Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 284 str. 1 d. perduodant jį D. G. atsakomybei pagal laidavimą vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d., 70 str., R. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – trisdešimt penkios valandos nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, darbus atliekant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš R. G. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. naudai priteista 500,00 Lt (penki šimtai litų) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. atleistas pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad pažeidė viešąją tvarką (viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką), t. y. 2013 m. birželio 23 d., apie 20.00 val., prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, Vilniuje, apsvaigęs nuo alkoholio, kitų žmonių akivaizdoje be jokios pagrįstos priežasties, A. A., vairavusiam automobilį „Toyota“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) paprašius pasitraukti nuo važiuojamosios kelio dalies, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, bandė pro atidarytą automobilio vairuotojo durelių langą įspirti A. A., tačiau A. A. pradėjus važiuoti, pataikė į automobilio kairės pusės galines dureles, o po to tyčia spyrė į automobilio galą, taip apgadindamas automobilį, dėl ko A. A. buvo padaryta turtinė žala.

Teismo posėdyje nukentėjusysis A. A. prašė tenkinti jo skundą, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. G. ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo A. A. skundą atmesti, prokurorė taip pat prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniam skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės ginčijamas dėl to, kad R. G. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Pažymėtina, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, jokiu būdu nėra tapatus asmens išteisinimui, kai daroma išvada, jog asmuo iš viso nepadarė nusikalstamos veikos.

Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galima esant tam tikroms sąlygoms ir pagrindams. Įstatyme reikalaujama, kad būtų penkios sąlygos: 1) asmuo padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą; 2) padaryta veika yra baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas; 3) yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą; 4) asmuo visiškai pripažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 5) asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Be išvardintų sąlygų, teismas turi nustatyti pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, esant aukščiau nurodytų sąlygų visumai bei esant pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės bus pasiekti bausmės tikslai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog R. G. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ši veika yra priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d.). Duomenų, kad R. G. praeityje būtų teistas, jo atžvilgiu vyktų kiti ikiteisminiai tyrimai ar jis turėtų galiojančių administracinių nuobaudų byloje nėra (b. l. 41, 42). Taigi akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d. ir 2 d. 1 p. nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, susijusios su nusikaltimo klasifikacija, t. y. priskyrimu nesunkių nusikaltimų kategorijai, bei asmens baudimu už nusikalstamą veiką pirmą kartą, šioje baudžiamojoje byloje yra.

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d. taip pat nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje yra laiduotojos D. G. prašymas perduoti vyrą R. G. jos atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodyta, kad ji yra tinkama laiduotoja, t. y. verta teismo pasitikėjimo, nes ją su R. G. sieja šeimyniniai santykiai, jie turi nuolatinę gyvenamąją vietą, legalias pajamas, kartu su vyru augina du nepilnamečius vaikus, pati nėra niekada nusikaltusi, todėl tikrai galės daryti vyrui teigiamą įtaką (b. l. 128). D. G. prašyme nurodytus teiginius patvirtina byloje esanti grožio salono „(duomenys neskelbtini)“ charakteristika, pažyma apie asmens duomenis, pažyma apie asmens baustumą, įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie fizinį asmenį (b. l. 129, 131-134, 137-138, 139). Įvertinus aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog sutuoktinė D. G. nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui – savo vyrui R. G. – gali daryti teigiamą įtaką.

Akcentuotina, kad R. G. dar ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino savo kaltę, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką (b. l. 48-55), iš esmės jis savo kaltę pripažino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tik nesutiko su nukentėjusiojo reikalaujamos žalos dydžiu, savo neteisėtą poelgį vertino kritiškai, galėjosi (b. l. 140-141). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo dar vienos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos buvimą - asmuo visiškai pripažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Be to, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 8 d. teisiamojo posėdžio protokolo, R. G. nukentėjusiajam perdavė 500,00 Lt žalos atlyginimui, kuriuos nukentėjusysis priėmė. Todėl pagrįstai nustatyta ir paskutinė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga - asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 3 p.). Aplinkybės, kad R. G. pripažino savo kaltę, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, atlygino dalį padarytos žalos ir įsipareigojo atlyginti likusią, teismo sprendimu pripažintą, turtinę žalą, praeityje tik kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi (b. l. 42), vedęs ir šeimoje augina du nepilnamečius vaikus, pastangos iki bylos išnagrinėjimo teisme ir asmeninės savybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido manyti, kad žala bus atlyginta, o R. G. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 4 p.). Nors apeliantas ir teigia atšaukiantis savo sutikimą dėl R. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos BK 40 str. turinio, baudžiamasis įstatymas iš viso nereikalauja tokio sutikimo buvimo. Taigi, nukentėjusiojo prieštaravimas dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šio klausimo sprendimui esminės reikšmės, skirtingai nei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius (Lietuvos Respublikos BK 38 str.), neturi. Pažymėtina, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra ne tik tam tikros rūšies atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ir viena iš kaltininko auklėjimo priemonių. Kaltininkas įsipareigoja nepadaryti naujos nusikalstamos veikos, laiduotojas laiduoja, kad kaltininkas per nustatytą laidavimo laikotarpį nepadarys naujos nusikalstamos veikos, o valstybė iš savo pusės sutinka atiduoti kaltininką laiduotojo atsakomybėn ir netaikyti jam valstybės prievartos priemonės – bausmės.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išdėstyti apelianto samprotavimai apie skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį priėmusį teisėją, nelaikytini susijusiais su nagrinėjama byla, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakys. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog nuosprendį priėmęs teisėjas yra nagrinėjęs ir kitas apelianto bylas, nelaikytina teismo šališkumo įrodymu. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių (Lietuvos Respublikos BK 58 str., 59 str.), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tuo pačiu pažymėtina, kad jeigu apelianto netenkina teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, tai dar nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjo 2013 m. liepos 15 d. tarnybinio pranešimo dėl B. K. pareiškimo matyti, kad 2013 m. birželio 23 d. komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Prie ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo pridėtas B. K., gim. 1952 m. kovo 16 d., gyv. (duomenys neskelbtini), pareiškimas, kuriame jis pareiškė, kad 2013 m. birželio 23 d., jam būnant pas seserį J. P., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepažįstamas vyriškis, kuris kaip vėliau paaiškėjo, buvo R. G., smogė jam į veidą. Atliekant patikrinimą buvo skambinta B. K., kuris pareiškė, kad pretenzijų dėl sumušimo neturi ir prašo dėl šio įvykio daugiau jo netrukdyti (b. l. 26). Nurodytas dokumentas paneigia apeliacinio skundo teiginius, apie tariamai B. K. patirtus žandikaulio sužalojimus. Akivaizdu, jog minėtas asmuo jokių pretenzijų R. G. neturi, o ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliekamas tik dėl Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad R. G. metaliniu strypu sužalojo V. P., nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, to nenurodė nei pats liudytojas, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 35-36). Liudytoja D. G. savo parodymuose, duotuose teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, paneigė nukentėjusiojo teiginius apie tariamą žiaurų jos sumušimą nusikalstamos veikos padarymo vakarą, nurodė, kad tą dieną konfliktų su vyru neturėjo, sumušta nebuvo. Netikėti šiais liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad ir kiti liudytojai, duodami parodymus teisme, nenurodė matę, jog veikos padarymo dieną liudytoja būtų buvusi mušama jų akivaizdoje ir, kad tai darė R. G.. Taigi, tiek baudžiamosios bylos medžiaga, tiek liudytojų parodymai paneigia minėtus apeliacinio skundo teiginius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 115 str. 1 d., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Akcentuotina, jog žalą patyręs asmuo privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajam padarytos žalos dydis R. G. veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. įtakos neturi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. A. neįrodė civiliniame ieškinyje nurodytos 2316,91 Lt žalos dydžio, nes proceso metu pateikė įrodymus tik dėl 520,00 Lt dydžio turtinės žalos išlaidų. Dėl to, jo nurodytos aplinkybės, kad po R. G. smūgio į bagažinę atsirado nauji įlenkimai, nei priteistinos turtinės žalos dydžiui, nei R. G. veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. įtakos neturi. Nepaisant to, kad nukentėjusysis pagrindė tik 520,00 Lt dydžio apgadinto automobilio remonto išlaidas, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į R. G. poziciją, nukentėjusiojo naudai priteisė 1000,00 Lt turtinės žalos atlyginimą. Jokių papildomų dokumentų, įrodančių didesnį nei priteistas turtinės žalos dydį, kartu su apeliaciniu skundu pateikta nebuvo. Akcentuotina, kad 500,00 Lt iš priteistos 1000,00 Lt sumos R. G. nukentėjusiajam jau yra sumokėjęs. Tai, kad minėtas asmuo po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, A. A. pareikalavus, nesumokėjo likusių 500,00 Lt, neduoda pagrindo manyti, kad jis to geranoriškai nepadarys ateityje. Juo labiau, kad A. A. nurodytos sumos reikalavo dar net neįsiteisėjus skundžiamam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Be to, po nuosprendžio įsiteisėjimo asmeniui geranoriškai nemokant teismo priteistų sumų, yra galimas ir priverstinis priteistos žalos dydžio išieškojimas.

Likę apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino R. G. lėbavimų ir pragyvenimo šaltinio, jo garaže vykdomų nelegalių remonto darbų, vairavimo esant neblaiviam, nėra susiję su jam pareikštu kaltinimu, apibrėžiančiu bylos nagrinėjimo teisme ribas, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo tirti minėtų aplinkybių bei dėl jų pasisakyti. Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.