Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1490-413/2013 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei SEB bankui, A. J. Š. ir M. Š. dėl sutartinės hipotekos lakšto dalies panaikinimo, kur trečiasis asmuo – A. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Tikrųjų kredito suteikimo aplinkybių nuslėpimas nuo banko nelemia ginčo (hipotekos) sutarties neteisėtumo ir nėra pagrindas išvadai, kad ir ginčo (hipotekos) sandorio šalys buvo nesąžiningos, kad ginčo (hipotekos) sutartis turi sandorio šalių valios trūkumų, ir yra sandorio negaliojimo požymių, numatytų CK 1.91 straipsnio 5 dalyje. Išvadą dėl kredito panaudojimo teismas padarė, remdamasis atsakovės atstovės paaiškinimu byloje, nesant rašytinių įrodymų, kokiam konkrečiai tikslui atsakovė panaudojo kredito lėšas. Teismo argumentas, kad būtent dėl kredito suteikimo aplinkybių nuslėpimo buvo įkeistas būtent šis turtas (žemės sklypas su gyvenamuoju namu), o ne kitas Š. turimas turtas, yra visiškai nepagrįstas, nes tiek kredito sutarčiai, tiek ir sutartinei hipotekai galioja sutarties laisvės principas, kuris šalims suteikia teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.). Atsakovė, ginčo sutartimi įkeisdama jai priklausantį turtą, nesiekė suklaidinti banko, nes turtas nuosavybės teise priklausė atsakovei, jokių apribojimų disponuoti turtu nebuvo, įkeitimo sandoriu nebuvo pažeistos kitų asmenų teisės. Byloje nėra įrodymų, jog bankas žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad atsakovė nuslėpė tikrąsias kredito suteikimo aplinkybes, todėl nepaneigta ir banko sąžiningumo prezumpcija. Nagrinėjamu atveju teisės normų ir rūpestingo bankininko standarto bankas nepažeidė, nes vertino rizikos faktorius, atsakovės finansines galimybes grąžinti kreditą, nepažeidė nei atsakovės, nei trečiųjų asmenų interesų. Nesutinka su teismo pozicija, jog bankui būtų pakakę įkeisti vien tik žemės sklypą, kurio vertės būtų pakakę užtikrinti tinkamą prievolės įvykdymą. Bankui įkeitus tik žemės sklypą, kuriame stovi gyvenamasis namas, būtų aiškiai nukrypta nuo rūpestingo bankininko standartų, išduodant kreditą, būtų pažeistas banko užstato reikalavimams nustatytas turto kompleksiškumo principas, nes išieškojimo atveju tik žemės sklypo be gyvenamojo namo pardavimas praktiškai būtų neįmanomas arba jį pardavus nebūtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, todėl tokiu atveju bankas turėtų prisiimti atsiradusias pasekmes. Pažymi, kad bankas, suteikdamas kreditą, turėjo duomenis apie kitą atsakovės turtą ir vertino kito turto, kaip užstato, priimtinumą, tačiau šalys išreiškė savo valią ir susitarė būtent dėl šio turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo) įkeitimo, o ne kito turimo turto. Nesutinka su teismo išvada, kad didelės vertės turto įkeitimas yra nenaudingas įkaito davėjui ir akivaizdžiai naudingas bankui. Pažymi, kad bankas iš didesnės vertės įkeisto turto didesnės naudos nei hipoteka užtikrinto dydžio reikalavimai negaus, nes skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju bankas gali patenkinti tik hipoteka užtikrinto dydžio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčijama kredito sutartis, kredito sutartis nėra pripažinta negaliojančia, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad hipoteka, kaip šalutinė prievolė, priklausanti nuo pagrindinės prievolės, yra niekinė ir negaliojanti. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai pripažino, jog ginčijamas sandoris turi sandorio šalių valios trūkumų ir jo sudaryme yra sandorio negaliojimo požymių, numatytų CK 1.91 straipsnio 5 dalyje, ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.CK 4.171 straipsnio 12 dalyje reglamentuojamas hipotekos objekto-žemės sklypo priklausiniais esančių statinių įkeitimas: įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad gyvenamasis namas yra įregistruotas kaip žemės sklypo priklausinys. Nagrinėjamu atveju sutartinės hipotekos pagrindu buvo įregistruota ne tik pagrindinio daikto - žemės sklypo, bet ir priklausinio - gyvenamojo namo, kurio likimą nulemia pagrindinio daikto likimas, hipoteka, todėl net ir panaikinus hipoteką gyvenamajam namui, pagal įkeitimą ir hipoteką reglamentuojančias teisės normas žemės sklypo pardavimo iš varžytinių atveju išieškojimas turėtų būti nukreiptas ir į gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė dėl CK 4.171 straipsnio 9 dalies nuostatų, kurios, anot apelianto, turėtų būti taikomos nagrinėjamoje byloje, taikymo, t. y. kad gyvenamojo namo savininko pasikeitimas teismo sprendimo pagrindu nepanaikina hipotekos šiam daiktui.Žemės sklypo vidutinė rinkos kaina yra labai sumažėjusi. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, jog 2013 m. sausio 1 d. jos rinkos kaina yra 35 300 Lt. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad prievolės pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti įkeisto žemės sklypo vertė yra nepakankama. Taigi, banko interesai nukentėtų, jeigu būtų vykdomas išieškojimas tik iš žemės sklypo, nes jo vertės nepakanka prievolės grąžinti kreditą įvykdymui užtikrinti. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog abi 2007 m. birželio 12 d. hipotekos sandorio šalys (atsakovai AB SEB bankas ir A. J. Š.), sudarydamos ginčo sandorį, elgėsi nesąžiningai, todėl sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.). Teismas pagrįstai nurodė, kad A. J. Š. iš banko gautą paskolą panaudojo ne pagal paskirtį (nuslėpė tikruosius paskolos ėmimo tikslus), o bankas hipoteka įkeitė 7,5 karto didesnės vertės turtą, nei buvo atsakovės prisiimti įsipareigojimai.Bankas nesiaiškino kreditavimo sandorio sudarymo sąlygų, kas nėra suderinama su sąžininga asmens (banko), kurio veiklai taikytini griežti atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, praktika. Be to, paskola buvo suteikta senyvo amžiaus asmeniui (2007-06-06 kreditavimo sutarties sudarymo dieną atsakovė A. J. Š. buvo 71 metų amžiaus) 25 metų laikotarpiui. Taigi, bankas nesigilino į pagrindinio (paskolos) sandorio rizikingumą, lengvabūdiškai pasitikėdamas, kad jo turtiniai interesai bet kuriuo atveju bus apsaugoti turto įkeitimu.2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutarties specialiosiose sąlygose kredito tikslas yra įvardijamas nekilnojamojo turto pirkimas, tačiau ketinamas įsigyti turtas (kuriam pirkti suteikiama paskola) neidentifikuotas, kas, anot ieškovės, patvirtina, jog bankas į sudaromos sutarties sąlygas neįsigilino ir nesiėmė priemonių įsitikinti sutarties sudarymo metu A. J. Š. deklaruotos informacijos patikimumu.Atsakovė A. J. Š. turėjo kitokio nekilnojamojo turto, kuris galėjo būti įkeistas kredito prievolės įvykdymui užtikrinti. Hipoteką reglamentuojančios teisės normos nereikalauja įkeičiant žemės sklypą kaip priklausinį įkeisti ir ant žemės sklypo esantį statinį. Todėl jei šiuo atveju hipoteka liktų galioti žemės sklypui, paskolinės prievolės neįvykdymo atveju įkeistas turtas galėtų būti parduotas iš varžytynių nepriklausomai nuo sklype esančio statinio likimo. A. J. Š. šiuo metu neabejotinai turi pakankamai nekilnojamojo turto, kurio vertės užtenka banko prievolės įvykdymui užtikrinti. Todėl hipotekos panaikinimas gyvenamojo namo atžvilgiu, banko, kaip kreditoriaus, interesų nepažeis, kadangi banko prievolės įvykdymas gali būti užtikrintas kitu skolininkei A. J. Š. priklausančiu nekilnojamuoju turtu.AB SEB bankas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi priemonių hipotekos objektui pakeisti. Aplinkybių, kodėl A. J. Š. prisiimtos prievolės bankui įvykdymas negalėtų būti užtikrintas kitu atsakovei A. J. Š. priklausančiu turtu, atsakovai A. J. Š. ir M. Š. taip pat nenurodė.Aplinkybė, kad R. Š. daiktinių nuosavybės teisių į ginčo namą pažeidimas teismo sprendimu buvo konstatuotas jau po to, kai A. J. Š. ir AB SEB bankas 2007 m. birželio 12 d. sudarė ginčijamą hipotekos sandorį, nesuteikia pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju gyvenamojo namo įteisinimas kaip A. J. Š. nuosavybė yra neteisėtas tik nuo atitinkamo teismo sprendimo priėmimo momento, o ne ab initio. Remiantis įsiteisėjusiame teismo sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, gyvenamasis namas buvo sukurtas ne A. J. Š., o ieškovės šeimos darbu ir lėšomis, dėl ko daikto įregistravimas atsakovės A. J. Š. nuosavybe, kai tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, laikytinas neteisėtu nuo atitinkamo veiksmo atlikimo momento. Todėl įvertinant, kad atsakovė A. J. Š. 2007 m. birželio 12 d. hipoteka banko naudai įkeitė ir gyvenamąjį namą, kai nuosavybės teisės į minėtą objektą neturėjo, o tikrieji turto savininkai R. Š. ir jos sutuoktinis sutikimo dėl turto suvaržymo svetimos prievolės užtikrinimui nebuvo davę, anot ieškovės, yra pagrindas laikyti, kad hipoteka dalyje dėl namo įkeitimo yra neteisėta, nes buvo sudaryta asmens, tam neturėjusio teisės, ir nesant savininko sutikimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 6 d. atsakovai A. J. Š. ir AB SEB bankas sudarė kredito sutartį, pagal kurią A. J. Š. buvo suteiktas 120 000 Lt dydžio kreditas. Prievolės įvykdymui užtikrinti, 2007 m. birželio 12 d. atsakovai sudarė įkeitimo (hipotekos) sutartį (lakštą), notarinio reg. Nr. 6221, pagal kurią už atsakovų sutartą kainą bankui buvo įkeistas 0,0624 ha žemės sklypas 250 000 Lt vertės ir gyvenamasis namas 650 000 Lt vertės, esantys (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (32-38 b. l., 1 t.). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2-372-259/2008 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2A-716/2011) atsakovės vardu registruotas gyvenamasis namas pripažintas ieškovės ir trečiojo asmens A. Š. bendrąja jungtine nuosavybe, o 0,0624 ha žemės sklypas paliktas atsakovės A. J. Š. nuosavybėje (10-22, 138-154 b. l., 1 t., 32-34 b. l., 2 t.).

Byloje sprendžiamas minėto 2007 m. birželio 12 d. hipotekos lakšto dalies, kurios pagrindu atsakovui AB SEB bankui yra įkeistas pastatas – gyvenamasis namas, kuris įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintas bendrąja jungtine ieškovės R. Š. ir A. Š. nuosavybe, galiojimo klausimas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamą hipotekos lakšto dalį, vadovaujantis CK 6.225 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai, 6.227 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pagal kurias absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva), o teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė. Teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ginčijama sandorio dalis turi sandorio šalių valios trūkumų ir jo sudaryme yra sandorio negaliojimo požymių, numatytų CK 1.91 straipsnio 5 dalyje, t. y. tam tikrų aplinkybių nutylėjimas, kurias žinodama kita sandorio šalis būtų jo nesudariusi, bei CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis, nes byloje pripažintinas abiejų sandorio šalių nesąžiningumas.

Atsakovės A. J. Š. ir banko nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas pripažino, atsižvelgęs į tokias aplinkybes: A. J. Š. 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutarties pagrindu gautą kreditą panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį, t. y. ne nekilnojamojo turto pirkimui, kaip nurodyta kredito sutartyje, bet trečiojo asmens A. Š. verslo partnerio B. ieškovei ir jos sutuoktiniui ginčo namo statybai suteiktos paskolos grąžinimui, t. y. kad ši atsakovė nuo banko nuslėpė tikrąsias paskolos suteikimo aplinkybes; atsakovei A. J. Š. suteiktas kreditas buvo 7,5 karto mažesnis už įkeisto turto vertę, nors ši atsakovė turėjo ir kito nekilnojamojo turto, kurį galėjo įkeisti, be to, būtų pakakę tik žemės sklypo įkeitimo; bankas kreditavimo sutartį sudarė neišsiaiškinęs ne tik kredito panaudojimo paskirties ir tikslo, bet galimai pareikalavęs iš atsakovės duomenų apie kitą jos turimą turtą, aiškiai ir neprotingai susitarė dėl įkeičiamo turto prievolei užtikrinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą pagal atsakovo AB SEB banko apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų civilinio proceso kodekso 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatą, dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 str. 5 d.).

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl CK 1.91 straipsnio 5 dalies taikymo, teigia, kad tikrųjų kredito suteikimo aplinkybių nuslėpimas nuo banko nelemia ginčo (hipotekos) sutarties neteisėtumo ir nėra pagrindas išvadai, kad ir ginčo (hipotekos) sandorio šalys buvo nesąžiningos, kad ginčo (hipotekos) sutartis turi sandorio šalių valios trūkumų, ir jos sudaryme yra sandorio negaliojimo požymių, numatytų CK 1.91 straipsnio 5 dalyje. Pažymi, kad tiek kredito sutarčiai, tiek ir sutartinei hipotekai galioja sutarties laisvės principas, kuris šalims suteikia teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.). Pažymi, kad atsakovė, ginčo sutartimi įkeisdama jai priklausantį turtą, nesiekė suklaidinti banko, nes turtas nuosavybės teise priklausė atsakovei, jokių apribojimų disponuoti turtu nebuvo, įkeitimo sandoriu nebuvo pažeistos kitų asmenų teisės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija tarp A. J. Š. ir banko 2007 m. birželio 6 d. sudarytos kredito sutarties galiojimo. Tuo tarpu hipotekos lakšto, kaip atskiro sandorio, dalies galiojimui ir teisėtumui pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad pagal 2007 m. birželio 6 d. kredito sutartį gautas kreditas buvo panaudotas ne pagal tikslinę paskirtį (nekilnojamojo turto pirkimui) reikšmės neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta aplinkybė būtų reikšminga, vertinant kredito sutarties, kurios pagrindu buvo sudaryta hipotekos sutartis, sudarymo teisėtumą, tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pagrindinis sandoris nėra ginčijamas (ir nėra nuginčytas) įstatymo nustatyta tvarka, todėl laikytinas galiojančiu ir teisėtu. Taigi, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, kredito sutarties sudarymo aplinkybės šiuo atveju nevertintinos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovės A. J. Š. nesąžiningumas, sudarant ginčijamą hipotekos lakšto dalį, pasireiškė tuo, kad ji nuo banko nuslėpė tai, jog įkeičiamas gyvenamasis namas iš esmės nuosavybės teise priklausė ne jai, o jos ieškovei R. Š. trečiajam asmeniui A. Š. – t. y. namas buvo įregistruotas atsakovės A. J. Š. vardu iš esmės nesant tam teisinio pagrindo. Tokią išvadą leidžia pagrįstai daryti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-716/2011, nustatytos ir konstatuotos aplinkybės, padarytos išvados (CPK 182 str. 2 p.). Kaip antai, apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (sąskaitos , sutartys, pirkimo kvitai, važtaraščiai), taip pat liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad ginčo namas projektuotas, statytas, įrengtas, vidaus ir išorės apdaila padaryta bei namas apstatytas ieškovės šeimos lėšomis ir darbu, pritaikant gyvenimo jame sąlygas ieškovės keturių asmenų šeimai. Sprendė, kad šios aplinkybės paneigia A. J. Š. ir M. Š. argumentus, kad sūnui ir marčiai (A. Š. ir R. Š.) su vaikais jie leidę savo name pagyventi tik laikinai, iki šie įsigys kitą būstą. Byloje teismo posėdžiuose apklausti liudytojai – buvę R. ir A. Š. šeimos draugai, ginčo žemės sklypo kaimynė, iš esmės patvirtino R. Š. nurodytas aplinkybes apie tai, kad ginčo gyvenamąjį namą R. Š. ir A. Š. šeima statė kaip savo šeimos būstą, siekdami patenkinti savo gyvenimo ir buities poreikius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad baigus ginčo namo statybą ir įrengimą, R. Š., A. Š. su dviem vaikais, pardavę turėtą šeimos gyvenamąjį būstą, įsikėlė gyventi į ginčo namą, ten persiveždami visus šeimos baldus ir kitus apyvokos daiktus, naujai įsigijo ir integravo gyvenamojo namo virtuvės patalpoje virtuvės baldus ir įrangą. Nustatė, kad pats A. Š. rūpinosi medžiagų įsigijimu ir pristatymu, namo statyboje pasinaudodavo savo verslo įmonės paslaugomis ir darbuotojais. Kadangi gyvenamasis namas buvo statomas ir įrengiamas pakankamai ilgą laiką, apeliacinės instancijos teismas pripažino esant pagrindui daryti išvadą, kad sutuoktiniai R. ir A. Š. per atitinkamą laikotarpį sukaupdavo tam tikrą kiekį lėšų, kurias galėdavo skirti (panaudoti) atskiriems gyvenamojo namo statybos ir įrengimo darbams atlikti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino esant nepaneigtam R. Š. aiškinimui, kad sutuoktinis A. Š. jai yra sakęs, jog namo statybos dokumentacija buvo fiktyviai įforminta motinos A. J. Š. vardu esą dėl to, kad jis yra firmos direktorius ir jeigu būtų kokie nors finansiniai nesklandumai, tai reikėtų atsakyti savo turtu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad A. J. Š. ir M. Š. tebegyvena bute Kaune, Kovo 11-osios gatvėje, šalia turi garažą, turi du žemės sklypus su statiniais. Nustatė, kad ketinimų įrengti ir pritaikyti gyvenamojo namo patalpas pagal atitinkamus poreikius bei keltis gyventi į ginčo namą jie nebuvo pradėję realizuoti ir jų neįgyvendino, A. J. Š. ir M. Š. ginčo namo statybos ir įrengimo laikotarpiu tenkino kitus materialiuosius poreikius – 2004 m. rugsėjo 4 d. šalia turimo sodo sklypo jie nusipirko dar vieną žemės sklypą su sodo nameliu.

Paminėtų kitoje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, jog atsakovė A. J. Š. nebuvo ginčo gyvenamojo namo statytoja ir niekada neketino būti faktine pastatyto namo savininkė, be to, gyvenamojo namo nuosavybės teisė šiai atsakovei buvo viešai įregistruota tik dėl akių (kaip konstatavo apeliacinis teismas minėtoje 2011 m. vasario 22 d. nutartyje, tam, kad daikto nuosavybės teisinė registracija neatspindėtų šeimos turto sukūrimo) ir tai atsakovė A. J. Š. suvokė (žinojo). Todėl atsakovės veiksmus, jai siūlant ir sutinkant, kad banko naudai būtų įkeistas ginčo gyvenamasis namas, kuris iš esmės nepriklausė jai ir nebuvo jos valdomas, turint omenyje tai, kad atsakovė ir jos vyras turėjo kitokio nekilnojamojo turto, yra pagrindas vertinti nesąžiningais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog banko nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad ginčo hipotekos lakštu buvo įkeistas turtas, kurio vertė 7,5 kartų viršijo atsakovei A. J. Š. suteikto kredito dydį. Kredito sutarties pagrindu atsakovei buvo suteiktas 120 000 Lt dydžio kreditas, tuo tarpu įkeistas žemės sklypas buvo įvertintas 250 000 Lt vertės, o gyvenamasis namas – 650 000 Lt vertės. Taigi, akivaizdu, jog kredito sutarties įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti būtų pakakę įkeisti tik žemės sklypą, jei ir laikytume, kad įkeičiamą turtą pasiūlė pati atsakovė A. J. Š., kaip nurodo bankas. Taigi, gyvenamojo namo įkeitimas buvo akivaizdžiai perteklinis, nenaudingas kredito gavėjui ir naudingas tik bankui.

Bankas savo apeliaciniame skunde teigia, kad iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, jog 2013 m. sausio 1 dienai žemės sklypo rinkos kaina yra 35 300 Lt (43 b. l., 2 t.). Todėl, anot banko, prievolės pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti įkeisto žemės sklypo vertė yra nepakankama, todėl panaikinus gyvenamojo namo hipoteką, jo interesai nukentėtų, nes vykdant išieškojimą tik iš žemės sklypo, jo vertės nepakaktų prievolės grąžinti kreditą įvykdymui užtikrinti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant ginčijamos hipotekos lakšto dalies teisėtumą, banko sąžiningumas vertinamas šio sandorio sudarymo momentu. Hipotekos lakšte žemės sklypo rinkos vertė šalių susitarimu buvo nurodyta 250 000 Lt. Taigi, pats bankas sutiko su tokiu žemės sklypo įvertinimu, todėl papildomai reikalaudamas įkeisti ir gyvenamąjį namą, elgėsi nesąžiningai - išimtinai tik savo interesais, nes akivaizdu, jog prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti būtų pakakę žemės sklypo įkeitimo.

Bankas savo teises, be kita ko, gina CK 4.171 straipsnio 9 ir 12 dalies teisiniu reglamentavimu. Teigia, kad iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog gyvenamasis namas yra įregistruotas kaip žemės sklypo priklausinys. Taigi, priklausinio likimą nulemia pagrindinio daikto likimas. Teigia, kad išieškojimo atveju tik žemės sklypo be gyvenamojo namo pardavimas praktiškai būtų neįmanomas. Be to, panaikinus hipoteką gyvenamajam namui, pagal įkeitimą ir hipoteką reglamentuojančias teisės normas žemės sklypo pardavimo iš varžytinių atveju išieškojimas, apelianto teigimu, turėtų būti nukreiptas ir į gyvenamąjį namą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 4.171 straipsnio 12 dalies nuostatą, įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į joje nurodytą lingvistinę konstrukciją „kaip priklausiniai įkeičiami“ bei į CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žemės ir ant jos esančio nekilnojamojo turto santykį (ne kiekvienu atveju statinys yra žemės, ant kurios stovi, priklausinys), tam, kad statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, būtų laikomi įkeisti hipotekos lakšte, šalys dėl to turi aiškiai susitarti. Sutartinės hipotekos atveju šalys savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo žemės sklypo esančio nekilnojamojo turto likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar ne, tačiau kiekvienu atveju tokio nekilnojamojo daikto padėtis turi būti teisiškai apibrėžta ir užfiksuota hipotekos ir Nekilnojamojo turto registruose. Tik toks šių santykių teisinis reglamentavimas užtikrina hipotekos santykių apibrėžtumą, tinkamą kreditoriaus teisių apsaugą bei sudaro galimybę hipotekos teisėjui supaprastinto proceso tvarka operatyviai spręsti dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Konkretus ir tikslus sutartinės hipotekos santykių išviešinimas hipotekos registruose taip pat užtikrina trečiųjų asmenų interesų prieš skolininką (įkeisto turto savininką) apsaugą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-14/2011). Dėl to CK 4.171 straipsnio 12 dalis neaiškintina tokiu būdu, kad įkeitus žemės sklypą, savaime yra įkeičiamas visas ant jo esantis ir būsimas nekilnojamasis turtas, jeigu šalys nenurodė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2012).

Taigi, CK 4.171 straipsnio 12 dalimi, pirma, siekiama reguliuoti situacijas, kai nekilnojamojo turto objektai (pvz., pastatai) žemės įkeitimo metu jau yra ant šios pastatyti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip priklausiniai; antra, pirmiau nurodytos normos taikymui svarbi aiškiai suderinta šalių valia, nes sutartinėje hipotekoje kreditorius ir skolininkas gali susitarti dėl įvairių žemės ir ant jos esančių objektų įkeitimo variantų: įkeičiama tik žemė; įkeičiami tik ant žemės esantys statiniai; įkeičiami žemė ir visi ar dalis ant jos esančių statinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2009).

Todėl teisėjų kolegija atmeta banko argumentus, kad įkeičiant žemės sklypą, kaip priklausiniai turi būti įkeičiami ir ant jo esantys statiniai.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog net ir panaikinus hipoteką gyvenamojo namo atžvilgiu, žemės sklypo pardavimo iš varžytinių atveju išieškojimas turėtų būti nukreiptas ir į gyvenamąjį namą. Visų pirma, išieškant pagal hipotekos lakštą, išieškojimas gali būti nukreiptas tik į hipotekos lakšte nurodytą turtą, tuo labiau, kaip minėta, įstatymas nedraudžia hipotekos sutarties šalims susitarti, jog įkeitus žemę, nebūtų įkeisti ant jo esantys statiniai. Antra, kredito sutartimi įsipareigojimus prisiėmė atsakovė A. J. Š., todėl bankas negali išieškojimą nukreipti į turtą, kuris nuosavybės teise nepriklauso jo skolininkei, tuo labiau, nesant tikrojo savininko sutikimui laiduoti savo turtu ar kad būtų įkeistas jo turtas trečiojo asmens naudai (svetimo daikto hipoteka; CK 4.181 str.). Todėl nagrinėjamu atveju panaikinus hipotekos lakšto dalį dėl ginčo gyvenamojo namo įkeitimo, bankas neturėtų teisės nukreipti išieškojimą į šį turtą (šiuo atveju į gyvenamąjį namą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir trečiajam asmeniui). Tai, kad išieškojimo atveju bankui būtų sudėtinga parduoti žemę be gyvenamojo namo, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, kadangi pats bankas iš esmės elgėsi nesąžiningai, savo reikalavimų užtikrinimui gaudamas žymiai didesnės vertės turto, nei atsakovei A. J. Š. suteikiamas kreditas, įkeitimą, taigi suvokdamas, kad gyvenamojo namo įkeitimas yra perteklinis, todėl galėjo pasirinkti įkeitimui kitokį turtą be priklausinių.

Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė A. J. Š. nuslėpė nuo banko aplinkybę, jog įkeičiamas ginčo gyvenamasis namas iš esmės priklauso ne jai, o jos sūnui ir ieškovei, o bankas pareikalavo žymiai didesnės vertės nekilnojamojo turto įkeitimo, nei buvo suteiktas kreditas pagal kredito sutartį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas ginčijamą hipotekos lakšto dalį, kuria buvo įkeistas ginčo gyvenamasis namas, pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 5 dalyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu, t. y. kaip sudarytą nutylėjus tam tikras esmines hipotekos sandoriui sudaryti aplinkybes. Taip pat yra pagrindas ginčijamą hipotekos lakšto dalį pripažinti niekine ir negaliojančia, vadovaujantis CK 1.81 straipsnio 1 dalimi, nes sutartinė hipoteka, kai yra įkeičiamas ne skolininkui faktiškai priklausantis turtas, nesant šio turto tikrojo savininko sutikimo, iš esmės prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias hipoteką ir sandorių negaliojimo pagrindus, bei proceso teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovė pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo AB SEB banko apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 800 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu. Kadangi šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą dydžio, yra pagrindas ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų patenkinti visa apimtimi (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AB SEB banko, į. k. 112021238, 800 Lt (aštuonis šimtus litų) ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.