Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Pareiškėja akcentavo, kad jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

II.

12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėja apklausų Departamente metu nurodė, jog ji yra (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje gyveno nuolatinėje baimėje, nes (duomenys neskelbtini) yra persekiojami. Pareiškėja aiškino, kad (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) užpuolė (duomenys neskelbtini), vykdė jų genocidą. Pareiškėja pasakojo, kad mokėsi koledže, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, jos gimtasis kaimas vadinasi (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat nurodė, kad pareiškėjos tėvas 2015 metais išvyko į Vokietiją, turi leidimą gyventi Vokietijoje, o pati pareiškėja ketino vykti į Vokietiją, tačiau sutiktų likti ir Lietuvoje ar kitoje saugioje valstybėje, nes ji tikisi, kad, jeigu įsitvirtins Lietuvoje, kiti šeimos nariai taip pat atvyks į Lietuvą ar Vokietiją.

13. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

14. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos apklausas ir teismo posėdyje jos pateiktą informaciją, sprendė, kad vienas iš pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvų aiškiai yra ekonominio pobūdžio. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja iš kilmės šalies buvo priversta bėgti dėl prieš ją valstybės sąmoningai naudojamų ekonominio pobūdžio priemonių. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą apklausų metu, teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlės statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas pabrėžė, kad pati pareiškėja teigė, jog asmeninių grasinimų nėra sulaukusi, grįžus į kilmės valstybę niekas jai negrėstų, pareiškėja apklausų metu nenurodė jokių aplinkybių, kad, grįžus į (duomenys neskelbtini), kiltų pavojus asmeniškai jos sveikatai ar gyvybei, taip pat pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių apie realiai prieš ją dėl lyties ir / ar religinio aspekto panaudotus prieš ją fizinius išpuolius, grasinimus ar vykdytus persekiojimus. Apklausose Departamente pareiškėja nurodė abstrakčias aplinkybes bei faktus apie prieš kelis metus buvusius išpuolius prieš jos tautą ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) moterims gresiantį pavojų, pasakojimo dalis dėl (duomenys neskelbtini) moterims vykdytų grasinimų pateikiama ne iš asmeninės patirties, o iš trečiųjų asmenų pasakojimų, kas niekaip nepatvirtina šių aplinkybių sąsajos su pačia pareiškėja asmeniškai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimas, jog iš kilmės valstybės ji išvyko dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo ir jiems kylančios grėsmės, nėra įtikinamas, kadangi prieglobstis kaip apsauga yra suteikiamas dėl realiai gresiančio, bet ne dėl hipotetiškai galimo persekiojimo, o reali grėsmė pareiškėjai nėra nustatyta.

16. Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjos pasakojimas iš esmės remiasi (duomenys neskelbtini) grupuotės aktyvaus veikimo periodu 2014–2015 metais, tačiau jokių duomenų, kad ši grupuotė yra aktyviai veikianti ir šiuo metu kelianti realią grėsmę (duomenys neskelbtini), nėra. Teismas vertino, kad tokia pareiškėjos išreikšta pozicija dėl prieglobsčio suteikimo, jos abstraktaus bei deklaratyvaus pobūdžio paaiškinimai apie jai gresiantį pavojų patvirtina, kad pareiškėjos siekis atvykstant į Baltarusiją, o iš jos į Lietuvos Respubliką, buvo ne bėgti nuo realaus persekiojimo, o dėl ekonominių priežasčių patekti į Europos Sąjungos erdvę.

17. Teismas pabrėžė, kad byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę leidžia spręsti, jog pareiškėja iš kilmės valstybės išvyko dėl bendros situacijos, susijusios su (duomenys neskelbtini) anksčiau vykdytu persekiojimu, tačiau nenurodė, jog būtų asmeniškai patyrusi neteisėtą elgesį, dėl kurio jai kiltų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad sulaukė grasinimų ir buvo persekiojama ir jai, kaip moteriai (duomenys neskelbtini), buvo kilusi didesnė rizika ir pavojus. Teismas nustatė, kad kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vykdo sisteminį (duomenys neskelbtini) persekiojimą, priešingai, (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią paramą bei pagalbą (duomenys neskelbtini). Moterims (duomenys neskelbtini) skiriamas ypatingas dėmesys, ypač toms, kurios yra praeityje patyrusios kankinimus ir nukentėjusios. Tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu, neturi jokios esminės kontrolės jokioje teritorijoje (duomenys neskelbtini).

18. Teismas pabrėžė, kad, nors pareiškėja priklauso padidintos rizikos asmenų grupei (yra vieniša (duomenys neskelbtini) moteris), tačiau, įvertinus Sprendime paminėtus tarptautinių institucijų duomenis, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini), juo labiau (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vien tik dėl tokio jų statuso grėstų papildoma ar padidinta grėsmė.

20. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

21. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jos padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

23. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jos duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitęs Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinęs terminą iki 2 metų, teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III.

30. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie pareiškėjos individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

33. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 21S28392, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to kilmės valstybėje jai kyla pavojus. Pareiškėja atsakovui taip pat nurodė, kad ji yra netekėjusi, jos gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) kaimas.

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos išsakytą baimę dėl jos persekiojimo kilmės šalyje, akcentuoja, jog Gairėse apžvelgus rizikas (22–23 p.) daroma išvada, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis. Gairėse taip pat nurodoma, kad nors ne visi (duomenys neskelbtini) patenka į persekiojamųjų grupę, jų pažeidžiamumo vertinimas nėra iš anksto nulemtas, t. y. jie iš tiesų vis dar gali būti persekiojami dėl religijos, rasės ir tautybės (pvz., asmenys gali būti sulaikomi, fiziškai užpuolami, seksualiai išnaudojami, pagrobiami ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad nesant persekiojimo, yra tikimybė, kad šie asmenys yra diskriminuojami. Siekiant įvertinti diskriminacijos pobūdį (jo rimtumą, sistemiškumą) bei jo sukeliamą kumuliacinį poveikį asmens teisėms, kuris gali prilygti persekiojimui, būtina vertinti individualias aplinkybes. Moterų ir mergaičių, vaikų grupės išskiriamos kaip labiau pažeidžiamos visame (duomenys neskelbtini) padėties kontekste (88–90 p.).

41. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos pažeidžiamumą, nustatė, kad pareiškėja yra vieniša moteris (duomenys neskelbtini), tačiau, atsižvelgęs į Departamento surinktą informaciją, sprendė, kad (duomenys neskelbtini), juo labiau (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vien tik dėl tokio jų statuso neatsiranda papildoma ar padidinta grėsmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos vienišumą nustatė iš esmės vadovaudamasis tuo, jog pareiškėja yra netekėjusi.

42. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas rinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, rėmėsi Gairėmis ir kitais šaltiniais, vertindamas pareiškėjos išsakytą baimę būti persekiojamai, atsižvelgė ne tik į tai, kad pareiškėja nėra ištekėjusi, bet į tai, jog gyvena kartu su savo šeima (su motina, broliais ir seserimis), yra darbingo amžiaus, turi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Departamentas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta nėra riziką didinantis veiksnys. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėja nurodė, jog ji mokosi koledže. Iš pareiškėjos pasakojimo matyti, kad iš esmės ji savo baimę grindžia įvykiais, kurie įvyko 2014–2015 metais, tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, jog pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių (pareiškėja pati nurodė, kad nesusidūrė su jokiu persekiojimu), kurioms apsaugoti skirti Konvencija ir Įstatymas, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju, pirminėje apklausoje pareiškėja nurodė, kad ji norėtų vykti pas tėvą į Vokietiją, o (duomenys neskelbtini) paliko dėl sunkios ekonominės padėties. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Gaires su didesniais sunkumais susiduria išsituokusios moterys ar našlės, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja nepriklauso šioms kategorijoms.

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos kilmės valstybėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis, pareiškėja yra darbingo amžiaus, gyvena kartu su šeima (turi vyrišką palaikymą), mokosi koledže, turi asmens tapatybės dokumentą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog pareiškėjai dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Įvertinus atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis išaugo nėra pateikta, priešingai, pagal naujausius duomenis ((duomenys neskelbtini), January 2022, p. 211), didžioji dalis asmenų, apgyvendintų (duomenys neskelbtini) (apie 90 proc.), jaučiasi ten saugūs, pati pareiškėja irgi patvirtino, kad savo gyvenamojoje vietoje ji jaučiasi saugiai. Pažymėtina, kad pareiškėjos koledžas taip pat yra (duomenys neskelbtini).

45. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jau buvo išleistos naujos gairės apie padėtį (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) gairės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir 2022 m. Gairės). 2022 m. Gairėse nurodyti vertinimo kriterijai dėl (duomenys neskelbtini) padėties (duomenys neskelbtini) (tarp jų ir (duomenys neskelbtini)) ir jų tikimybės patirtį persekiojimą iš esmės sutampa su Gairėse nurodytais vertinimo kriterijais (žr. šios nutarties 40 p.), pagal kuriuos vertinimą Sprendime atliko Departamentas, taigi Departamento surinkta informacija atitinka aktualią kilmės valstybės informaciją.

46. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

47. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

48. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavusi prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

51. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

52. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

53. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėja turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

54. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėja kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjos prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.