Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

M. L. nurodė, kad neturtinę žalą Panevėžio AVPK areštinėje patyrė per 2017 m. gruodžio 30 d. – 2018 m. rugsėjo 3 d. laikotarpį (b. l. 22). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad M. L. areštinėje įvairiais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d. (b. l. 27-28). Teismas, atsižvelgęs į abejonių nekeliančius Panevėžio AVPK areštinėje nustatyta tvarka tvarkomus duomenis, fiksuojamus asmens kortelėje (b. l. 39-57), daro išvadą, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos, pagal kurias, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas M. L. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių pateikti Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. spalio 2 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl M. L. laikymo areštinėje“, „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 27-31, 34, 35).

Remiantis šiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo: nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 4 d. laikytas 9 kameroje (plotas 11,70 kv. m) vienas; nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 11 d. laikytas 4 kameroje (plotas 20,29 kv. m) kartu su vienu asmeniu; nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 8 d. laikytas 4 kameroje kartu su trimis asmenimis; nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 23 d. laikytas 1 kameroje (plotas 18,53 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. vasario 26 d. toje pačioje kameroje laikytas vienas; nuo 2018 m. kovo 12 d. iki 2018 m. kovo 14 d. laikytas 2 kameroje (plotas 21,38 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. kovo 15 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. kovo 23 d. laikytas 1 kameroje vienas, toliau iki 2018 m. kovo 29 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. laikytas 2 kameroje su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. balandžio 19 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu, vėliau iki 2018 m. balandžio 23 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. laikytas 12 kameroje (plotas 12,17 kv. m) vienas, tada iki 2018 m. gegužės 21 d. laikytas 2 kameroje kartu su trimis asmenimis; nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. laikytas 2 kameroje su trimis asmenimis, toliau iki 2018 m. gegužės 28 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. birželio 22 d. laikytas 1 kameroje su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. birželio 25 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. liepos 2 d. laikytas 2 kameroje su trimis asmenimis.

Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs aukščiau nurodytus bei Panevėžio AVPK pateiktus duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 36), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikytas 52 paras kamerose Nr. 1, 2, 4, 9, 12, iš jų – 7 paras laikomas pažeidžiant Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2018 m. vasario 1 d. – vasario 8 d. teko 4,74 kv. m ploto), o 45 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 17,24 kv. m ploto).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, jog Panevėžio AVPK septynias paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto.

Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą grindė aplinkybe, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas.

Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. spalio 2 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl M. L. skundo“ nurodė, kad: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą; 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. - pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys gali užkabinti audeklus; asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių; areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį; pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus, kurie yra kamerų dešinėje ir kairėje pusėje prie durų; kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 32-33, 35, 37).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad kamerose, kuriose buvo laikoms pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, turėjęs įtakos jo laikymo areštinėje sąlygų bloginimui, sukėlęs jam neigiamų išgyvenimų. Vertinant atsakovės atstovo teiginius, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atsižvelgiama į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 buvo pateiktas vertinimas, kad kameroje įrengtą tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (žr. 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į teisminę praktiką, teismas sprendžia, jog visą 52 parų trukmės ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo užtikrinta galimybė budintį pareigūną iškviesti kamerose įrengtais signalizacijos mygtukais.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ nuostatose reikalavimų iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju - teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2017 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Atsakovės atstovas teigė, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnus nereiškė (b. l. 20).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje M. L. teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su aplinkybe, kad ginčo laikotarpiu jam buvo suteikiama teisė pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; ilgesnės trukmės pasivaikščiojimai suteikiami nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Iš asmens kortelės išrašo (Nr. 50-01499-15) matyti, kad M. L. 2018 m. vasario 2, 5, 7, 8, 22, 24-26 dienomis, kovo 13, 14 ir 29 dienomis, balandžio 20 ir 23 dienomis, birželio 22, 24 ir 25 dienomis, liepos 2 d. apskritai atsisakė eiti pasivaikščioti į kiemą (b. l. 39-57). Be to, teismas pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl teisės į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad Panevėžio AVPK Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Be to, pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Pagal Higienos normos HN 134:2015 įtvirtinus reikalavimus, areštinėje laikomiems asmenims išduodami čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Nurodytos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. spalio 2 d. tarnybiniame pranešime „Dėl M. L. skundo“ nurodė, kad visiems asmenims laikomiems areštinėje buvo išduodami tinkamos būklės minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir lovos skalbiniai (dvi paklodės, du užvalkalai ir du rankšluosčiai) (b. l. 32-33). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo paaiškinimais, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems visiems asmenims buvo išduodamas teisės aktuose nustatytas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo, daroma išvada, jog M. L. skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokio minkštojo inventoriaus ir patalynės negavo. Duomenų, kad dėl minkštojo inventoriaus ir patalynės trūkumo jis būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės pareigūnus ar policijos įstaigos administraciją, byloje nenustatyta.

Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo patalyne yra nepagrįsti bylos duomenimis, ir konstatuoja, kad Panevėžio AVPK Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Apibendrinus byloje nustatytų aplinkybių visetą, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei subjektinė teisė į privatumą.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuostata, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teisminėje praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgus į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁴⁴⁴-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 -619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą bei teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 7 paras iš eilės; teisė į privatumą buvo pažeista 52 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Be to, byloje nebuvo nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti visą jo reikalaujamą sumą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, bei Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžiama, jog priteistini 100 Eur laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2018 m. sausio 2 d. – 2018 m. liepos 2 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.