- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-21
- Bylos Nr.
- I-4283-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04770-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Skunde paaiškino, kad 2015 m. birželio mėnesį paskelbė bado akciją, kurios metu buvo laikomas su kitais valgančiais kaliniais. Jo manymu, buvo pažeisti įstatymai. Pareiškėjas pažymėjo, kad administracija privalėjo jį izoliuoti nuo valgančiųjų. Nurodė, kad badaudamas ir būdamas kartu su valgančiaisiais labai kentėjo, negalėjo miegoti naktimis, pykosi su kartu buvusiais nuteistaisiais, dėl to, patyrė psichologinį stresą.
Atsakovė Lietuvos valstybę, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovės įgaliota institucija (b. l. 6–8) nurodė, kad nuteistųjų badavimo, atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus atveju pataisos įstaigų administracijos veiksmus reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – LR BVK) 118 str. Pažymėjo, kad LR BVK nuostatas detalizuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – PĮ VTT). Pažymėjo, kad PĮ VTT 266 p. nustatyta, jei badaujantis nuteistasis po sveikatos ir psichikos būklės patikrinimo toliau atsisako valgyti, tai pagal motyvuotą pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimą gali būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pažymėjo, kad, vadovaujantis PĮ VTT nustatyta tvarka, galima daryti išvada, jog privalomasis badaujančio asmens izoliavimas nuo kitų nuteistųjų teisės aktuose nenumatytas, kiekvienu individualiu atveju, sprendimą dėl badaujančio asmens atskiro laikymo priima pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas.
Nurodė, kad pareiškėjas paskelbė bei badavo reikalaudamas, kad jis būtų perkeltas iš patalpos, kurioje tuo metu gyveno, į 8 būryje esančią reabilitacijos grupę. Atkreipė dėmesį, jog toks pareiškėjo badavimas negali būti pripažintinas teisėtu.
Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir paaiškinimų dėl jam padarytos neturtinės žalos. Pažymėjo, jog Vilniaus pataisos namuose pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaitos.
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, teigimu, administracija nepažeidė pareiškėjo teisių, veikė teisėtai ir pagrįstai,
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, jog pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad bado akcijos laikotarpiu nuo 2015-06-25 (b. l. 9) iki 2015-07-01 (b. l. 13) buvo laikomas su kitais valgančiais kaliniais, kai pagal teisės aktus, jis privalėjo būti izoliuotas. Dėl to patyrė psichologinį stresą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
BVK 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios higienos normas.
BVK 118 str. 1 dalyje nustatyta, jeigu nuteistasis ar grupė nuteistųjų paskelbia badavimą, atsisako dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas privalo nedelsdamas išsiaiškinti badavimo, atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus priežastis, nuteistųjų reikalavimus ir jų teisėtumą. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas privalo apie tai nedelsdamas pranešti Kalėjimų departamento direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui ir imtis įmanomų priemonių teisėtiems nuteistųjų reikalavimams patenkinti. PĮ VTT skyriuje nustatyti pataisos įstaigos personalo veiksmai nuteistajam pareiškus apie badavimą. Šiuo atveju Vilniaus pataisos namai atliko visus BVK 118 straipsnyje, PĮ VTT nustatytus veiksmus, pareiškėjui paskelbus apie badavimą, t. y. buvo atvykęs pareigūnas pasikalbėti ir išaiškinti badavimo priežasčių, pranešė Kalėjimų departamentui (b. l. 9-10).
PĮ VTT 266 punkte nustatyta, kad badaujantis nuteistasis, kuris ir toliau atsisako valgyti, pagal motyvuotą pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimą gali būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų.
Teismas sutinka su atsakovo įgaliotos institucijos išdėstyta pozicija, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno diskrecija spręsti, ar badaujantį asmenį laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų, ar ne. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad su prašymu izoliuoti jį nuo kitų asmenų būtų kreipęsis į administraciją. Teismas daro išvadą, kad šie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti ir akcentuoja, kad jis pats apsisprendė badauti, todėl ir tam tikri nepatogumai dėl to kilo. Teismas konstatuoja, kad nenustatė Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015-06-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1, 5p., 132 str., 133 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.