Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės,

teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto, c papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų;

į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 8 d. teismo baudžiamąjį įsakymą bei juo įskaitytus laikotarpius.

R. M. pripažintas recidyvistu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir N. V., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Iš nuteistųjų R. M. ir N. V. solidariai Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 94,60 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. M. ir N. V. nuteisti už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupėje, tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą, o būtent: 2024 m. spalio 27 d., apie 13.25 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini) R. M., tyčia kumščiu suduodamas vieną smūgį M. B. į veidą, taip nukentėjusiajam M. B. padarė odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje – nežymų sveikatos sutrikdymą, M. B. nuo smūgio nukritus ant žemės, N. V. jam tyčia spirdamas vieną smūgį į dešinįjį šoną, taip padarė poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešiname šone – nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.1. Nuteistojo R. M. kaltė nėra įrodyta neabejotinais įrodymais, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso kodeksas, todėl vertina šį nuosprendį neteisingu ir nepagrįstu; teismo išvados grįstos prielaidomis, kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta neabejotinai, o kilus abejonėms jos turi būti vertinamos kaltinamojo naudai;

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, skundo argumentus, pripažįsta, jog Skundžiamame nuosprendyje išvada dėl nuteistojo R. M. kaltės, įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą, padaryta įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų, pirmosios instancijos teismo patikrintų įrodymų visumą ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik paties nuteistojo R. M. duotus parodymus, kuriais jis kategoriškai neigė savo kaltę, tačiau ir nukentėjusiojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų A. L., A. M., R. B., S. N., D. B. parodymus, juos gretino su tarnybiniuose pranešimuose, įvykio vietos, kitų objektų (pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų, Bendrojo pagalbos centro garso įrašų) ir daiktų apžiūrų protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, ištyrė baudžiamojoje byloje esančius paminėtus duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais, patvirtinančiais R. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo M. B. parodymais, jog jį sumušė R. M., kuris kumščiu sudavė į veidą vieną kartą ir N. V., kuris koja jam vieną kartą spyrė į dešinįjį šoną, nes nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, niekaip neprieštaravo kitiems bylos įrodymams. Nukentėjusysis M. B. 2024 m. spalio 30 d. po įvykio rašytame protokole – pareiškime (1 t. b. l. 8) parodė aplinkybes dėl prieš jį pavartoto smurto bei aiškiai įvardino tai padariusius asmenis – R. M., N. V.. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės atitiko jo 2024 m. spalio 27 d. asmens apžiūros protokole (1 t., b. l. 95-97), VšĮ (duomenys neskelbtini) 2024 m. spalio 27 d. medicinos dokumentų išraše fiksuotus duomenis apie jam nustatytus sužalojimus (1 t., b. l. 17). Be to, Bendrojo pagalbos centro fiksuotas nukentėjusiojo M. B. pranešimas apie jo sumušimą visiškai atitiko policijos pareigūnų kūno kamerų fiksuotus duomenis, policijos pareigūnų (A. M., A. L.) parodymus. Nors R. M. neigia kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo, tačiau ne tik prieš tai paminėti įrodymai, tačiau ir liudytojų S. N., R. B. parodymai sudaro nuoseklią nenutrūkstamą grandinę, leidžiančią tvirtinti, jog R. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl M. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo, o būtent: liudytojai S. N., R. B. vienodai parodė, kad M. B. jiems sakė, kad buvo sumuštas dviejų asmenų, taip pat nurodė aplinkybes, kur nuteistieji gyvena - vienas (duomenys neskelbtini), o kitas (duomenys neskelbtini). Nustatyta, jog R. M. gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) kaimas, N. V. – (duomenys neskelbtini) miestelis. Svarbu paminėti, jog S. N. ir R. B. M. B. aplinkybes dėl sumušimo parodė skirtingu laiku, o tai nurodo į nukentėjusiojo M. B. parodymų patikimumą. Nukentėjusiojo M. B. duoti parodymai bei jo paties nagrinėjamo įvykio metu vaizdo įrašuose užfiksuoti veiksmai (iš karto kreipėsi pagalbos ir kt.) tvirtina aplinkybes, kad prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas. Nors apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusiojo M. B. parodymai prieštaringi, o jų teisingumo patikrinti negalima, nes jis miręs, tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas nukentėjusiojo M. B. parodymai nuoseklūs, jų prieštaringumas kitiems bylos įrodymams nenustatytas. Be to, pirmosios instancijos teismas įvykdė visus proceso įstatymo reikalavimus ir, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, 2025 m. vasario 23 d. mirusio nukentėjusiojo K. B. parodymus, kuriuos jis davė 2024 m. spalio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 75), pagarsino. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-648/2021, 2K-12-511/2025, 2K-61-489/2025). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi juos tvirtina objektyvūs paminėti bylos įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina nukentėjusiojo M. B. parodymus kaip patikimus nuteistojo R. M. kaltę patvirtinančius įrodymus.

7. Nors nuteistasis R. M. apklausų metu, o taip pat ir apeliaciniu skundu savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis R. M. atliko jam inkriminuotus veiksmus prieš nukentėjusįjį R. B. Nuteistasis R. M. apklausos teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (3 t., b. l. 70) negalėjo tiksliai pasakyti, ar 2024 m. spalio 27 d. buvo (duomenys neskelbtini), tačiau kitas nuteistasis N. V. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2024 m. spalio 27 d. apie pietus, buvo kaltinime nurodytoje vietoje, parduotuvėje pirko cigarečių, buvo su R. M., atvažiavo automobiliu (2 t., b. l. 55, 3 t., b. l. 71). Kad nuteistieji įvykio metu prie parduotuvės atvyko su automobiliu parodė ne tik nukentėjusysis, tačiau ir liudytojas S. N. teisme teigė, kad matė, kaip nuo parduotuvės į (duomenys neskelbtini) pusę nuvažiavo automobilis (3 t., b. l. 74). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad nuteistasis R. M. kartu su N. V. padarė nukentėjusiajam M. B. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs sumuštas kitų asmenų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų nukentėjusiojo ar baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų siekį apkalbėti nuteistąjį R. M. ir todėl duoti neteisingus, nepagrįstai kaltinančius parodymus. Tokių aplinkybių nenurodė apeliantas, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas R. M. apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiojo M. B. jis nesumušė, vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir todėl atmeta.

Dėl nuteistajam R. M. paskirtos bausmės

8. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir turi būti švelninama. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistajam R. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta 60 parų arešto bausmė atitinka asmens padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam R. M. skirtinos bausmės rūšies, dydžio, įvertino BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kad naują nusikalstamą veiką neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, iš viso teisiamas 11 kartą, baustas administracine tvarka. Akivaizdu, kad nuteistasis R. M. nepadarė išvadų iš ankstesnių teistumų ir, būdamas laisvėje, daro nusikaltimus. Nuteistasis R. M. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas recidyvistu, o ši aplinkybė įvertinta kaip jo atsakomybę sunkinanti (nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina net dvi aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Baudžiamojoje byloje esantys nuteistąjį R. M. charakterizuojantys duomenys patvirtina, kad jis anksčiau teistas, turintis neišnykusius teistumus, neįvykdęs laisvės apribojimo bausmės pagal ankstesnius nuosprendžius (Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 20 d. nuosprendis, Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 8 d. baudžiamasis įsakymas). Be to, LITEKO duomenys nurodo, jog R. M. atžvilgiu Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmuose 2026 m. sausio 29 d. gauta nauja baudžiamoji byla (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje kaltinimas R. M. pareikštas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde prašoma bausmę švelninti, tačiau paminėtos nuteistąjį R. M. charakterizuojančios aplinkybės nėra pakankamos spręsti, kad nuteistajam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Nuteistojo asmenybė, o taip pat ir aplinkybės, kad jis naują nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusius teistumus, tai, kad nuteistasis pripažintas recidyvistu, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad nusikalstamos veikos vykdomos sistemingai, leidžia teigti, kad jam paskirta bausmė individualizuota tinkamai, yra proporcinga ne tik jo asmenybei, tačiau ir veikai.

9. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės individualizavimui reikšmingų duomenų visumą, daro išvadą, jog nuteistajam R. M. pagrįstai paskirta arešto bausmė, kuri savo trukme nėra aiškiai per griežta. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam R. M. paskirta bausmė buvo individualizuota netinkamai ar yra per griežta. Be to, už nusikalstamas veikas nuteistajam paskirtos bausmės buvo subendrintos laikantis BK numatytų bausmių bendrinimo taisyklių (BK 63 straipsnio 4 dalis, 9 dalis). Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. M. paskirtos bausmės.

10. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog R. M. paskirta bausmė vykdytina realiai, nes nėra pagrindo jos vykdymą atidėti (BK 75 straipsnio 5 dalis), kadangi aptartas nuteistojo R. M. elgesys patvirtina, jog teigiamų išvadų dėl savo elgesio jis nepadarė, demonstravo atsainų požiūrį į jo atžvilgiu vykusius baudžiamuosius procesus, lengvabūdišką požiūrį į jam skiriamus įpareigojimus ir draudimus. Nurodytos aplinkybės dėl praeityje nuteistojo R. M. padarytų nusikalstamų veikų, administracinių nusižengimų patvirtina, kad atidėjus nuteistajam R. M. paskirtos arešto bausmės vykdymą, tokia priemonė nebus veiksminga bausmės tikslams pasiekti (BK 41 straipsnio 2 dalis).

11. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

12. Byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. M. pagal 2025 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), išlaidų suma yra 100 Eur (3 t., b. l. 137-139). Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (100 Eur) baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo R. M. nepriteisti.