Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-334/2008

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-08-13
Bylos Nr.: 3K-3-334/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aloyzas Marčiulionis (pirm.), Gražina Davidonienė (pran.), Algis Norkūnas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „RIMI Lietuva“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Mano turtas“

Kategorijos

123.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-334/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 123.8. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RIMI Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RIMI Lietuva“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vegida“ dėl subnuomos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mano turtas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir Įmonių bankroto įstatymo taikymo, jų kolizijos atveju. Ieškovas (ankstesnis pavadinimas – UAB „Ekovalda“) nurodė, kad 2001 m. gruodžio 10 d. jis, atsakovas UAB „Vegida“ ir UAB „Transalfa“ (tuometinis patalpų savininkas) sudarė trišalę Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį, pagal kurią UAB „Vegida“ išnuomojo UAB „RIMI Lietuva“ patalpas Vilniuje, Architektų g. 19. Šis pastatas pagal 2005 m. birželio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo perleistas UAB „Mano turtas“. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas, siekdamas užtikrinti arbitražinio teismo sprendimo įvykdymą, 2006 m. spalio 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė UAB „Vegida“ ir UAB „Mano turtas“ atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su trišalės subnuomos sutarties nutraukimu, jos išregistravimu iš viešo registro; laikinosios apsaugos priemonės 2006 m. spalio 30 d. buvo įregistruotos viešame nekilnojamojo turto registre. Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 20 d. nutartimi UAB „Vegida“ iškėlė bankroto bylą ir paskyrė administratorių, kuris 2006 m. gruodžio 7 d. pranešė ieškovui, kad nutraukė trišalę subnuomos sutartį, ir nurodė atlaisvinti patalpas. Ieškovo teigimu, iškėlus bankroto bylą, UAB „Vegida“ kaip juridinis asmuo išliko tas pats, jam ir toliau turėjo būti taikomos teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės; paskirtasis bankroto administratorius tik perėmė UAB „Vegida“ valdymo organo funkcijas, taip pat iš valdymo organų turėjo perimti visą UAB „Vegida“ turtą ir visus dokumentus. Dėl to administratoriui buvo privaloma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir jis neturėjo teisės atlikti jokių veiksmų, susijusių su subnuomos sutarties nutraukimu. Ieškovo manymu, administratoriaus pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo neteisėtas, prieštaraujantis pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, BUAB „Vegida“ pažeidė CPK 18 straipsnį, nepaisė teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pažeidė teismų nepriklausomumą ir viešąją tvarką. Be to, BUAB „Vegida“ vienašalis sandoris, kuriuo buvo siekiama nutraukti prieš terminą terminuotą trišalę subnuomos sutartį, negaliojo, nes prieštaravo viešajai tvarkai. Galiojant teismo uždraudimui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su trišalės subnuomos sutarties nutraukimu ir jos išregistravimu iš viešo registro, BUAB „Vegida“ neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai prieš terminą nutraukti terminuotą trišalę subnuomos sutartį. Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu BUAB „Vegida“ 2006 m. gruodžio 7 d. pranešimu atliktą UAB „Mano turtas“, UAB „Vegida“ ir UAB „RIMI Lietuva“ 2001 m. gruodžio 10 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties nutraukimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimais, pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad 2001 m. gruodžio 10 d. UAB „Vegida“ (subnuomotojas), UAB „Ekovalda“ (subnuomininkas) ir UAB „Transalfa“ (savininkas) sudarė negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Architektų g. 19, subnuomos sutartį; UAB „Ekovalda“ teises vėliau perėmė UAB „RIMI Lietuva“, o UAB „Transalfa“ teises - UAB „Mano turtas“. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2006 m. spalio 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir UAB „RIMI Lietuva“ būsimų reikalavimų užtikrinimui uždraudė bendrovėms „Mano turtas“ ir „Vegida“ atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2001 m. gruodžio 10 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties nutraukimu ir jos išregistravimu iš viešo registro. Apie šį draudimą 2006 m. spalio 30 d. buvo padarytas įrašas nekilnojamojo turto registre. 2006 m. lapkričio 20 d. Kauno apygardos teismas iškėlė UAB „Vegida“ bankroto bylą, paskirtas administratorius 2006 m. gruodžio 7 d. pranešė ieškovui, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 13 punktą UAB „Vegida“ ir UAB „RIMI Lietuva“ subnuomos sutartis nutraukiama. Teismas, vertindamas ieškovo argumentus apie tai, kad iškėlus bankroto bylą, UAB „Vegida“ išliko tas pats juridinis asmuo, kuriam ir toliau taikomos teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, juos pripažino nepagrįstais; motyvavo, kad iškėlus bankroto bylą, UAB „Vegida“ tapo bankrutuojančia įmone; jos statusas, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos teisės aktai, iš esmės pasikeitė. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 dalį administratorius turėjo teisę per trisdešimt dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, pranešti suinteresuotiems asmenims, jog įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, it tokios sutartys, išskyrus darbo sutartis ir sutartis iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, buvo laikomos pasibaigusiomis. Teismas nurodė, kad BUAB „Vegida“ administratorius, pranešdamas subnuomininkui, kad bankrutuojančia tapusi UAB „Vegida“ nebevykdys subnuomos sutarties, atliko Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte ir 11 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytus veiksmus, administratorius savo veiksmus grindė Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, todėl teismas nepripažino tokių veiksmų neteisėtais. Teismas pažymėjo, kad teismo draudimas atlikti veiksmus, kuriais būtų nutraukta sutartis, nelaikytinas privalomu bankrutuojančios įmonės administratoriui, kada šis priima sprendimą dėl bankrutuojančios įmonės tolimesnio sutarties vykdymo, nes laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, remiantis CPK normomis, siekiant užtikrinti ieškovo reikalavimą, kylantį iš civilinių santykių, reglamentuotų civilinės teisės normomis, įmonei tapus bankrutuojančia, nepasinaudojus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 6 punkte nustatyta galimybe bankroto bylą nagrinėjančiam teismui apriboti bankrutuojančios įmonės veiklą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administratorius nenutraukė sutarties, o, įvertinęs susidariusią situaciją, atliko veiksmus, po kurių subnuomos sutartis pasibaigė. Administratoriui suteikta teisė nuspręsti, ar bus toliau vykdoma sutartis, jis, atsižvelgdamas konkrečią situaciją, priima sprendimą. Dėl to teismas nepripažino, kad BUAB „Vegida“ administratorius pažeidė teismo draudimą atlikti veiksmus, kuriais būtų nutraukta sutartis, taip pat nepripažino neteisėtu administratoriaus 2006 m. gruodžio 7 d. pranešimą ieškovui dėl subnuomos sutarties nutraukimo. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad BUAB „Vegida“ administratorius neprivalėjo nuspręsti dėl subnuomos sutarties su ieškovu tolimesnio nevykdymo, nes ieškovas nuolat mokėjo nuomos ir kitus mokesčius; motyvavo, kad Įmonių bankroto įstatyme yra suteikta teisė administratoriui nuspręsti, kaip elgtis svarstomu klausimu. Administratoriui nutarus sutartis vykdyti, praktiškai labai dažnai gali būti dirbtinai užtęstas procesas bankroto byloje. Iš nagrinėjamoje byloje esančios medžiagos teismas padarė išvadą, kad UAB „RIMI Lietuva“ ir BUAB „Vegida“ ginčų nagrinėjimas trukdė greičiau spręsti klausimus UAB „Vegida“ bankroto byloje, pažeidžiant bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 25 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas prieš kitus įstatymus, vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Kolegijos teigimu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto bylose, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK normomis, bet ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punktą teismas areštuoja įmonės turtą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos; tokia nuostata įtvirtinta tam, kad areštas nevaržytų bankroto eigos ir teisėtų administratoriaus veiksmų, kadangi įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės turto režimas pasikeičia ir jis yra imperatyviai reglamentuotas Įmonių bankroto įstatyme. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, savo ar suinteresuoto asmens iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Taigi kolegija konstatavo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje taikytos laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, todėl nagrinėjamoje byloje iškėlus bankroto bylą UAB „Vegida“, jos administratorius turėjo teisę pranešti apie subnuomos sutarties nutraukimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino Įmonių bankroto įstatymo normas, padarė neteisingas išvadas, kad bendrovei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, savaime panaikinami iki bankroto bylos iškėlimo priimti teismo sprendimai, kuriais bendrovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Įmonių bankroto įstatyme nėra teisės normos, kuri nustatytų, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, nuo to momento netenka galios teismų sprendimai, priimti iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo, taip pat ir nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į tai, kad Įmonių bankroto įstatyme nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis iš esmės skiriasi nuo laikinųjų apsaugos priemonių instituto, įtvirtinto CPK, t. y. pagal Įmonių bankroto įstatymą laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla, turto apsaugą nuo iššvaistymo iki tol, kol teismas išspręs klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal Įmonių bankroto įstatymą laikinąsias apsaugos priemones taiko tik teismas, kuris sprendžia įmonės bankroto bylos iškėlimo klausimą, laikinąsias apsaugos priemones taiko laikinai, iki tol, kol bus išspręstas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo arba atsisakymo ją kelti, iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, teisė disponuoti turtu suteikiama bankroto administratoriui, todėl bankroto teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal Įmonių bankroto įstatymą netenka galios, tačiau laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos ne bankroto, o arbitražo byloje, ir pritaikytos iki bankroto bylos iškėlimo, galioja ir toks teismo sprendimas turi būti vykdomas. Dėl to Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo skirta užtikrinti arbitražinio teismo sprendimo įvykdymą, todėl ginčo santykiams turėjo būti taikomi ne Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas ir 10 straipsnio 4 dalies 2 punktas, bet Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis, CPK 144 straipsnio 1, 3 dalys, 152 straipsnis dėl ieškinio arbitražo byloje teisminio užtikrinimo ir tokių teismo nutarčių vykdymo, CPK 148, 150, 151 straipsniais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir panaikinimo tvarkos. Kasatoriaus teigimu, Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų iki bankroto bylos iškėlimo; šie klausimai reglamentuojami CPK, todėl iki bankroto bylos iškėlimo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos tik CPK nustatytais atvejais ir tvarka. Be to, pripažinus, kad arbitražo byloje nustatytos laikinosios apsaugos priemonės neteko galios, tampa neįmanomas jomis užtikrinamo arbitražinio teismo sprendimo realus įvykdymas.Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota, nes teismas nepasisakė dėl visų ieškovo apeliacinio skundo argumentų, neišsamus ieškovo motyvų tyrimas turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, buvo paneigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo plėtojama įsiteisėjusių teismų sprendimų ir nutarčių privalomumo principo doktrina. Be to, ginčijamais teismų sprendimais buvo paneigtas konstitucinis valdžių padalijimo principas, nes teismai nepagrįstai sprendė, kad įstatymas turi viršenybę prieš teismo sprendimą, buvo pažeisti viešasis interesas, sukurta precedentas, leidžiantis nesąžiningiems asmenims apeiti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Kasatoriaus nuomone, 2006 m. spalio 25 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galioja tol, kol nepanaikinta, todėl turi būti vykdoma. Pagal CPK 150 straipsnį nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali panaikinti tik tą nutartį priėmęs teismas arba apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs bylą. Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius, pranešdamas ieškovui apie subnuomos sutarties nutraukimą, taip pat pažeidė CPK 18 straipsnį, nes įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, bankroto administratoriaus pranešimas ieškovui apie subnuomos sutarties nutraukimą laikytinas vienašalis sandoris, kuriuo siekiama nutraukti prieš terminą terminuotą subnuomos sutartį, todėl pažeidžia teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemone, yra negaliojantis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė Įmonių bankroto įstatymą, nepažeidė CPK 18 straipsnio dėl teismo sprendimo ar nutarties privalomumo, padarė teisingas išvadas, kad subnuomos sutartis pasibaigė Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka bankroto administratoriaus pateikto pranešimo pagrindu. Juolab kad ginčijamos subnuomos sutarties pasibaigimo Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka pagrįstumą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs tų pačių šalių ginčą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo (civilinė byla Nr. 3K-3-142/2008) ir 2008 m. vasario 27 d. priėmęs nutartį. Be to, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neribojo administratoriaus teisių ir pareigų – nutartyje nebuvo nurodytas draudimas vykdyti Įmonių bankroto įstatyme administratoriui nustatytus įgaliojimus, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nebuvo nustatyti įmonės veiklos ar administratoriaus teisių apribojimai. Atsakovo teigimu, kasatorius, nurodydamas netinkamą Įmonių bankroto įstatymo taikymą, neatsižvelgė į tai, kad įmonei įgijus bankrutuojančios bendrovės statusą, jos veiklą reglamentuoja nurodytas įstatymas, kuris tokiu atveju turi viršenybę prieš kitus įstatymus. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas imperatyviai įpareigoja administratorių pranešti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys sutartis, kurių vykdymo terminas nepasibaigė, ar jų nevykdys. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į nurodyto įstatymo viršenybės principą, ši bankroto administratoriaus pareiga yra absoliuti ir jos negalima paneigti kitais teisės aktais ar teismų sprendimais. Kasatoriaus argumentus dėl res judicata principo pažeidimo atsakovas vertina kaip nepagrįstus, nes teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byla nėra išsprendžiama iš esmės, todėl tokia nutartis neįgyja res judicata galios.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė CPK 18, 21 straipsnių, tinkamai ir pagrįstai taikė Įmonių bankroto įstatymą, teisingai įvertino bankroto administratoriaus įgaliojimus ir subnuomos sutarties pasibaigimą pagal šio įstatymo nuostatas. Kasatorius nepateikė konkrečių argumentų dėl CPK 18 ir 21 straipsnių pažeidimo, teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galiojimo klausimas pagrįstai buvo sprendžiamas taikant Įmonių bankroto įstatymą. Juolab kad bankroto procedūra yra reglamentuojama Įmonių bankroto įstatyme, kuriame įtvirtintos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios teisinius santykius įmonės bankroto proceso metu. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonei įgijus bankrutuojančios bendrovės statusą, taikomos Įmonių bankroto įstatymo normos, kurios pakeičia CPK nustatytą reglamentavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius (ieškovas) UAB „RIMI Lietuva“ 2008 m. liepos 15 d. pateikė pareiškimą dėl kasacinio skundo atsisakymo.

Dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) galioja ir kasaciniame procese. CPK 349 straipsnyje įtvirtinta kasatoriaus teisė atsisakyti kasacinio skundo yra viena iš dispozityvumo principo išraiškos formų. Kasacinis procesas ne tik pradedamas dalyvaujančio byloje asmens (kasatoriaus) iniciatyva, bet ir gali baigtis jo iniciatyva, kai šis įgyvendina procesinę teisę atsisakyti inicijuoto kasacinio proceso. Kartu pažymėtina, kad tiek dispozityvumo principas, tiek viena iš jo išraiškos formų – kasatoriaus teisė atsisakyti kasacinio skundo, nėra absoliutūs. Atsisakymas kasacinio skundo teismui nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą. Teismas turi teisę nepriimti kasacinio skundo atsisakymo, kai yra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuoja, kad tai prieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeistų kasatoriaus, kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus (CPK 349 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas kasacinio skundo atsisakymo klausimą, teismas turi įsitikinti, kad dalyvaujantis byloje asmuo atsisako šio laisva valia, be to, kad jam žinomi skundo atsisakymo teisiniai padariniai.

Kasatoriaus (ieškovo) UAB „RIMI Lietuva“ pateiktame rašytiniame pareiškime dėl atsisakymo kasacinio skundo nurodyta, kad po to, kai šis kasacinis skundas buvo įrašytas į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtinų bylų sąrašą, byloje dalyvaujantys asmenys taikiai sureguliavo kilusį ginčą, t.y. tarp kasatoriaus, atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Mano turtas“ buvo sudarytas 2008-06-30 susitarimas dėl negyvenamųjų patalpų nuomos ir subnuomos sutarčių nutraukimo nuo 2008-06-30 bei 2008-06-30 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr.01-01, sudaryta kasatoriaus ir trečiojo asmens, dėl patalpų, esančių Architektų g. 19, Vilniuje, nuomos, todėl kasatorius atsisako kasacinio skundo. Pareiškime taip pat nurodyta, kad UAB „RIMI Lietuva“ žinomos kasacinio skundo atsisakymo teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus (ieškovo) atsisakymas kasacinio skundo pareikštas įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo pripažinti, jog pateiktas atsisakymas prieštarauja įstatymams ar pažeidžia kasatoriaus arba kitų asmenų teises bei interesus. Iš pareiškimo dėl kasacinio skundo atsisakymo turinio matyti, kad kasatoriui žinomos teisinės kasacinio skundo atsisakymo pasekmės (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepriimti ieškovo pareikšto atsisakymo kasacinio skundo ir netenkinti prašymo nutraukti kasacinį procesą.

CPK 349 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kad atsisakius kasacinio skundo grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis, tačiau CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė kasaciniam teismui atitinkamomis sąlygomis taikyti ir CPK 1-300 straipsnių nuostatas. Dėl to kolegija taiko CPK 87 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir konstatuoja, kad tai neprieštarauja bylų procesą kasaciniame teisme reglamentuojančioms nuostatoms. Palankiai kasatoriui sprendžiant žyminio mokesčio grąžinimo klausimą, iš dalies įgyvendinamas vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas (CPK 2 straipsnis). Taigi, remiantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, atsakovui atsisakius pareikšto kasacinio skundo, jam grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio.

Kasatorius taip pat prašo panaikinti kasacinio teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Kasatoriaus prašymas tenkintinas ir 2008 m. kovo 21 d. nutartimi atsakovui bankrutuojančiai UAB „Vegida“ ir jos bankroto administratoriui taikytas draudimas nutraukti 2001 m. gruodžio 10 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr.PC/001/V, taip pat draudimas uždrausti šią sutartį išregistruoti iš viešo registro ir uždraudimas UAB „RIMI Lietuva“ iškeldinti iš patalpų Vilniuje, Architektų g. 19, panaikintini (CPK 150 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 349 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Priimti kasatoriaus UAB „RIMI Lietuva“ atsisakymą kasacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo ir kasacinį procesą nutraukti.

Grąžinti ieškovui UAB „RIMI Lietuva“ (įmonės kodas 1237 15317) 88,70 (aštuoniasdešimt aštuonis litus 70 centų) žyminio mokesčio, sumokėto 2008 m. kovo 17 d. AB banke HANSABANKAS.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones: atsakovui bankrutuojančiai UAB „Vegida“ ir jos bankroto administratoriui draudimą nutraukti 2001 m. gruodžio 10 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr.PC/001/V, taip pat draudimą šią sutartį išregistruoti iš viešo registro ir draudimą UAB „RIMI Lietuva“ iškeldinti iš patalpų Vilniuje, Architektų g. 19

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas MarčiulionisGražina DavidonienėAlgis Norkūnas