Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-142/2008

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-02-27
Bylos Nr.: 3K-3-142/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algirdas Taminskas, Dangutė Ambrasienė, Juozas Šerkšnas
Pareiškėjas: UAB „RIMI Lietuva“

Kategorijos

121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-142/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 121.20; 126.5; 126.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo Taminsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „RIMI Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo UAB „Vegida“ bankroto byloje Nr. B2-447-260/2007 dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Vegida“ bankroto byloje pareiškėjas UAB „RIMI Lietuva“ prašė patvirtinti 1 545 044,20 Lt kreditoriaus reikalavimą; jis nurodė, kad finansinis reikalavimas kilo Trišalės negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties, 2001 m. gruodžio 10 d. sudarytos patalpų savininko UAB „Mano turtas“, subnuomotojo UAB „Vegida“ ir subnuomininko UAB „RIMI Lietuva“ pagrindu; 214 099,20 Lt yra iš anksto sumokėtas nuomos mokestis, 1 330 945 Lt – išlaidos patalpų būklei pagerinti. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pareiškėjas įgijo teisinį pagrindą kreditoriaus reikalavimui bankroto byloje pareikšti, ginčijama, ar tokiu atveju bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atitinka CPK normų apeliacinės instancijos teismui nustatytą tokią teisę ir Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymas Nr. IX–216, Žin., 2001, Nr. 31–1010; toliau – ir ĮBĮ) nuostatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. liepos 10 d. nutartimi netenkino UAB „RIMI Lietuva“ prašymo patvirtinti 1 545 044,20 Lt finansinį reikalavimą UAB „Vegida“ bankroto byloje; teismas nurodė, kad finansinis reikalavimas kildinamas iš Trišalės negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties, 2001 m. gruodžio 10 d. sudarytos patalpų savininko UAB „Mano turtas“, subnuomotojo UAB „Vegida“ ir subnuomininko UAB „RIMI Lietuva“; 214 099,20 Lt finansinis reikalavimas yra pareikštas dėl iš anksto sumokėto nuomos mokesčio atlyginimo, 1 330 945 Lt yra pareiškėjo išlaidos patalpų būklei pagerinti. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius 2006 m. gruodžio 7 d. raštu informavo UAB „RIMI Lietuva“ apie tai, jog patalpų subnuomos sutartis nutraukiama; UAB „RIMI Lietuva“ 2007 m. balandžio 16 d. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti subnuomos sutarties nutraukimą negaliojančiu; Kauno apygardos teismo ši byla neišnagrinėta. Kadangi subnuomininkas ir toliau moka nuomos mokestį, tai reiškia, jog sutartis vykdoma, todėl, teismo vertinimu, kol šalių sudaryta sutartis nepasibaigusi, pareiškėjas neturi teisės reikalauti 1 330 945,20 Lt finansiniam reikalavimui patvirtinti; tokia teisė įgyjama, pasibaigus sutarčiai (CK 6.501 straipsnis); šalių sudarytos sutarties 9.3 punkte įtvirtinta teisės normą atitinkanti atsiskaitymo už patalpų pagerinimą tvarka. Teismas taip pat sprendė, kad netenkintinas prašymas tvirtinti 214 099,20 Lt finansinį reikalavimą, t. y. sutarties 3.2 punkto pagrindu atlyginti iš anksto už tris mėnesius sumokėtą subnuomos mokestį, kuris įskaitomas kaip sumokėtas už paskutinius tris subnuomos mėnesius. Teismas nurodė, kad subnuomos sutartis vykdoma, BUAB „Vegida“ verčiasi ūkine komercine veikla, nes ji ir toliau subnuomoja patalpas UAB „RIMI Lietuva“. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla; dėl šios veiklos atsiradę reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų tenkinami Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad 214 099,20 Lt skolos mokėjimo terminui nustatyti taikytina ĮBĮ 16 straipsnio norma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „RIMI Lietuva“ atskirąjį skundą, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto išplaukia bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė pateikti teismui tvirtinti kreditorių pareikštus reikalavimus, o nepagrįstus – ginčyti kreditorių susirinkime ir teisme. Atsižvelgiant į bankroto administratoriaus pranešimą pareiškėjui apie tai, kad subnuomos sutartis nutraukiama, UAB „RIMI Lietuva“ įgijo teisę perduoti pagrįstą kreditoriaus reikalavimą administratoriui, o pastarasis – kreditoriaus reikalavimą teikti teismui tvirtinti arba jį ginčyti (ĮBĮ 16 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors šalis sieja susiklostę subnuomos teisiniai santykiai, tačiau nėra pagrindo teigti, jog nurodyta sutartis galioja; tokia aplinkybė nepatvirtinama fakto, kad pagal UAB „RIMI Lietuva“ ieškinį iškelta civilinė byla dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Esant tokioms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta ir ĮBĮ nuostatų neatitinkančia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad šalių subnuomos sutartis nėra pasibaigusi ir kad pareiškėjas neturi teisinio pagrindo kreditoriaus reikalavimui pareikšti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „RIMI Lietuva“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 329, 330 straipsnių nuostatas, 337 straipsnio 3 punktą. Teismas neįvardijo konkrečių bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui pagrindų, apsiribojo tik nuorodomis į pirmiau nurodytas CPK normas; apeliacinės instancijos teismui nenustačius pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės normų pažeidimų ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla negalėjo būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi; CPK 330 straipsnio norma savaime nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; tokia teisė gali būti įgyvendinta, jeigu konstatuojami CPK 327 straipsnyje nustatyti pagrindai arba sprendžiamas klausimas, iš esmės priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai. Teismas nenurodė argumentų, kliudančių išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nurodytų procesinės teisės normų pažeidimas nulėmė neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą, taip buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisės į bylos išnagrinėjimą teisme per protingą terminą.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK nustatytą pareigą vertinti įrodymus (185 straipsnis), motyvuoti sprendimą (CPK 331 straipsnio 4 dalis) ir nepagrįstai peržengė CPK 320 straipsnyje nustatytas apeliacinio skundo ribas. CPK normos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika suponavo apeliacinės instancijos teismui pareigą tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, jais remiantis – analizuoti faktines bylos aplinkybes. Teismo išvada, kad šalių sudaryta Trišalė subnuomos sutartis yra pasibaigusi, neatitinka byloje surinktų įrodymų ir šalių byloje išdėstytos pozicijos: įsiteisėjusia Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant UAB „Vegida“ ir UAB „Mano turtas“ atlikti kokius nors veiksmus, susijusius inter alia su Trišalės subnuomos sutarties nutraukimu bei jos išregistravimu iš viešo registro; nepaisant nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo neteisėtai konstatuotas Trišalės subnuomos sutarties pasibaigimas. Tuo tarpu nepagrįstas įrodymais teismo argumentas, kad sutarties galiojimas nepatvirtinamas aplinkybe, jog UAB „RIMI Lietuva“ pareiškė ieškinį atsakovui BUAB „Vegida“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia; ieškinio pareiškimas dėl sandorio pripažinimo neteisėtu ir niekiniu, negaliojančiu ab initio, neįrodo, kad Trišalė subnuomos sutartis būtų pasibaigusi; niekinio sandorio faktą, nagrinėdamas klausimą dėl Trišalės subnuomos sutarties galiojimo, teismas galėjo konstatuoti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo aplinkybę, kad Trišalė subnuomos sutartis yra pasibaigusi, tačiau nei pareiškėjas, nei BUAB „Vegida“ nesirėmė šia aplinkybe procesiniuose dokumentuose; teismas nenurodė pagrindo, įgalinančio peržengti apeliacinio skundo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 straipsnis). Pirmiau nurodyti argumentai suponuoja išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis bei joje padarytos išvados nemotyvuotos.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 18, 21 straipsnių nuostatas dėl teismo sprendimo privalomumo ir teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taip pat Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 7 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo duomenų apie teismo nutartimi taikytas ir galiojančias laikinąsias apsaugos priemones, draudžiančias nutraukti Trišalę subnuomos sutartį, tačiau to nepaisė, padaręs išvadą, kad Trišalė subnuomos sutartis yra pasibaigusi, pažeidė ir paneigė teismo nutarties privalomumo principą (CPK 18 straipsnis); kartu tai reiškia teismo ar teisėjo nepriklausomumo pažeidimą (CPK 21 straipsnis), nes tokia apeliacinės instancijos teismo nutartimi legalizuojamas kito kompetentingo teismo nutarties nevykdymas. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas Vilniaus komercinio arbitražo teisme yra pareiškęs reikalavimus BUAB „Vegida“ ir prašo pripažinti jų veiksmus, siekiant nutraukti Trišalę subnuomos sutartį su pareiškėju, neteisėtais, o sutartį – tiesiogine UAB „Mano turtas“ ir UAB „RIMI Lietuva“ nuomos sutartimi; dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatant teisiškai reikšmingą aplinkybę dėl Trišalės subnuomos sutarties pasibaigimo, pažeidžiamas arbitražo teismo, turinčio teisę spręsti ginčus, susijusius su Trišale subnuomos sutartimi, nepriklausomumas.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, sprendžiant dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bet koks bylos grąžinimas žemesnės instancijos teismui reiškia, jog bylinėjimosi trukmė gerokai pailgėja, todėl byla gali būti grąžinama tik išimtiniais atvejais ir teismas tokiu atveju privalo ne tik nurodyti vieną iš CPK nustatytų pagrindų, bet ir argumentuoti, kad bylos perdavimas nagrinėti pakartotinai neužvilkins galutinio teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje G. G. prieš R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-522/2000). Turi būti vadovaujamasi bendrąja nuostata, kad bet koks bylos grąžinimas žemesnės instancijos teismui yra išimtis ir objektyviai užtęs bylos teisminį nagrinėjimą labiau, negu jos aplinkybių papildomas ištyrimas apeliacinėje instancijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. prieš UAB „Šiaurės rytai“, bylos Nr. 3K-3-284/2006 ir kt.). Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyti argumentai, pagal CPK sudarantys teisinį pagrindą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nutartis nemotyvuota, tai laikytina, jog nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo kasacinį skundą BUAB „Vegida“ prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkrečių bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui pagrindų; teismas rėmėsi Įmonių bankroto įstatymo, CK normų nustatytais pažeidimais, sudariusiais pagrindą CPK 330 straipsnyje nustatyta tvarka panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių subnuomos sutartis nepasibaigusi, todėl pareiškėjui negali kilti finansinių reikalavimų, padaryta, pažeidžiant CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimą nustatančias taisykles, ir rodo, kad pareikštas reikalavimas ir jo pagrįstumas apskritai nebuvo tiriami. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti; apeliacinės instancijos teismas negalėjo ištaisyti nustatytų procesinės teisės normų pažeidimų, nulėmusių neteisingo sprendimo priėmimą; byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės, įvertinant pareikšto kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą ir jo dydį, taip pat ištiriant kitus įrodymus, ko negalima padaryti, neperdavus bylos pirmosios instancijos teismui. Kasatoriaus argumentai, kad proceso koncentracija ir bylos judėjimas iš žemesnės instancijos į aukštesnę suponavo apeliacinės instancijos teismui pareigą išspręsti bylą iš esmės, prieštarauja kitiems proceso principams, Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, todėl bankroto byloje negalėjo būti taikomi besąlygiškai; pirmosios instancijos teismui atmetus pareiškėjo reikalavimą, jo pagrįstumo ir dydžio klausimai nebuvo nagrinėjami, vadinasi, šių aplinkybių nenustačius, kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas apeliacinės instancijos teisme prieštarautų ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostatoms ir pareigai nustatyti tikslius finansinius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismui nustatytą teisę tirti ir vertinti byloje esančius ir naujus įrodymus kasatorius nepagrįstai traktuoja kaip šio teismo absoliučią pareigą, apribodamas teismo prerogatyvos teisę spręsti šį klausimą, atsižvelgiant į bylos specifiką. Šiuo aspektu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl esminio bylos fakto – ar galioja subnuomos sutartis, apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą pirmajai instancijai įrodymams ištirti ir bylos esmei atskleisti. Tokį šio teismo sprendimo aiškinimą nulemia nutartyje išdėstyti motyvai. Teismas turi vertinti ir tai, kad bylos grąžinimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nulemia šiuo atveju ne tik CPK nurodytos normos, bet ir specialiojo įstatymo, reglamentuojančio bankroto bylos nagrinėjimą, normos (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Išsprendus bylą apeliacinės instancijos teismo nutartimi ir ja patvirtinus kreditoriaus reikalavimą, būtų pažeista ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalies norma, nes taip būtų užkirstas kelias kitiems įmonės kreditoriams atskiruoju skundu ginčyti patvirtintą finansinį reikalavimą, t. y. būtų paneigta teisė į apeliaciją; pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį atskirieji skundai paduodami tik dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių. Bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui garantavo šalių teisių apsaugą ir tinkamą materialinių teisės normų taikymą. Atsiliepime nurodoma, kad neturėtų būti nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl esą pažeisto CPK 18 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principo, apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog subnuomos sutartis yra pasibaigusi. Sutartis pasibaigusi ar ne, yra fakto klausimas; šis fakto klausimas gali būti nustatytas tik pagal nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį ir subjektus, kuriems ji taikoma, taip pat įvertinus veiksmus, kuriuos atlikti draudžiama nutartimi. Neįmanoma nustatyti, ar nutartis buvo pažeista, vadovaujantis tik CPK 18 straipsnyje įtvirtintu jos privalomumo principu. Kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismų nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl subnuomos sutarties pasibaigimo administratoriaus pranešimu ar vienašališku atsakovo pranešimu, tai kasatoriaus argumentai dėl CPK 18 straipsnio pažeidimo vertintini jo siekiu gauti kasacinio teismo išaiškinimą apie tai, ar pagal Įmonių bankroto įstatymą pasibaigusi subnuomos sutartis neprieštarauja pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms; tuo tarpu bylą nagrinėjusiems teismams subnuomos sutarties pasibaigimo klausimo iš esmės nenagrinėjus, šiomis aplinkybėmis kasatorius negali remtis kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Dėl to pripažintina, kad kasatorius piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis). Tuo tarpu subnuomos sutarties pasibaigimo klausimas šiuo metu nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, todėl bet kokia kasacinio teismo išvada dėl subnuomos sutarties pasibaigimo šioje byloje prieštarautų CPK 21 straipsnyje įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui. Kasatorius kitaip, nei bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertina įrodymus, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą nustatančios taisyklės. Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisęs nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeidė CPK 21 straipsnį; žemesnės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra laikomos precedentais, todėl aukštesnės instancijos teismui neprivalomos ir jo neįpareigoja. Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios. Šiuo atveju kasatoriaus reikalavimai ir teismų priimtos nutartys vertintinos ne tik atsižvelgiant į kasatoriaus teisę į greitą bylos išnagrinėjimą, bet ir situaciją, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, taip pat į bankroto procedūrą reglamentuojančias teisės normas. Arbitražo teismas nepriklauso nuo valstybės teismų priimamų sprendimų, todėl gali priimti sprendimą pagal arbitražo byloje nustatytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nutartimi UAB „Vigeda“ iškelta bankroto byla; UAB „RIMI Lietuva“ 2007 m. vasario 28 d. pateikė bankrutuojančios įmonės administratoriui prašymą patvirtinti 1 545 044,20 Lt finansinį reikalavimą, kurio 1 330 945 Lt yra 2001 m. gruodžio 10 d. sudarytos Trišalės subnuomos sutarties pagrindu išsinuomotų patalpų pagerinimo išlaidos, 214 099,20 Lt – iš anksto sumokėtas nuomos mokestis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „RIMI Lietuva“ moka nuomos mokestį, sutartis vykdoma, kol šalių sudaryta sutartis nepasibaigusi, jis neįgijo teisės reikalauti 1 330 945 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo. BUAB „Vegida“ verčiasi ūkine komercine veikla, nes ir toliau subnuomoja patalpas UAB „RIMI Lietuva“, dėl šios veiklos atsiradęs pareiškėjo 214 099,20 Lt reikalavimas dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų tenkintinas Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, nors šalis sieja susiklostę subnuomos teisiniai santykiai, nėra pagrindo teigti, jog nurodyta sutartis galioja ir jog pareiškėjas negali kelti finansinių reikalavimų; bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Vegida“ (T. 1, b. l. 30–31). Po bankroto bylos iškėlimo įmonė negali savarankiškai dalyvauti ūkiniuose teisiniuose santykiuose. Tokiai įmonei atstovauja teismo paskirtas administratorius, kuriam Įmonių bankroto įstatymas suteikia teisę valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (14 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnyje, apibrėžiančiame bankrutuojančios įmonės administratoriaus funkcijas, nustatyta, kad administratorius praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys (įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas). 2006 m. gruodžio 7 d. administratorius pranešė UAB „RIMI Lietuva“ dėl subnuomos sutarties Nr. PC/001/V nutraukimo (T. 1, b. l. 80). Tokiu atveju ši sutartis laikytina pasibaigusia (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo įstatyminį pagrindą išvadai, jog subnuomos sutartis pasibaigusi ir UAB „RIMI Lietuva“ įgijo teisę į dokumentais pagrįsto finansinio reikalavimo perdavimą administratoriui, kuriam atsirado ĮBĮ nustatyta pareiga jį pateikti teismui (tvirtinti arba ginčyti) (ĮBĮ 16 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo CPK 327 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kokiu pagrindu remdamasis panaikino Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl finansinio reikalavimo sumos patvirtinimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Ši įstatymo nuostata nedaro išimties arbitražuose nagrinėjamoms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2005).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių subnuomos sutartis nepasibaigusi, padaryta pažeidžiant pirmiau nurodyto įstatymo reikalavimus, taip pat CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir rodo, kad pareikštas reikalavimas ir jo pagrįstumas visiškai nebuvo tiriami. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo ištaisyti nustatytų teisės normų pažeidimų, byla turi būti nagrinėjama iš esmės, įvertinant pareikšto kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą ir jo dydį, taip pat ištirti kitus įrodymus, ko negalima padaryti, neperdavus bylos pirmosios instancijos teismui, todėl pagal padarytas išvadas kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

BUAB „Vegida“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir prašė priteisti išlaidas, susijusias su atsiliepimo surašymu, tačiau nepateikė įrodymų apie turėtas išlaidas. Dėl to teisėjų kolegija nesprendžia turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas ŠerkšnasDangutė AmbrasienėAlgirdas Taminskas