Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 40 MGL (1 506 Eur) bauda.

Iš civilinio atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ nukentėjusiajai G. V. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. G. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent už tai, kad jis 2016 m. vasario 18 d., apie 07.30 val., vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos r., Kretingalėje, Klaipėdos gatvėje, dviejų eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo viena eismo juosta, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties namu Nr. 6, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus, nesilaikė saugaus eismo taisyklių, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią pėsčiąją G. V., kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Nuteistasis S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 40 MGL (1 506 Eur) bauda, ir priimti naują nuosprendį – nutraukti baudžiamąją bylą arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant laiduotojai mamai V. G., nustatant vienerių metų laidavimo terminą, panaikinti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant pašalinti visus prieštaravimus. Taip pat prašo iškviesti ir apklausti liudytojus gydytojus A. S. ir T. K.; išreikalauti iš „Sodros“ informaciją apie nukentėjusiosios G. V. draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio iki rugpjūčio mėn.; išreikalauti iš VšĮ Respublikinės ligoninės konsultacinės poliklinikos G. V. asmens sveikatos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. kovo 1 d. rentgenogramų Nr. 3478/80-2016-03-01 aprašymus; išreikalauti iš prokuroro VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės nukentėjusiosios G. V. ambulatorinę asmens sveikatos istoriją Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos kelio sąnario 2016 m. vasario 18 d. rentgenogramą Nr. 798, kuri buvo pateikta prokurorui, surašant 2016 m. spalio 10 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą.

2.1. Nesutinka su teismo išvada, jog nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, jog žalos nukentėjusiajai atlyginimas rodo tai, kad apeliantas visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nurodo, jog apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nuoseklus, pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, suteikė nukentėjusiajai pagalbą, rūpinosi draudimo kompanijos išmokėtinos jai išmokos mokėjimu, buvo nuvykęs į ligoninę, kritiškai vertino savo elgesį ir žala yra atlyginta. Šios aplinkybės lengvina apelianto atsakomybę BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų prasme. Šios aplinkybės, eismo įvykio pobūdis ir apelianto asmenybė leidžia taikyti laidavimo institutą, o priešingus teismo motyvus vertina kaip šališkus ir nepagrįstus. Teismas, netaikydamas laidavimo, rėmėsi neaktualiomis bylai kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015. Apelianto prašymas teismui pašalinti prieštaravimus ir abejones byloje negali būti vertinamas kaip jo kaltės dėl eismo įvykio nepripažinimas ir riboti laidavimo instituto taikymo galimybę. Beje, apelianto mama taip pat atsiprašė nukentėjusiosios, yra tinkama laiduotoja, nes neteista, nebausta, dirba, charakterizuojama teigiamai. Mamos asmeninės savybės, gyvenimo būdas, veiklos pobūdis, apelianto ir mamos tarpusavio santykiai leis mamai daryti jam teigiamą įtaką. Apeliantas yra darbštus, paklusnus, mandagus, užjaučiantis, padedantis, punktualus, o be to, nusikalstamą veiką padarė elgdamasis neatsargiai. Taigi laidavimas galimas, tačiau prieš tai reikalinga pašalinti esamus prieštaravimus ir įrodyti, jog nukentėjusiajai eismo įvykio metu padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2.2. Kaip klaidingą vertina teismo išvadą, jog eismo įvykis įvyko dėl apelianto (vairuotojo) ir nukentėjusiosios (pėsčiosios) nerūpestingumo. Teigia, jog nukentėjusioji tamsiu paros metu, esant rūkui, neapšviestai gatvei ir perėjai, neįsitikino, jog prie pėsčiųjų perėjos artėja apelianto automobilis, o ji pati yra nematoma, nes vilkėjo tamsų paltą, turėjo mėlyną rankinę ir avėjo juodus batus, buvo be atšvaitų ar šviesą atspindinčios liemenės. Taigi nukentėjusiosios bei apelianto nerūpestingumas ir neatsargumas buvo tiesioginė eismo įvykio kilimo priežastis, jie abu pažeidė Kelių eismo taisyklių 30, 42, 44 ir 45 punktų reikalavimus. Apeliantas prieš perėją visiškai sumažino greitį ir buvo įsitikinęs, jog perėjoje pėsčiųjų nėra. Tačiau išvengti susidūrimo neturėjo jokios galimybės, nes nukentėjusiosios pėsčiųjų perėjoje nematė. Teigia, jog vairuodamas buvo pakankamai atidus, tačiau eismo įvykis įvykio, ir dėl to apeliantas labai gailisi, bet jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nes įvykio metu nukentėjusiajai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl byla nutrauktina ir nuosprendžio dalis naikintina.

2.3. Teigia, jog byloje esančios medikų, specialistų, ekspertų išvados apie nukentėjusiajai eismo įvykio metu padarytų sužalojimų pobūdį, duomenys apie jos nedarbingumą, tolimesnį darbą po sužalojimo, nepatvirtina, jog pastarajai įvykio metu padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Priešingai, mano, jog nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o medikų išvados neatitinka faktų, yra nepagrįstos mediciniškais tyrimais, taigi nepatikimos, o esami prieštaravimai nepašalinti. Sveikatos sutrikdymo mastas nukentėjusiajai nustatytas pažeidžiant Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų apsaugos ministro, teisingumo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 IV skyriaus 7 punkto 7.1., 7.2. papunkčių ir VI skyriaus 12 punkto nuostatas. Mano, jog neturi atsakyti už nukentėjusiosios nedarbingumą laikotarpiu nuo 2015-02-19 iki 2016-06-10, nes šį laikotarpį ji buvo darbinga ir tai patvirtina „Sodros“, jos darbovietės raštai, 2017-09-27 teisiamojo posėdžio protokolas (kasacinio teismo 2004-03-23 nutartis Nr. 2K-132/2004).

2.4. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2016-04-08 išvadoje Nr. G 639/2016(03) (toliau – Išvada) padarytos išvados dėl nukentėjusiosios G. V. sužalojimų prieštarauja pirminės jos apžiūros VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje duomenims. 2016-02-18 08.05 val. atlikus G. V. kairės alkūnės ir abiejų kelio sąnarių rentgenogramas Nr. 793 ir 798, jose lūžio požymių radiologas T. K. nepastebėjo. Ši aplinkybė įrodo, jog kairiojo šeivikaulio artimojo galo lūžimas galvos srityje G. V. šios apžiūros metu neužfiksuotas. Toks sužalojimas konstatuotas tik po 13 dienų, todėl jo negalima susieti su užduotyje ekspertui aprašomu ginčo eismo įvykio laiku ir įvykio pobūdžiu. Mano, jog tokį sužalojimą G. V. galėjo patirti buityje ar kitoje vietoje arba kairiojo šeivikaulio lūžį galėjo lemti anatominiai, lėtiniai degeneraciniai kelio sąnario pakitimai, kaulų būklė. Atitinkami klausimai ekspertui neužduoti, nors to prašė draudimo bendrovė. Be to, G. V. turint degeneracinius pakitimus stuburo slanksteliuose patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-05-04 ekspertizės aktas Nr. PEKG 20(110)/2017(01). Šiame akte nurodyta dėl 2016-03-01 G. V. padarytos stuburo juosmeninės dalies Nr. 3477 ir dubens Nr. 3478 rentgenogramų, kurias Išvadoje specialistas klaidingai susiejo su nagrinėjamu eismo įvykiu (Išvados 3 dalis). Be to, Išvada priimta neapžiūrėjus ir netyrus minėtų Klaipėdos universitetinėje ligoninėje 2016-02-18 G. V. padarytų rentgenogramų Nr. 793 ir 798, o tirta tik 2016-03-01 Respublikinės Klaipėdos ligoninės konsultacinėje poliklinikoje G. V. atlikta kairio kelio sąnario dviejų krypčių rentgenograma Nr. 3478/80 (Išvados tiriamosios dalies 1.3. punktas). Išvadoje G. V. sužalojimų atsiradimo mechanizmas tiksliai nepaaiškinamas, todėl abejonės dėl Išvados nepatikimumo ir teisėtumo išlieka nepašalintos.

2.5. Teigia, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016-11-30 ekspertizės aktas Nr. PEKG 20(110)/2017 (01) (toliau – Ekspertizės aktas) priimtas ekspertų – J. M. P. ir R. G., tačiau jie neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, todėl Ekspertizės aktu, kaip įrodymu byloje, remtasis nepagrįstai. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Radiologijos ir branduolinės medicinos centro vadovė dr. J. D. neįtraukta į teismo ekspertų sąrašą, neįspėta pagal BPK 163 ir 235 straipsnius, todėl Ekspertizės aktas taip pat yra neteisėtas. Išvadą ir Ekspertizės aktą vertina kaip priimtas paviršutiniškai ištyrus bylos duomenis, neturint rentgenogramų Nr. 798 ir Nr. 3478/80 aprašymų. Kitų specialistų – D. V. ir A. D. – kvalifikaciją patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. D. V. teisme nurodė, jog rentgenogramose Nr. 793 ir 798 lūžio požymių nepastebėta, o A. D. vengė duoti parodymus ir atsisakė vertinti rentgenogramų ir jų aprašymų teisėtumą.

2.6. Apeliantas su gynėja, 2017-08-29 susipažindami su byla, teigia pastebėję, jog rentgenogramų Nr. 3479 ir 3480 atlikimo laikas sutampa identiškai – 2016-03-01 12.18.54 val., o tai fiziškai ir teoriškai neįmanoma. Todėl kyla abejonių dėl šių rentgenogramų teisingumo, nėra jų aprašymų, o minėtos 2016-02-18 rentgenogramos trūkumų neturi. Be to, peržiūrėję rentgenogramas pastebėjo, jog trūksta pagrindinio įrodymo – rentgenogramos Nr. 798, ir nėra minėtų rentgenogramų Nr. 798 ir Nr. 3478/80 aprašymų. Teismas atsisakė tenkinti apelianto prašymus iškviesti ir apklausti kaip liudytojus gydytojus A. S. ir T. K., nors būtent jie padarė rentgenogramą Nr. 798, ją aprašė. Tokiu būdu teismas nesuteikė teisės ginčyti T. K. rašytinius paaiškinimus, kurie, apelianto teigimu, nepaneigia, kad rentgenogramos Nr. 793-798 ir jų aprašymais yra teisingi. Šie T. K. rašytiniai paaiškinimai prieštarauja prokuroro 2016-10-10 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolui, todėl negali būti prilyginami liudytojo parodymams. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis suteikia teisę asmeniui procese apklausti kaltinimo liudytojus. Vietoje to teismas neapklausė prašomų liudytojų, vilkino procesą, įrodymų nerinko ir neužtikrino apelianto teisės į gynybą BPK 7, 44 straipsnio 7 dalies normų prasme (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-4/2007).

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė – atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo 2017-08-21, 2017-09-13, 2017-10-18 ir 2017-11-23 teisiamųjų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tiesiogiai, išsamiai ir nešališkai ištyrė įrodymus: apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, specialistus, paskelbė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti (eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, specialistų išvadas, reikalaujamų daiktų / dokumentų pateikimo protokolą, ekspertizės aktą, nukentėjusiosios darbovietės pažymą apie nedarbingumą, prašymą dėl apelianto laidavimo be užstato ir bylos nutraukimo, draudimo informaciją ir kitus rašytinius bylos įrodymus), peržiūrėjo rentgenogramas.

5.1. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, tiesiogiai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Taigi teismas BPK 7 ir 242 straipsnių nuostatų nepažeidė ir nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remiantis ja padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl jo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Be to, teismas aptarė ir gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių. Skundžiamo teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Taigi pripažindamas S. G. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje padarymo, teismas įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė. Visi duomenys, kuriais teismas grindė išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir priimdamas tokį sprendimą, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

6. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar toks pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

8. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi ar atsitiktiniai. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija.

9. Apylinkės teismas atskleidęs apeliantui inkriminuoto Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimų pažeidimo turinį, pagrįstai sprendė, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, jis privalomai nesiėmė papildomų atsargumo priemonių esant blogam matomumui, t. y. nesulėtino važiavimo greičio ir neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiosios, ją partrenkė pėsčiųjų perėjoje, kai ji buvo perėjusi daugiau kaip pusę kelio.

10. Apelianto skundo argumentai išdėstyti nutarties 2.2. punkte yra tapatūs apelianto ir gynėjos argumentams, kuriuos teismas pagrįstai vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus jokiais objektyviais įrodymais bei teisiškai neaktualius. Akcentuotina, jog šiuo atveju pėsčioji ėjo būtent per pėsčiųjų perėją ir buvo partrenkta apelianto automobilio perėjusi jau daugiau kaip pusę perėjos. Šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus dėl nukentėjusiosios neatsargumo ar jos kaip pėsčiosios pareigų, numatytų Kelių eismo taisyklių 42, 44 ir 45 punktuose, pažeidimo bei leidžia pritarti teismo išvadai, jog, net jei pėsčioji ir nedėvėjo atšvaito, tai nebuvo tiesioginė eismo įvykio kilimo priežastis, o būtent apelianto KET pažeidimas sąlygojo ginčo eismo įvykio kilimą.

11. Nors apeliantas kvestionuoja apylinkės teismo išvadas dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto nustatymo teisėtumo, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip išgalvotus. Nukentėjusiajai eismo įvykio metu padarytas būtent nesunkus sveikatos sutrikdymas ir ši teisiškai reikšminga aplinkybė apylinkės teisme nustatyta tinkamai. Akcentuotina, jog, siekdamas pašalinti neaiškumus dėl nukentėjusiajai eismo įvykio metu padarytų sužalojimų bei sveikatos sutrikdymo masto, teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartimi pavedė Valstybinei teismo medicinos tarnybai atlikti teismo medicininę ekspertizę (t. 1, b. l. 156–158). Teismas detaliai ir išsamiai ištyrė tiek Išvadoje, tiek Ekspertizės akte užfiksuotus duomenis, o tikrindamas šių duomenų pagrįstumą ir teisėtumą rėmėsi ir kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis.

11.1. Apylinkės teismas teisiamajame posėdyje apklausė Išvadą surašiusį teismo medicinos specialistą D. V., kuris, be kita ko, paaiškino, jog nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmė ne jos sveikatos sutrikdymo laikotarpis, bet dėl eismo įvykio patirto sužalojimo pobūdis. D. V. taip pat paaiškino, jog kai ilgavamzdinio kaulo (šiuo atveju šeivikaulio) lūžis yra be poslinkio, neretai pasitaiko atvejų, kad pirminio rentgenologinio tyrimo metu lūžimas nepastebimas, o prasidėjus gijimo procesui, maždaug po 10 parų, lūžis išryškėja; pagal 2016-03-01 šeivikaulio rentgenogramą lūžis yra nešviežias, matyti gijimo požymių; stuburo degeneracija jokio ryšio su kelio sąnariu neturi.

11.2. Apylinkės teismas teisiamajame posėdyje apklausė kaip liudytoją ir specialių žinių turintį radiologą echoskopuotoją A. D., kuris dėl apelianto 2.4., 2.6. punktuose kvestionuojamos rentgenogramos Nr. 798 nebuvimo bei šios ir rentgenogramos Nr. 3478/80 aprašymų nebuvimo byloje išsamiai paaiškino, jog rentgenogramose nurodyti jų fiksavimo laikai nustatomi automatiškai, įjungus rentgeno aparatą, jie nėra nustatinėjami ranka; iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad siunčiantis gydytojas prašė atlikti kairio ir dešinio kelių bei alkūnės abiejų krypčių (šonines ir tiesines) rentgenogramas, t. y. 6 rentgeno vaizdai; rentgenogramoje Nr. 795 yra sudėtos priekinės abiejų kelių pozicijos, t. y. viena nuotrauka gauti du vaizdai; tai yra normali praktika siekiat sumažinti paciento apšvitą; rentgenogramų numeriai nėra privalomi ir būtini; būna atvejų, kad numeriai dėl plataus vaizdo diapazono net netelpa į nuotrauką ir lieka už jos ribų; nuotraukos identifikuojamos pagal jose nurodytus asmens anketinius duomenis.

12. Sugretinusi aptartus D. V. ir A. D. parodymus su Išvados ir Ekspertizės akto išvadų turiniu, šių procesinių dokumentų priėmimo faktiniais ir teisiniais pagrindais, kompleksiškai įvertinusi kitus apylinkės teismo ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl neva nepašalintų prieštaravimų dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto ar sužalojimo mechanizmo nustatymo objektyvumo, o juolab abejones dėl teismo medicinos ekspertų D. V., J. M. P. ir R. G. nešališkumo ar kompetentingumo. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Radiologijos ir branduolinės medicinos centro vadovė dr. J. D. yra įstaigos vadovė, gydytoja radiologė, tačiau nei Išvados, nei Ekspertizės akto nepriėmė, todėl apelianto abejonės dėl jos šališkumo yra nepagrįstos.

12.1. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad teismo ekspertizes atlieka teismo ekspertai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. BPK 85 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą įrašyti ekspertai yra įspėti dėl atsakomybės už melagingos išvados pateikimą ir proceso metu atskirai neįspėjami. Nagrinėjamu atveju ekspertai D. V., J. M. P. ir R. G. yra įrašyti į minėtą sąrašą, todėl apelianto iškeltos abejonės dėl jų neįspėjimo teisme už melagingos išvados pateikimą BPK 235 straipsnio prasme atmestinos kaip juridiškai klaidingos.

12.2. Išvada ir Ekspertizės aktas priimti kompetentingų subjektų, remiantis ne ginčo eismo įvykio dalyvių parodymais, o užduotimi ir visa reikalinga tam medžiaga (t. 1, b. l. 34–35, 190–192). Duomenų, jog ekspertams nepakako atsiųstos su užduotimi medžiagos ar papildomos medžiagos jie prašė, bet negavo ir pan., byloje nėra ir teisėjų kolegija tokių duomenų byloje nenustatė.

12.3. Apylinkės teismas pagrįstai vertino, jog dėl medicinos įstaigos darbuotojo techninės klaidos yra nurodyta, kad 2016-02-18 darytos rentgenogramos Nr. 793-798. Rentgenograma Nr. 798 realiai nebuvo padaryta, tačiau tai nei eismo įvykio mechanizmui, nei nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto nustatymui reikšmės neturi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo A. D. parodymais, jog rentgenogramoje Nr. 795 yra sudėtos priekinės abiejų nukentėjusiosios kelių pozicijos. Taigi rentgenogramoje Nr. 795 iš esmės yra atspindėta ir ginčijamos rentgenogramos Nr. 798 užfiksuotas vaizdas, nes būtent iš 6 rentgenogramų gautas bei ekspertų vertintas bendras nukentėjusiajai padaryto kūno sužalojimas matomas rentgenogramoje. Todėl apelianto abejonės dėl rentgenogramos Nr. 798 nebuvimo ar šios ir rentgenogramos Nr. 3478/80 aprašymų nebuvimo byloje vertinamos kaip klaidingai suprastos. Iš paminėtų 11.1. punkte išvadą surašiusio vyresniojo teismo medicinos eksperto D. V. parodymų galima pagrįstai teigti, jog apeliantas ignoruoja aplinkybę, kad šeivikaulio lūžis nukentėjusiosios pirminės apžiūros metu galėjo būti ir nepastebėtas, nes tik prasidėjus gijimo procesui, maždaug po 2–3 savaičių toks lūžis išryškėja.

13. Kiti apelianto skundo argumentai, išdėstyti 2.4 punkte, be kita ko, dėl nukentėjusiosios galimybių dirbti po eismo įvykio ar galbūt šeivikaulio susižalojimo buityje ar dėl anatominių, lėtinių degeneracinių kelio sąnario pakitimų, kaulų būklės ir pan., nepaneigia fakto, jog šeivikaulio lūžis išryškėjo ne iš karto, o vėliau ir nesunkus sveikatos sutrikdymas jai kilo dėl ginčo eismo įvykio metu padaryto sužalojimo (žr. Ekspertizės akto išvados 5–8 punktai, t. 1, b. l. 190–192). Ekspertizės išvados yra logiškos, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir koreliuoja su Išvados bei pirminės nukentėjusiosios apžiūros metu nustatytų sužalojimų pobūdžiu. Taigi į apelianto iškeltas abejones ar, jo manymu, nepašalintus prieštaravimus dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto nustatymo objektyvumo yra pagrįstai atsakyta ir priešingam vertinimui pagrindo nėra.

14. Apeliantas nesutikdamas su teismo išvada, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sureikšmindamas laiduotojos – mamos – ir savo asmenines savybes, jų santykius, neįvertina teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog jis vis dėlto nusprendė ginčyti ir nesutiko su baudžiamuoju įsakymu, kuriuo pirma buvo nuteistas už šį nusikaltimą, o dėl to procesas toliau vyko bendra BPK reglamentuota tvarka. Vien ši aplinkybė leidžia kaip pagrįstus vertinti apylinkės teismo motyvus, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes iš esmės visiškai savo kaltės dėl eismo įvykio jis nepripažino. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantas dirba užsienyje (Anglijoje). Todėl akivaizdu, jog mamos, kaip laiduotojos, reali galimybė daryti teigiamą įtaką sūnaus elgesiui ar jį kontroliuoti būtų išties neveiksminga ir objektyviai sunki. Atsižvelgiant į visumą šių aplinkybių, apelianto teiginiai dėl sąlygų ir pagrindų buvimo taikyti laidavimo institutą atmestini kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti.

15. Dėl apelianto prašymų, išdėstytų 2 punkte, teisėjų kolegija motyvuotai pasisakė ir juos išsprendė teismo posėdyje – atsisakė tenkinti kaip perteklinius. Todėl motyvai, kuriais apelianto prašymai dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, įrodymų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ir apklausos, vadovaujantis proceso operatyvumo ir koncentruotumo principais, detaliau nebekartojami (t. 3, b. l. 78–84).

16. Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti ar atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai, kad teismas bylos faktinius duomenis įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantas, nereiškia, kad šie duomenys įvertinti šališkai, neobjektyviai ar neteisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo S. G. apeliacinį skundą.