- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-28
- Bylos Nr.
- 1A-290-312-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-00551-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- L. B.
- Nukentėjusysis
- K. B., L. B.
- Advokatai
- Danguolė Elena Mikalauskaitė
- Kategorijos
Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-290/2014
Teisėja Rasa Paužaitė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00551-2013
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. (L. B.) gynėjos advokatės Danguolės Elenos Mikalauskaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 str. 1 d. (2013 m. balandžio 13 d. nusikalstama veika) ir nubaustas laisvės atėmimu trims mėnesiams.
Taip pat jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2013 m. balandžio 12 d. nusikalstama veika) ir nubaustas laisvės atėmimu trims mėnesiams.
Taip pat jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir L. B. paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš L. B. nukentėjusiojo K. B. naudai priteista 500,00 Lt ir nukentėjusiosios L. B. naudai priteista 2000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. B. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 12 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj. sav., sudavė ne mažiau dešimties smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajai L. B., po to paėmęs peilį, keikdamasis necenzūriniais žodžiais nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, dūrė peiliu pastarajai į kairės rankos delną bei jį sužalojo, o L. B. išbėgus iš namų, ją pasivijo ir pargriovė. Tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai L. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį pjautine paviršine žaizda kairės plaštakos delne, paveikus pjaunančių savybių turinčiu daiktu; muštine žaizda viršutinėje lūpoje, poodinėmis kraujosruvomis dešinėje rankoje ir pilvo sienoje.
Taip pat nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 13 d., po pietų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj. sav., sudavė nukentėjusiajai L. B. vieną smūgį ranka į viršutinės lūpos sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.
Taip pat nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 19 d., apie 08.00 val., prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sėdėdamas automobilyje „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pro iki pusės atidarytą vairuotojo pusės langą nukreipęs C kategorijos šaunamąjį ginklą „ALFA mod. 640“ Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusįjį K. B., šaukdamas, kad pastarąjį užmuš, tokiu būdu grasino nužudyti nukentėjusįjį K. B..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja advokatė Danguolė Elena Mikalauskaitė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendį ir L. B. išteisinti. Teismui nustačius, kad L. B. pripažintas kaltu pagrįstai, sumažinti jam paskirtą bausmę ir bausmės vykdymą atidėti bei sumažinti L. B. priteistos neturtinės žalos dydį, o K. B. pareikštą civilinį ieškinį atmesti.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų parodymai nenuoseklūs, neatitinka liudytojų parodymų. Nukentėjusioji L. B. teismo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. balandžio 12 d. atvažiavo su drauge, atsivežė alkoholio, nes L. B. negeria ir namuose alkoholio nebūna. Gėrė abi su drauge. L. B. supykęs ir ją sumušęs, bet nestipriai. Teigia, kad perskėlė lūpą, peiliu užkabino delną bei sudavė ne mažiau dešimties smūgių į įvairias kūno vietas. Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo metu apklausta V. B. parodė, kad namuose pas L. gėrė ji, L. ir jos sutuoktinis L. B.. Po to, L. vyras pradėjo L. keikti necenzūriniais žodžiais ir sudavė vieną kartą kumščiu į lūpą. Toliau jie vėl vartojo alkoholinius gėrimus ir jis vėl pradėjo L. keikti necenzūriniais žodžiais, ir vėl sudavė kumščiu į lūpą. Vėliau nuėjusi miegoti ir negirdėjusi, kad kitame kambaryje L. bartųsi su savo vyru. Taigi, liudytojos V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neatitinka nukentėjusios L. B. teisme duotiems parodymams. Be to, L. B. ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. balandžio 19 d. bei 2013 m. gegužės 16 d. duoti parodymai yra visiškai skirtingi, todėl yra pagrindo abejoti šių parodymų pagrįstumu. Pats L. B. kategoriškai neigia vartojęs smurtą prieš sutuoktinę L. B.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis paaiškino, kad 2013 m. balandžio 12 d. L. atvažiavo su drauge, atsivežė du butelius degtinės ir visą vakarą abi gėrė. Abi susiginčijo ir draugė pastūmė L. Sudužo uogienės stiklainis, L. nugriuvo ant stiklų ir susižalojo. Atsikėlę toliau gėrė ir rytojaus dieną, todėl jis draugę išvarė ir dėl to L. labai supyko.
L. B. taip pat nuteistas dėl to, kad 2013 m. balandžio 13 d., ranka sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai L. B. į viršutinę lūpą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Teismo posėdžio metu L. B. teigė, kad 2013 m. balandžio 13 d. L. B. jos į veidą nemušė, lūpa buvo sumušta iš vakaro. Nors teisme nukentėjusioji teigė, kad geriau viską prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, įvertinant nenuoseklius ir prieštaringus anksčiau duotus parodymus, mažai tikėtina, kad minėti parodymai yra tikslesni.
Teisme apklausta nukentėjusioji L. B. paaiškino, kad šaunamąjį ginklą į automobilį padėjo ji ir žinojo, kad ginklas be šovinių. Teismas pagrįstai nurodė, netgi darant prielaidą, kad kaltinamasis iš tiesų buvo nukreipęs ginklą į L. B. ir jai grasino, negalima daryti išvados, jog nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina. Dėl nuteisimo už grasinimą nužudyti, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad niekas iš liudytojų nėra matęs, kad L. B. būtų išsitraukęs ginklą ir per atidarytą langą kam nors juo grasinęs. L. B. parodė, kad jinai stovėjo per kelis žingsnius nuo automobilio, tačiau į K. B. nukreipto ginklo nematė ir grasinimo nepatvirtino. G. M. taip pat parodė, kad jis nematė, kad K. buvo grasinama ginklu. Liudytoja V. S. taip pat parodė, kad ji nematė, kad L. vyras L. B. turėtų ginklą ir, kiek žino, tą dieną dirbę kiti darbuotojai pas L. B. taip pat nematė ginklo. Matė, kad K. B. ir G. M., kurie anksčiau gyveno nakvynės namuose, buvo priėję prie automobilio ir kalbėjosi su automobilyje sėdinčiu L. vyru L. B.. Po to, G. su K. atėjo ir pasakė, kad L. B. turi ginklą. Tada jie iškvietė policiją, kuri greitai atvažiavo ir su L. B., L. B. bei K. B. išvažiavo.
Šalies argumentai
K. B. paaiškino, kad L. jam paskambino, jog ji jau Vilniuje, prie nakvynės namų ir prašė ateiti jai padėti, todėl jis atvyko. Tačiau kuo ir kaip jis jai turėtų ir galėtų padėti, nepaaiškino. L. perspėjusi, kad L. B. turi ginklą. Kuomet jis priėjo prie automobilio, L. B. išsitraukė ginklą iš striukės kišenės ir grasino nušauti. Į tai jis atsakė – „šauk“. Net ir darant prielaidą, kad buvo grasinama ginklu, akivaizdu, kad K. B. buvo žinoma, kad ginklas be šovinių, jis neišsigando ir neturėjo pagrindo manyti, kad grasinimas bus įvykdytas. L. B. ikiteisminio tyrimo metu taip pat aiškino, kad L. B. grasino jai ginklu, išsitraukęs iš striukės kišenės. Tuo tarpu, atvykę policijos pareigūnai ginklą rado padėtą tarp sėdynių. Tai duoda pagrindo manyti, kad tarp L. ir K. B. buvo išankstinis susitarimas. Pats L. B. neigia grasinęs ginklu ir neigia galėjęs sakyti policijos pareigūnams, jog po K. B. jam suduoto smūgio, jis išsitraukęs ginklą. Jo nuomone, policijos pareigūnai tai galėjo girdėti iš K. B.. L. B. paaiškino, kad atvykus policijos pareigūnams ir paaiškinus dėl ko jie pakviesti, jam pasidarė blogai su širdimi. Nusivežę jį į policijos komisariatą, pareigūnai iškvietė greitąją medicininę pagalbą ir jis buvo nuvežtas į ligoninę. Pareiškus įtarimus, L. B. taip pat neigė grasinęs ginklu. Taigi, nesant įrodymų, kad L. B. grasino ginklu K. B., šis epizodas iš kaltinimo turi būti šalinamas.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam nepagrįstai paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teismas neatsižvelgė į kaltinamojo amžių, jo sveikatos būklę, į tai, kad teisiamas pirmą kartą bei Lietuvos Respublikos BK 55 str. numatytas nuostatas, kad už nesunkų ir apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Šiuo atveju, pagal teisingumo ir protingumo kriterijus, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas. Be to, net jeigu bus nustatyta, kad L. B. padarė nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiems pinigų sumas neturtinei žalai atlyginti, neįvertino jų pačių netinkamo ir provokuojančio elgesio. L. B. neturtinei žalai atlyginti priteista suma mažintina. K. B. neturtinė žala nepriteistina, nes iš jo parodymų akivaizdžiai matyti, kad jis suprato, jog grasinimas nebus įvykdytas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009).
Kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2013 m. balandžio 12 d. veika) L. B. yra nuteistas nepagrįstai. Nors jis viso proceso metu neigė naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją L. B., byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai paneigia šiuos teiginius.
Apklausiama pirmosios instancijos teisme dėl 2013 m. balandžio 12 d. epizodo, L. B. parodė, kad balandžio 12 dieną, apie 09.00 val., atvažiavo į namus pas vyrą L. B. kartu su drauge iš nakvynės namų. Parsivežė su savimi alkoholio. L. B. negeria ir namuose alkoholio nelaiko. Ji gėrė su drauge. Vyras buvo ant jos supykęs. Jis nenorėjo gyventi atskirai. Negalėjo jai atleisti, kad išvažiavo ir jį paliko. Ji įsidarbino, nes turėjo skolų. Gyvendama kaime, dirbti negalėtų. L. B. nemėgsta, kai ji geria. Susipyko ir jis ją sumušė, bet nestipriai. Praskėlė lūpą ir su peiliu užkabino delną. Mušė su kumščiais visą kūną. Sudavė daugiau dešimties smūgių į įvairias kūno vietas. Nemušė per veidą, kad nesimatytų, tačiau į veidą irgi pataikė. Jis turi įprotį imti peilį į rankas. Ji norėjo atstumti tą peilį ir užkabino.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. B. parodė, kad 2013 m. balandžio 12 d., L. B. namuose jie, t. y. V. B., L. ir jos vyras vartojo alkoholinius gėrimus. Daugiau namuose nieko nebuvo, tik jie trise. Po to, L. vyras pradėjo L. keikti necenzūriniais žodžiais ir staiga sudavė jai vieną kartą kumščiu į lupą. Po smūgio, L. vyras trumpam aprimo, todėl jie toliau sėdėjo prie stalo ir vartojo alkoholinius gėrimus. Po to, L. vyras vėl pradėjo L. keikti necenzūriniais žodžiais ir vėl sudavė jai kumščiu vieną smūgį į lūpą. Po smūgio jis aprimo. L. neprovokavo savo vyro, ji kaip tik bandė jį raminti. V. B. nežino, kodėl jis ją mušė. Po kažkiek laiko ji pasakė L., kad nori jau miegoti. Su L. nuėjo į kitą kambarį, kur ji V. B. paklojo lovą. Po to iš kambario išėjo L., o V. B. nuėjo miegoti. Kai ji miegojo ji negirdėjo, kad kitame kambaryje L. bartųsi su savo vyru. Taigi, tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojos V. B. parodymai įrodo, kad tarp L. B. ir L. B. 2013 m. balandžio 12 d. vyko konfliktas, kurio metu pastarasis naudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Nors liudytoja savo parodymuose patvirtino mačiusi tik kaip nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai į lūpą, tačiau likusius nukentėjusiosios parodymus visiškai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 86-87) ir joje nustatytų sužalojimų, padarytų L. B. pobūdis. Iš minėtos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusioji, nurodydama įvykio aplinkybės, paaiškino, kad 2013 m. balandžio 19 d., apie 08.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, L. B. grasino jai ginklu bei susidorojimu, taip pat 2013 m. balandžio 12 d., apie 21.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj., sutuoktinis kojomis spardė į įvairias kūno vietas, peiliu sužalojo kairį delną. Išvadoje taip pat nustatyta, jog L. B. padaryta pjautinė paviršinė žaizda kairės plaštakos delne, paveikus pjaunančiu savybių turinčiu daiktu; muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje ir pilvo sienoje, paveikus kietais bukais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Kraujosruvos dešinėje rankoje būdingos suspaudimui pirštais, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje galėjo atsirasti nuo smūgio sudavimo. Sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai nebūdingi savęs sužalojimui. Sužalojimai padaryti penkiais trauminiais poveikiais. Akcentuotina ir tai, kad L. B. kairio delno centinėje užfiksuota 1 cm ilgio lygiais kraštais gyjanti paviršinė žaizda (t. 1, b. l. 86-87), o tokio pobūdžio sužalojimas nebūdingas asmeniui atsirėmus į sudužusio uogienės stiklainio šukes. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai dėl 2013 m. balandžio 12 d. veikos buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina rašytinė bylos medžiaga, todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo. Be to, tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis nurodė, kad iki 2013 m. balandžio 19 d. visą laiką ji buvo namuose pas L. B., taigi, nėra jokios abejonės dėl to, kad L. B. galėjo būti sužalota kur nors kitur, o ne buvimo pas sutuoktinį metu. Akcentuotina ir tai, kad 2013 m. gegužės 16 d. nukentėjusioji tik papildė savo 2013 m. balandžio 19 d. duotus parodymus, vėliau savo parodymus dėl 2013 m. balandžio 12 d. epizodo patvirtino pirmosios instancijos teisme, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymus, kad jos vyras L. B. nuolat prieš ją smurtaudavo, teismo posėdyje patvirtino nukentėjusysis K. B. bei liudytoja V. S.. Taip pat iš bylos medžiagoje esančių Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. nuosprendžio (t. 1, b. l. 131-135) ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties (t. 1, b. l. 136-139) matyti, kad L. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. dėl nusikalstamos veikos, padarytos L. B. atžvilgiu, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendis panaikintas, o byla perduota prokurorui. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl L. B. kaltės 2013 m. balandžio 12 d. padarius Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl šioje dalyje nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu bei paliekamas nepakeistu.
Vis dėlto, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl L. B. kaltės 2013 m. balandžio 13 d. padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., t. y. kad jis 2013 m. balandžio 13 d., po pietų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj. sav., sudavė nukentėjusiajai L. B. vieną smūgį ranka į viršutinę lūpą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Pažymėtina, kad nukentėjusioji, kuri yra vienintelė ir tiesioginė minėtos nusikalstamos veikos liudytoja, viso proceso metu dėl šio epizodo davė prieštaringus parodymus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. balandžio 19 d. (t. 1, b. l. 17-18), nukentėjusioji teigė, kad tiksliai neatsimena, bet gali būti, jog 2013 m. balandžio 13 d. ji paskambino iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio numerio neatsimena, į „(duomenys neskelbtini)“ nakvynės namus ir papasakojo socialinei darbuotojai vardu Violeta, kad vakar buvo sumušta. Taip pat papasakojo, kad sutuoktinis be jos žinios paėmė jos piniginę, kurioje buvo banko kortelė, į kurią buvo pervesti pinigai iš buvusios darbovietės, taip pat piniginėje buvo kortelės PIN kodas, ir kažkur išvyko, ir taip pat, išvykdamas užrakino ją savo namuose, kad ji neištrūktų. Kai ji kalbėjo telefonu, sutuoktinis tai pastebėjo ir atėmė telefoną, kad ji neišsikviestų pagalbos bei dar sudavė smūgį ranka į viršutinę lūpą. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. birželio 5 d. (t. 1, b. l. 24-25), nukentėjusioji teigė, kad 2013 m. balandžio 13 d., po pietų, tikslios valandos neprisimena, kai kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, sutuoktinis L. B. atėmė jį ir ranka sudavė jai vieną kartą į viršutinę lūpą. Dėl šio smūgio ji pajuto tik fizinį skausmą. Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, kad balandžio 13 d., iš ryto, sutuoktinis išvijo jos draugę iš namų, o po pietų vėl susipyko dėl draugės. L. B. bandė nuraminti ją smūgiais. Mušė į nugarą. Per veidą jau nemušė, tik keikėsi. Tiksliai nepamena kada, L. B. jai sudavė į lūpą, gal balandžio 12 d. Apklausiama pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji nenurodė ir aplinkybių apie skambutį socialinei darbuotojai, ką ikiteisminio tyrimo metu ji įvardijo kaip konflikto priežastį. Akcentuotina, kad liudytoja V. S., nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiama pirmosios instancijos teisme nepatvirtino L. B. parodymų, kad 2013 m. balandžio 13 d. ji skambino į „(duomenys neskelbtini)“ nakvynės namus ir su ja kalbėjo. Bylos medžiagoje nėra surinkta jokios rašytinės medžiagos, kuri patvirtintų minėtas aplinkybes. Taigi, nors nukentėjusioji dėl 2013 m. balandžio 13 d. epizodo prašė vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, konstatuotina, kad jie buvo prieštaringi viso proceso metu. Jų nepatvirtino nei kiti liudytojai, nei rašytinė bylos medžiaga. Nuteistasis L. B. viso proceso metu neigė 2013 m. balandžio 13 d. smurtavęs prieš nukentėjusiąją. Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, jog L. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose esančių prieštaravimų pašalinti galimybės nėra, todėl L. B. išteisintinas dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2013 m. balandžio 13 d. epizodas) padarymo.
Kolegija nepritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad L. B. 2013 m. balandžio 19 d., apie 08.00 val., prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sėdėdamas automobilyje „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pro iki pusės atidarytą vairuotojo pusės langą nukreipęs C kategorijos šaunamąjį ginklą „ALFA mod. 640“ Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusįjį K. B., šaukdamas, kad pastarąjį užmuš, tokiu būdu grasino jį nužudyti, taigi, padarė Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad L. B. parodymai apie šaunamojo ginklo suradimo jo automobilyje aplinkybes yra prieštaringi ir, kad jis grasino C kategorijos ginklu nukentėjusiajam K. B.. Šias aplinkybes patvirtina policijos pareigūnų R. R. ir R. K. parodymai bei byloje esantys 2013 m. balandžio 19 d. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuotas nuteistojo paaiškinimas, kad su savo žmona atvažiavo į nakvynės namus pasiimti daiktų, o iš ten išėjo žmonos draugas K. B. ir sudavė jam į veidą, todėl jis pagrasino ginklu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis žinojo apie jo žmoną ir K. B. siejančius ryšius, nebuvo su juo visiškai nepažįstamas.
Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neanalizavo L. B. įvykdyto grasinimo ginklu motyvų, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykių, aplinkybių, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Iš paties nukentėjusiojo K. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis yra L. B. draugas Ji dažnai pas jį nakvoja. Ji 2013 m. balandžio 19 d. irgi pas jį nakvojo. 2013 m. balandžio 12 d., tikslios valandos neprisimena, jam L. B. paskambino ir pasakė, kad ją sumušė vyras, sudavė į pilvą, lūpą, sudaužė ir išmušė priekinius dantis, kad su ginklu ją gąsdina. Jis jai pasakė, kad ji kokiu nors būdu atvažiuotų į Vilnių, tačiau 2013 m. balandžio 12 d. ji neatvažiavo. 2013 m. balandžio 18 d., vakare, jis paskambino L. vyrui L. B. ir pasakė, kad atvažiuotų į Vilnių, į nakvynės namus „(duomenys neskelbtini)“ ir pasiimtų L. daiktus, nes kitaip jos daiktai bus išmesti. Jis sugalvojo taip sumeluoti L. B. tik tam, kad jis ją atvežtų į Vilnių, kad ji galėtų pabėgti. 2013 m. balandžio 19 d. jam būnant namuose, (duomenys neskelbtini), Vilnius, ryte, tikslios valandos neprisimena, paskambino L. B. ir pasakė, kad ji yra Vilniuje, prie nakvynės namų „(duomenys neskelbtini)“, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paprašė, kad jis ateitų ir jai padėtų, kad jos vyras jos neišsivežtų. Jis atėjo prie minėtų nakvynės namų „(duomenys neskelbtini)“. L. vyras L. B. sėdėjo savo automobilyje „Volkswagen Scharan“, pilkos spalvos, o L. stovėjo prie vairuotojo lango. Kai atėjo, jis nematė, kad L. B. būtų nukreipęs ginklą į L. Tuo metu L. pasakė, kad jos vyras L. B. neatiduota jai automobilyje esančių jos daiktų, paso, mobiliojo ryšio telefono „Samsung“, juodos spalvos su raudona juostele aplink telefoną, kuris yra K. B. L. prie automobilio jam sakė, kad su savo vyru važiuoti nenori, nes jis ją žemina necenzūriniais žodžiais, muša. Jis tada priėjo prie vairuotojo durelių ir paklausė L. B., kodėl jis taip elgiasi. Tada šis jam trenkė automobilio vairuotojo durelėmis, kad jis atsitrauktų. Po to, pastarasis iš savo striukės dešinės pusės kišenės išsitraukė ginklą, kurį nukreipė į K. B. ir šaukė, kad jį užmuš, kad jis nelįstų į jų šeimyninį gyvenimą. L. B. laikė ginklą nukreipęs į jį apie vieną minutę. Jis L. B. neįžeidinėjo, mandagiai šnekėjo ir jo nemušė. Po to, kai atėjo jo pažįstamas G., L. B. ginklą įdėjo atgal į kišenę. Kai atėjo G., jis jam pasakė, kad jis nelįstų į jų šeimyninį gyvenimą. Tada K. B. nuėjo į nakvynės namus „(duomenys neskelbtini)“ ir pasakė socialiniams darbuotojams, kad kviestų policiją. Tuo metu L. ir G. liko stovėti prie minėto automobilio ir šnekėjo su jame sėdinčiu L. B.. Po to, atvažiavo policija ir jį, L. B. ir L. B. pristatė į Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą (t. 1, b. l. 30-31).
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis K. B. nenurodė, kad būtų išsigandęs išsakytų grasinimų, kad būtų manęs, jog jie bus realiai įgyvendinti. Be to, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis nurodė jau šiek tiek kitokias aplinkybes, nei ikiteisminio tyrimo metu, nes teigė, kad balandžio 18 d. jam paskambino L. B., kuri buvo su savo vyru. Pasakė, kad jos vyras ją užgaulioja ir muša, neleidžia niekur išeiti ir paklausė, ar galės jai padėti, nes ji paprašys vyro, kad kitą dieną atvažiuotų sau ja į Vilnių iš nakvynės namų pasiimti daiktų. Jis atsakė, kad spręs pagal situaciją. Pagal L. pasakojimą, ji niekaip negalėjo išeiti iš vyro namų. L. kažkaip vyrą įkalbėjo, kad atvažiuotų į nakvynės namus. Balandžio 19 d. ryte, L. paskambino ir pasakė, kad yra Vilniuje, prie nakvynės namų ir paprašė pagalbos. Sakė, kad nenori grįžti pas vyrą. L. paprašytas priėjo prie automobilio. Priėjęs pamatė, kad L. stovi ir verkia, o jos vyras sėdi automobilyje, atsidaręs vairuotojo pusės langą. L. stovėjo šone ir sakė, kad neitų, nei jis turi ginklą. L. B. sėdėjo prie vairo ir keiksmažodžiais šaukė ant L. Nematė, ar į L. buvo nukreiptas ginklas. Priėjęs prie automobilio paklausė, kodėl muša savo žmoną. Jis L. B. netrenkė, nes pastarasis buvo gerokai už jį vyresnis. L. B. iš striukės dešinės kišenės išsitraukė ginklą ir prikišo jam prie galvos. Nustebo, nors L. buvo perspėjusi, kad jis turi ginklą. Jis pasakė, kad šautų. Tada L. B. pradėjo šaukti ant jo visokiais žodžiais, grasinti, kad užmuš. L. B. jo nepažinojo, nes jie yra kalbėję tik telefonu. L. stovėjo per penkis žingsnius nuo mašinos. Tuomet jis nuėjo į nakvynės namus ir pasakė socialinei darbuotojai, jog L. B. turi ginklą. Nežinojo, ar ginkle buvo šovinių. Tai labai jį paveikė, dėl to reikėjo eiti pas gydytojus. L. B. turėjo jo telefono numerį. Jis skambindavo ir sakydavo, kad jis nuviliojo L. Stovėjo prie įėjimo į nakvynės namus, kol atvažiavo policijos pareigūnai. Neatsimena, kur tuo metu buvo L.
Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, jie yra prieštaringi. Nukentėjusysis iš pradžių teigė, kad tai jis skambino L. B., vėliau, kad tik L. B. jam skambino ir prašė pagalbos. L. B., duodama parodymus teisme nurodė, jog ginklą į L. B. automobilį įdėjo ji pati, kad žinojo, jog jis neužtaisytas, K. B. įspėjo, kad L. B. turi ginklą. Akcentuotina, kad net ir žinodamas šią aplinkybę, jis vis tiek ėjo prie L. B. automobilio pasikalbėti. Nors pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad jis norėjo padėti L. B., tačiau, kaip matyti iš pokalbio su L. B. turinio, jis tik siekė papriekaištauti jam dėl to, kad muša savo žmoną, o ne ją apginti nuo grasinimo. Be to, nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai leidžia spręsti, jog pokalbio tikslas buvo dar ir atgauti L. B. daiktus, tarp kurių buvo K. B. mobilusis telefonas. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad L. B. prikišo jam ginklą prie galvos, nors ikiteisminio tyrimo metu, teigė, jog ginklas buvo tik nukreiptas į jį. Be to, reaguodamas į demonstruojamą ginklą, nukentėjusysis pats pasakė „šauk“. K. B. taip pat nurodė, kad pamatęs ginklą nustebo, tačiau ne kad išsigando. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, jog nukentėjusysis išsigando grasinimo ginklu ar manė, jog toks grasinimas gali būti realiai įgyvendintas. Juo labiau, kad teiginiai apie tai, jog nukentėjusįjį šis įvykis labai paveikė, neva dėl to jis turėjo gydytis, atsirado tik jam duodant parodymus pirmosios instancijos teisme. Jokių tai patvirtinančių dokumentų teismui nebuvo pateikta. Esant nurodytų aplinkybių visumai, L. B. išteisintinas dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. padarymo.
Kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Kolegijai pripažinus, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., K. B. civilinis ieškinys atmestinas. Be to, iš dviejų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų, pasitvirtinus tik vienai iš jų, L. B. priteistas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 1200,00 Lt.
Lietuvos Respublikos BK 55 str. pasakyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Minėtame straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui, pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti straipsnio sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį. Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, visų pirma, turėjo apsvarstyti galimybę skirti jam straipsnio sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau to tinkamai padaryta nebuvo. Kaltinamojo asmenybė nėra neigiamai charakterizuojama - L. B. garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, senatvės pensininkas, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, 2013 m. balandžio 19 d. gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 106-129), jog teismo psichiatrijos ekspertizę skirti netikslinga. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bylą nagrinėjęs teismas nenustatė. Tai, jog po nusikaltimo padarymo jis nepripažįsta savo elgesio pavojingumo ir savotiškai neigia vykstantį procesą, negali būti laikoma pagrindu skirti jam laisvės atėmimo bausmę, kadangi tokia yra nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija. Be to, atsižvelgtina ir į tai, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pasitvirtino tik viena, tyčinė, nesunkių nusikalstamų veikų kategorijai priskiriama veika, t. y. kad nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš savo žmoną 2013 m. balandžio 12 d. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta nuteistajam paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos vertinimu, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. padarymą L. B. skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 d. 329 str. 1 p.,
nusprendžia:
L. B. (L. B.) gynėjos advokatės Danguolės Elenos Mikalauskaitės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendį dalyje dėl L. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2013 m. balandžio 13 d. epizodas) ir 145 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
L. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2013 m. balandžio 13 d. epizodas) išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Jį taip pat išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
L. B., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2013 m. balandžio 12 d. epizodas), paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 06.00 iki 22.00 val. ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Priteisti iš L. B. L. B. naudai 1200,00 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje L. B. civilinį ieškinį atmesti. K. B. civilinį ieškinį atmesti.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.