Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. I. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo Z. I. nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams uždraudžiant lankytis nukentėjusiojo R. V. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) uždraudžiant tris mėnesius bendrauti su nukentėjusiuoju R. V., skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant keturių mėnesių terminą šiai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, uždraudžiant lankytis nukentėjusiosios M. V. gyvenamojoje (duomenys neskelbtini), uždraudžiant tris mėnesius bendrauti su nukentėjusiąja M. V., paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant keturių mėnesių terminą šiai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams uždraudžiant lankytis M. V. ir R. V. gyvenamosiose vietose (duomenys neskelbtini), uždraudžiant tris mėnesius bendrauti su M. V. ir R. V., paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant keturių mėnesių terminą šiai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendį, nutarta panaikinti. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Z. I. nuteista už tai, kad ji 2016 m. liepos 9 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini), R. V. gyvenamojo namo kieme, konflikto su dukterimi M. V. metu, tyčia trenkdama rankomis M. V. ne mažiau penkių kartų per skruostus, suimdama rankomis M. V. už kaklo ir ją smaugdama, perdrėksdama M. V. kaklą, ją sužalojo, padarydama odos nubrozdinimą kaklo dešinėje, tuo savo artimajam giminaičiui – savo dukteriai, nukentėjusiajai M. V. nežymiai sutrikdė sveikatą. Taip pat ji, toje pačioje vietoje, tęsdama nusikalstamus veiksmus, tyčia ranka trenkdama buvusiam sutuoktiniui R. V. ne mažiau dvidešimties kartų delnu per veidą, spirdama į kojas tyrimo nenustatytą smūgių kiekį, tuo nukentėjusiajam – buvusiam sutuoktiniui R. V. sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nukentėjusiosios M. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo

8. Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, t. y. nukentėjusiosios M. V., nukentėjusiojo R. V., liudytojo A. M. parodymais, protokolais – pareiškimais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2016-07-21 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kita bylos medžiaga nustatė, kad kaltinime nurodytu metu ir nurodytoje vietoje konflikto su M. V. metu, Z. I. tyčia rankomis ne mažiau kaip penkis kartus trenkė M. V. per skruostus, suėmė rankomis M. V. už kaklo ir ją smaugė, perdrėskė M. V. kaklą, ją sužalojo padarydama odos nubrozdinimą kaklo dešinėje pusėje, tuo savo artimajam giminaičiui – dukteriai M. V. nežymiai sutrikdė sveikatą. Nuteistoji kaltinimą pripažįsta iš dalies – sutinka su tuo, kad vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai M. V. per skruostą dėl to nežymiai sutrikdė jos sveikatą, tačiau nepripažįsta, jog M. V. sudavė daugiau negu vieną smūgį per skruostus, taip pat nepripažįsta, kad M. V. buvo suėmusi už kaklo ir ją smaugė. Be to, nuteistosios teigimu, ji smūgį per skruostą M. V. sudavė gindamasi – t. y. dėl to, kad konflikto tarp jos (Z. I.) ir M. V. metu M. V. jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, nepagrįstai reikalavo sumokėti jai pinigus, dėl to tokius jos veiksmus suvokė kaip grėsmę sau, psichologinį smurtą, išsigando ir intuityviai gindamasi, bet tikrai nesiekdama jai sukelti skausmo ar kūno sužalojimo, plaštaka sudavė per skruostą, tuo bandė sudrausminti M. V.. Nuteistoji mano, kad jos veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti M. V., o jos atlikti veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, kad už tai būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai nesivadovavo minėtais nuteistosios parodymais bei juos vertino kaip pasirinktą gynybos versiją nuo pareikšto kaltinimo, kadangi juos paneigia nukentėjusiųjų parodymai bei kita bylos medžiaga.

8.1. Iš nukentėjusiosios M. V. paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme matyti, kad ji nuosekliai teigė, jog konflikto su Z. I. metu, Z. I. pribėgo ir su delnu trenkė į veidą, sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius abiejomis rankomis. Tuomet ji (M. V.), gindamasi trenkė Z. I. atgal, o Z. I. sugriebė už jos kaklo ir pradėjo smaugti. Tuo metu prie jų pribėgo R. V. ir atitraukė Z. I. nuo jos (M. V.) (1 t., b. l. 1, 4, 151-153). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino nukentėjusysis R. V., kuris nuosekliai viso proceso metu teigė, kad konflikto tarp Z. I. ir M. V. metu Z. I. trenkė M. V. ne mažiau kaip penkis smūgius į veidą, o M. V., gindamasi, vieną kartą pirštų galais trenkė Z. I. į veidą. Tuomet Z. I. puolė M. V. už kaklo, smaugė, ir jis (R. V.) pribėgęs prie Z. I. ją atitraukė nuo M. V. (1 t., b. l. 16, 149-151). Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti minėtais nukentėjusiųjų parodymais, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, be to, juos pagrindžia ir objektyvūs bylos duomenys – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2016-07-21 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje M. V. konstatuoti sužalojimai – odos nubrozdinimas kaklo dešinėje; sužalojimas padarytas galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu; sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu; be to, šios išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, jog M. V. konstatuotas kairio skruosto srities sumušimas (1 t., b. l. 51). Taip pat nukentėjusiųjų parodymus iš dalies pagrindžia ir liudytojo A. M. parodymai. Liudytojas A. M. 2016-12-20 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad patvirtina 2016-07-11 apklausoje duotus parodymus, iš kurių matyti, kad jis nurodė, jog 2016-07-09 buvo pas R. V. ir matė kaip atvažiavo R. V. buvusi sutuoktinė Z. I., kuri iš karto nuėjo prie M. V., jos apsižodžiavo. Tuomet Z. I. trenkė M. V. per veidą. Ar Z. I. buvo sugriebusi M. V. už kaklo tiksliai nematė (1 t., b. l. 26, 155). Nors apeliantė teigia, kad teismas neturėjo remtis liudytojo A. M. parodymais, kadangi jie yra nepatikimi, melagingi, tokius parodymus A. M. davė paprašytas R. V., nes jie yra pažįstami, kartu dirbę, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai vadovavosi minėtais liudytojo parodymais. Kaip matyti, liudytojas A. M. buvo apklaustas praėjus dviem dienoms po įvykio - 2016-07-11, šiuos parodymus patvirtino 2016-12-20 teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad parodymus davė nieko neįtakotas, patvirtino, kad pas R. V. nedirbo, be to pripažino, kad Z. I. filmuotoje medžiagoje duoti jo parodymai buvo išgalvoti. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliantės teiginius dėl liudytojo A. M. parodymų nepatikimumo, jo parodymai esminėmis detalėmis sutampa su nukentėjusiųjų parodymais, prieštaravimų tarp jų nenustatyta, todėl apylinkės teismas juos įvertino tinkamai.

8.2. Aukščiau nurodytų duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai pakanka pripažinti, kad Z. I. konflikto su M. V. metu, rankomis ne mažiau kaip penkis kartus trenkė M. V. per skruostus, suėmė rankomis M. V. už kaklo ir ją smaugė, perdrėskė M. V. kaklą, ją sužalojo padarydama odos nubrozdinimą kaklo dešinėje pusėje, tuo M. V. nežymiai sutrikdė sveikatą. Kitų įrodymų, kurie paneigtų aukščiau nustatytas bylos aplinkybes ir sudarytų pagrindą daryti kitokią išvadą dėl Z. I. kaltės nežymiai sutrikdžius M. V. sveikatą, išskyrus nuteistosios parodymus, kurie, kaip jau minėta, paneigti aukščiau aptartais įrodymais, byloje nėra, jų nenurodė ir pati apeliantė.

8.3. Nors apeliantė savo atliktus veiksmus vertino kaip gynybą, nurodydama, kad konflikto metu M. V. necenzūrinių žodžių jos atžvilgiu vartojimą ir reikalavimą sumokėti jai pinigus, suvokė kaip grėsmę sau, psichologinį smurtą, išsigando ir intuityviai gindamasi, plaštaka sudavė M. V. per skruostą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei motyvuotai sprendė, kad nagrinėjamu atveju Z. I. veiksmai negali būti vertinami kaip gynyba. Iš bylos duomenų matyti, kad M. V. neatliko jokių veiksmų, nuo kurių Z. I. turėjo gintis naudodama fizinį smurtą. Priešingai, Z. I. atlikti veiksmai – pirmoji sudavė smūgį M. V. per veidą, vėliau sugriebė ją už kaklo ir smaugė, patvirtina, kad smurtas M. V. atžvilgiu buvo panaudotas ne gynybos, o puolimo tikslais. Jokių objektyvių aplinkybių nuteistajai gintis nuo M. V. naudojant fizinį smurtą nebuvo, o nuteistosios nurodytosios priežastys dėl M. V. įžeidžiančių žodžių jos atžvilgiu vartojimo, tokiomis nelaikytinos. Taip pat nuteistoji neneigė, kad pirmoji sudavė smūgį M. V., kaip nurodė, tokiu būdu siekė sudrausminti M. V., todėl pagrindo teigti, kad nuteistoji atliko neatsargius veiksmus, nėra, nes pats smūgių sudavimas laikytinas tyčiniu, o ne neatsargiu veiksmu. Nuteistoji tyčia suduodama smūgius ranka, sugriebusi už kaklo ir smaugusi, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo.

8.4. Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, į Z. I. atliktus veiksmus, suduotų smūgių skaičių, jų intensyvumą bei nukentėjusiajai kilusias pasekmes – konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, priešingai nei teigia apeliantė, tokia Z. I. atlikta veika yra pavojinga, todėl už ją pagrįstai bei teisingai buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė.

Dėl nukentėjusiojo R. V. fizinio skausmo sukėlimo

9. Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, t. y. nukentėjusiojo R. V., nukentėjusiosios M. V., liudytojo A. M. parodymais, protokolais – pareiškimais, VšĮ Biržų ligoninės 2016-12-27 pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir kita bylos medžiaga nustatė, kad kaltinime nurodytu metu ir nurodytoje vietoje Z. I., po fizinio smurto panaudojimo M. V. atžvilgiu, tyčia ranka trenkė R. V. ne mažiau dvidešimties kartu delnu per veidą, spyrė į kojas tyrimo metu nenustatytą smūgių kiekį, tuo nukentėjusiajam R. V. sukėlė fizinį skausmą. Nuteistoji savo kaltės dėl jai pareikšto kaltinimo nepripažino. Nurodė, kad, siekdama išsilaisvinti iš R. V., t. y. gindamasi, galėjo jį pastumti, tačiau tyčia jam jokių smūgių nei rankomis nei kojomis nesudavė, bei teigia priešingai, kad R. V. prieš ją naudojo fizinį smurtą (2 t., b. l. 24-26). Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai nesivadovavo minėtais nuteistosios parodymais bei juos vertino kaip pasirinktą gynybos versiją nuo pareikšto kaltinimo, kadangi juos paneigia nukentėjusiojo R. V., nukentėjusiosios M. V., liudytojo A. M. parodymai bei kita bylos medžiaga.

9.1. Iš nukentėjusiojo R. V. paaiškinimų duotų ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog po kilusio konflikto tarp Z. I. ir M. V., kuomet Z. I. pradėjo smaugti M. V., jis priėjo prie Z. I. ir sugriebęs ją atitraukė nuo M. V., Z. I. pradėjo muistytis, todėl jis užlaužė jai ranką ir vedė link jos automobilio. Z. I. delnais daužė jam per veidą, sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių, taip pat spardė jį kojomis, tuo sukeldama fizinį skausmą (1 t. b. l. 16, 34, 149-151). Šiuos nukentėjusiojo R. V. parodymus patvirtino nukentėjusioji R. V., kuri viso proceso metu nuosekliai teigė, kad po to, kai R. V. atitraukė Z. I. nuo jos (M. V.), Z. I. ištrūkusi iš R. V. rankų pradėjo R. V. daužyti, R. V. užlaužė Z. I. ranką ir nuvedė prie mašinos, kur Z. I. trankė R. V. rankomis per veidą ir spardė kojomis (1 t., b. l. 1, 4, 151-153). Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti minėtais nukentėjusiųjų parodymais, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, be to, juos pagrindžia ir objektyvūs bylos duomenys – VšĮ Biržų ligoninės 2016-12-27 pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad R. V. 2016-07-10, apie 00.30 val. kreipėsi į VšĮ Biržų ligoninės priėmimo skyrių dėl sumušimo. Diagnozė: kairės pusės skruosto ir lūpos nubrozdinimas (1 t., b. l. 165). Taip pat nukentėjusiųjų parodymus iš dalies pagrindžia ir liudytojo A. M. parodymai, kuriuos jis davė praėjus kelioms dienoms nuo įvykio - 2016-07-11, kuriuos jis patvirtino ir 2016-12-20 teisiamojo posėdžio metu, iš kurių matyti, kad jis nurodė, kad įvykio dieną – 2016-07-09 buvo pas R. V. ir matė kaip R. V. atitraukė Z. I. nuo M. V., Z. I. trenkė R. V. per veidą, paskui R. V. nuvedė Z. I. iki automobilio, ir matė kaip Z. I. trenkė R. I. per veidą (1 t., b. l. 26, 155).

9.2. Aukščiau nurodytų duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakanka pripažinti, kad Z. I. tyčia ranka trenkė R. V. ne mažiau dvidešimties kartu delnu per veidą, spyrė į kojas tyrimo metu nenustatytą smūgių kiekį, tuo nukentėjusiajam R. V. sukėlė fizinį skausmą. Kitų įrodymų, kurie paneigtų aukščiau nustatytas bylos aplinkybes ir sudarytų pagrindą daryti kitokias išvadas dėl Z. I. kaltės sukėlus R. V. fizinį skausmą, išskyrus nuteistosios parodymus, kurie, kaip jau minėta, paneigti aukščiau aptartais įrodymais, byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantė.

9.3. Apeliantė teisingai nurodo, kad teismas, asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, parodymus turi vertinti itin įdėmiai, atsargiai, įvertinti galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ar interesus, tačiau nagrinėjamu atveju, teigti, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų parodymus, kurie pasak apeliantės, yra melagingi ir jais siekiama nepagrįstai ją apkaltinti dėl priešiškų tarpusavio santykių, įvertino netinkamai, negalima. Kaip jau minėta, nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampantys detalėse tiek kartu, tiek atskirai, taip pat juos patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys – specialisto išvada, raštai iš medicinos įstaigos apie patirtus sužalojimus, liudytojo A. M. parodymai. Visus byloje esančius įrodymus sugretinus apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl Z. I. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors apeliantė teigia, kad įvykusio konflikto metu ji pati patyrė sužalojimus, kaip nurodo - galimai neteko dalies darbingumo, prašo įvertinti R. V. prieš ją atliktus veiksmus, dėl ko pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, nepagrįstai nepasisakė, tačiau atsakant į šiuos apeliantės skundo argumentus pažymima, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, byla buvo perduota nagrinėti dėl Z. I. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Be to, iš Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2016-09-30 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, jog buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Z. I. pareiškimą dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo ir tyrimas buvo nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, BK 28 straipsniu, nustačius, jog R. V. veikė būtinosios ginties ribose.

9.4. Apeliantė nurodo, kad R. V. atžvilgiu jos (Z. I.) atlikti veiksmai nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgiant dar į tai, kad veiksmai atlikti kilus abipusiam konfliktui, taip pat įvertinus jų tarpusavio konfliktinius santykius, kilusius padarinius, jai pačiai padarytus sužalojimus. Dėl šių aplinkybių, apeliantės manymu, baudžiamoji byla turėtų būti nutraukiama. Tačiau atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, į tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš žmogaus sveikatą, taip pat įvertinus Z. I. atliktus veiksmus - tyčia nukentėjusiajam suduota nemažai smūgių rankomis bei kojomis, jų intensyvumą, spręstina, jog priešingai, tokia Z. I. atlikta veika yra pavojinga, ir už ją pagrįstai buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iki įvykio tarp šalių buvę konfliktiniai santykiai, nesutarimai nešalina nuteistosios atsakomybės dėl atliktų veiksmų bei nekeičia jos veikos teisinės kvalifikacijos.

9.6. BPK (galiojusio iki 2017-10-01) 417 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.

9.7. Kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamu atveju byla buvo pradėta nagrinėti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau teismas, atnaujino įrodymų tyrimą ir proceso dalyvius informavo, kad nagrinėjamoje byloje galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje požymių. Kaip matyti, teismas laikėsi aukščiau paminėtų įstatymo (BPK 407 straipsnio 2 dalies) reikalavimų, teisiamojo posėdžio metu paklausė nukentėjusiojo R. V., ar šis nenori susitaikyti su Z. I., ar palaiko kaltinimą (b. l. 58, 2 tomas). R. V. atsisakius taikytis (b. l. 58, 2 tomas) ir kaltinimą palaikant, teismas teisingai, vadovaudamasis BPK 407 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą išnagrinėjo priimdamas nuosprendį.

9.8. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas aukščiau apeliantės paminėtų procesinių pažeidimų nepadarė.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

10.1. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje nenustatė Z. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

10.2. Nuteistoji teigia, kad teismas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, turėjo pripažinti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Teigia, kad ji pripažino sudavusi vieną smūgį nukentėjusiajai ir savo veiksmais nežymiai sutrikdžiusi nukentėjusiosios M. V. sveikatą, todėl mano, kad to pakako, tam, kad jos veiksmai būtų kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, dėl to turi būti pripažinta minėta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tačiau apylinkės teismas teisingai nurodė, kad dalinis kaltės pripažinimas ir gailėjimasis negali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji nepripažino visų esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių – t. y. pripažino tik tai, kad sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai M. V. per veidą, tačiau neigė, jog M. V. sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, neigė, jog buvo suėmusi nukentėjusiajai M. V. už kaklo, ją smaugė, kas nustatyta objektyviais aukščiau aptartais bylos įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės visos nusikalstamos veikos aplinkybės išaiškintos tik nukentėjusiųjų, liudytojo A. M. parodymais ir kitais rašytiniai bylos įrodymais. Kaip matyti, nuteistoji veiką pripažino tik iš dalies, viso proceso metu stengėsi sušvelninti savo padėtį, todėl visų paminėtų aplinkybių kontekste nėra teisinio pagrindo pripažinti nuteistosios atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

10.3. Taip pat byloje nėra pagrindo pripažinti ir kitas apeliantės prašomas nustatyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai) nustatomos tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus arba didelį susijaudinimą sukeliančius neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Apeliantė skunde BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą grindžia tuo, kad nukentėjusioji M. V. konflikto metu rodė jai nepagarbą, agresiją, vadino įžeidžiančiu žodžiu, nepagrįstai reikalavo mokėti pinigus už pasimatymą su anūku, ir tai, pasak apeliantės, yra provokuojantis elgesys, o M. V. neteisėtas reikalavimas įvykdyti kito asmens (M. V.) reikalavimą mokėti teismo priteistus pinigus, mainais už pasimatymus su anūku, jai žinant, kad ji (Z. I.) nėra skolinga M. V., sukėlė didelį jos susijaudinimą. Tačiau bylos duomenys nurodo, kad tarp Z. I. ir M. V. santykiai yra įtempti, jos jau kurį laiką nesutaria, konfliktuoja. Įvykio dieną tarp Z. I. ir M. V. įvyko konfliktas, kurio metu tiek Z. I., tiek M. V. viena kitos atžvilgiu išsakė priekaištų, nepasitenkinimų, užgaulių ir nemalonių žodžių. Atsižvelgus į tai, nėra teisinio pagrindo abipusio konflikto metu M. V. pasakytų žodžių vertinti kaip provokuojančio elgesio, arba neteisėtų veiksmų keliančių didelį susijaudinimą, kurie lėmė nusikalstamos veikos padarymą. Todėl įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nėra pagrindo nustatyti minėtų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skirtos bausmės

11. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti jos (Z. I.) nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nurodo, kad ji atitinka visas BK 40 straipsnyje numatytas laidavimo instituto taikymui keliamas sąlygas.

11.1. Pagal BK 40 straipsnį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar

pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju Z. I. negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką.

11.3. Kaip jau minėta aukščiau iš bylos duomenų nustatyta, kad Z. I. savo kaltę pripažino tik iš dalies - nepripažino visų esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių – neigė, jog M. V. sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, neigė, jog buvo suėmusi nukentėjusiajai M. V. už kaklo, pripažino sudavusi tik vieną smūgį, nusikalstama veika buvo atskleista nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga. Z. I. viso proceso metu stengėsi sušvelninti savo padėtį, savo veiksmus vertino kaip gynybą, prašė ją išteisinti, teigdama, kad jos atlikti veiksmai nėra pavojingi ir užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Taip pat įvertintina ir tai, kad iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Z. I. B. rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžiu nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį bauda 40 MGL (1506,40 eurų) dydžio, nuosprendis įsiteisėjęs 2017-06-13. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Z. I. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

11.4. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai Z. I. parinkdamas bausmės rūšį, nustatydamas jos trukmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistosios asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, todėl paskyrė teisingą tiek rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę.

Dėl atstovavimo išlaidų

12. Byloje pateiktas 2017 m. balandžio 11 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini), teisinių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad už atsiliepimo į Z. I. apeliacinį skundą surašymą nukentėjusysis R. V. advokato padėjėjai A. U. sumokėjo 100 Eur (2 t., b. l. 115). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nukentėjusysis patyrė išlaidas ir todėl yra pagrindas jo turėtas išlaidas dėl advokato padėjėjos paslaugų apeliaciniame procese nukentėjusiesiems pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistosios nukentėjusiojo naudai, todėl iš Z. I. priteistina 100 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam R. V. (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios Z. I. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios Z. I. nukentėjusiajam R. V. 100 Eur turėtų išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti.