- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-877-227/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė (pran.), Ramunė Čeknienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- S. G.
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-877-227/2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-509-266/2015 pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ieškinį atsakovui S. G. dėl draudimo išmokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos Respublikoje veikianti per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą kreipėsi į teismą dėl 33.247,86 Eur draudimo išmokos, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo iš S. G.. Nurodė, jog ieškovė 2012 m. birželio 1d., buvo sudariusi su K. G. gyventojų turto draudimo sutartį ir šia sutartimi buvo apdraustas K. G. turtas – poilsiui skirtas būstas. Anykščių rajono apylinkės teismas nuosprendžiu pripažino atsakovą kaltu tyčia sunaikinus atsakovės apdraustą turtą 2012 m. spalio 16 d. padegant apdraustą būstą. Atsakovas baudžiamojoje byloje pareikštų civilinių ieškinių neginčijo. Pagal draudimo sutartį ieškovė apskaičiavo padarytą žalą ir išmokėjo K. G. 33.247 eurų (114.798,22 Lt) draudimo išmoką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.1015 straipsnio nuostatomis ieškovei pereina teisė reikalauti išmokėtų draudimo sumų iš žalą padariusios asmens- atsakovo.
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo 33 247,86 Eur draudimo sumą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-03-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 715 Eur žyminio mokesčio, 64 Eur vykdymo išlaidų. Paliko galioti 2015m. balandžio 1d. teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui.
Teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 11d. ieškovė su K. G. pasirašė gyventojų turto draudimo sutartį Nr. IS 059439, kurios pagrindu buvo apdraustas K. G. turtas- namelis- poilsiui skirtas būstas, esantis (duomenys neskelbtini), 124 000 litų sumai (b.l. 22). 2012 m. spalio 16 d atsakovas S. G., būdamas neblaivus, tyčia , apipylęs benzinu, padegė K. G. poilsio namą su jame esančiais namų apyvokos daiktais, bendrai 223 486 Lt sumai. Anykščių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 31d. nuosprendžiu pripažino atsakovą S. G. kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 187 straipsnio 2 dalį dėl K. G. turto sunaikinimo padegant ir nuteisė atsakovą realia laisvės atėmimo bausme (b.l. 24-32), taip pat patenkino ieškovo ieškinį- priteisė iš atsakovo 114 798,22 litus išmokėtos draudiminės išmokos ieškovei. Panevėžio apygardos teismas panaikino šio nuosprendžio dalį dėl draudimo bendrovių pareikštų ieškinių ir ieškinį paliko nenagrinėtą, konstatuodamas, jog draudimo bendrovių ieškiniai turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Ieškovo specialistas 2012 m. spalio 18 d. apžiūrėjo įvykio vietą, sudegintą pastatą, įvertino padarytą žalą ir K. G. pateiktus dokumentus ir priėmė sprendimą išmokėti K. G. 114,798,22 litų draudiminę išmoką, kurią išmokėjo 2012m. lapkričio 21d. (b.l. 21).
Teismas vadovavosi CK 6.1015 straipsnio nuostatomis ir sprendė, kad ieškovė, pagal draudimo sutartį išmokėjusi draudimo sumą K. G. dėl jos turto sunaikinimo, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo ir padariusio žalą asmens. Įvertino, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atsakovas ieškinį pripažino. Nurodė, kad atsakovas, nepripažindamas ieškinio teigė, jog draudimo sutartimi buvo apdraustas ne tas pastatas, nes ten buvo pirtis, o draudimo sutartyje nurodyta būstas skirtas poilsiui, ir kad tas pastatas nebuvo vertas tokios draudimo sumos. Šiuos teiginius, kaip nepagrįstus įrodymais, teismas laikė atsakovo manymu. Pripažino, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, fotonuotraukos iki gaisro liudija, jog pastatas skirtas poilsiui buvo visiškai įrengtas ir teismui nėra jokio pagrindo abejoti pateiktais ieškovės rašytiniais dokumentais. Priimtame apylinkės teismo nuosprendyje ir Panevėžio apygardos teismo kolegijos priimtame nuosprendyje konstatuota, jog K. G. padaryta žala įrodyta ir nėra jokio pagrindo abejoti dėl pastato ir jame buvusių daiktų vertės ir , kad G. G. turto žalos dydis nustatytas pagrįstai. Kadangi atsakovas tyčiniais veiksmai padarė žalą K. G., ir dėl to jis yra kaltas, ką konstatavo teismai nuosprendžiuose, tenkino ieškovės ieškinį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 93 straipsnio 1 dalimi priteisė iš atsakovo žyminį mokestį ir vykdymo išlaidas ieškovei.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas S. G. prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas surašytas su klaidomis, jam nesuprantamas, neaiškus, su juo nesutinka, nes draudimo sutartimi buvo draustas ne poilsiui skirtas būstas, namas, o pirtis, kas matyti ir iš teismui pateiktų nuotraukų. Pagal Nekilnojamojo turto Registro centro duomenų banko išrašą matyti, kad pirties atstatymo vertė 33.700 Lt, bet draudimo suma 124.000 Lt, taip pat pastatas apdraustas dar 60.000 Lt sumai kitu draudimu, kas laikytina nepagrįstu praturtėjimu. Kadangi K. G. neturi poilsiui skirto būsto, namo, o turi pastatą – pirtį, ji draudimui pateikė melagingus duomenis. Atsakovas teisme negalėjo tinkamai apsiginti, nes posėdžio metu buvo surakintas antrankiais, negalėjo tinkamai mąstyti apie civilinį ieškinį, teisme nurodė, kad jam reikalinga teisinė pagalba, bet jis dėl atliekamos bausmės negali pasisamdyti advokato, pateikti įrodymų.
Atsiliepimas
Ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas draudžia nuolat gyvenamus būstus ir poilsiui skirtus būstus, o šiuo atveju buvo apdraustas poilsiui skirtas būstas (pastatas-pirtis), draudimo liudijime nurodytas pastato unikalus numeris, kuris sutampa su pastato-pirties unikaliu numeriu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Draudimo sutartimi buvo apdraustas sudegęs pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nors turto vertė minėtame išraše buvo nurodyta 33700 Lt, tačiau pastatas apdraustas nauja atkuriamąja verte, o ne rinkos ar kita verte, draudimo išmoka lygi pastato atkūrimo (statybiniams) kaštams. Ieškovo ekspertai apžiūrėjo sudegusį pastatą ir sudarė pastato atstatymo kaštų sąmatą, kuris sudaro 159562,70 Lt. Apeliantas nepateikė teismui paskaičiavimus paneigiančių įrodymų, be to, ieškinį buvo pripažinęs dar nagrinėjant baudžiamąją bylą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1–2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas sutinka su pirmosios instancijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų nebekartoja.
Šioje byloje ieškovė yra draudikas, kuris draudėjui išmokėjo draudimo išmoką už gaisro metu sudegusį turtą. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, draudikas įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš asmenų, atsakingų už jos atsiradimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai žalą patyręs asmuo yra apsidraudęs savo turtinį interesą, tai draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Nagrinėjamu atveju žala draudėjui buvo padaryta gaisru, todėl draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. Kadangi ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip civilinės deliktinės atsakomybės santykiai (CPK 6.245 str. 4 d.), tai žalą padariusio asmens atsakomybei turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 str.). Byloje dėl žalos atlyginimo ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas ginčija draudiko subrogacijos teisę tuo aspektu, kad ji nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką draudėjai už sugadintą turtą, kuris pagal draudimo sutartį galbūt net nebuvo draudimo objektas. Apeliantas teigia, kad draudimo sutartimi buvo draustas ne poilsiui skirtas būstas - namas, o pirtis, kas matyti ir iš teismui pateiktų nuotraukų. Su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti.
Nustatyta, kad K. G. metams laiko (nuo 2012-06-11 iki 2013-06-10) apdraudė turtą- 55 kv. m. ploto namą (poilsiui skirtas būstas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. statybos nauja atkuriamąja verte 124.000 Lt draudimo sumai. Besąlyginė išskaita -500 Lt (b.l.22-23- Gyventojų turto draudimo liudijimas). Tuo pačiu unikaliu numeriu Nekilnojamojo turto registre yra įvardinamas K. G. ir D. G. priklausantis pastatas – pirtis (b.l.47), kuri buvo sudeginta (b.l.27-nuosprendis). Kadangi apdrausto statinio ir sudegusio statinio unikalus numeris yra vienodas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad apdraustas poilsiui skirtas būstas, draudimo liudijime įvardintas namu, yra tas pats objektas, kuris Nekilnojamojo turto registre įvardintas pirtimi. Byloje esančios nuotraukos, kurios darytos draudimo metu, t.y. prieš gaisrą ir po gaisro, leidžia spręsti, jog buvo sudegintas būtent apdraustasis pastatas (b.l.12-14, 50,51). Ta aplinkybė, jog draudimo liudijime apdraustas turtas įvardintas ne pirtimi, kaip įvardintas Nekilnojamojo turto registre, o namu, esant nurodytam tam pačiam unikaliam numeriui, šiuo atveju esmės nekeičia, nes, kaip pirmiau buvo nustatyta, sudegė draudimo objektas, kuris Nekilnojamojo turto registre įvardintas pirtimi ir byloje nėra ginčo dėl draudimo sutarties bei įvykio. Dėl apdrausto turto pavadinimo draudimo liudijime, nesutampančio su pavadinimu Nekilnojamojo turto registre, esant tapačiam unikaliam numeriui, negalima daryti išvados, jog D. G. pateikė melagingus duomenis draudimo kompanijai, kaip skunde teigia apeliantas, juo labiau, kad jis draudimo sutarties neginčija. Nurodytais argumentais atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad draudimo išmoka išmokėta už nedraustą objektą.
Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką už sudegintą draustą turtą, patyrė žalą. Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu atsakovas pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2012 m. gruodžio 16 d. tyčia apipylęs benzinu padegė ir visiškai sunaikino (duomenys neskelbtini) esantį D. G. ir K. G. priklausantį poilsio namą su jame esančiais namų apyvokos daiktais, kurių bendra vertė 223.486 Lt ir nuteistas (b.l. 24, 90). Kadangi atsakovas nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl apdrausto turto sunaikinimo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovas neteisėtais veiksmais, padegdamas apdraustą statinį, jį tyčia visiškai sunaikino, dėl ko buvo išmokėta draudimo išmoka draudėjui, o ieškovė dėl to patyrė žalą.
Apeliantas savo skunde nurodo aplinkybes, leidžiančias manyti, kad jis nesutinka su žalos dydžiu. Jis teigia, jog Nekilnojamojo turto Registro centro duomenų banko išrašo duomenimis pirties atstatymo vertė 33.700 Lt, o draudimo suma nustatyta 124 000 Lt.
Pastebėtina, kad draudimo sutarties šalys, nustatydamos draudimo objekto vertę, nėra saistomos išimtinai su VĮ „Registrų centro“ masiniu turto vertinimu. Pagal AAS „Gjensidige Baltic“ galiojančias Gyventojų turto draudimo taisykles (toliau- Taisyklės), nekilnojamasis turtas gali būti draudžiamas vienu iš trijų būdų: draudimas visa verte, proporcinis draudimas arba pirmosios rizikos draudimas. Šiuo atveju draudimo sutarties šalys pasirinko draudimą visa verte, kas reiškia tokį draudimo būdą, kai draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma yra lygi draudimo vertei. Atitinkamai sutartam draudimui paskaičiuojamas įmokos dydis. Šioje byloje draudimo sutartis, jos sąlygos, tarp jų draudimas nauja atkuriama verte 124.000 Lt, nenuginčytos ir galioja. Apeliantas jokių kitų argumentų, išskyrus tai, jog draudimo suma neatitinka VĮ „Registro centro“ duomenų, nepateikė. Pirmiau aptartais argumentais atmestini apelianto samprotavimai apie tai, jog draudimo suma negali skirtis nuo įvertinimo Nekilnojamojo turto Registre. Apeliantas taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, kokios būklės ir vertės buvo statinys jo draudimo metu. Taip pat nepateikė įrodymų, duodančių pagrindo svarstyti, ar draudimo liudijime nurodyta teisinga (pagrįsta) draudimo suma(CPK 178 str.). Todėl nėra pagrindo abejoti, jog šalys pagrįstai sutarė, jog apdrausto nauja atkuriamąja verte turto draudimo suma yra 124.000 Lt.
Ieškovė apskaičiavo ir išmokėjo K. G. 114.798,22 Lt (33.247,86 Eur) draudimo išmoką. Apeliantas argumentų, išskyrus nesutikimą su ieškovės pateiktu paskaičiavimu, nepateikė.
Sutinkamai su Taisyklių nuostatomis, draudimo išmoka yra lygi dėl draudžiamojo įvykio patirtų ir pagal Taisyklių sąlygas Draudiko kompensuojamų nuostolių dydžiui, iš jo išskaičiavus draudimo sutartyje numatytą besąlyginę išskaitą. Žalos ir draudimo išmokos dydį nustato Draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis bei jam pateiktais dokumentais. Žala apskaičiuojama atsižvelgiant į draudimo vertę (nauja ar likutinė) ir į žalos pobūdį (turto sunaikinimas, sugadinimas ar vagystė). Nauja verte apdraustas turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remonto kaštai viršija tokio turto naują vertę draudžiamojo įvykio dieną. Sunaikinimo atveju žala nekilnojamajam turtui, apdraustam nauja verte, laikoma, jei turtas atstatomas ne vėliau kaip per 2 metus nuo draudžiamojo įvykio – analogiško nekilnojamojo turto nauja vertė prieš pat draudžiamąjį įvykį, išskaičiavus išlikusio turto (liekanų) vertę.
Minėta, pastatas buvo sunaikintas- sudegintas. Pagal Lokalinę sąmatą, sudarytą 2012 m. kovo mėnesio kainomis, atstatymo darbų vertė- 159.562,70 Lt (b.l.35 -43), K. G. sumokėjo 1218,22 Lt už atliekų po gaisro išvežimą (b.l.44-Aktas, b.l.45-PVM sąskaita- faktūra). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žala 114.798,22 Lt (33.247,86 Eur) buvo apskaičiuota ir išmokėta sutinkamai su draudimo sutarties sąlygomis vadovaujantis pirmiau minėtomis Taisyklėmis išminusavus iš draudimo sumos besąlyginę išskaitą -500 Lt ir išlikusio turto (liekanų) vertę. Aplinkybių, leidžiančių pripažinti, jog draudimo išmokos dydis paskaičiuotas netinkamai, nėra. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent tokio dydžio žalą 114.798,22 Lt (33.247,86 Eur) patyrė ieškovė.
Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, patyrė žalą ir įgijo teisę reikalauti iš žalą padariusios asmens- atsakovo (CK 6.1015 str).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė įrodė žalos dydį, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nenukrypo nuo teismų praktikos. Atsakovui nepateikus patikimų argumentų ir įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytą žalos dydį, pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą – ieškinį tenkinti, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų.
Atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad jis negalėjo tinkamai apsiginti teisme, nes posėdžio metu buvo surakintas antrankiais, negalėjo tinkamai mąstyti apie civilinį ieškinį, teisme nurodė, kad jam reikalinga teisinė pagalba, bet jis dėl atliekamos bausmės negali pasisamdyti advokato, pateikti įrodymų.
Iš 2015 m. birželio 16 d. teismo posėdžio metu garso įrašo nustatyta, kad teismas ne tik išaiškino procesines teises, tačiau bylą nagrinėjant iš esmės ir atsakovui pareiškus nesutikimą su ieškiniu tuo pagrindu, kad, jo manymu, buvo apdraustas ne jo sudegintas pastatas, o kitas turtas, teismas ne tik išsamiai paaiškino atsakovui teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, bet ir prašymo pateikimo tvarką, bei nurodė, kad ją tikėtinai jis gautų. Taip pat išaiškino kitas teises. Tačiau atsakovas jam išaiškintomis teisėmis nepasinaudojo. Taip pat jis neprašė atidėti teismo posėdžio dėl atstovo susiradimo, tame tarpe per valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nereiškė kitų prašymų, tarp jų dėl įrodymų išreikalavimo, o sutiko dėl bylos tęsimo ir tik baigiamosiose kalbose, nesutikdamas su ieškiniu, išreiškė samprotavimą dėl to, kad jam turbūt bus reikalinga pasinaudoti teisine pagalba. Baigiamosiose kalbose tokio pobūdžio atsakovo išreikštas samprotavimas neduoda pagrindo spęsti, kad jam nebuvo žinomos teisės turėti atstovą ar teikti įrodymus ir šios teisės buvo suvaržytos.
CPK 160 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir 161 straipsnis nustato, kad tais atvejais, kai teismo posėdžio pirmininkas ar kitas bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis arba trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese.
Iš atsakovo paaiškinimų pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovas be atstovo- kvalifikuoto teisininko pagalbos negali apsiginti. Nesutikimą su ieškiniu jis grindė tik nesutampančiu pavadinimu draudimo sutartyje ir nekilnojamojo turto registre, kas, jo manymu rodo, kad sudegė ne tas objektas, kuris buvo draustas. Šias aplinkybes išsamiai tyrė ir aiškinosi apylinkės teismas. Atsakovas pirmosios instancijos teisme neteikė ir neprašė išreikalauti jokių įrodymų, tokio prašymų nepareikšta ir skunde. Todėl ir šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo teisė į gynybą galėjo buvo apribota.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė tinkamas išvadas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais , nėra pagrindo (CPK 326 str.1d.1p).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistu.