Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių;

S. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

M. G. – T. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštas civilinis ieškinys dalyje, susijusioje su išmokomis S. S., paliktas nenagrinėtas, o kitoje dalyje, susijusioje su M. G. – T., atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. buvo kaltinamas tuo, kad iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, nurodant tokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. S. G. nuo 2005-11-09 iki 2009-07-02 būdamas UAB ,,T“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, būdamas atsakingas už UAB ,,T“ veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pažeisdamas 2000 m. liepos 13 d. LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio ,,Bendrovės organai“ 8 dalies nuostatas, kad ,,Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“ bei uždarosios akcinės bendrovės ,,T“ Įstatų 5 straipsnio nuostatą, kad ,,Bendrovės organai turi veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų ir vadovautis bendrovės įstatais“, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad ,,visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais,“ turėdamas teisę valdyti UAB ,,T“ pinigines lėšas nepagrįstai 2009 m. birželio 30 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 93 S. S. išmokėjo 15 311,16 Lt ,,antišlaidžių“.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas teisę valdyti UAB ,,T“ pinigines lėšas, nepagrįstai 2009 m. birželio 30 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 09/03/09 S. S. išmokėjo 15 000 Lt.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, be nurodytų teisės ir norminių aktų pažeidžiant ir LRV 2003-05-27 nutarimo Nr. 650 ,,Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 ir 6 str. reikalavimus, numatančius, kas ir kaip įskaitoma į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį (nes tai, remiantis LR Darbo kodekso 140 str., buvo pagrindas apskaičiuojant išeitinę išmoką), UAB ,,T“ darbuotojai S. S. nepagrįstai priskaičiavo 85 756,47 Lt išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, t.y. 82 158,32 Lt daugiau nei priklausė, ir 2009 m. liepos 1 d. išmokėjo 65 174, 92 Lt, t.y. 62 440,32 Lt daugiau nei priklausė (priklausė – 2 734,60 Lt) išmokėti, t.y. nepagrįstai ir neteisėtai išmokėjo 62 440, 32 Lt.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, būdamas iš anksto susitaręs su M. G.-T. ir žinodamas, kad M. G.-T. jokių realių funkcijų pagal 2008-08-22 darbo sutartį Nr. 67 įmonėje neatliks, fiktyvių darbo santykių pagrindu imituodamas UAB „T“ atsiskaitymą pagal darbo sutartį su M. G.-T. nuo 2008-08-25 iki 2009-01-31 priskaičiavo 38 850, 00 Lt darbo užmokesčio (tame tarpe 1 609,50 Lt socialinio draudimo įmokų) ir 12 035,73 Lt socialinio draudimo įmokų, iš viso priskaičiuodamas 50 885,73 Lt, iš jų laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-02-10 išmokėdamas iš UAB ,,T“ kasos M. G.-T. pagal 2008-09-04 kasos išlaidų orderį Nr. 30 – 1350, 50 Lt, 2008-10-08 kasos išlaidų orderį Nr. 31- 5482,64 Lt, 2008-11-06 kasos išlaidų orderį Nr.33 – 5482,64 Lt, 2008-12-08 kasos išlaidų orderį Nr. 36- 5482,64 Lt, 2009-01-07 kasos išlaidų orderį Nr. 73- 6075,50 Lt, 2009-02-10 kasos išlaidų orderį Nr. 78 – 5631,50 Lt, iš viso 29 505,42 Lt, ir laikotarpiu nuo 2008-09-24 iki 2009-02-10 VSDFV pervesdamas 13 645,23 Lt (1609,50 + 12 035,73 Lt) nepagrįstai iššvaistė 43 150, 65 Lt (29 505, 42 Lt+13 645,23 Lt).

Tokiu būdu S. G. buvo kaltinamas, jog tyčia bendros tęstinės veikos metu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės 155 620, 13 Lt UAB ,,T“ priklausiusį turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje.

S. G. buvo kaltinamas ir tuo, kad apgaulingai tvarkė UAB ,,T“ buhalterinę apskaitą, t.y., kad jis, nuo 2005-11-09 iki 2009-07-02 būdamas UAB ,,T“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostata, kad ,,už apskaitos organizavimą, pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB,, T“, pažeisdamas 2000 m. liepos 13 d. LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio ,,Bendrovės organai“ 8 dalies nuostatas, kad ,,Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, bei uždarosios akcinės bendrovės ,,T“ Įstatų 5 straipsnio nuostata, kad ,,Bendrovės organai turi veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų ir vadovautis bendrovės įstatais“, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ 3 ir 6 straipsnio reikalavimus, numatančius, kas įskaitoma į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį:

- neišsaugojo UAB ,,T“ akcininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų apskaitos;

-UAB ,,T“ nepagrįstai S. S. priskaičiavo 82158,32 Lt didesnę išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas nei priklausė priskaičiuoti;

- 2009 m. birželio 30 d. nepagrįstai S. S. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 93 išmokėjo 15 311,16 Lt ,,antišlaidžių“;

- nepagrindė 2009 m. kovo 9 d. sudarytos Autorinio užsakymo sutarties Nr. 08/03/09 pagrindu išmokėtos 15 000, 00 Lt apskaitos dokumentais, patvirtinančiais, kad S. S. įvykdė sutartyje numatytas sąlygas;

- nepagrindė 2009 m. vasario 6 d. sudarytos Autorinio užsakymo sutarties Nr. 09/02/06 pagrindu išmokėtos 26 000,00 Lt apskaitos dokumentais, patvirtinančiais, kad S. S. įvykdė sutartyje numatytas sąlygas;

- būdamas iš anksto susitaręs su M. G.-T. ir žinodamas, kad M. G.-T. jokių realių funkcijų pagal 2008-08-22 darbo sutartį Nr. 67 įmonėje neatliks, fiktyvių darbo santykių pagrindu imituodamas UAB „T“ atsiskaitymą pagal darbo sutartį su M. G.-T. nuo 2008-08-25 iki 2009-01-31 priskaičiavo 38 850, 00 Lt darbo užmokesčio (tame tarpe 1 609,50 Lt socialinio draudimo įmokų) ir 12 035,73 Lt socialinio draudimo įmokų, iš viso priskaičiuodamas 50 885,73 Lt, iš jų laikotarpiu nuo 2008-09-04 iki 2009-02-10 išmokėdamas iš UAB ,,T“ kasos M. G.-T. pagal 2008-09-04 kasos išlaidų orderį Nr. 30 – 1350, 50 Lt, 2008-10-08 kasos išlaidų orderį Nr. 31- 5482,64 Lt, 2008-11-06 kasos išlaidų orderį Nr.33 – 5482,64 Lt, 2008-12-08 kasos išlaidų orderį Nr. 36- 5482,64 Lt, 2009-01-07 kasos išlaidų orderį Nr. 73- 6075,50 Lt, 2009-02-10 kasos išlaidų orderį Nr. 78 – 5631,50 Lt, iš viso 29 505,42 Lt, ir laikotarpiu nuo 2008-09-24 iki 2009-02-10 VSDFV pervesdamas 13 645,23 Lt;

- UAB ,,A“ buhalterei, tvarkančiai UAB ,,T“ buhalterinę apskaitą, pateikė 2008-07-25 PVM sąskaitą faktūrą TG Nr. 00382, kurioje buvo užfiksuota jam žinoma tikrovės neatitinkanti operacija, jog pirkėjui AB ,,B“ suteikė paslaugų už 1 101 557,14 Lt, kurią ji nežinodama, kad 2008-07-25 PVM sąskaita faktūra TG Nr. 00382 netikra, įtraukė į apskaitą ,,Didžioji knyga“ (nuo 2008-07-01 iki 2008-07-31) sąskaitą Nr. 2411 ,,Pirkėjai 1 gr.“ ir sąskaitą Nr. 4484 ,,Mokėtinas PVM“, po ko neturėdamas pagrindo, išrašė 2008-07-31 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą TG Nr. 00578 1 101 557,14 Lt, sumai išrašytą AB ,,B“, kurią, UAB ,,T“ buhalterinę apskaitą tvarkanti UAB ,,A“ buhalterė, nežinodama, kad pateikta PVM sąskaita faktūra 2008-07-31 kreditinė PVM sąskaita faktūra TG Nr. 00578 netikra, įtraukė į UAB ,,T“ apskaitą ,,Didžioji knyga“ (nuo 2008-07-01 iki 2008-07-31) sąskaitą Nr. 2411 ,,Pirkėjai 1 gr.“ ir sąskaitą Nr. 4484 ,,Mokėtinas PVM“, tuo anuliuodama netikros 2008-07-25 PVM sąskaitos faktūros TG Nr. 00382 duomenis,

Dėl išvardintų priežasčių laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-07-02 negalima iš dalies nustatyti uždarosios akcinės bendrovės ,,T“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šie S. G. veiksmai buvo kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį.

S. G. buvo kaltinamas ir tuo, kad veikdamas su M. G.-T. bendrininkų grupėje, apgaule M. G.-T. naudai įgijo svetimą turtą bei pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, nes laikotarpiu nuo 2008-08-22 iki 2009-07-13 jie (S. G. bei M. G.-T.), veikdami bendrininkų grupe ir žinodami, kad M. G.-T. darbo sutarties sudarymo momentu yra nėščia ir gali gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, tarpusavyje susitarė apgaule, sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo srityje, gaminant dokumentus bei juos panaudojant tyčia M. G.-T. naudai įgyti svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės pašalpą ir tai realizavo, dėl ko padaryta žala Valstybinio socialinio draudimo fondui: konkrečiau – S. G., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą, būdamas nuo 2005-11-09 UAB „T“ direktoriumi, turėdamas bendrą su M. G.-T. tikslą sukčiauti valstybinio socialinio draudimo motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo srityje, veikdamas išankstine tyčia, žinodamas, kad M. G.-T. gali įgyti teisę į motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas bei kaip savarankiškai dirbanti advokato padėjėja nėra draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, dėl ko, neįsidarbindama UAB „T“ neturėtų teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą, susitarė su M. G.-T., kad pastarąją fiktyviai įdarbins savo vadovaujamoje UAB „T“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini). Po to nenustatytu laiku ir vietoje S. G., veikdamas kaip UAB „T“ direktorius, ir M. G.-T. pasirašė 2008-08-22 darbo sutartį Nr. 67 (taip tuo pačiu pagaminant šį dokumentą), kurioje sąmoningai nurodė žinomai neteisingus duomenis apie M. G.-T. įdarbinimą UAB „T“ direktoriaus pavaduotoja, dirbant 8 val. per dieną, 5 darbo dienas per savaitę, bei sutartą darbo užmokestį – 7 400 Lt per mėnesį, iš anksto žinodami, kad M. G.-T. realiai UAB „T“ nedirbs, bet fiktyviai ir nepagrįstai jai bus išmokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis bei į VSDFV pervedamos socialinio draudimo įmokos, dėl ko, remiantis šiuo darbo užmokesčiu bei socialinio draudimo įmokomis, jai bus skaičiuojamos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos. Po to S. G., vykdydamas susitarimą su M. G.-T., imitavo neva UAB „T“ atlyginimų išmokėjimo M. G.-T. veiksmus: nuo 2008-08-22 suklastotoje darbo sutartyje Nr. 67 nurodytas darbo užmokesčio sumas kasos išlaidų orderių pagrindu grynaisiais išmokėjo M. G.-T. nuo 2008-09-04 iki 2009-02-10 pagal 2008-09-04 kasos išlaidų orderį Nr. 30 – 1350, 50 Lt, 2008-10-08 kasos išlaidų orderį Nr. 31- 5482,64 Lt, 2008-11-06 kasos išlaidų orderį Nr. 33 – 5482,64 Lt, 2008-12-08 kasos išlaidų orderį Nr.36- 5482,64 Lt, 2009-01-07 kasos išlaidų orderį Nr.73- 6075,50 Lt, 2009-02-10 kasos išlaidų orderį Nr. 78 – 5631,50 Lt, iš viso 29505,42 Lt, dėl ko galėjo apskaičiuotas draudimo įmokas pervesti VSDFV bei apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas už 2008 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesius ir 2009 m. sausio mėnesį 13 645,23 Lt nuo 2008-09-24 iki 2009-02-10 pervedė į VSDFV Vilniaus skyriaus sąskaitą. Po to VSDFV Vilniaus skyriui, esančiam adresu Laisvės pr. 28, Vilniuje, pateikė 2008-10-07 ir 2009-01-12 pranešimus (forma SAM01) apie UAB „T“ apdraustuosius už 2008 m. trečiąjį, ketvirtąjį ketvirčius, kurių priede (forma SAM3SD), nurodė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, nuo kurių skaičiuojama įmokų suma M. G.-T., atitinkamai už trečiąjį ketvirtį – 9 250 Lt, ketvirtąjį ketvirtį – 22 200 Lt., 2009-02-09 pažymą už 2009 m. sausio mėnesį - 7400,00 Lt. Po to M. G.-T., veikdama pagal išankstinį susitarimą su S. G., pateikė VSDF Vilniaus skyriui 2009-02-02 nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimą, serija C Nr. 0162833, ir 2009-02-10 prašymą skirti motinystės pašalpą, nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad neva jos darbovietė yra UAB „T“ (taip tuo pačiu pagaminant ir panaudojant pastarąjį dokumentą). Dėl M. G.-T. pateiktų UAB „T“ dokumentų, būdamas suklaidintas, kad M. G.-T. turi teisę gauti motinystės pašalpą, VSDFV Vilniaus skyrius 2009-02-13 priėmė sprendimą Nr. 6-24-316 „Dėl M. G.-T. teisės į motinystės pašalpą“ skirti motinystės pašalpą nuo 2009-02-02 iki 2009-06-07 bendrą 18 074,25 Lt sumą (su neatskaitytais mokesčiais), kuri pagal neva UAB „T“ gautas draudžiamąsias pajamas dėl apgaulės buvo apskaičiuota ir M. G.-T., išskaičiavus 3764,10 Lt gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmoką, buvo išmokėta 14 310,15 Lt suma bankiniais pavedimais pervedant į M. G. T. AB banko „Swedbank“ sąskaitą (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą S. G., kaip UAB „T“ direktorius, pagamino dokumentą – 2009-06-08 priėmė įsakymą Nr. 2009-153 „Dėl vaiko priežiūros atostogų“, kuriuo suteikė M. G.-T. vaiko priežiūros atostogas nuo 2009-06-08 iki 2012-04-06. Po to M. G.-T. panaudojo šį dokumentą pateikdama jį VSDF Vilniaus skyriui kartu su 2009-06-30 prašymu skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, nurodydama ir pastarajame tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad neva jos darbovietė yra UAB „T“. Po to VSDFV Vilniaus skyrius dėl M. G.-T. pateiktų UAB „T“ dokumentų, apgaulės įtakoje, būdamas suklaidintas, kad M. G.-T. turi teisę gauti jai nepriklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą, priėmė 2009-07-13 sprendimą Nr.6-24-14893, skirti motinystės (tėvystės) pašalpą – 122 957,36 Lt (su neatskaitytais mokesčiais) iki vaikui sukaks dveji metai – laikotarpiu nuo 2009-06-08 iki 2011-04-06. Ši pašalpa perskaičiuota 2010-01-27 perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805 vaiko priežiūros laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-04-06 ir paskirta 69 240,00 Lt motinystės pašalpa.

Dėl šių veiksmų M. G.-T. 2009-07-17 iki 2011-05-01 priskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa 106 191,77 (su neatskaitytais mokesčiais) Lt suma, kuri išskaičiavus 21 796, 26 Lt gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmoką, buvo išmokėta 84 395,51 Lt bankiniais pavedimais pervedant į M. G.-T. AB banko ,,Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tokiu būdu S. G., laikotarpiu nuo 2008-08-22 iki 2009-07-13, veikdamas bendrininkų grupėje su M. G.-T., tęstinių veikų metu pagaminant ir panaudojant šiame kaltinime nurodytus dokumentus apgaule M. G.-T. naudai viso įgijo svetimą turtą (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias lėšas), t.y. – 98 705,66 Lt – juos bankiniais pavedimais pervedant į M. G.-T. AB banko ,,Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (konkrečiau – priskaičiuota 124 266, 02 Lt. motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, iš jų atskaičiavus 25 560, 36 gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmoką laikotarpyje nuo 2009-02-17 iki 2011-05-01 buvo išmokėta 98 705,66 Lt. bankiniais pavedimais pervedant į M. G.-T. AB banko ,,Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie S. G. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

M. G.-T. buvo kaltinama tuo, kad ji, veikdama bendrininkų grupe su S. G., apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą bei pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo. Kaltinime nurodomos tokios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: laikotarpiu nuo 2008-08-22 iki 2009-07-13 jie, veikdami bendrininkų grupe, ir žinodami, kad M. G.-T. darbo sutarties sudarymo momentu yra nėščia ir gali gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, tarpusavyje susitarė apgaule, sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo srityje, gaminant dokumentus bei juos panaudojant, tyčia M. G.-T. naudai įgyti svetimą turtą ir jį įgijo – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpą, dėl to padaryta žala Valstybinio socialinio draudimo fondui: konkrečiau – M. G.-T. (turėdama tikslą sukčiauti valstybinio socialinio draudimo motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo srityje, veikdama išankstine tyčia, ir žinodama, kad ji, M. G.-T., gali įgyti teisę į motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas bei kaip savarankiškai dirbanti advokato padėjėja nėra draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, dėl ko, neįsidarbindama UAB „T“ neturėtų teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą) susitarė su S. G., nuo 2005-11-09 buvusiu UAB „T“ direktoriumi, kad šis ją fiktyviai įdarbins savo vadovaujamoje UAB „T“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini). Po to nenustatytu laiku ir vietoje S. G., veikdamas kaip UAB „T“ direktorius, ir M. G.-T. pasirašė 2008-08-22 darbo sutartį Nr. 67 (taip tuo pačiu pagaminant šį dokumentą), kurioje sąmoningai nurodė žinomai neteisingus duomenis apie M. G.-T. įdarbinimą UAB „T“ direktoriaus pavaduotoja, dirbant 8 val. per dieną, 5 darbo dienas per savaitę bei sutartą darbo užmokestį – 7 400 Lt per mėnesį, iš anksto žinodami, kad M. G.-T. realiai UAB „T“ nedirbs, bet fiktyviai ir nepagrįstai jai bus išmokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis bei į VSDFV pervedamos socialinio draudimo įmokos, dėl ko, remiantis šiuo darbo užmokesčiu bei socialinio draudimo įmokomis, jai bus skaičiuojamos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos. Po to S. G., vykdydamas susitarimą su M. G.-T., imitavo neva UAB „T“ atlyginimų išmokėjimo M. G.-T. veiksmus: nuo 2008-08-22 suklastotoje darbo sutartyje Nr. 67 nurodytas darbo užmokesčio sumas kasos išlaidų orderių pagrindu grynaisiais išmokėjo M. G.-T. nuo 2008-09-04 iki 2009-02-10 pagal 2008-09-04 kasos išlaidų orderį Nr. 30 – 1350, 50 Lt, 2008-10-08 kasos išlaidų orderį Nr. 31- 5482,64 Lt, 2008-11-06 kasos išlaidų orderį Nr. 33 – 5482,64 Lt, 2008-12-08 kasos išlaidų orderį Nr.36- 5482,64 Lt, 2009-01-07 kasos išlaidų orderį Nr.73- 6075,50 Lt, 2009-02-10 kasos išlaidų orderį Nr. 78 – 5631,50 Lt, iš viso 29505,42 Lt, dėl ko galėjo apskaičiuotas draudimo įmokas pervesti VSDFV bei apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas už 2008 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesius ir 2009 m. sausio mėnesį 13 645,23 Lt nuo 2008-09-24 iki 2009-02-10 pervedė į VSDFV Vilniaus skyriaus sąskaitą. Po to VSDFV Vilniaus skyriui, esančiam adresu Laisvės pr. 28, Vilniuje, pateikė 2008-10-07 ir 2009-01-12 pranešimus (forma SAM01) apie UAB „T“ apdraustuosius už 2008 m. trečiąjį, ketvirtąjį ketvirčius, kurių priede (forma SAM3SD), nurodė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, nuo kurių skaičiuojama įmokų suma M. G.-T., atitinkamai už trečiąjį ketvirtį – 9 250 Lt, ketvirtąjį ketvirtį – 22 200 Lt, 2009-02-09 pažymą už 2009 m. sausio mėnesį – 7400,00 Lt. Po to M. G.-T., veikdama pagal išankstinį susitarimą su S. G., pateikė VSDF Vilniaus skyriui 2009-02-02 nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimą, serija C Nr. 0162833, ir 2009-02-10 prašymą skirti motinystės pašalpą, nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad neva jos darbovietė yra UAB „T“ (taip tuo pačiu pagaminant ir panaudojant pastarąjį dokumentą). Dėl M. G.-T. pateiktų UAB „T“ dokumentų, būdamas suklaidintas, kad M. G.-T. turi teisę gauti motinystės pašalpą, VSDFV Vilniaus skyrius 2009-02-13 priėmė sprendimą Nr. 6-24-316 „Dėl M. G.-T. teisės į motinystės pašalpą“ skirti motinystės pašalpą nuo 2009-02-02 iki 2009-06-07 bendrą 18 074,25 Lt sumą (su neatskaitytais mokesčiais), kuri pagal neva UAB „T“ gautas draudžiamąsias pajamas dėl apgaulės buvo apskaičiuota ir M. G.-T., išskaičiavus 3764,10 Lt gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmoką, buvo išmokėta 14 310,15 Lt suma bankiniais pavedimais pervedant į Monikos G. T. AB banko „Swedbank“ sąskaitą (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą S. G., kaip UAB „T“ direktorius 2009-06-08 priėmė įsakymą Nr. 2009-153 „Dėl vaiko priežiūros atostogų“, kuriuo suteikė M. G.-T. vaiko priežiūros atostogas nuo 2009-06-08 iki 2012-04-06. Po to M. G.-T. pateikė šį dokumentą VSDF Vilniaus skyriui kartu su 2009-06-30 prašymu skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, nurodydama ir pastarajame tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad neva jos darbovietė yra UAB „T“ (taip tuo pačiu pagaminant ir pastarąjį dokumentą bei jį taip pat panaudojant). Po to VSDFV Vilniaus skyrius dėl M. G.-T. pateiktų UAB „T“ dokumentų, apgaulės įtakoje, būdamas suklaidintas, kad M. G.-T. turi teisę gauti jai nepriklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą, priėmė 2009-07-13 sprendimą Nr.6-24-14893, skirti motinystės (tėvystės) pašalpą – 122 957,36 Lt (su neatskaitytais mokesčiais) iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2009-06-08 iki 2011-04-06. Ši pašalpa perskaičiuota 2010-01-27 perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805 vaiko priežiūros laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-04-06 ir paskirta 69 240,00 Lt motinystės pašalpa.

Dėl šių veiksmų M. G.-T. 2009-07-17 iki 2011-05-01 priskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa 106 191,77 (su neatskaitytais mokesčiais) Lt suma, kuri išskaičiavus 21 796, 26 Lt gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmoką, buvo išmokėta 84 395,51 Lt bankiniais pavedimais pervedant į M. G.-T. AB banko ,,Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tokiu būdu M. G.-T., laikotarpiu nuo 2008-08-22 iki 2009-07-13, veikdama bendrininkų grupėje su S. G., tęstinių veikų metu pagaminant ir panaudojant šiame kaltinime nurodytus dokumentus apgaule M. G.-T. naudai viso įgijo svetimą turtą (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias lėšas), t.y. – 98 705,66 Lt – juos bankiniais pavedimais pervedant į M. G.-T. AB banko ,,Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (konkrečiau – priskaičiuota 124 266, 02 Lt. motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, iš jų atskaičiavus 25 560, 36 gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmoką laikotarpyje nuo 2009-02-17 iki 2011-05-01 buvo išmokėta 98 705,66 Lt. bankiniais pavedimais pervedant į M. G.-T. AB banko ,,Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)). Ši M. G.-T. veika buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

S. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteisti:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda;

paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti S. G. galutinę subendrintą bausmę – 300 MGL dydžio baudą;

paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti M. G. – T. galutinę subendrintą bausmę – 250 MGL dydžio baudą;

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Priešingai negu teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamoje byloje S. G. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „T“ direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrovės vadovas savo veikloje turi vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Vien tik neteisėtas bendrovės vadovo disponavimas jam patikėtu ar buvusiu jo žinioje turtu dar nereiškia, jog padaryta BK 184 straipsnyje numatyta veika. Būtinasis turto iššvaistymo, kaip ir kitų nusikaltimų nuosavybei, požymis – turtinės žalos padarymas. Dėl to, kvalifikuojant veiką kaip turto iššvaistymą, reikia konstatuoti, kad neteisėtai disponuojant uždarosios akcinės bendrovės turtu buvo padaryta turtinė žala. Net ir nustačius, kad buvo padaryta turtinė žala, būtina nustatyti, ar nebuvo jos įmanoma atstatyti kitomis teisinėmis priemonėmis. Baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, t. y. „kraštutinė priemonė kraštutiniu atveju“, kurios imamasi, kai kitomis socialinėmis ar teisinėmis priemonėmis neįmanoma apginti teisinių gėrių. Sprendžiant finansinius ar iš darbo teisės kylančius ginčus baudžiamosios teisės priemonės taikomos tuomet, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės ar darbo teisės priemonės išsireikalauti turtą ar atlyginti padarytą žalą yra neefektyvios ir jų pritaikymas yra apsunkintas. Jeigu įmanoma išspręsti ginčus bei apginti teisėtus interesus civilinės ar darbo teisės priemonėmis, pirmiausiai jos ir turi būti taikomos.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad jų pagrindu negalima pripažinti S. G. kaltu iššvaisčius UAB „T“ lėšas, išmokant įmonės darbuotojai S. S. „antišlaidžius“, autorinį atlyginimą bei išeitinę kompensaciją. Baudžiamosios bylos duomenimis S. G. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai tvirtino, jog antišlaidžiai, atlygis pagal autorinę sutartį ir išeitinė kompensacija UAB „T“ specialistei S. S. buvo išmokėti pagrįstai. Visus skaičiavimus atliko įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB ,,A“ buhalterė, remiantis pateiktais dokumentais. S. G. taip pat parodė, kad S. S. gavus kitą darbo pasiūlymą, siekiant ją išlaikyti įmonėje, buvo papildyta darbo sutartis. S. G. parodymus patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai. S. S. parodė, kad jos atlyginimas buvo fiksuotas darbo sutartyje, už papildomus darbus ji gaudavo gana didelius priedus. Įmonei bankrutuojant jai buvo išmokėta išeitinė kompensaciją pagal gautą uždarbį, taip pat su ja buvo atsiskaityta už jos turėtas asmenines išlaidas įmonės reikmėms (prekėms, kurui). Šios liudytojos parodymai sutampa su UAB „A“ buhalterės R. A. parodymais. Pastaroji patvirtino, kad išeitinė kompensacija buvo apskaičiuota pagal S. S. darbo sutartį, vykdant įmonės bankroto procedūrą teko perskaičiuoti S. S. išeitinę kompensaciją kitaip traktuojant sutarties straipsnį dėl atlygio ir sumažinant kompensaciją perpus. Liudytoja patvirtino ir tai, kad S. S. turėtos asmeninės išlaidos įmonės ūkinėms reikmėms („antišlaidžiai“) buvo išmokėti pagal avanso apyskaitas, remiantis buhalteriniais dokumentais (pateiktomis sąskaitomis, čekiais). Liudytoju byloje apklaustas UAB „T“ bankroto administratorius A. M. parodė, kad iš pradžių buvo nustatytas kasos trūkumas, kuris vėliau buvo padengtas. Įmonės akcininkai civilinių ieškinių šioje byloje nepareiškė. Vedant bankroto bylą, vėliau buvo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad išeitinė išmoka S. S. buvo paskaičiuota ne tik pagal jos darbo sutartį bet ir pagal prierašą joje, pagal kurį kiekvienais metais gruodžio mėnesį išmokamas priedas prie darbo užmokesčio, už kiekvieną atidirbtą mėnesį. Liudytojo teigimu, ši aplinkybė buvo patikrinta Sodroje, visi mokesčiai buvo priskaičiuoti. Kaltinimas kaip vienu iš pagrindinių įrodymų šaltinių, patvirtinančių S. G. iššvaisčius įmonės lėšas, remiasi specialisto išvada Nr. 5-1/64. Specialisto išvada laikytina leistinu įrodymu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme, tačiau šis įrodymas turi būti vertinamas visų bylos įrodymų kontekste. Specialisto išvadoje esantys duomenys savaime nepatvirtina S. G. kaltės. Išvadą pateikęs specialistas V. K. teisiamajame posėdyje parodė, jog tyrimas buvo atliekamas tik pateiktų dokumentų pagrindu. Byloje nustatyta, kad tyrimui buvo pateikti ne visi įmonės finansiniai dokumentai. Liudytojas A. M. parodė, kad vykdant UAB „T“ bankroto procedūrą atsirado daugiau įmonės dokumentų. Paaiškino, jog tokia situacija neretai susiklosto, kai dalis dokumentų būna pas įmonės vadovą, dalis – pas buhalterį. Vėliau pateikti dokumentai, kaip paaiškėjo, padengė įmonės kasoje nustatytą trūkumą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir nuosprendyje įvertino tai, kad specialistui tirti savalaikiai buvo perduoti ne visi įmonės dokumentai, specialisto išvadą kaip įrodymą vertino bylos įrodymų visumoje.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą, darbo užmokesčio dydį sieja su atlikto darbo kiekiu, kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka, kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o atlygio už darbą konkretaus dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, atsispindinčiu kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204, 187 straipsniai reguliuoja darbo užmokesčio minimumą, vidutinį darbo užmokestį, minimalų valandinį atlygį, minimalią mėnesinę algą, bet nereguliuoja maksimalių darbo užmokesčio dydžių. Darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Nagrinėjamu atveju S. S. išmokėto autorinio atlygio, išeitinės kompensacijos dydžiai, nors ir galėtų būti ginčijami bei vertinami kaip per dideli, ekonomiškai nepakankamai pagrįsti, tačiau tai yra S. G., kaip UAB „T“ direktoriaus ir pagrindinio akcininko, ir S. S., kaip įmonės darbuotojos, susitarimo dalykas, pagrįstas finansiniais dokumentais. S. G. ir S. S. turėjo teisę susitarti dėl darbo užmokesčio, priedų, autorinio atlygio. Įstatymas nedraudžia darbdaviui mokėti darbuotojui daugiau, negu numatyta darbo sutartyje. S. G., kaip darbdavys, darbuotojai S. S. be numatyto darbo sutartyje atlygio už darbą turėjo teisę mokėti ir didesnius priedus, premijas ir kitas išmokas, šių išmokų pagrindu skaičiuoti išeitinę kompensaciją. Taip pat S. G. – pagal 2009 m. kovo 9 d. autorinio užsakymo sutartį – užsakovo UAB „T“ atstovas, turėjo teisę išmokėti sutarto dydžio užmokestį (šiuo atveju 15000 Lt), jeigu jį tenkino autoriaus – S. S. atlikti darbai. Valstybė į šiuos darbdavio ir darbuotojo santykius gali kištis, taikant baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai šiais veiksmais pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai – nemokami valstybės nustatyti mokesčiai, padaroma žala kreditoriams ir kt. Nagrinėjamoje byloje baudžiamoji atsakomybė galėtų būti taikoma, būtent, už tretiesiems asmenims padarytą žalą, o ne darbdaviui už paties darbdavio turto išvaistymą. Bylos duomenimis atlyginimas ir jo priedai S. S. buvo mokami pagal darbo sutartį ir jos prierašus, „antišlaidžiai“ išmokėti pagal pateiktas sąskaitas bei čekius, išeitinė kompensacija apskaičiuota pagal darbo atlyginimą ir jo priedus. Teisėto darbo (tame tarpe ir papildomo) užmokesčio pagrindu S. S. turėjo teisę gauti išeitinę kompensaciją. Bylos duomenimis, atsiskaitant su atleidžiama iš darbo S. S., pateiktų finansinių dokumentų pagrindu, jai buvo išmokėti jos patirti faktiniai „antišlaidžiai“. Be to, bylos duomenimis, „antišlaidžius“ ir išeitinę kompensaciją S. S. apskaičiavo UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės buhalterė. Bankroto administratoriui nustačius, kad išeitinė kompensacija S. S. apskaičiuota neteisingai, atlikti nauji skaičiavimai. Nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog nesurinkta duomenų, kad S. G. būtų įtakojęs neteisingą išeitinės kompensacijos apskaičiavimą. Dėl S. S. išmokėtų darbo užmokesčio, „antišlaidžių“, autorinio atlygio ir išeitinės kompensacijos įmonei nepadaryta turtinė žala, įmonės akcininkai nepareiškė civilinių ieškinių ar kitokių pretenzijų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl UAB „T“ finansinės būklės, S. S. darbo sutarties (ir pakeitimo aplinkybių), jai nustatyto darbo užmokesčio dydžių, priedų, jos atliktų darbų pagal autorines sutartis ir turėtų išlaidų įmonės reikmėms bei pagal gautą darbo užmokestį apskaičiuotos kompensacijos išmokėjimo. Šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad yra padaryta teisės, reglamentuojančios darbo, apmokėjimo už darbą ir kitus su tuo susijusius bylai reikšmingus klausimus, pažeidimų, kurie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Jei S. G. ir padarė drausminių ar finansinių pažeidimų, tai jis galėtų būti traukiamas drausminėn ar materialinėn atsakomybėn. Nenustačius Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties S. G. veiksmuose, S. G. dėl jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto iššvaistymo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas pagrįstai, nesant jo veiksmuose būtinojo turto iššvaistymo požymio – turtinės žalos padarymo.

S. G. ir M. G. – T. išteisinti dėl kaltinimų bendrininku grupe apgaule savo naudai įgijus svetimą turtą (VSDF lėšas) bei pagaminus netikrus dokumentus ir juos panaudojus, siekiant įgyti svetimą turtą. Prokuroras prašo tiek S. G., tiek M. G. – T. dėl šių kaltinimų juos pripažinti kaltais, nes jo tvirtinimu M. G. – T. buvo įdarbinta fiktyviai, tik tam, kad įgytų teisę į motinystės išmokas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę <...>. Teismų praktikoje, sprendžiant panašaus pobūdžio bylose baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį klausimus esminės aplinkybės yra tai, ar darbo sutartis dėl įdarbinimo atitiko tikrovę, t. y. ar buvo sudaryta iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti, ar realiai buvo dirbamas sutartyje nurodytas darbas, ar, priešingai – įdarbinimas buvo fiktyvus, darbo sutartis sudaryta kitais tikslais, siekiant apgaule neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas. Taip pat svarbu nustatyti, ar bendrovė, su kuria buvo sudaryta darbo sutartis realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą, ar turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti. Nustatant įdarbinimo realumo faktą, svarbu ir tai, ar nuo mokamo darbo užmokesčio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo mokamos atitinkamos įmokos.

Šioje baudžiamojoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad UAB „T“ nebuvo fiktyviai sukurta, o vykdė realią ūkinę-komercinę veiklą, iš šios veiklos buvo gaunamos pajamos, joje dirbo darbuotojų, kuriems įmonė buvo pajėgi mokėti atlyginimus. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad darbo sutartis tarp M. G. – T. ir UAB „T“ (atstovaujamos direktoriaus S. G.) atitiko tikrąją šalių valią, nebuvo suklastota siekiant patvirtinti fiktyvų darbo faktą. Tai, kad M. G. – T. dirbo įmonėje patvirtino ji pati, kitas išteisintasis – S. G., liudytojais byloje apklausti įmonės darbuotojai: S. S., A. M., R. P.. Išteisintasis S. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad įmonei buvo reikalingas darbuotojas su teisiniu išsilavinimu, galintis teikti teisines paslaugas bei ieškoti naujų klientų. Darbuotojui A. M. rekomendavus M. G. – T., ji buvo priimta į darbą, sutartas atlyginimas atitiko jos kvalifikaciją ir darbo pobūdį, jos darbu buvo patenkintas. Iš M. G. – T. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad ji parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, nurodydama, kad UAB „T“ pradėjo dirbti pagal A. M. rekomendaciją, direktorius žinojo, kad ji turi teisinį išsilavinimą, buvo reikalingas žmogus, galintis atlikti administracinį darbą, dirbti įmonės plėtros srityje. Išteisintosios parodymai yra iš esmės nuoseklūs, jokių esminių prieštaravimų tarp jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nėra. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog M. G. –T. teisiamajame posėdyje detaliai nurodytos su darbu UAB „T“ susijusios aplinkybės patvirtina, kad ji išties dirbo įmonėje. Parodymų patikrinimo vietoje metu M. G. – T. taip pat detaliai nurodė įmonės vietą, kad ji buvo keičiama, savo darbo vietą įmonėje, kitas aplinkybes (t. 8, b.l. 11-116). Prokuroras apeliaciniame skunde abejoja M. G. – T. parodymų patikrinimo vietoje duomenų patikimumu. Nurodo, kad M. G. – T. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas praėjus ilgam laiko tarpui po įvykių ir tyrimo pradžios, todėl išteisintoji galėjo numatyti tokį procesinį veiksmą ir būti susipažinusi su realia situacija. Ikiteisminio tyrimo veiksmų nesavalaikis atlikimas ar kiti ikiteisminio tyrimo trūkumai negali pagrįsti įtariamojo kaltės ar paneigti jo teikiamas versijas – priešingai, visos prielaidos, abejonės, tyrimo trūkumai turi būti traktuojami įtariamojo (šiuo atveju – išteisintojo) naudai.

Išteisintųjų parodymai apie realų M. G. – T. įdarbinimą sutampa su byloje esančiais liudytojų parodymais. Iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad jis rekomendavo darbo ieškojusią pažįstamą M. G. – T. savo direktoriui S. G., kuriam buvo reikalingas darbuotojas, galintis perimti dalį administracinio darbo. Liudytojo teigimu, pats su M. G. – T. darbo reikalais bendravo nedaug, yra aiškinęs jai darbo specifiką. Liudytoja S. S. taip pat patvirtino, kad M. G. – T. dirbo UAB „T“ direktoriaus S. G. pavaduotoja, buvo atsakinga už įmonės plėtrą, konsultuodavo teisiniais klausimais. Abejoti šių liudytojų parodymais teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Liudytojas R. P. patvirtino dirbęs UAB „T“ 2008 m. vasarą ir matęs M. G. – T.. Byloje liudytoju apklaustas UAB „T“ bankroto administratorius A. M. taip pat patvirtino, kad M. G. – T. buvo įmonės darbuotoja. Tai, kad kiti liudytojais byloje apklausti įmonės darbuotojai parodė, jog nėra matę M. G. – T. savaime nepatvirtina jos įdarbinimo UAB „T“ fiktyvumo fakto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad su kitais įmonės darbuotojais (vairuotojais, statybininkais) M. G. – T. darbo metu galėjo nesimatyti dėl skirtingo darbo pobūdžio. Be to, nėra paneigti pačios išteisintosios parodymai, kad nemažą dalį pavestų darbų ji atlikdavo ir namuose. Išteisintųjų ir liudytojų parodymai, taip pat – darbo užmokesčio apskaitos bei priskaitymų – atskaitymų žiniaraščiai (t. 6, b.l. 13-20) leidžia daryti išvadą, kad M. G. – T. realiai dirbo įmonėje. Nepaneigti ir išteisintosios parodymai apie tai, jog ji perduodavo savo surinktą informaciją apie potencialius klientus direktoriui, vertindavo įmonės sutartis teisiniu aspektu, parašų niekur nedėjo, nes tam neturėjo įgaliojimų. Nors byloje nėra dokumentų, atspindinčių konkrečius M. G. – T. atliktus darbus, tačiau vertinant tai, kad išteisintoji UAB „T“ dirbo intelektualinį darbą, nesusijusį su konkrečių materialinių rezultatų pasiekimu, tokių dokumentų realiai ir negali būti. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad M. G. – T. negalėjo dirbti UAB „T“ dėl kokių nors objektyvių priežasčių. Tai, kad M. G. – T. dirbo ne fiktyviai, o realiai patvirtina ir byloje esantys SODROS dokumentai, iš kurių matyti, kad nuo M. G. – T. darbo užmokesčio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo priskaičiuotų uždarbio sumų (t. 3, b. l. 85-87, t. 6, b. l. 7-9, 92-94).

Skunde nurodoma, kad M. G. – T. darbo sutartyje nurodytas atlyginimas buvo ženkliai didesnis nei kitų įmonės darbuotojų atlyginimai. Lietuvos Respublikos darbo kodekse ir teismų praktikoje pripažįstama, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Nėra pagrindo išvadai, kad tokio dydžio atlyginimas UAB „T“ objektyviai buvo neįmanomas, bylos duomenys patvirtina, kad įmonė UAB „T“ turėjo pakankamai lėšų mokėti M. G. – T. sutartą atlyginimą. Be to, iš bylos dokumentų matyti, kad kai kurie kiti darbuotojai, pvz., įmonės direktorius S. G. gaudavo dar didesnį atlyginimą. Byloje surinkti duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad M. G. – T. atlyginimo dydis objektyviai buvo sąlygotas jos teisinio išsilavinimo, kvalifikacijos ir darbo patirties. Nors kiti įmonės darbuotojai (vairuotojai, statybininkai, logistikos vadovė) gavo mažesnius atlyginimus, tačiau tai objektyviai yra susiję su skirtingu darbo pobūdžiu, kvalifikacija, pareigomis ir nesuteikia pagrindo daryti išvadas apie M. G. – T. įdarbinimo fiktyvumą. Tai, kad su M. G. – T., kitaip nei su kitais įmonės darbuotojais buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, nenustatytas bandomasis laikotarpis, sunkmečiu atlyginimas jai nebuvo sumažintas, taip pat nepatvirtina darbo sutarties fiktyvumo. Visos šios aplinkybės yra darbdavio ir darbuotojo tarpusavio susitarimo dalykas. Be to, iš byloje esančios S. G. darbo sutarties matyti, kad ji taip pat neterminuota, joje nenurodytas bandomasis laikotarpis (t. 7, b.l. 39). Ta, aplinkybė, kad bendrovė turėjo finansinių sunkumų taip pat nėra pagrindas santykinai didelio atlyginimo nustatymą vienam iš darbuotojų vertinti kaip sukčiavimą, siekiant neteisėtai gauti didesnes motinystės išmokas.

Prokuroras skunde nurodo, kad M. G. – T. fiktyvų įdarbinimą UAB „T“ patvirtina tai, kad ji pradėjo dirbti jau būdama nėščia, t. y. siekdama gauti valstybės socialiniu draudimu draudžiamas pajamas, o vėliau ir jų pagrindu – motinystės išmokas. Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia priimti į darbą nėščias moteris. Priešingai, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 punkte įtvirtinta darbdavio pareiga įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe, priimant į darbą taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 132 straipsnyje įtvirtintos garantijos nėščioms moterims, su jomis negali būti nutraukta darbo sutartis nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą. Pagal darbo sutarties sudarymo metu galiojusią 2000 m. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies redakciją (galiojusią nuo 2009-01-01 iki 2009-03-05), teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi <...> apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių <...> socialinio draudimo stažą <...>. Bylos duomenimis, M. G. – T. UAB „T“ dirbo nuo 2008-08-25 iki 2009-02-01, t.y. nepilnus 5 mėnesius, jai buvo mokamas atlyginimas, nuo kurio buvo mokamos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos, taigi ji turėjo ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių socialinio draudimo stažą, todėl pagal tuo metu galiojančius įstatymus turėjo teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu. Tai, kad toks teisinis reguliavimas vėliau įstatymo leidėjo buvo įvertintas, kaip įstatymo spraga ir dėl to keičiamas, neužtraukia tuo metu galiojusios įstatymo redakcijos nuostatomis teisėtai pasinaudojusiam asmeniui baudžiamosios atsakomybės.

Vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių, kuriuo šioje baudžiamojoje byloje grindžiami S. G. ir M. G. – T. pareikšti kaltinimai ir, kuris, kaip svarus ir patikimas įrodymas, patvirtinantis jų kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodomas ir prokuroro apeliaciniame skunde, yra specialisto išvada Nr. 5-1/64 (t. 7, b. l. 20-37). Kaip jau minėta, specialisto išvada turi būti vertinama bylos įrodymų visumoje. Joje esančios išvados apie sunkią įmonės finansinę padėtį, kitiems darbuotojams mokamus mažesnius darbo užmokesčius, tai, kad anksčiau M. G. – T. negavo draudžiamų pajamų nepatvirtina jos darbo sutarties fiktyvumo bei gauto atlyginimo bei jo pagrindu gautų išmokų neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nenustatyta, kad M. G. – T. ir UAB „T“ darbo santykiai buvo fiktyvūs, atlyginimas jai buvo mokamas ir motinystės išmokos priskaičiuotos neteisėtai. Nenustačius, kad M. G. – T. nepagrįstai ir neteisėtai buvo mokamas atlyginimas bei jo pagrindu gautos išmokos iš VSDF biudžeto, S. G. ir M. G. – T. negali būti pripažinti kaltais pasisavinę didelės vertės svetimą turtą ir padarę Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą sukčiavimą. Konstatavus, kad M. G. – T. ir S. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies sudėties, nepagrįstas ir jiems pareikštas kaltinimas dėl to, kad siekdami neteisėtai gauti VSDFV biudžeto lėšas jie suklastojo dokumentus, o mokėdamas M. G. – T. atlyginimą S. G. iššvaistė bendrovės jam patikėtą turtą bei apgaulingai tvarkė buhalteriją. Kaltinimas dėl lėšų iššvaistymo, mokant nepagrįstą atlyginimą M. G. – T., netikro dokumento pagaminimo ir panaudojimo faktiškai buvo išvestinis, preziumuojant, jog byloje pakanka duomenų, pagrindžiančių faktą, jog išteisintoji bendrovėje buvo įdarbinta fiktyviai. Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Teismui nenustačius M. G. – T. įdarbinimo fiktyvumo fakto, nėra pagrindo ir pripažinti S. G. bei M. G. – T. kaltais suklastojus su jos darbu UAB „T“ susijusius dokumentus. Kaltinime nurodytais dokumentais išteisintieji nesiekė suklaidinti kitų asmenų ar institucijų dėl M. G. – T. įdarbinimo ar jai priklausančio atlygio už darbą bei socialinių išmokų ir nesikėsino pažeisti Lietuvos Respublikos BK 300 straipsniu saugomos vertybės – teisinės apyvartos funkcionalumo bei jos patikimumo. S. G. bei M. G. – T. veiksmuose nebuvo nustatyta nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tikro dokumento klastojimo požymių. Nenustačius, kad S. G. iššvaistė svetimą turtą bei įgijo svetimą turtą apgaule nėra pagrindo išvadai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu (nuo 2008-01-01 iki 2009-07-02) negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. apgaulingai tvarkyta buhalterinė apskaita. Baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą numatyta Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Kaltinimas S. G. inkriminuojamą apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą grindžia specialisto išvada. Pagal ją dėl nepagrįstų išmokų S. S. ir M. G. – T. laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-07-02 negalima iš dalies nustatyti uždarosios akcinės bendrovės ,,T“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Konstatavus, kad UAB „T“ mokėjimai S. S. ir M. G. – T. buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo S. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį pažeidus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad S. G. ir M. G. – T. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jie išteisinti teisėtai ir pagrįstai.

Pagrįstai išteisinęs S. G. ir M. G. – T. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė išteisinimo pagrindą šioje dalyje. Teismas konstatavo, kad jie išteisintini, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatyti du išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindai, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. S. G. ir M. G. – T. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytas išteisinimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai nusikalstama veika yra, tačiau nepakanka įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis padarė šią veiką. Šioje byloje nenustatyta, kad S. G., M. G. – T. ar kas nors kitas, įdarbinant M. G. – T. įmonėje, sudarant atitinkamas sutartis, vykdant buhalterinę apskaitą, nustatant M. G. – T. atlyginimą ir jį išmokant, apskaičiuojant motinystės išmokas, padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Todėl S. G. ir M. G. – T. turėtų būti išteisinti ne Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, o Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Nuo išteisinimo pagrindo priklauso ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimas. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Keičiant S. G. ir M. G. – T. išteisinimo pagrindą ir konstatuojant, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų nuosprendžio klausimų dėl išteisinimo pagrindo ir civilinio ieškinio (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendį pakeisti:

S. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių;

M. G. – T. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.