Kauno apygardos teismo sprendimas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. vasario 24 d. nutarimo M. P. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. M. P. apeliacinis skundas netenkinamas.

6. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

7. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas darbdaviui ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo protokolo, pažeidėjas savo veiksmais kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

8. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalis numato, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Nelegalaus darbo apibrėžimas pateikiamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbinės funkcijos, kai: 1) darbdavys nustatyta tvarka nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną valandą iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų nustatytos įdarbinimo tvarkos.

9. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

10. Apeliantas savo nekaltumą grindžia tuo, kad jis dėl objektyvių priežasčių – jam išduoto nedarbingumo, negalėjo priimti R. P. bei A. S. dirbti į jo vadovaujamą bendrovę ir susitarti su jais dėl darbo sąlygų, be to, teigia, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad šie asmenys patikrinimo metu iš tiesų jo vadovaujamoje bendrovėje atliko kokias nors darbines funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, tokiems apeliacinio skundo argumentams nepritaria ir konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą ir teisingai nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog M. P. padarė ginčijamą administracinį nusižengimą, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo pažeidėjo administracinio nusižengimo bylą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, aiškiai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

12. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal vieningai nelegalaus darbo bylose formuojamą teismų praktiką, pagrindiniai įrodymai aptariamos kategorijos bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, liudytojų, pareigūnų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai. Nelegaliai dirbę asmenys dažnai keičia savo parodymus, duodamus administracinio nusižengimo protokolą surašančiam pareigūnui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-535/2012). Remiantis nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenimis, savo rašytiniuose paaiškinimuose R. P. (b. l. 10) ir A. S. (b. l. 8) patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) esančiame statybos objekte dirba. A. S. nurodė, kad objekte dirba antrą dieną, atlieka pagalbinius statybos darbus, R. P. nurodė, kad dirba pirmą dieną, atlieka elektros darbus. Darbo sutarties ar kitų dokumentų nėra pasirašę. Abu nurodė, kad darbus atlikti jiems nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas R. Š.. Taigi, aiškūs ir konkretūs, atitinkantys kitą bylos medžiagą, minėtų asmenų paaiškinimai paneigia apeliacinio skundo teiginį, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nekonkrečiais R. P. ir A. S. paaiškinimais. R. P. ir A. S. nurodytas nesutapimas dėl aplinkybės, kelintą dieną jie dirba objekte, suprantamas viso jų išdėstytų aplinkybių turinio kontekste. Šie abu asmenys nurodė, kad iš vakaro, kuomet buvo atliktas patikrinimas, jie taip pat buvo objekte ir apsižiūrėjo dėl būsimų darbų, tačiau A. S. šį pirmąjį atvykimą į objektą vertino jau kaip darbą jame, todėl paaiškinime nurodė, kad dirba antrą dieną, o R. P. pirmąja dieną vertino tik kaip apsižiūrėjimą, todėl paaiškinime nurodė, kad dirba tik pirmą dieną. Tačiau šis nesutapimas esmės dėl M. P. veiksmų vertinimo ir jo kaltės pagrįstumo nekeičia, nes tiek R. P., tiek A. S. patvirtino, kad 2019 m. gruodžio 5 d., t. y. patikrinimo dieną, jie (duomenys neskelbtini) esančiame statybos objekte jau dirbo.

13. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbantis R. Š. 2019 m. gruodžio 5 d. paaiškinime (b. l. 12) neigė R. P. ir A. S. nurodęs, kokius darbus jie turėjo dirbti, tačiau patvirtino, kad pas juos atėjo „R. “ ir atsivedė draugą, kad jie turėjo apžiūrėti darbus, kur pastatyti lempas ant fasado, ir jeigu darbas būtų tikęs, būtų įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai, kad kaip tik tą dieną atvažiavo darbo inspekcija, jis vertina kaip sutapimą. Apklaustas liudytoju teisme R. Š. parodė, kad gruodžio 5 d. R. atėjo su draugu, abu buvo apsirengę savo darbiniais rūbais, jis leido jiems užlipti ant pastolių, jie užlipę plėšė plėvelę ieškodami elektros laidų, ir tuo metu atvyko darbo inspektoriai. Apie tuos asmenis direktoriui nepranešė, pats nusprendė, norėjo kilti karjeros laiptais. Patikrinimo dieną tie žmonės nedirbo, buvo atėję tik apsižiūrėti. Atsižvelgus į R. Š. parodymų turinį ir jų prieštaringumą bei tai, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, akivaizdu, jog teigdamas, kad bendrovės direktorius nieko nežinojo apie objekte dirbančius R. P. ir A. S., siekė savo darbdaviui, M. P., padėti išvengti atsakomybės. Pažymima, kad minėto liudytojai parodymai prieštarauja ir paties apelianto parodymams, duotiems teisme. Remiantis išdėstytu, kaip neatitinkanti šioje byloje nustatytos situacijos, netaikytina ir apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika apie situacijas, kai siekiančio įsidarbinti asmens supažindinamas su siūlomo darbo pobūdžiu, specifika, sąlygomis, darbo vietos įrankių parodymas, informacija apie darbo užmokestį, socialines garantijas ir pan., nėra laikytina darbinių funkcijų, kurias reglamentuoja darbo įstatymai, atlikimu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog tai, kad A. S. ir R. P. dėl darbo ir jo sąlygų nebuvo sutarę su bendrovės direktoriumi ir už asmenų įdarbinimą atsakingu asmeniu M. P., nešalina paties susitarimo dėl darbo ir realaus darbo fakto, nes, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nutarime, susitarimas dėl nelegalaus darbo gali būti sudaromas įvairiomis formomis, tai yra jis gali būti sudaromas ir darbo sąlygas aptariant per kitus vadovui pavaldžius įmonėje dirbančius asmenis.

14. Aukštesnysis teismas nesutinka su apelianto skundo teiginiu, jog jo kaltė buvo grindžiama tik nuotraukomis, kur R. P. ir A. S. užfiksuoti užlipę ant pastolių, darbo inspekcijos atstovai taip pat negalėjo pateikti jokių kitų įrodymų apie nelegalaus darbo faktą. M. P. kaltė buvo grindžiama 2019 m. gruodžio 12 d. nelegalaus darbo tyrimo aktu, (b. l. 3-5), kuriuo pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo netikėti, nes jame išdėstytos aplinkybės paremtos ne tik pačių inspektorių, tačiau kartu su jais buvusio policijos pareigūno M. D. bei pačių nelegaliai dirbančių asmenų paaiškinimais, kuriuose išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal pranešimą atvykę į įvykio vietą, stebėjo objekte dirbančius asmenis, po to nuvyko į policiją ir atgal grįžo po valandos, konkretūs darbai objekte vyko toliau, ir tada viską nufotografavo. Nelegaliai dirbę asmenys nurodė, kad jie dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad darbą organizavo ir darbus skirstė asmuo, vardu R. Nelegaliai dirbę asmenys dirbo atskirus darbus. Pradėjus tikrinimą, A. S. iš karto paskambino įmonės direktorius – M. P.. A. S. paaiškinimai paneigia skundo argumentą, jog nuotraukos patvirtina tik momentinį asmenų užlipimą ant pastolių, o ne realiai dirbamą darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo netikėti liudytojais apklaustų darbo inspektoriaus bei policijos pareigūno logiškais, nuosekliais ir vienas kitam neprieštaraujančiais parodymais, kuriuos patvirtina ir byloje esantys rašytiniai duomenys. Šie asmenys atliko savo darbines bei tarnybines funkcijas, nėra duomenų, kad iki įvykių jie būtų pažinoję administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jie, siekdami jį apkaltinti, nurodė tikrovės neatitinkančius faktus bei skatino ar įtakojo kitus asmenis duoti tokius parodymus, kurie neatitiktų tikrovės.

15. M. P. kaip nepatikimus ir prieštaringus faktinėms aplinkybėms laiko darbo inspekcijos Nelegalaus darbo tyrimo akte konstatuotus faktus, jog darbuotojai patikrinimo metu vilkėjo darbo rūbus, kadangi R. P. ir A. S. iš tiesų nevilkėjo jo vadovaujamos bendrovės spec. darbiniais rūbais. Iš minėto akto matyti, kad jame ir nėra nurodyta, jog nelegaliai dirbę asmenys vilkėjo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbinius rūbus, jame užfiksuota, kad R. P. ir A. S. statybvietėje vilkėjo darbiniais rūbais. Iš byloje esančių nuotraukų nėra galimybės kategoriškai spręsti, ar jų vilkimi rūbai priklausė apelianto vadovaujamai įmonei ar buvo pačių asmenų, tačiau šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ši aplinkybė, vertinant ją išanalizuotų įrodymų viseto kontekste, M. P. kaltės nepaneigia ir jo veikos kvalifikacijai įtakos neturi.

16. Apeliaciniame skunde M. P. savo kaltę neigia ir išdėstydamas aplinkybes apie tai, kad objekte tuo metu dirbo kiti darbuotojai, kuriems buvo reikalinga elektra, ir ji visą laiką buvo pajungta, todėl niekaip negalėjo būti dirbami elektros instaliacijos darbai, tačiau įvertinus aukščiau aptartų byloje surinktų ir įrodymų vertinimo aspektu patikrintų įrodymų visumą, darytina neabejotina išvada, kad M. P. kaltei dėl inkriminuojamo pažeidimo pagrįsti šių duomenų visiškai pakanka, todėl šis M. P. apeliacinio skundo teiginys negali paneigti fakto, kad patikrinimo metu R. P. ir A. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamų darbų objekte adresu (duomenys neskelbtini), realiai dirbo nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties, apie jų priėmimą į darbą ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento neinformavus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus.

17. M. P. apeliaciniame skunde, kaip ir per visą bylos tyrimo eigą, savo kaltę neigia tuo, kad administracinio nusižengimo fiksavimo metu jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, todėl jis nei faktiškai, nei teisiškai negalėjo priimti asmenų į darbą. Skundą jis grindžia ir Darbo kodekso normomis, nurodo, kad DK 142 straipsnyje nustatyta, kad darbo laikas - tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai, kad DK 143 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina nedarbingumo laikas, todėl jis negali atsakyti už pažeidimus, padarytus nedarbingumo metu. Vertinant šį skundo argumento pagrįstumą, aukštesnysis teismas pažymi, kad administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį yra traukiamas specialus subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, todėl apelianto veiksmai šiuo atveju vertinami ne kaip eilinio darbuotojo, o kaip bendrovės vadovo, turinčio tam tikras pareigas ir iš jų kylančią atsakomybę. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, jog bendrovės direktorius atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3284/2011).

18. Byloje nustatyta, kad M. P. nedarbingumo laikotarpiu įmonėje nebuvo kitų įgaliotų asmenų, kurie galėtų atlikti jo, kaip direktoriaus pareigas, todėl visa atsakomybė už įmonės veiklos organizavimą tenka įmonės direktoriui M. P.. Kaip jau pažymėta aukščiau, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalyse nurodyta, kad būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis ir kt., jis privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai. Taigi, šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad jo atsakomybės nešalina ir laikinas nedarbingumas. Taip pat sutiktina su skundžiamame nutarime išdėstyta pozicija, kad M. P. neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu neatsargumo forma, nes jis neužtikrino, jog darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, neįgaliojo kito asmens veikti jo nedarbingumo laiku.

19. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pažeidėjo atžvilgiu nutraukti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, M. P. apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. nutarimas paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. vasario 24 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir M. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.