Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus ir Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 258 straipsnio 2 dalį 20 (dvidešimties) parų arešto bausme,

pagal BK 307 straipsnio 2 dalį 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Ž. J. paskirta subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta subendrinta bausmės sumažinta vienu trečdaliu ir Ž. J. paskirta 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi į bausmę įskaitytas Ž. J. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. liepos 18 d. 13.37 val. iki 2019 m. spalio 18 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo Ž. J. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis Ž. J. neginčija savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų, jų kvalifikavimo, tačiau kelia bausmės individualizavimo klausimą.

6. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

7. Nagrinėjamu atveju vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę Ž. J., įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad jis padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 307 straipsnio 2 dalis), o kita – baudžiamiesiems nusižengimams (BK 10 straipsnis, 258 straipsnio 2 dalis), į kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamų veikų stadiją (veikos baigtos) bei kaltininko asmenybę: nuo 2019 m. birželio 10 d. dirba UAB „K.“ vadovu (3 t., b. l. 81–83, 111; 4 t., b. l. 190–192), ne kartą baustas administracine tvarka už padarytus kelių eismo pažeidimus (4 t., b. l. 183–188; 5 t., b. l. 46–53), septynis kartus teistas, paskutinį kartą už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos (4 t., b. l. 168–174, 175–182; 5 t., b. l. 54–60), naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui. Pastabėtina ir tai, kad paskutinį kartą Ž. J. buvo teistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, pasibaigus bausmės vykdymui jis ir vėl padarė analogišką veiką (skundžiamu nuosprendžiu ir vėl pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį). Visa tai rodo, kad Ž. J. nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, taigi jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad prostitucija kai kuriose valstybėse yra legalizuota, kad merginos savo noru vertėsi prostitucija, nuteistasis neatėmė iš jų dokumentų, nenaudojo jų atžvilgiu jokio smurto, tik rūpinosi merginų saugumu, nemažina padaryto nusikaltimo pavojingumo, nes nuteistasis, būdamas teistas už analogišką veiką ir neišnykus teistumui, ilgą laiko tarpą, daugiau nei trylika mėnesių (nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2019 m. liepos 17 d.) organizavo dviejų Ukrainos Respublikos piliečių prostituciją, taip pat kitos merginos sutikimu atgabeno ją į Lietuvos Respubliką užsiimti prostitucija. Nors ikiteisminio tyrimo metu prokurorė grąžino dalį per kratą rastų pinigų N. B., I. K. ir N. S., t. y. merginoms, kurios vertėsi prostitucija (2 t., b. l. 102–104), teisėjų kolegija pažymi, kad pinigai buvo grąžinti pripažinus, kad tai nėra iš draudžiamos veikos gautos lėšos. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad nebuvo vedama apskaita, siekiant apskaičiuoti iš vertimosi prostitucija gautas pajamas, prokurorė pripažino, kad nėra pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kad tai jų asmeninės lėšos, kurias jos turėjo prieš atvykdamos į Lietuvą.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs inkriminuojamus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kaltininkas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nors nuteistasis nesutinka su nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatos (veiką padarė recidyvistas) turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su BK 27 straipsnio 1 dalimi, kurioje pateikiami nusikaltimų recidyvo ir recidyvisto sąvokų apibrėžimai. Minėtoje normoje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Taigi, nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima. Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-495/2019, 9 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017, 5.1 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad naują tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, Ž. J. padarė būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžiu Ž. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, jam paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 nutartimi paleistas lygtinai neatlikęs 1 (vienų) metų 8 (aštuonių) mėnesių 25 (dvidešimt penkių) dienų laisvės atėmimo bausmės, 2017 m. vasario 3 d. išregistruotas iš probuojamų asmenų registro. Taigi nepasibaigus BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktyje numatytam terminui (treji metai po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo) Ž. J. padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis Ž. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas recidyvistas ir tai pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

9. Visumos nurodytų aplinkybių pagrindu už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas Ž. J. skyrė terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas šiek tiek didesnį nei straipsnio sankcijos vidurkis, o už padarytą baudžiamąjį nusižengimą ? areštą, jo terminą nustatydamas trumpesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniams skunde, jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 4 dalimi teismas jam skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau pripažinus, kad yra viena Ž. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ? veiką padarė būdamas recidyvistas, pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes, kaip minėta, ši norma gali būti taikoma tik tuo atveju, jei nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

10. Atsižvelgiant į tai, kad Ž. J. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, pagrįstai pirmosios instancijos teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 2 punktas). Bylą išnagrinėjus atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Į paskirtą bausmę įskaitė laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką (4 t., b. l. 60–61, 115–118, 141–146, 147–150). Nors apeliaciniame skunde pateikiami konkretūs teismų praktikos pavyzdžiai, kuomet BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padariusiems asmenims buvo paskirta trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams, teisėjų kolegija pažymi, kad už tokį pat nusikaltimą ar nusižengimą skirtingiems asmenims gali būti paskirtos visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2019, 12 punktas ir jame nurodoma teismų praktika), todėl tai savaime nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės, trumpinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę ar atidedant bausmės vykdymą.

11. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, tik nustačius bent dvi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tačiau net ir nustačius BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas teismui nekyla pareiga visais atvejais skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-222/2018, 12 punktas). Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, kad Ž. J. būtų pats savanoriškai atvykęs į teisėsaugos instituciją ir pranešęs apie savo padarytas nusikalstamas veikas, priešingai, jis buvo sulaikytas darantis nusikalstamas veikas. Nors ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Ž. J. pripažino padaręs inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi (4 t., b. l. 78–81, 88–93, 104–107; 5 t., b. l. 32–38), teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę, nes nuteistojo prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo, nuoširdus gailestis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, ši aplinkybė buvo įvertinta taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas bei jų pagrindu sumažinant nuteistajam paskirtą bausmę vienu trečdaliu, todėl nėra teisinio pagrindo dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį.

12. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš toliau šio straipsnio dalyje numatytų sąlygų: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų buvimą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019, 12 punktas). Šiuo konkrečiu atveju nustatyta tik viena Ž. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi), byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių bent vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių egzistavimą. Nenustačius būtinų BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų, nėra teisinio pagrindo skirti jam švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu.

13. Nesant galimybės skirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, tačiau sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo praktiką, yra pažymėjęs, kad šios normos taikymas dažnai grindžiamas išimtinėmis ar ypatingomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-495/2020, 7 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-303/2020, 11 punktas). Vien tai, kad nuteistasis nevertė kaltinime minimų moterų užsiimti prostitucija, nesmurtavo jų atžvilgiu, o tik užtikrino jų saugumą, kad liudytojos nereiškė jam jokių pretenzijų, savaime nereiškia, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos.

14. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 5 punktas). Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 6 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir vieną apysunkį nusikaltimą, kad jam paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, daroma išvada, kad yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau įvertinusi nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą: Ž. J. neišnykus teistumui padarė analogišką nusikalstamą veiką, už kuria jau buvo teistas, kad nusikalstamas veikas padarė praėjus nedideliam laiko tarpui po to, kai pasibaigė lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos (4 t., b. l. 168–174, 175–182; 5 t., b. l. 54–60), teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo manyti, jog Ž. J. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl apeliacinio skundo reikalavimas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atmestinas.

15. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant Ž. J. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas paskirdamas galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirta bausmė yra proporcinga ir adekvati padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41, 54 straipsniai), todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo Ž. J. apeliacinį skundą.