,62 Lt ir šis kreditorius pagal nurodytą skolą priskiriamas trečios eilės kreditorių ratui. Teismas nurodė, jog iš turto arešto akto registro matyti, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Apdailos visuma“, bendrovės piniginėms lėšoms ir turtui buvo įregistruoti areštai, registro duomenys yra vieši, jie sukelia visiems tretiesiems asmenims teisinius padarinius. Todėl teismas darė išvadą, jog atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas jau nuo 2007 m. pradžios neturėjo lėšų bei galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Teismas taip pat nustatė, jog ginčo sutartimi UAB „Apdailos visuma“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Domi grupė“ reikalavimo teisę į UAB „Telegausa“ 345 000 Lt skolą bei su ja susijusius įsipareigojimus už 122 022,62 Lt sumą. Kartu perdavė prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytą teisės antrinę hipoteką, kurią įkeistas turtas: du butai, esantys Vilniaus g. 53B , Nr. 14 ir Nr. 11, Panevėžyje (antrasis butas užtikrintas hipoteka ir kreditoriams UAB „Naujoji agluona“ ir UAB „Žalias fonas“). Sutarties šalys susitarė, kad sutartą sumą UAB „Domi grupė“ sumokės per 5 dienas po šios sutarties pasirašymo dienos, arba tarpusavio prievoles baigs įskaitymu. Teismas atkreipė dėmesį, jog nėra duomenų, kad ieškovui šią sumą sumokėjo atsakovas UAB „Domi grupė“ ir jis nėra įtrauktas į kreditorių sąrašą. Todėl teismas sprendė, jog sutarties šalys prievoles baigė įskaitymu, nes sutarta sumokėti suma atitiko UAB „Apdailos visuma“ turimos skolos atsakovui UAB „Domi grupei“ dydį ir dėl to negalima tvirtinti, kad sutartis buvo neatlygintina. Teismas konstatavo, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratoriaus pareikštas ieškinys pagal savo pobūdį ir turinį yra laikytinas actio Pauliana ieškiniu (CK 6.66 str.), kuriuo siekiama apginti skolininko BUAB „Apdailos visuma“ ir jo kreditorių interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Teismas sprendė, kad ginčijamu sandoriu ieškovas UAB „Apdailos visuma“ atsiskaitė su atsakovu, neturinčiu pirmumo teisės ir taip pažeidė savo, kaip skolininko, tuo pačiu ir kreditorių, kurių reikalavimai turi būti tenkinami pirmumo teise, teises. Teismas akcentavo, kad reikalavimo teisės perleidimas už beveik tris kartus mažesnę jo skolą, prieštaravo ieškovo UAB „Apdailos visuma“, kaip juridinio asmens tikslui siekti pelno (CK 1.82 str.), sumažino įmonės mokumą, pažeidė ieškovo ir jo kreditorių teises ir interesus, sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti, tame tarpe pirmos eilės kreditoriams ir, neturint pakankamai lėšų visiems mokėjimams, atsiskaitant su atsakovu, ieškovas tokiu būdu suteikė pirmenybę atsakovui, kaip paskesnės eilės kreditoriui, prieš pirmos eilės kreditorius (CK 6.66 str. 1 d., Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo 3 str.). Aplinkybę, jog šis sandoris turėjo įtakos ieškovo nemokumui bei jo galimybei atsiskaityti su kreditoriais, teismo nuomone, patvirtina tai, jog net su pirmos eilės kreditoriais iki šiol neatsiskaityta. Šio sandorio UAB „Apdailos visuma“ neprivalėjo sudaryti. Teismas sprendė, kad, nors to nepripažįsta, sudarant ginčijamą sutartį, atsakovas turėjo žinoti ir greičiausiai žinojo, kad jo skolininkas UAB „Apdailos visuma“ yra faktiškai nemokus, jo turtas ir lėšos areštuotos kreditorių reikalavimų užtikrinimui ir ieškovas su atsakovu nebegali atsiskaityti. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, jis sutartimi už 122 022,62 Lt kreditinę skolą iš UAB „Apdailos visuma“ perėmė galiojančią teisę ir realią galimybę išieškoti iš UAB „Telegausa“ jei ne 345 000Lt skolą su delspinigiais, t. y. beveik tris kartus viršijančią ieškovo skolą, tai artimą šiai sumai. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, jog sutarta 122 022,62 Lt suma iš esmės atitiko tikrąją perimto reikalavimo teisės kainą, normalią komercinę praktiką ir ūkinę veiklą, buvo abipusiai naudinga. Teismas pažymėjo, jog sutartimi šalys susitarė dėl nevienodų tiek dydžio tiek išieškojimo prasme skolų ir toks susitarimas buvo išimtinai naudingas atsakovui UAB „Domi grupė“. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad sutarties sudarymo dieną ne tik ieškovas UAB „Apdailos visuma“, bet ir atsakovas UAB „Domi grupė“ buvo nesąžiningi (CK 6.66 str. 2 d.). Teismo nuomone, atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir tai, jog jis hipotekos pakeitimą įregistravo tik po bankroto bylos iškėlimo, o dar vėliau (2007 m. spalio 26 d.) per antstolį pranešė trečiajam asmeniui UAB „Telegausa“ apie reikalavimo perleidimą. Šie veiksmai duoda pagrindo manyti, kad sutartis galėjo būti šalių pasirašyta vėliau, nei nurodyta jo data. Teismas nepripažino, kad sandoris yra neatlygintinas, nes už reikalavimo teisės įgijimą iš trečiojo asmens, atsakovas atsisakė savo reikalavimo teisės ieškovui (CK 6.193 str.), po ko nereiškė ieškovui jokių turtinių reikalavimų, nesikreipė dėl skolos priteisimo iš UAB „Apdailos visuma“ ir neprašė jo įtraukti į BUAB „Apdailos visuma“ kreditorių sąrašą. Įvertinęs visas aplinkybes teismas darė išvadą, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.82 str. 2 d., Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 str., CK 6.66 str. 1 ir 2 d., CK 6.67 str. 1 d. 4 p.), dėl ko yra pagrindas tenkinti ieškinį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,,Domi grupė“ prašė šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:
Nors sutartyje yra nurodyta, kad šalys tarpusavio prievoles gali pabaigti įskaitymu, tačiau šioje civilinėje byloje nėra dokumento, kuris patvirtintų atliktą įskaitymą, o vien sutarties sąlyga, nurodyta sutarties 3 punkte, suteikianti šalims teisę atlikti tarpusavio įskaitymą, nereiškia, kad šia sutartimi šalys jau atliko tarpusavio įskaitymą. Tokios sąlygos sutartyje nurodymas arba nenurodymas neprieštarauja CK nuostatoms. Taigi, teismas, neteisingai aiškino reikalavimo perleidimo sutartį ir joje numatytą galimybę atlikti tarpusavio įskaitymą, kaip įvykusį faktą. Iš bylos medžiagos matyti, jog tik ieškovas (jį atstovaujantis asmuo) teigia, kad atliktas įskaitymas, o atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, numatančias, kad įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo, darytina išvada, jog ieškovo atstovas ir pareiškė, kad jis atliko įskaitymą. Todėl vadovaujantis CK 6.130 straipsnio 2 dalimi, įskaitymas arba atsisakymas įskaityti neturi įtakos sąžiningo trečiojo asmens įgytoms teisėms, kaip šiuo atveju atsakovo bendrovės įgytai reikalavimo teisei. Teismas nepagrįstai sutiko su ieškovo teiginiu, jog reikalavimo teisės perleidimo kaina dėl kurios šalys susitarė yra neteisinga, per maža ir kad reikalavimo teisės perleidimo kaina turi sutapti su pačiu reikalavimo dydžiu. Tokia teismo išvada neparemta įstatymais ir byloje esančiais įrodymais. Visų pirma, kaina yra nustatoma šalių susitarimu. Antra, šalių sutarta reikalavimo perleidimo kaina gali būti lyginama su vidutine perleidžiamo reikalavimo rinkos verte. Norint nustatyti vidutinę perleistos teisės rinkos kainą, reikia atlikti perleistos teisės analizę, nustatyti kokią kainą mokėtų įprastinėmis sąlygomis pirkėjas, kuis nėra susijęs su pardavėju. Tokios analizės tesimas neatliko, nors atsakovas ir prašė paskirti ekonominę ekspertizę tam, kad nustatyti perleidimo rinkos kainą. Reikalavimo perleidimo sutartis yra priskirtina prie rizikos sutarčių, nes įgyto reikalavimo patenkinimas yra susijęs su rizika išieškoti iš skolininko pagal nupirktą reikalavimą pinigines sumas. Visa atsakovo perimto reikalavimo teisė dėl objektyvių priežasčių pilna apimtimi gali būti ir nerealizuota. Atkreiptinas dėmesys, kad skolos UAB „Apdailos visuma“ iš UAB „Telegausa“ neatgavo ir jos bandymai išieškoti skolą buvo nesėkmingi. Šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio apygardos teismas savo sprendime. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą prijungti prie šios bylos UAB „Apdailos visuma“ prašymą, pateiktą hipotekos teismui dėl skolos išieškojimo, UAB „Telegausa“ atsiliepimą bankroto byloje Nr. B2-180-280/2008, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį. Šiuos dokumentus apeliantas teigė prašysiąs prijungti prie bylos. Teismas nevertino aplinkybės, jog, kaip nurodo UAB „Telegausa“ atsiliepime į ieškinį, jo skola yra mažesnė, negu atsakovui perleisto reikalavimo suma, taip pat nevertino ir galimybės atgauti skolą iš UAB „Telegausa“ laiko atžvilgiu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nors ir yra prievolė užtikrinta įkeitimu, šis įkeitimas yra antrinis, o bankas (pirminis hipotekos turėtojas) nesutinka išvaržyti skolininko UAB „Telegausa“ turto. Teismas neišreikalavo duomenų apie tai, kiek UAB „Telegausa“, kuri nevykdo jokios veiklos, šiai dienai yra skolinga AB „Sampo“ bankas ir kokia yra įkeisto turto (butų) rinkos vertė, kad galima būtų nustatyti ar antrinio hipotekos turėtojo reikalavimai iš viso galės būti patenkinti iš įkeisto turto. Skundžiamas sprendimas, kuriame nėra nustatytos ir išaiškintos esminės, svarbios bylai aplinkybės negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas ne tik kad nesiaiškino svarbių bylai aplinkybių (nors pagal formuojamą teismų praktiką bankroto bylose turi būti aktyvus), bet ir trukdė, neleido atsakovui pateikti įrodymų, kurie turėtų nustatant svarbias aplinkybes ir priimant teisingą sprendimą. Dėl šių aplinkybių susidaro įspūdis, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties ir neleido atsakovui pateikti įrodymų, kurie yra objektyviai svarbūs ir galėjo įtakoti teismo sprendimą. Todėl darytina išvada, kad bylos esmė nėra atskleista. Kita vertus, ir ieškovas neįrodė, jog ginčo sutartis pažeidžia jo ir kreditorių teises dėl per žemos kainos. Ieškovui neįrodžius, kad reikalavimas perleistas už neteisingą (per žemą) kainą, galioja priešinga prezumpcija - šalių sutarta ir sandoryje nurodyta kaina yra teisinga. Tokiu atveju, ieškovo kreditorių interesai nėra laikomi pažeistasis, nes už turėtą reikalavimo teisę, ieškovas gavo sandoryje nurodytą teisingą kainą. Teismas taikė restituciją, tačiau neaišku ką kam grąžino, restitucijos taikymas teismo sprendime neatskleistas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą BUAB ,,Apdailos visuma“ skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:
Atsakovo argumentai dėl administratoriaus negalėjimo ginčyti įskaitymo yra nepagrįsti, todėl atmestini. Atsakovas tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius aiškina remiantis civilinės teisės normomis, tačiau visiškai neatsižvelgia į tai, jog įmonei iškėlus bankroto bylą, pradeda veikti specialusis ĮBĮ, kurio pagrindu teismo paskirtas administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir ginant visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams arba galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Actio Pauliana instituto paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditorių galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal konkrečios bylos aplinkybes turi būti vertinama, ar skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, ir kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė skolininko bendro nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir turto nebeužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Teismas sprendime padarė teisingą, išvadą, jog atsakovas, įsigydamas reikalavimo teisę į 345 000 Lt skolą už daug mažesnę vertę, turėjo žinoti, kad šis sandoris pažeidžia UAB „Apdailos visuma“ kreditorių interesus. Negali būti laikomas sąžiningu toks įgijėjas, kuris perima skolininko turtą ir turtines teises per jam atstovaujančio bendrovės vadovą, žinodamas apie skolininko kreditorius, jo mokumo sumažėjimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu kilusio ginčo atveju turi būti vertinama, ar reikalavimo teisės įgijėjas pasidomėjo, ar reikalavimo teisės perleidėjas (šiuo atveju UAB „Apdailos visuma“) neturi kreditorių, ar jų interesai nebus pažeisti, kokias pasekmes sukels konkrečiomis sąlygomis sudarytas sandoris. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).
Byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 4 d. šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Apdailos visuma“ už 121 022,62 Lt perleido UAB „Domi grupė“ reikalavimo teisę dėl 345 000 Lt į trečiąjį asmenį UAB „Telegausa“ (b. l. 14). Šios sutarties pagrindu 2007 m. spalio 25 d. įregistruotas hipotekos pakeitimas (b. l. 15-18). Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartimi UAB „Apdailos visuma“ iškelta bankroto byla (b. l. 8).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas actio Pauliana institutą, ne kartą konstatavo, kad actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas tokį ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Utvilsta“ v. UAB „Gilius ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-540/2008). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratorius turi teisę pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
Kaip minėta, viena iš CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų actio Pauliana sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, tai yra turi būti konstatuota, jog skolininkas, sudarydamas ginčo sandorius, žinojo ar turėjo žinoti, kad tie sandoriai pažeidžia kreditorių teises. Kartu pažymėtina, kad Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nustato mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, ir šis įstatymas netaikomas Įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nustatytai mokėjimų eilės tvarkai. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė UAB ,,Apdailos visuma“ ir atsakovo nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškiniu ginčijamu sandoriu buvo pažeistos UAB „Apdailos visuma“, o tuo pačiu ir šios bendrovės kreditorių, kurių reikalavimai turi būti tenkinami pirmumo teise, teisės, kad sudarant ginčijamą sandorį atsakovas turėjo žinoti, jog UAB „Apdailos visuma“ ginčijamo sandorio sudarymo dieną yra faktiškai nemoki ir kad UAB „Apdailos visuma“ ir atsakovas, sudarydami ieškiniu ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi, patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Iš Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarties, kuria iškelta UAB „Apdailos visuma“ bankroto byla, matyti, kad jau 2006 m. balanso duomenys sudarė pagrindą abejoti UAB „Apdailos visuma“ mokumu, o 2007 m. rugpjūčio 2 d. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įspėjo šią bendrovę (UAB ,,Apdailos visuma“) per tris mėnesius sumokėti į valstybės biudžetą 104 345,57 Lt, tačiau UAB ,,Apdailos visuma“ minėto dydžio mokestinės nepriemokos nesumokėjo. Toje pačioje nutartyje teismas konstatavo, jog iškeliant bankroto bylą bendrovė apskaito 385 157 Lt ilgalaikio materialaus turto bei 27 049 Lt debitorinių reikalavimų, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 163 637 Lt. Akivaizdu, kad pagal į UAB „Apdailos visuma“ bankroto bylą pateiktus duomenis bei įrodymus apie įmonės finansinę padėtį, įmonės atsiskaitymo su kreditoriais bei mokumo galimybės negalėjo iš esmės pasikeisti nuo ieškiniu ginčijamo sandorio sudarymo momento 2007 m. spalio 4 d. iki 2007 m. spalio 24 d., t. y. per 20 dienų ir ieškovas apie tokią savo turtinę padėtį žinojo.
Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovą su UAB ,,Apdailos visuma“ siejo verslo santykiai, šią aplinkybę patvirtina tai, jog iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo UAB ,,Apdailos visuma“ buvo jam skolinga 121 022,62 Lt. Atsakovas – juridinis asmuo, jam, kaip verslininkui, keliami didesni reikalavimai, ir jis privalo savo prievoles vykdyti sąžiningai ir bendradarbiaudamas su kita sutarties šalimi. Pagal suformuotą teismų praktiką, atsakovas turėjo būti aktyvus - pasidomėti, ar perleidėjas (UAB ,,Apdailos visuma“) neturi kreditorių, ar jų interesai nebus pažeisti, kokias pasekmes sukels konkrečiomis sąlygomis sudarytas sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir V. B., bylos Nr. Nr. 3K-3-535/2007). Pirmosios instancijos teisme 2007 m. birželio 6 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovas teigė, jog prieš įgyjant reikalavimo teisę domėjosi ar UAB ,,Apdailos visuma“ turi kreditorių (b. l. 59), todėl teigtina, kad atsakovas turėjo žinoti apie finansinę bendrovės būklę ir apie tai, kad jį (UAB ,,Apdailos visuma“) negali atsiskaityti su kreditoriais. Ta aplinkybė, jog UAB ,,Apdailos visuma“ ginčo sandorio metu buvo veikianti įmonė, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia nei UAB ,,Apdailos visuma“ buvusios finansinės padėties, nei atsakovo pareigos domėtis sudaromo sandorio pasekmėmis.
Kaip žinoma, civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris taip pat reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Taigi įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Tačiau nagrinėjamas atvejis patenka į įstatyme apibrėžtą bendros sąžiningumo prezumpcijos išimtį, tai yra pagal CK 6.67 straipsnio nuostatas yra preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei konstatuojama priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija (CK 6.67 str. 4 p.). Kaip minėta, UAB ,,Apdailos visuma“ buvo skolinga atsakovui 121 022,62 Lt, o UAB ,,Telegausa“ (dabar – UAB ,,Akrita“) buvo skolinga UAB ,,Apdailos visuma“. Ginčo sandoriu pradinis kreditorius UAB ,,Apdailos visuma“ perleido naujam kreditoriui UAB ,,Domi grupė“ reikalavimo teisę ir papildomas teises į 345 000 Lt UAB ,,Telegausa“ skolą už 121 022,62 Lt, t. y. už daugiau negu 2,5 karto mažesnę sumą, nurodant, jog šalys tarpusavio prievoles gali pabaigti įskaitymu (sutarties 2, 3 punktai). Taigi atsakovo nesąžiningumas vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 4 punktu gali būti preziumuojamas, todėl šiuo atveju pareiga įrodyti, jog jis buvo sąžiningas, tenka atsakovui. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas minėtos prezumpcijos nepaneigė, nes iš esmės savo nesąžiningumą neigė deklaratyviai (b. l. 27, 58), teigdamas, jog ieškovas privalėjo įrodyti atsakovo nesąžiningumą (CPK 178, 185 str.).
Apelianto teigimu, reikalavimo perleidimo sutartyje nustatyta kaina, atsižvelgiant į ginčijamo reikalavimo išieškojimo riziką, yra protinga, atitinkanti rinkos vertę, nes atsakovo perimto reikalavimo teisė dėl objektyvių priežasčių visa apimtimi gali būti ir nerealizuota, o ieškovas neįrodė, jog kaina yra aiškiai per maža. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomos dvi aplinkybės, pagrindžianti apelianto minimą rizikos faktorių, t. y. tai, jog UAB ,,Telegausa“ nevykdo jokios veiklos bei tai, jog pirminis hipotekos turėtojas nesutinka išvaržyti UAB ,,Telegausa“ turto. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, priešingai nei teigia apeliantas, nei ieškovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad reikalavimo teisės perleidimo kaina turi sutapti su pačiu reikalavimo dydžiu. Be to, kaip minėta, be reikalavimo teisės į UAB „Telegausa“ 345 000Lt skolą, UAB ,,Apdailos visuma“ kartu perdavė ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės antrinę hipoteką, kurią įkeistas turtas (du butai Vilniaus g. 53B, Nr. 14 ir Nr. 11, Panevėžyje, įkeisti pirmine hipoteka AB Sampo bankui, o butas Nr. 11 užtikrintas hipoteka ir kreditoriams UAB „Naujoji aguona“ bei UAB „Žalias fonas“). Iš byloje esančių hipotekos registro išrašų matyti, jog buto Nr. 11 kaina – 250 000 Lt, o buto Nr. 11 – 400 000 Lt (b. l. 15-18). Bendras įkeisto turto įkainojimas sudaro 650 000 Lt. Tai, kad atsakovo reikalavimas užtikrintas antrine hipoteka, nereiškia, jog visiškai neįmanoma 345 000 Lt išsireikalauti iš UAB ,,Telegausa“. Be to, minėti ieškovo poziciją patvirtinantys duomenys apie įkeisto turto įkainavimą buvo objektyviai nustatyti dar iki ginčo sandorio sudarymo bei ieškinio šioje byloje pareiškimo, todėl netikėti jų teisingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atsakovas įrodymų, paneigiančių minėtą įkeičiamų butų vertę, nepateikė. Apeliantas, teigdamas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekonominę ekspertizę perleisto reikalavimo vertei nustatyti, būtinybės skirti tokią ekspertizę nepagrindė. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir pirmosios instancijos teisme, todėl skirti ekonominę ekspertizę atsisakyta pagrįstai (CPK 176, 178, 221 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo sandorio šalys, sutardamos dėl ginčo sandoryje nurodytos perleidžiamo reikalavimo vertės, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius būtent tokios vertės realumą ginčo sandorio sudarymo metu. Tokių įrodymų nepateikimas ir prašymas tik teisme skirti ekonominę ekspertizę perleidžiamos reikalavimo teisės vertei nustatyti leidžia daryti išvadą, kad šalys ginčo sandoryje nurodyta reikalavimo teisės perleidimo vertė ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo pagrįsta.
Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės ir pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ieškiniu ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kitų UAB „Apdailos visuma“ kreditorių teisės, kad ginčijamo sandorio šalys tai turėjo žinoti arba žinojo ir sudarydamos ginčijamą sandorį buvo nesąžiningos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškiniu ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu bei taikė restituciją. Nors apeliantas teigė, jog restitucijos taikymas teismo sprendime neatskleistas, ši aplinkybė neduoda pagrindo naikinti iš esmės teisingo ir pagrįsto sprendimo, juo labiau, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad pritaikius restituciją UAB ,,Apdailos visuma“ grįžta reikalavimo teisė į UAB ,,Akrita“ (buvusi UAB „Telegausa“) 345 000 Lt skolą bei antrinė hipoteka, nes atsakovas UAB „Domi grupė“ pagal nurodytą sutartį pinigų nemokėjo. Kartu pažymėtina, kad apeliantas skunde nurodo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys atliko tarpusavio įsipareigojimų įskaitymą, tačiau ieškovas ieškinyje ir neteigė, kad įskaitymas buvo atliktas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas galėjo daryti pagrįstą prielaidą, jog šalys prievoles baigė įskaitymu, nes ginčo sutartyje atsakovui nustatyta sumokėti suma buvo tapati UAB „Apdailos visuma“ skolos atsakovui UAB „Domi grupė“ dydžiui, be to, kaip jau minėta, po ginčo sandorio UAB „Domi grupė“ jokių finansinių pretenzijų UAB ,,Apdailos visuma“ nereiškė. Tačiau toks teismo teiginys iš esmės nepaneigia atsakovo teisės įsiteisėjus skundžiamam teismo sprendimui kreiptis į ieškovo bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl termino pareikšti kreditorinį reikalavimą atnaujinimo.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, materialinės ir procesinės teisės normų nepažeidė. Priimtas sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Vadovaudamasi CPK 79, 88, 92 ir 96 straipsniais iš atsakovo priteisiama valstybei 10,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Domi grupė“ (įmonės kodas 148135820) valstybei 10,05 Lt (dešimt litų penkis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.