- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- A-1786-525/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-01764-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- J. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
- 7.6.2Motinystės pašalpa
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja J. E. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, 1 058,52 Eur turtinės žalos atlyginimui bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo prašymo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius išmokėjo jai 19 821,21 Lt dydžio motinystės pašalpą pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas, Įstatymas) 16 ir 17 straipsnius už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d., taikydamas 227,83 Lt maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, nors pagal jos draudžiamąsias pajamas ir sumokėtus mokesčius, jos kompensuojamasis dienos uždarbis buvo 269,84 Lt. Pareiškėja skirtumą tarp jai išmokėtos ir priklausiusios išmokėti motinystės pašalpos laikė nuostoliais, kuriuos prašė priteisti.
3. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas įvertino, jog teisiniu reguliavimu, kuriuo ribojamas motinystės pašalpos dydis, nėra tinkamai įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį (Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas), taigi neteisėtų aktų pagrindu priimti neteisėti sprendimai pripažintini neteisėtais institucijos veiksmais, kurių pagrindu kyla civilinė atsakomybė.
4. Pareiškėja pabrėžė, jog priteisus nuostolius, priteistinos ir procesinės palūkanos.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto mechanizmo, kuris nenumato jokio kompensavimo asmenims, įgijusiems teisę į nėštumo ir gimdymo išmoką iki 2016 m. kovo 15 d., konstitucingumo.
Atsiliepimas
6. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2013 m. balandžio 22 d. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ligos ir motinystės įstatymas bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai). Vadovaujantis nurodytais teisės aktais, pareiškėjai 269,84 Lt dydžio kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2013 m. balandžio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2013 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 227,83 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-7743, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7 ir 10 punktais, jis teisėtai ir pagrįstai motinystės pašalpą pareiškėjai apskaičiavo taikant maksimalų – 227,83 Lt dienos kompensuojamąjį uždarbį. Šio sprendimo pareiškėja VSDFV neskundė, tad privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, kol nenustatyta, kad pastarasis sprendimas yra neteisėtas, negali atsirasti pagrindas kompensuoti juo sukurtas pasekmes (išmokėti skirtumo sumą).
8. VSDFV Vilniaus skyriaus teigimu, Įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos skiriant motinystės pašalpas nuo 2017 m. sausio 2 d. Kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia jai paskirtos ir, taikant Įstatymo bei Nuostatų nuostatas, kurios 2017 m. sausio 2 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos motinystės pašalpos neišmokėtos dalies atgavimo žalos atlyginimo (valstybės deliktinės atsakomybės taikymo) būdu, t. y. taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
11. Teismas nustatė, kad pareiškėja su 2013 m. balandžio 23 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-7743 pareiškėjai skyrė 19 821,21 Lt (5 740,62 Eur) motinystės pašalpą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas rėmėsi tuo metu galiojusio Įstatymo 6 straipsnio 2, 5 dalių bei Nuostatų 7, 9, 10 punktų nuostatomis, pagal kurias pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis sudarė 269,84 Lt ir buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (227,83 Lt), todėl pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 227,83 Lt dienos kompensuojamąjį uždarbį.
13. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2017 m. sausio 2 d., konstatavo, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, bei Nuostatų 7 ir 10 punktai prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.
14. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai motinystės pašalpa buvo apskaičiuota vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu, susidariusią nepriemoką pareiškėja laiko nuostoliais – turtine žala, kurią prašo atlyginti.
15. Teismas pažymėjo, kad teisminiams ginčams dėl motinystės pašalpos neišmokėtos dalies atgavimo yra tiesiogiai taikytini teisinius santykius dėl šios pašalpos skyrimo ir mokėjimo reglamentuojantis Įstatymas bei su šio įstatymo normomis tiesiogiai sietinos kitų teisės aktų normos, tarp jų – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nustatantis privalomą išankstinę tokio pobūdžio ginčams nagrinėti ne teismo tvarką, pagal kurią išankstinio tokių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija yra VSDFV. Tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjos pasirinktą savo pažeistų teisių į jai paskirtos pašalpos gavimą gynimo būdą (t. y. prašant valstybės deliktinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.271 str.), nėra pagrindo taikyti paminėtas Įstatymo nuostatas ir spręsti pareiškėjo teisės į Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų pagrindu sumažintos motinystės pašalpos dalies atgavimą Įstatymo taikymo prasme, be to, dėl nurodytos priežasties nagrinėjamai bylai nėra aktualus ir negali būti sprendžiamas klausimas dėl paminėtos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos laikymosi (ar nesilaikymo) reikšmės šioje byloje nagrinėjamai situacijai. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilęs dėl turtinės žalos atlyginimo, šiuo atveju netaikytinos ir Pakeitimo įstatymo nuostatos, kurių konstitucingumu abejoja pareiškėja.
16. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamai bylai aktualus CK 6.271 straipsnio aiškinimas ir taikymas. Reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, todėl žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK. Kita vertus, dalies reikalavimų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.). CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valdžios institucijos (šiuo atveju VSDFV Vilniaus skyriaus) neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
17. Teismo vertinimu, VSDFV Vilniaus skyrius mokėjo pareiškėjai motinystės pašalpą, įgyvendindamas tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad VSDFV Vilniaus skyrius atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Nenustačius VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų, atitinkamai valstybei nekyla pareiga pareiškėjai atlyginti žalą.
18. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme iš esmės siejo su Lietuvos Respublikos Seimo prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo priėmimu. Kaip minėta, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 2 dalį, valdžios institucija reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Tačiau ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme yra būtina, kad tokiu subjektu būtų viešojo administravimo srityje veikiantis (veikęs) viešojo administravimo subjektas. Tačiau ABTĮ taikymo požiūriu, Seimas nepriskirtinas viešojo administravimo subjektų kategorijai, o Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu.
19. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo bei išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
20. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodytų ir reikšmingų šioje byloje teisės aktų konstitucingumo ir/ar išaiškinimo.
21. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka, netinkamai taikė teisminį procesą reglamentuojančias teisės normas, pažeisdamas šalies teisę būti išklausytai ir duoti paaiškinimus (ABTĮ 52 str. 2 d.), taip pat proceso betarpiškumo ir žodiškumo principus (ABTĮ 78 str.), nes neleido pareiškėjos atstovei išdėstyti savo paaiškinimų (paaiškinimų trukmė buvo be pagrindo ribojama teismo posėdžio metu), nors, įvertinus aplinkybę, kad teismas patikslino atsakovą ir jo atstovą, tai buvo būtina. Be to, byla buvo nagrinėjama iš esmės neišsprendus visų procesinių prašymų, t. y. jos atstovė teismo posėdžio metu pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto konstitucingumo patikrinimo, tačiau šis prašymas nebuvo išspręstas iki teismo sprendimo priėmimo. Tai lėmė, kad teismo sprendimas priimtas nenustačius ir neįvertinus reikšmingų bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybių (ABTĮ 80 str.).
22. Pareiškėja ir toliau laikosi savo pozicijos, kad nagrinėjamu atveju būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes 2016 m. kovo 15 d. nutarime nebuvo pasisakyta dėl kompensavimo mechanizmo pobūdžio bei teisėjų socialinių garantijų aspektų. Be to, Konstitucinis Teismas nėra pasisakęs dėl Pakeitimo įstatymo konstitucingumo, šis teisės aktas yra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, pareiškėja išdėstė abejones dėl jo konstitucingumo, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jo taikyti.
23. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, susijusias su CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Netinkamas šios teisės normos aiškinimas yra susijęs su prieš tai nurodytų proceso normų pažeidimais ir esminių šio instituto tinkamam taikymui reikšmingų aplinkybių neįvertinimu, nenustatymu ir ignoravimu. Konstitucinis Teismas konstatavo valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą ribojant motinystės pašalpos dydį ir jokiu būdu neteisėtų aktų pagrindu atliktų veiksmų ar priimtų individualaus pobūdžio aktų nepatvirtino kaip teisėtų. Neteisėto teisės akto pagrindu atliktas veiksmas netapo teisėtu. Būtent bylos nagrinėjimo metu, po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., kuris ir sankcionavo neteisėto reglamentavimo pagrindu priimtus sprendimus. Būtent šis Įstatymo pakeitimas, nors teismas juo tiesiogiai ir nesirėmė, neteisėtai ir ignoruojant Konstitucinio Teismo priimtą nutarimą, paminant daugelį Konstitucijos nuostatų, sankcionavo neteisėtus valdžios institucijų veiksmus, įtvirtindamas, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, t. y. asmenims, įgijusiems teisę į socialinio draudimo išmokas iki 2016 m. kovo 15 d., apskritai nenumatytas joks kompensavimo mechanizmas. Nesant šio teisės akto, teismas gintų pareiškėjos interesus kaip bet kurio kito pareiškėjo, kuomet paaiškėja, jog atitinkamas teisės aktas buvo neteisėtas ir prieštaravo Konstitucijai. Dėl to nelogiška ir ciniška teismo išvada, kad Pakeitimo įstatymo nuostatos šioje byloje netaikytinos ir nereikšmingos.
Šalies argumentai
24. Pareiškėja paaiškina, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybė atsako už visų savo institucijų, įstaigų ar organizacijų bendrą netinkamą veiklą, kurios rezultatas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pats patikslino atsakovą, todėl nepagrįstas motyvas apie atsakomybės subjekto byloje nebuvimą. Tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius veikė pagal tuo metu galiojančius teisės aktus šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėja pateikė skundą (prašymą) dėl valstybės atsakomybės, o ne pavienės jos įstaigos. Vyriausybė, kurios priimtas teisės aktas (Nuostatų 7 ir 10 p.) buvo pripažintas antikonstituciniu, yra viešojo administravimo subjektas, tačiau teismas šiuo aspektu nepasisakė. Be to, kompensuojamąjį uždarbį motinystės pašalpai apskaičiuoti nustatydavo vykdomosios valdžios institucija, kuri taip pat yra valstybės viešojo administravimo subjektas. Tad teismas pernelyg siaurai svarstė valstybės civilinės atsakomybės klausimą CK 6.271 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
25. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai dėl neva pareigos ginčyti individualaus pobūdžio aktus, kaip būtinosios sąlygos siekiant apginti savo interesus, yra nelogiški, nes pareiškėjos atžvilgiu priimtas Sodros sprendimas išmokėti jai atitinkamo dydžio pašalpą įvykdytas, jame nėra nurodyta apie jos prašymo dalinį tenkinimą ar atmetimą. Pareiškėjai nebuvo aiškiai nurodyta tenkinamo prašymo apimtis, o Sodros sprendimas suformuluotas taip, jog prašymas tenkinamas pilnai.
26. Pareiškėja akcentuoja, kad teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta tiesioginė turtinė (materialinė) žala neatlyginama, valstybės institucijų veiksmais padaryta žala privalo būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo mechanizmas.
Atsiliepimas
27. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
28. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, akcentuoja, kad pareiškėjai motinystės pašalpa paskirta 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 6‑24-7743 pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, o Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT8-N5/2016, kuriuo konstatuotas šių nuostatų prieštaravimas Konstitucijai, priimtas 2016 m. kovo 15 d., todėl nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų (motinystės pašalpų kompensavimo mechanizmo) konstitucingumo.
29. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Be to, pats Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 nurodė, kad Ligos ir motinystės įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį negalės būti taikomos nuo oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
31. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
32. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.
33. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.
34. Pareiškėja neteisėtus atsakovo veiksmus kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-7743 „Dėl J. E. teisės į motinystės pašalpą“ (b. l. 4), kuriuo pareiškėjai paskirta 19 821,21 Lt Eur dydžio motinystės pašalpa už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį (nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d.). Pareiškėja šio administracinio sprendimo neginčijo, jis yra įsiteisėjęs ir įvykdytas.
35. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
36. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 72 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams (1 d.); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 d.); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 d.).
37. To paties įstatymo 84 straipsnyje nurodyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo oficialiai skelbiami Teisės aktų registre Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka (1 d.); šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyti Konstitucinio Teismo aktai ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną (2 d.); atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą (3 d.).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi prieš tai nurodytą teisinį reguliavimą, pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimui Nr. 6-24-7743 „Dėl J. E. teisės į motinystės pašalpą“ Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas netaikomas, nes šis sprendimas priimtas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016 m. kovo 15 d., bet ir iki įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 2 d.
39. Dėl motinystės pašalpos už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį pažymėtina, kad panašaus pobūdžio ginčo bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VSDFV teritorinis skyrius mokėjo pareiškėjui sumažintą senatvės pensiją įgyvendindamas tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiais veiksmais atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyti atsakovo, t. y. valdžios institucijos, neteisėti veiksmai (žr., pvz., 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-756/2015 ir kt.).
40. Taigi, remiantis prieš tai išdėstytu, nėra pagrindo pripažinti, jog VSDFV Vilniaus skyrius (jo valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Tai reiškia, kad apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį, atsakovas tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nors vėliau ir buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris pašalpoms apskaičiuoti taikytas teisės aktų nuostatas ir pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos nuostatoms (39 straipsnio 2 daliai). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju (apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį), nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (VSDFV Vilniaus skyriaus) veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą.
41. Administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009 ir kt.). Tokios pačios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir tuomet, kai žala yra siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliktais teisinio reglamentavimo srityje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškinama, jog Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑1329/2010; 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012 ir kt.). Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia (be kita ko) nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, tame tarpe – ir siejamų su vykdomu norminiu teisiniu reglamentavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3155-624/2015 ir kt.).
42. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsprendęs jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat pažeidęs jos teisę būti išklausytai, betarpiškumo ir žodiškumo principus (ypač atsižvelgus į tai, kad buvo patikslintas atsakovas). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė 2018 m. kovo 20 d. vykusio teismo posėdžio metu, nurodęs, kad jam nekyla abejonių dėl taikytino teisės akto konstitucingumo (b. l. 60). Skundžiamas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje buvo priimtas 2017 m. balandžio 4 d. Iš to, kas buvo nurodyta prieš tai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė jau išsprendęs pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl priešingi pareiškėjos teiginiai yra neteisingi, todėl atmestini. Dėl pareiškėjos teisės būti išklausytai, betarpiškumo ir žodiškumo principų pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamoje administracinėje byloje ir buvo patikslintas atsakovas, tačiau nei skundo pagrindas, nei dalykas byloje nebuvo keičiami, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė, kokias aplinkybes teismo posėdžio metu ji norėjo nurodyti bei ką norėjo papildomai paaiškinti, bet jai nebuvo leista, todėl analizuojami pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai laikytini abstrakčiais, todėl atmestini. Juo labiau, kad norėtas paaiškinti aplinkybes pareiškėja galėjo nurodyti savo apeliaciniame skunde.
43. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodytų ir reikšmingų šioje byloje teisės aktų konstitucingumo ir/ar išaiškinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; 2 dalyje – jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Juo labiau, kad pareiškėja iš esmės prašo įvertinti teisės aktą, kuris šioje byloje netaikytinas (Pakeitimo įstatymas).
44. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pačios pozicijos kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2018 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-178-662/2018.
45. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos J. E. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.