- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-09
- Bylos Nr.
- eA-957-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01953-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus, Alytaus apskrityse, Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės taryba, Vilniaus rajono savivaldybės taryba Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse (Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos procesinių teisių perėmėjas) pareiškimą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė teismui pareiškimą ištirti, ar Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. T3-152 (toliau – ir Sprendimas) 3 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 9 dalį, ir nustačius, jog neatitinka, Sprendimo 3 punktą pripažinti prieštaraujančiu lygiateisiškumo principui.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimo 3 punkte nustatyta atleisti Vilniaus rajono gyventojus nuo žemės mokesčio už žemės ūkio paskirties bendrą žemės sklypų plotą (išskyrus mėgėjų sodo žemės sklypus), neviršijantį kaimo vietovėse – 5 ha, Nemenčinės mieste – 0,25 ha.
3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo 3 punkte nurodyta sąlyga, jog lengvata taikoma tik Vilniaus rajono gyventojams, nepagrįstai riboja asmenų, deklaruojančių gyvenamąją vietą ne Vilniaus rajono savivaldybėje, teisę gauti nustatytą mokesčių lengvatą bei blogina jų mokestinę situaciją lyginant su Vilniaus rajono gyventojais. Tuo pažeidžiamas VAĮ įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Analogiškoje administracinėje byloje Nr. eI-1116-789/2018 buvo pripažinta, jog vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatų taikymas išimtinai Vilniaus rajono gyventojams prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 9 punktui. Tarybai dėl to buvo išsakyta pastaba, tačiau Tarybos nariai pastabas ignoravo ir balsavo už pateiktą projektą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.
5. Taryba nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakankamai trumpas, aiškus ir motyvuotas, atitinka visus Konstitucijos, VAĮ, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo nustatytus reikalavimus. Atsakovas akcentavo, jog sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra, todėl Taryba galėjo nustatyti lengvatų asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą Vilniaus rajone. Visa Vilniaus rajono teritorija, išskyrus vieną seniūniją, priskirta nederlingų žemių zonai, todėl Taryba rajono gyventojams nori palengvinti žemės mokesčio naštą. Dalis gyventojų mokesčių automatiškai pervedama į tos savivaldybės biudžetus, kur mokesčio mokėtojas deklaravo savo gyvenamąją vietą. Nuo deklaruotų gyventojų skaičiaus tiesiogiai priklauso savivaldybių biudžetai, kelių ir kitos infrastruktūros finansavimas, taip pat visų dotacijų dydis.
6. Taryba pažymėjo, jog praktiškai tik Vilniaus rajono gyventojai, būtent tie, kuriems ir pritaikyta lengvata, dirba Vilniaus rajono teritorijoje. Atsakovui nepavyko nustatyti kitų savivaldybių gyventojų, kurie dirba žemės ūkio paskirties žemę Vilniaus rajono teritorijoje. Asmuo, kuris gyvena už 50–200 kilometrų nuo savo žemės, fiziškai negali dirbti Vilniaus rajono žemės, kadangi daržas, pasėliai ir visi augalai reikalauja nuolatinės priežiūros. Be to, Vilniaus rajono gyventojai, kuriems skirta lengvata, moka žemės mokestį už gyvenamosios teritorijos žemės sklypus, nes turi būstus ir čia pat žemės ūkio paskirties žemėje sunkiomis sąlygomis ūkininkauja. Pasak atsakovo, daug žemės Vilniaus rajono teritorijoje įsigijo vadinamieji žemės spekuliantai, siekiantys pelningai parduoti žemės sklypus ir laukiantys 10–20 metų, tokiems žemės savininkams Taryba nenori siūlyti jokių mokesčių lengvatų.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir pripažino, kad Tarybos Sprendimu nustatytų žemės mokesčio tarifų ir žemės mokesčio lengvatų 2019 metams 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir VAĮ 3 straipsnio 9 punktui, todėl laikė jį neteisėtu.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sprendimo 3 punkte nurodytos mokesčio lengvatos, t. y. atleidimas nuo žemės mokesčio už žemės ūkio paskirties žemę, taikomas išskirtinai pagal vietos kriterijų – Vilniaus rajono gyventojams. Šiuo reglamentavimu į nurodytą žemės mokesčio lengvatą, t. y. atleidimą nuo žemės mokesčio už žemės ūkio paskirties žemę, pagal Sprendimo 3 punkte nurodytus kriterijus, gali gauti tik Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje gyvenantys asmenys. Savo gyvenamosios vietos Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje nedeklaravę asmenys, turintys žemės ūkio paskirties žemės Vilniaus rajono savivaldybėje, Sprendimo 3 punkte nustatyta lengvata negali pasinaudoti, t. y. savo gyvenamosios vietos Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje nedeklaravę asmenys šiuo aspektu vertinami ne taip palankiai, kaip deklaravę savo gyvenamąją vietą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, situacija, kai žemės mokesčio mokėtojų padėtis, siekiant pasinaudoti žemės mokesčio lengvata, apibrėžiama atsižvelgiant į jų deklaruotą gyvenamąją vietą, yra iš esmės neteisinga, suponuoja nelygiateisišką subjektų padėtį, iškreipia tikslus, kurių siekiama savivaldybėms nustatant žemės mokesčio mokėjimo ir lengvatų taikymo tvarką. Šios išvados nepaneigia atsakovo argumentai, kad Sprendimo 3 punkto nuostatos dėl lengvatų taikymo mažina apleistos žemės plotus ir kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje negyvenantys asmenys galbūt nedirba žemės Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje.
9. Vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir Sprendimo 1.2 ir 4 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Sprendimo 1.2 ir 4 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas sukuria tokią teisinę situaciją, pagal kurią žemės mokesčio mokėtojai, neatsižvelgiant į tai, kur jie yra deklaravę gyvenamąją vietą, negalės pasinaudoti žemės mokesčio lengvata, jeigu jiems priklausanti žemė bus apleista (nenaudojama), todėl nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, kad Sprendimo 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas mažina nedirbamos žemės plotus.
III.
10. Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.
Atsiliepimas
11. Taryba apeliaciniame skunde palaiko, pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus, pabrėžia, jog galėjo nustatyti lengvatų asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą Vilniaus rajone. Lengvatos nustatomos savivaldybės biudžeto sąskaita, todėl tik savivaldybės taryba gali nuspręsti, kam taikyti lengvatas ir ar jas taikyti. Tarybos manymu, aplinkybė, kokio rajono, miesto gyventojas valdo žemes sklypus Vilniaus rajone, yra svarbus kriterijus, kadangi dalis gyventojų mokesčių automatiškai pervedama į tos savivaldybės, kurioje mokesčio mokėtojas deklaravo savo gyvenamąją vietą, biudžetą. Nuo deklaruotų gyventojų skaičiaus tiesiogiai priklauso savivaldybės biudžetas, finansavimas keliams, kitai infrastruktūrai, dotacijų dydis. Tarybos teigimu, jeigu koks nors kitos savivaldybės gyventojas pradės dirbti Vilniaus rajono žemę, jis naudosis Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 9 punkto lengvatomis. Taryba taip pat pažymi, jog tam, kad mokesčiai atitiktų savo pagrindinę fiskalinę funkciją – užtikrintų savivaldybes pajamų gavimą, kad užtikrintų teisingą mokesčių naštos paskirstymą, kad kiekvienas žemės mokesčio mokėtojas įneštų atitinkamą mokesčio dalį į savivaldybės biudžetą, turintiems tik žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir neturintiems bei nemokantiems už gyvenamosios teritorijos žemės sklypus, lengvata netaikoma, t. y. neatleidžiama nuo apskaičiuoto mokesčio už 5 ha žemes ūkio paskirties žemę kaimo vietovėse, už 0,25 ha – Nemenčinės mieste. Sprendimas iš dalies ir pagrįstas būtent lygiateisiškumo principu, nes Taryba siekia, jog kiekvienas žemės sklypas būtų naudojamas pagal paskirtį, kad visi mokėtų mokesčius, nors ir nedidelius. Sprendimas yra ekonomiškai pagristas, socialiai teisingas ir nesudaro privilegijų ir išskirtinių sąlygų vieniems asmenims, neblogina padėties kitiems žemės mokesčio mokėtojams.
12. Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba (teisių perėmėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse) atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame pareiškime išdėstytus argumentus, apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę paprastai turi grįsti (argumentuoti) remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu). Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad neretai konkrečios teisės normos turinys bei jos taikymo ypatumai nustatomi ją (normą) analizuojant (aiškinant) kitų teisės normų, įtvirtintų tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose, kontekste. Todėl pastarųjų (reikšmingas) pasikeitimas (panaikinimas) gali iš esmės pakeisti ir tikrinamos norminio administracinio akto normos aiškinimo bei taikymo taisykles, be kita ko, apsprendžiančias šios normos santykį su įstatymu ar Vyriausybės norminiu aktu, kurių atitikčiai ji yra tikrinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016).???
14. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
15. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. VAĮ 3 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi lygiateisiškumo principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Lygiateisiškumo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1996 m. sausio 24 d., 1996 m. balandžio 18 d. nutarimus).
16. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra, esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Kitaip sakant, konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tik tais atvejais, kai į visas anksčiau nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta. Jeigu būtų ignoruojama bent viena sąlyga, galėtų kilti abejonių dėl specialios teisės normos atitikimo konstitucinėms nuostatoms (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimą). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginus su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimus ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą).
17. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis taip pat įtvirtina diskriminacijos draudimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9006/80, 9262/81, 9263/81, 9265/81, 9266/81, 9313/81, 9405/81) 177 p.). Siekiant įvertinti, ar nebuvo pažeistas nediskriminavimo principas, turi būti iš esmės atsakyta į šiuos klausimus: 1) ar asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, buvo skirtingai vertinami; 2) ar toks skirtingas traktavimas yra objektyvus ir pateisinamas (žr., pvz., EŽTT 2012 m. birželio 26 d. sprendimo byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06) 390–396 p.). Nustatęs, jog byloje nėra pateikta nevienodą reguliavimą pateisinančių argumentų, EŽTT savo praktikoje tokį reguliavimą pripažįsta diskriminaciniu (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02) 82–83 p.).
18. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinamas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus).
19. Sprendimo 3 punktu nuspręsta atleisti Vilniaus rajono gyventojus nuo žemės mokesčio už žemės ūkio paskirties bendrą žemės sklypų plotą (išskyrus mėgėjų sodo žemės sklypus), neviršijantį kaimo vietovėse – 5 ha, o Nemenčinės mieste – 0,25 ha.
20. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja, kad pagrindas mokesčio lengvatai taikyti yra mokesčio mokėtojo gyvenamoji vieta. Nedeklaravę savo gyvenamosios vietos Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje asmenys, turintys žemės ūkio paskirties žemės Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, teisės į žemės mokesčio lengvatą Sprendimo 3 punkto pagrindu neturi.
21. Taigi Sprendimu įtvirtintas nevienodas teisinis reguliavimas tapačioje teisinėje padėtyje esantiems teisių į apmokestinamą objektą aspektu (turintiems žemės ūkio paskirties žemės Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje), tačiau skirtingoms asmenų grupėms pagal gyvenamosios vietos požymį priklausantiems fiziniams asmenims.
22. Ar šis kriterijus objektyviai pateisina nevienodą teisinį reguliavimą, spręstina vertinant tik išimtinai tuos argumentus, kuriais tokio teisinio reglamentavimo, išskiriančio vieną asmenų grupę pagal gyvenamosios vietos kriterijų, nustatymo teisėtumą grindžia atsakovas.
22.1. Atsakovas nurodo šiuos argumentus: iš dalies dėl Tarybos veiklos Vilniaus rajone kasmet auga deklaruojamų pasėlių ir žemės ūkio naudmenų plotai, todėl mažėja apleistos žemės plotai; taip skatinama neapleisti nenaudojamos pagal paskirtį žemės; savivaldybės biudžeto sandaros taisyklės lemia, kad labai daug priklauso nuo savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaravusių gyventojų skaičiaus; dalis gyventojų mokesčių pervedama į tos savivaldybės, kurioje mokesčio mokėtojas deklaravo savo gyvenamąją vietą, biudžetą; nuo deklaruotų gyventojų skaičiaus tiesiogiai priklauso savivaldybės biudžetas, finansavimas keliams, kitai infrastruktūrai ir visų dotacijų dydis; praktika rodo, kad Vilniaus rajono gyventojai, būtent tie, kuriems pritaikyta lengvata, sunkiomis sąlygomis dirba rajono žemę, tuo pačiu jie moka žemės mokestį už gyvenamosios teritorijos žemės sklypus, nes turi būstus; neprisidedantiems prie savivaldybės biudžeto formavimo, Taryba neturi pagrindo nustatyti mokesčių lengvatų.
22.2. Nurodyti atsakovo argumentai leidžia konstatuoti, kad ginčijamo teisinio reglamentavimo vienas iš tikslų yra siekti žemės ūkio paskirties žemės naudojimo pagal paskirtį, o kitas – mokestinėmis lengvatomis palengvinti būtent savivaldybės gyventojų, kurių mokami žemės mokesčiai už kitos paskirties žemę patenka į savivaldybės biudžetą ir žemės ūkio paskirties bendras žemės sklypų plotas (išskyrus mėgėjų sodo žemės sklypus) neviršija kaimo vietovėse 5 ha, o Nemenčinės mieste 0,25 ha., ūkininkavimo sąlygas.
22.3. Vertinant, ar ginčijamas teisinis reglamentavimas tikrai suponuoja deklaruojamą tikslą – žemės ūkio paskirties žemės naudojimo pagal paskirtį skatinimą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad mokestinė lengvata tokį tikslą atitinka, tačiau būdas, kaip šio tikslo siekiama, t. y. mokestine lengvata skatinant tik savivaldybės gyventojus, nedera su lygiateisiškumo imperatyvais (Konstitucijos 29 str. 1 d., VAĮ 3 str. 9 d.), nes jokie objektyvūs ir pateisinami vertinamieji kriterijai tokios asmenų grupės išskyrimo teisėtumo nepagrindžia.
22.4. Dėl antrosios argumentų grupės. Mokesčio mokėtojas, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsniu, yra žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 str. 2–4 d.), ir žemės mokesčio mokėtojas aktualių mokestinių prievolinių teisinių santykių prasme gali sutapti, tačiau gali ir skirtis, todėl ginčijamo teisinio reglamentavimo taikymo aspektu ne žemės mokesčio už kitos paskirties žemę mokėtojo teisinė padėtis, o pats gyvenamosios vietos Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje faktas lemia, turi toks asmuo teisę į Sprendimo 3 punkte nustatytą mokesčio lengvatą, ar jos neturi. Todėl atsakovo argumentai, kad ginčo teisinis reglamentavimas nustato mokesčio lengvatą asmenims, kurie moka žemės mokestį už kitos paskirties žemę, yra nepagrįsti ginčo teisinio reglamentavimo nuostatomis, tuo pačiu ir vertinti, ar ginčo teisinis reglamentavimas pateisinamas būtent tuo, kad nuo mokesčio atleidžiami tik tie asmenys, kurie moka tos pačios rūšies mokestį už kitos paskirties žemę tokiu būdu prisidėdami prie savivaldybės biudžeto pajamų formavimo, nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad iš ginčijamo teisinio reglamentavimo neišplaukia, kad mokestinė lengvata taikoma tik žemės ūkio produkcijos gamintojams (ūkininkams), todėl nėra teisinio pagrindo ir vertinimams, ar toks reglamentavimas galėtų būti pateisinamas paramos ūkininkams priemonių taikymo aspektu.
23. Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą. Šio mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Žemės mokesčio įstatymo 4 str.).
24. Atsakovas, vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsniu (3 dalimi) nusprendęs dėl atleidimo nuo žemės mokesčio Sprendimo 3 punkte nustatytą kategoriją asmenų, taikydamas gyvenamosios vietos kriterijų, nepaisė iš Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucijos 29 str. 1 d., VAĮ 3 str. 9 d.) kylančio draudimo teikti asmenims privilegijų dėl jų gyvenamosios vietos, nors tarp šios grupės asmenų ir kitų žemės, esančios Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, esančios apmokestinimo žemės mokesčiu objektu, savininkų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, taigi Taryba pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą.
25. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
26. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.