Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistai D. S., jos gynėjui advokatui Antanui Jarašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Šiulio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, laiduotoju paskiriant M. S. ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nustatytas 1 (vienų) metų laidavimo terminas jo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniui, D. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas/uždraudimas D. S. naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 (vieniems) metamas, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2019 m. spalio 3 d.

Automobilis „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus gražintinas D. S..

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas D. S. vardu registruotam automobiliui „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. S. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad 2019 m. spalio 2 d. apie 14.37 val., (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto, kuriuo draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems, reikalavimą, vairavo jai priklausančią motorinę transporto priemonę – automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai jai alkoholio matuokliu ,,Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini), patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių, tai yra 1,99 promilių girtumas.

3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas nekonfiskuoti transporto priemonės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Remiantis kasacine praktika automobilis yra pripažįstamas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo priemone, atitinkančia turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir įgyvendindamas jam suteiktą diskrecijos teisę dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, nepaskirdamas turto konfiskavimo netinkamai taikė proporcingumo principą. Sprendimas dėl transporto priemonės konfiskavimo ar nekonfiskavimo turi būti pakankamai motyvuotas įvertinant ne tik asmens, atleidžiamo nuo baudžiamosios atsakomybės, asmenines charakteristikas, tačiau ir veikos aplinkybes. Iš nuosprendžio matyti, kad šiuo atveju teismas sprendimą nekonfiskuoti transporto priemonės grindė išimtinai D. S. asmenybės vertinimu, tačiau nepakankamai dėmesio skyrė veikos aplinkybėms.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad D. S. nustatytas neblaivumas pakankamai ženkliai viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Transporto priemonę ji vairavo mieste, dienos metu, kuomet yra pakankamai didelis žmonių judėjimas, transporto priemonę vairavo akivaizdžiai pavojingai, nes tai pastebėję liudytojai pranešė policijai. Teismas neatsižvelgė, kad D. S. automobilį būdama neblaivi vairavo neįtakojama jokios svarbios tokį elgesį lėmusios priežasties, veiką padarė tyčia, žinodama, kad baudžiamasis įstatymas draudžia vairuoti esant neblaiviam. Teismas nepakankamai atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes. Aplinkybės, kad D. S. nedirba, yra neįgali, dėl neįgalumo jos judėjimas apsunkintas, turi poreikį naudotis transporto priemone, turi vaiką, kuriam reikalinga parama, nėra išskirtinės, pagrindžiančios baudžiamojo poveikio priemonės netaikymą. Abejonių kelia ir teismo konstatuota aplinkybė, kad D. S. materialinė padėtis yra sunki – D. S. gyvena santuokoje, vyras dirba, šeima turi kitą automobilį. Teismų praktikoje tokio pobūdžio aplinkybės nelaikomos pagrindu pripažinti, kad transporto priemonės konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė.

3.3. Skunde pažymima ir tai, kad D. S. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ji jokių neigiamų su nuteisimu susijusių padarinių nepatirs. Uždraudimas naudotis specialia teise skirtas minimaliam terminui, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ženkliai mažesnė už D. S. vairuoto automobilio vertę ir yra artima minimaliam įmokos dydžiui. Teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės iš esmės atitinka administracinio nusižengimo pasekmes ir šioje konkrečioje situacijoje nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus. Teismas, neskirdamas tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusių ir suderinamų baudžiamojo poveikio priemonių – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir transporto priemonės konfiskavimo – nesivadovavo šiuo klausimus formuojama teismų praktika (2K-114-1073/2018, 2K-14-511/2018, 2K-104-1073/2019, 2K-186-648/2019) ir padarė nepagrįstas išvadas, kad konfiskavus transporto priemonę bus pažeistas proporcingumo principas.

4. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistos D. S. atsiliepime prašoma prokuroro skundo netenkinti. Atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras skunde nenurodė jokių baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų normų, kurias būtų pažeidęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė jokių nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą rodančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas baudžiamojo poveikio priemones, aptarė ir išanalizavo bei įvertino visą kompleksą reikšmingų aplinkybių bei faktų ir priėmė teisėtą, pagrįstą nuosprendį, atitinkantį tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti konfiskuojant automobilį ir neskiriant baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. S., jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir paikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

6. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Komentuojamo straipsnio 4 dalyje, be kita ko, įtvirtinta ir tai, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, bet ne daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo nėra, keliamas BK 72 straipsnio taikymo klausimas. Atsižvelgdama į paminėta teisėjų kolegija bylą patikrina skundo ribose.

8. Skundžiamu nuosprendžiu Kauno apylinkės teismas, atleidęs D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyrė jai dvi baudžiamojo poveikio priemones: uždraudimą naudotis specialia teise 1 metų terminui ir 10 MGL (100 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. BK 72 straipsnio taikymo galimybę teismas apsvarstė, tačiau sprendė, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, prokuroro skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nekonfiskuodamas D. S. priklausančio automobilio, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

9. Remiantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, tame tarpe ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, gali būti skiriamos BK 67 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Viena iš šiame straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra turto konfiskavimas, reglamentuotas BK 72 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Jokių abejonių dėl to, kad automobilis yra pripažįstamas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo priemone, nekyla. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Prokuroro skunde neginčijami ir nuosprendžio argumentai dėl teismo teisės, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ar jos netaikyti, tačiau teigiama, kad nagrinėjamoje byloje teismas transporto priemonės nekonfiskavo nenustatęs jokių šios priemonės netaikymą pagrindžiančių aplinkybių. Teisėjų kolegija sutikti su prokuroro skundo argumentais ir aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymui ar jos netaikymui reikšmės turinčius duomenis vertinti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo.

10. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas asmeniui turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Įvertinus tai, kad nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jam bausmė nėra skiriama, jis nepatiria kitų neigiamų pasekmių (neturi teistumo), būtent baudžiamojo poveikio priemonių tinkamas parinkimas ir individualizavimas padeda užtikrinti bausmės paskirtį ir tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimas skartu su bausme, vadovaujantis BK 72 straipsniu, yra privalomas. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Tuo tarpu atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018 ir kt.). Sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje.

11. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad D. S. padarytas nusikaltimas yra tyčinė, pavojinga veika, galinti sukelti itin neigiamas pasekmes ne tik pačiai kaltininkei, bet ir kitiems asmenims, jų turtui. Tačiau pagal tą patį BK straipsnį kvalifikuoto nusikaltimo, kaip ir jį padariusio asmens, pavojingumas kiekvienu konkrečiu atveju skiriasi. Esant nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių, susijusių tiek su D. S. padaryto nusikaltimo, tiek su jos asmenybe, visumai teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad transporto priemonės konfiskavimas šioje konkrečioje byloje nebūtų proporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Pritariant šiai pirmosios instancijos teismo išvadai visų pirma pažymima, kad nors D. S. padaryta tyčinė nusikalstama veika, kaip minėta, yra pavojinga, tačiau analizuojamu atveju jokių realių neigiamų padarinių nesukėlė. D. S. vairavo neblaivi dienos metu, mieste, kur žmonių ir transporto priemonių eismas paprastai yra intensyvesnis, tačiau dėl tokių jos veiksmų eismo įvykis neįvyko, turtas nebuvo sugadintas, žala asmenų sveikatai nepadaryta. Nors padariniai BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenumatyti kaip šio nusikaltimo sudėties požymis, jų buvimas ar nebuvimas, vertinant konkretaus vairavimo esant neblaiviam atvejo pavojingumą, neturėtų būti sumenkinamas. Be to, vertinant baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo proporcingumą vien tik padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas negali būti suabsoliutinamas, turi būti vertinamos ir aplinkybės, atskleidžiančios nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumą. Tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. S. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino iš karto, dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi, o jos paaiškinimų turinys leidžia pagrįstai spręsti, kad savo elgesį jį vertina itin kritiškai, dėl savo neatsakingo poelgio išgyvena, jaučia gėdą prieš artimuosius. Be to, D. S. anksčiau nėra teista, administracine tvarka nebausta, duomenų, kad ji turėtų su alkoholio vartojimu susijusių problemų, kas skatintų jos teisei priešingą elgesį, byloje nėra. Paminėtų aplinkybių visuma rodo, kad D. S. padaryta nusikalstama veika, nors ir yra pavojinga, yra atsitiktinio pobūdžio, teisei priešingas elgesys D. S. nebūdingas. D. S. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra sudariusi santuoką, augina gimnazijoje besimokantį sūnų. Nors nedirba, tačiau dirbti negali dėl neįgalumo – nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Automobilis registruotas D. S. vardu, tačiau iš jos paaiškinimų matyti, kad būtent šis automobilis yra naudojamas šeimos poreikiams, o taip pat ir pačiai D. S. yra būtinas vykti į gydymo įstaigas (dėl progresuojančios ligų jos judėjimo galimybė apsunkinta). Šie D. S. paaiškinimai nėra paneigti. Nors D. S. sutuoktinis D. S. dirba, tačiau iš pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, kad vidutinės mėnesio pajamos nėra labai didelės (svyruoja nuo 457,64 Eur iki 625,29 Eur), todėl galimybė įsigyti naują transporto priemonę, kuri šiuo atveju laikytina būtino poreikio daiktu, yra ribota. Prokuroro skunde teisingai pastebėta, kad aplinkybės, jog D. S. nedirba, turi neįgalumą, dėl kurio apsunkintas jos judėjimas ir dėl ko jai būtina naudotis transporto priemone, nėra laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo netaikymą. Tačiau šių aplinkybių vertinimas ne atsietai, o kitų pirmosios instancijos teismo įvertintų ir šioje nutartyje dar kartą aptartų aplinkybių kontekste, pagrindžia teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad turto konfiskavimas nagrinėjamu atveju nėra būtinas, kad D. S. atžvilgiu būtų pasiekti bausmės tikslai. Tuo labiau, kad atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip minėta, konfiskavimo taikymas nėra privalomas. Teismas skundžiamu nuosprendžiu D. S. paskyrė kitas dvi baudžiamojo poveikio priemones, kurių taikymas, įvertinus tai, kad D. S. nėra linkęs nusikalsti asmuo, yra charakterizuojama išimtinai teigiamai, jos padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė, nelaikytinos aiškiai per švelniu nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimu.

12. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymima, kad vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją, sulaikyti jį nuo naujų teisės pažeidimų padarymo ir parinktų priemonių šiam tikslui pasiekti teisinga pusiausvyrą nebuvo išlaikyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek su padaryto nusikaltimo pavojingumu susijusias, tiek D. S. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, taikytinų baudžiamojo poveikio priemonių parinkimą išsamiai argumentavo, taip pat nurodė byloje esančiais duomenimis pagrįstus argumentus, kodėl BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę vertina kaip neatitinkančią proporcingumo principo reikalavimo. Teisėjų kolegija nesutikti su nuosprendyje padarytomis išvadomis neturi pagrindo.

13. Prokuroro skunde cituojama kasacinė praktika skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų taip pat nepaneigia. Kiekvienoje byloje duomenis, reikšmingus individualizuojant baudžiamojo poveikio priemones, teismas vertina individualiai ir teismo sprendimas dėl šių priemonių taikymo ar netaikymo gali skirtis priklausomai nuo to, kokios padarytą nusikaltimą, jį padariusį asmenį charakterizuojančios aplinkybės byloje nustatytos. Prokuroro cituojamose kasacinėse nutartyse iš tikrųjų BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas buvo pripažintas proporcinga baudžiamojo poveikio priemone, tačiau skunde nurodomų bylų aplinkybės ir aplinkybės, nustatytos šioje byloje vis ik nėra identiškos ar labai panašios (byloje Nr. 2K-114-1073/2018 asmeniui nustatytas 2,97 promilių neblaivumas, anksčiau jis baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, automobilis dėl sveikatos ar darbo nėra būtino poreikio daiktas; byloje Nr. 2K-14-511/2018 asmeniui nustatytas 2,20 promilių neblaivumas, sukeltas eismo įvykis; byloje Nr. 2K-104-1073/2019 asmeniui nustatytas 2,20 promilių neblaivumas, važiavo prieš eismą, sukeltas eismo įvykis, asmuo bandė pasišalinti iš įvykio vietos; byloje Nr. 2K-186-648/2019 asmuo baustas už Kelių eismo taisyklių ir alkoholio vartojimo tvarkos pažeidimus, dėl darbo pobūdžio ar sveikatos būklės automobilis nėra būtino poreikio daiktas, asmuo vaikų ar kitų išlaikytinių neturi, dirba). Taigi, skunde cituojama praktika pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikto vertinimo teisingumo savaime nepaneigia, prokuroro skundo argumentų dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nepatvirtina ir nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti.

14. Skunde prokuroras prašo panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Iš skundo turinio matyti, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės panaikinimo būtinybę prokuroras sieja su tikslingumu taikyti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Jokių kitų argumentų, kodėl ši priemonė turėtų būti panaikinta, skunde nėra nurodyta. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė pagrindo konfiskuoti D. S. priklausantį automobilį, t. y. taikyti BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą plačiau nepasisakytina. Nors paprastai šia priemone siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, įstatymas nedraudžia įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirti padarius ir kitokio pobūdžio nusikaltimus (ne tik smurtinius). Todėl teismas, taikydamas šią baudžiamojo poveikio priemonę D. S. ir kartu neskirdamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

15. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistai D. S. klausimą išsprendė teisingai, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nuosprendyje nurodyti išsamūs D. S. taikytinų baudžiamojo poveikio priemonių parinkimo argumentai, kurių prokuroro skunde nurodomos aplinkybės, cituojama kasacinė praktika nepaneigia. Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 23 d. nuosprendis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jį keisti, kaip to prašoma skunde, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Šiulio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.