Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-496-524/2015

2015 m. balandžio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, teisėjai Virginija Nijolė Griškevičienė, Irma Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės bei atsakovės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-10 sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei UAB „Deglas“, trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-11-10 priėmė sprendimą, juo ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 22 929,50 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemokos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 22 929,50 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013-05-14, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitos ieškinio dalies netenkino; priteisė iš atsakovės 688,00 Lt žyminio mokesčio valstybei; priteisė iš ieškovės 350,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė yra elektromechaninių dirbtuvių, esančių Liepų g. 85, bei administracinių patalpų, esančių Dubysos g. 60, Klaipėdoje, savininkė. Pripažino, kad atsakovė naudoja valstybinę žemę, ant kurios pastatyti minėti pastatai, todėl turi prievolę mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybine žeme. Konstatavo, kad atsakovė nuo 2010 metų pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nevykdė, todėl įsiskolino ieškovei. Teismas, apskaičiuodamas atsakovės faktiškai naudojamų žemės sklypų, esančių Liepų g. 85 ir Dubysos g. 60, Klaipėdoje, plotus, rėmėsi ieškovės pateiktais skaičiavimais. Apskaičiuodamas nuomos mokesčio dydį, teismas rėmėsi valstybinės žemės verte, faktiškai naudojamais žemės sklypų plotais. Teismas nustatė, kad šalių rašytinio susitarimo dėl delspinigių nebuvo, todėl reikalavimą dėl delspinigių priteisimo pripažino nepagrįstu.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-10 sprendimo

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais. Taigi ši įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. Kasacinio teismo praktikoje analogiškai šiuo klausimu jau yra pasisakyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2009). Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, jei valstybinė žemė užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, ši žemė jiems išnuomojama ne aukciono būdu. Taigi teisės nuomoti valstybinę žemę įstatymų nustatytas pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. Tokios teisės įgyvendinimo tvarka detalizuota Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260, kurio 2009-07-31 redakcijoje, kuri galiojo ginčo laikotarpiu, 32.9 punkte buvo nustatyta, kad pagal savivaldybės tarybos patvirtintus žemės nuomos mokesčio tarifus ir nuomos mokesčio mokėjimo terminus apskaičiuoja žemės nuomos mokesčio dydį. Šio nutarimo 7 p., 8 p. analizė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-28 nutartyje Nr. 3K-3-684/2006 pateikti išaiškinimai pagrindžia ieškovės poziciją, kad apskaičiuojant atsakovės faktiškai valdomą ir sutartimi dar neišnuomotą žemės sklypo ploto dydį, jis apskaičiuojamas nuo atsakovės nuosavybės teise turimų pastatų bendro, o ne užstatymo ploto. Paminėto nutarimo punktai, galioję ginčo santykio metu, įpareigojo savivaldybės administraciją atsižvelgti į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį (7 p.), o 8 p. įpareigojo nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) eksploatuoti. Paminėtas nutarimas nesieja ruošiamo privatizavimui ar nuomai sklypo dydžio nustatymo tik su užstatymo plotu.

Vadovaujantis Vyriausybės 2003-11-10 nutarimu Nr. 1387 ,,Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, konkrečius valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, mokėjimo tvarką bei terminus savo teritorijos ribose nustato savivaldybės. Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2004-01-29 sprendimu Nr. 1-04 patvirtintą Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkos aprašo 6 punktą žemės nuomos mokestį administruoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, o 24 p. nustatyta, kad mokesčio mokėtojas – juridinis asmuo, naudojantis valstybinę žemę, pats pateikia mokesčio mokėtojo deklaraciją iki gegužės 15 d. savivaldybės institucijai. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir paminėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1367 6 p., įpareigojanti žemės naudotojus pagal kadastro duomenis patiems apskaičiuoti žemės nuomos mokesčio dydį ir jį deklaruoti. Šio nutarimo 9 p. nustatyta, kad kadastro duomenys apie naudojamus valstybinės žemės sklypus pateikiami savivaldybėms ir juridiniams asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1373 „Dėl Kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog ji turėtų mokėti 13 999, 85 Lt dydžio nuomos mokestį už naudojimąsi žemės sklypo, esančio Liepų g. 85, Klaipėdoje, dalimi, nes apmokestinamą žemės nuomos mokestį sudaro 0,5314 ha, o ne 0,9312 ha 2010 m. ir 0,8386 ha, kaip nurodo ieškovė patikslintoje deklaracijoje, 2011–2012 m. (t. 2, b. l. 47–48). Atkreiptinas atsakovės dėmesys į teisiškai reikšmingą aplinkybę šioje byloje, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko pažymėjimas įrodo, kad atsakovė elektromechanines dirbtuves, esančias ginčo pastate, įsigijo 2001-10-30 iš AB ,,Klaipėdos gelžbetonis“ (t. 1, b. l. 29), kuri iki 2007-01-11 buvo sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį dėl 11,98 ha ploto (t. 1, b. l. 31). CK 6.558 str. įtvirtintas žemės nuomos santykių tęstinumas pasikeitus nuomininkui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ankstesnis valstybinės žemės sklypo nuomininkas priverstinio pardavimo būdu prarado dalį statinių, kuriems naudoti ir buvo išnuomotas žemės sklypas. Subjektai, įgiję statinių dalis, įgijo teisę perimti atitinkamas teises pagal nuomos sutartį, nes žemės sklypas turi būti naudojamas pagal paskirtį. Jeigu galima suformuoti atskirus žemės sklypus, tai gali būti sudaromos atskiros nuomos sutartys, tačiau išlieka teisės į žemės sklypo dalis tokio pat dydžio, kokio nustatytos pastatų ir kitų statinių įsigijimo momentu. Ginčo dėl nuomos mokesčio už žemės sklypą, esantį Dubysos g. 60, Klaipėdoje, nėra ir atsakovė sutinka sumokėti 615 Lt nuomos mokestį (apeliacinio skundo 3.10 p.). Atsakovė įrodinėja, kad ieškovė neteisingai pagal matematinę formulę nustatė atsakovei sklypo, esančio Liepų g. 85, dydį, už kurį ji turėjo sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už 2010–2012 metus.

Byloje sprendžiamas ginčas, kokio dydžio valstybinės žemės nuomos mokestį turėjo mokėti 2010–2012 m. atsakovė už žemės sklypo, esančio Liepų g. 85, dalį, kada su atsakove nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis ir šiame valstybiniame žemės sklype yra kitų žemės nuomininkų. Visų pirma, šioje byloje įrodyta, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nepildė žemės nuomos mokesčio deklaracijų (t. 2, b. l. 47–52). Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomu jai tenkančiu 0,5314 ha žemės sklypo dydžiu šioje byloje nėra pagrindo vadovautis, nes atsakovei toks planas patvirtintas tik 2014-11-25, o šioje byloje ginčas keliamas dėl nuomos mokesčio dydžio 2010–2012 metais ir šio ginčo esmė – už kokią neišnuomotos valstybinės žemės sklypo dalį turėjo mokėti nuomos mokestį atsakovė. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje neįrodyta, kad neišnuomota sklypo dalis nuo 2010-06-30 buvo 10,644 ha, o nuo 2010-07-01 – 9, 2017 ha, tačiau ši aplinkybė atsakovės yra neįrodyta, nes atsakovė apeliaciniame skunde nurodo tik jai nuosavybės teise priklausančių pastatų užstatymo žemės sklype plotą, nenurodydama bendro naudojamo valstybinio žemės sklypo dalies. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nustatytas CPK 178 str., atsakovė byloje turėjo šią aplinkybę paneigti ir nurodyti savo nustatytą plotą, tačiau atsakovės pozicija yra tokia, kad ji turėtų mokėti nuomos mokestį tik už 0,5314 ha. Tačiau tokia pozicija nėra paremta įstatymu, iki kol nesudaryta tarp šalių valstybinės žemės nuomos sutartis. Byloje su ieškiniu yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. 1, b. l. 27), įrodantis, jog ginčo valstybiniame 18,1076 ha žemės sklype, esančiame Liepų g. 85, yra statiniai, kurių užstatymo plotas yra 2,1450 ha, o kitos žemės plotas –15, 9626 ha. Šis pažymėjimas įrodo, kad šioje teritorijoje yra 4 pastatai, prie kiekvieno iš jų yra nurodytas bendras, pagrindinis plotas ir užstatymo plotas. Be to, pažymėjime nurodyti šių pastatų savininkai ir visi įregistruoti juridiniai faktai šiame žemės sklype, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad ieškovė, nustatydama jai sklypo dydį, neįvertino sudarytų nuomos sutarčių. Todėl byloje įrodyta, kad dalis šio viso žemės sklypo naudotojų yra sudarę prie jiems nuosavybes teise priskirtų pastatų žemės nuomos sutartis, kita dalis – ne. Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklype yra keletas žemės naudotojų, kurie nei tarpusavyje nėra sutarę dėl naudojimosi tvarkos bendru sklypu, nei valstybės įgaliota institucija nėra priėmusi įsakymo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji ginčo laikotarpiu negalėjo naudotis žemės sklypu, o kartu ir pastatu, o jos pozicija, jog ji realiai naudojasi mažesne sklypo dalimi, yra nepagrįsta, iki nėra sudaryta tarp šios bylos šalių valstybinės žemės nuomos sutartis. Atsakovė nuomos sutarties nėra sudariusi, todėl ji neturi teisės remtis konkrečiu žemės sklypo planu, kurį nurodo apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad žemės sklypas, kaip nekilnojamasis daiktas, yra ypatingas tuo, jog visų sandorių dėl jo sudedamoji dali yra žemės sklypo planas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 13 dalį žemės sklypo planas – tai pagal matavimus vietovėje Kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengtas brėžinys, kuriame pažymimos žemės sklypo ribos ir kadastro duomenys. Nekilnojamojo turto objekto – žemės sklypo – planas yra žemės sandorio sudėtinė dalis, o registruojamas gali būti tik žemės sandoris su planu, kuriame nurodytos žemės sklypo ribos, pavyzdžiui, naudojimui kiekvienam naudotojui skiriamos sklypo dalies ribos. Todėl iki kol atsakovė nesudarė valstybinės žemės nuomos sutarties, ji neturi teisės remtis šiuo 2014 m. sudarytu planu, todėl jai ginčo laikotarpiu mokėtinas nuomos mokesčio dydis skaičiuotinas pagal CK 6.552 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvią nuostatą, kad valstybinės žemės nuomos mokesčių dydis nustatomas pagal teisės aktus, t. y. įstatymus ir įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, t. y. pagal paminėtus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kurie reglamentuoja nuomos mokesčio žemės naudotojams, kurie nėra sudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių, apskaičiavimo taisykles. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ieškovė pagal ieškinyje nurodytą matematinę formulę, apskaičiuodama jai nuomos mokestį, turi nurodyti tik atsakovės pastatų užstatymo plotą. Tokia pozicija prieštarauja logikos dėsniui, nes akivaizdu, kad ginčo teritoriją sudaro ne tik užstatytas plotas (2,1450 ha), ir tai pažymėta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (t. 1, b. l. 27), o ir kitas plotas, kurį, kaip įprasta, sudaro keliai, pastatų aptarnavimui skirtas plotas ir kt. Paminėtas Vyriausybės nutarimas Nr. 260 įpareigoja savivaldybę žemės nuomai ar pardavimui suformuoti kiekvienam pastatų valdytojui sklypų dalis, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) eksploatuoti. Todėl ši taisyklė taikoma ir nuomos mokesčiui apskaičiuoti už faktiškai naudojamą valstybę žemę, kai nesudaryta nuomos sutartis. Atsakovė pripažįsta, kad jos pastatai yra bendrame 18,1076 ha valstybinės žemės plote, todėl kol visi šio sklypo naudotojai nėra susitarę dėl naudojimosi bendru sklypu tvarkos, atsakovė turi mokėti nuomos mokestį, apskaičiuotą savivaldybės nustatyta tvarka. Teisiškai reikšminga aplinkybė, kad atsakovė ginčo laikotarpiu žemės nuomos mokesčio deklaracijų nepildė. Ieškovės užpildytose deklaracijose nurodytas bendras atsakovės naudojamas plotas – 0,936 ha. Pažymėtina, kad jei juridinis asmuo nepateikia valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos, tai neatleidžia šio asmens nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant pažeidimo tęstinį pobūdį, darytina išvada, kad teismas pagrįstai priteisė skolą ir delspinigius už valstybinės žemės naudojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs ir tai, jog vadovaujantis CK 6.552 straipsnio 2 dalies nuostata, valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ 1.2, 1.4, 1.7, 1.9 punktų bei Vyriausybės 2003 m lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1, 2, 3, 7, 8 punktų nuostatomis. Vyriausybės nutarimų nuostatos įtvirtina minimalią ir maksimalią valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo ribas, o teisę nustatyti konkretų tarifą, neviršijant nurodytų dydžių, ir mokesčio mokėjimo terminus suteikia savivaldybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2010). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė yra iškėlusi ikisutartinį ginčą dėl valstybinės žemės nuomos klausimų, naudojimosi tvarkos nustatymo bendrame sklype, todėl už ginčo laikotarpį atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovės apskaičiuotą nuomos mokestį, nes 2014 m. parengtas ir apeliaciniame skunde nurodomas planas ginčo laikotarpiu 2010–2012 m. paruoštas nebuvo (CK 1.7 str.).

Nepagrįsta atsakovės apeliacinio skundo dalis dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo, nes apeliaciniame skunde nurodytas ieškovės procesinis elgesys nėra pagrindas nepriteisti šių palūkanų. CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą, ir šios normos taikymas yra išaiškintas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Patikslintame ieškinyje ieškovė teismo prašė priteisti 1767,04 Lt metines palūkanas nuo nesumokėtų sumų, t. y. nuo 2010-11-15 nesumokėtos 8326 Lt sumos, nuo 2011-11-15 nesumokėtos 7758,10 Lt sumos, nuo 2012-11-15 nesumokėtos sumos 6845,40 Lt. Šias palūkanas ieškovė skaičiavo 5 procentų metinio dydžio pagal CK 6.210 str. iki bylos iškėlimo teisme, pasirinkdama tokį savo teisių gynimo būdą, o ne delspinigius, kurie buvo numatyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2004-01-29 sprendimu Nr. I-04 patvirtintoje Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkos 41p. (t. 1, b. l. 7). Toks ieškovės pasirinktas jos teisių gynimo būdas neprieštarauja įstatymui. CK 6.37 str. 1 d. nustatyta, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba pačios šalys susitarimu. Jų paskirtis yra dvejopa. Kai kuriais atvejais palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi svetimais pinigais funkciją. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Ieškovė palūkanų reikalauja pagal CK 6.210 str. 1 d. Šioje teisės normoje yra numatytos palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą (CK 6.37 str.), t. y. palūkanos, kuriomis ir yra kompensuojami kreditoriaus nuostoliai, atsiradę laiku neįvykdžius kurios nors piniginės prievolės. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, taigi iš anksto numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 str. 2 d., 6.261 str.). Neabejotina, kad tokias įstatymų numatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė jokių kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Taigi tuo atveju, jeigu šalys nėra sulygusios dėl kitokios nuomininko atsakomybės formos, t. y. nuomotojo nuostolių kompensavimo delspinigiais, ieškovė pagrįstai reikalauja kompensuoti jai minimalius nuostolius per įstatymų numatytą palūkanų, apskaičiuotų iki bylos iškėlimo teisme, institutą. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 str. pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 str. 2 d. pagrindu ir jos teismų praktikoje vadinamos procesinėmis palūkanomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 str. 9 d. nustato sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą palūkanoms, todėl šioje byloje ieškinys buvo pareikštas 2013-10-14, o pirmąją įmoką atsakovė privalėjo sumokėti 2010-11-15, todėl ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino palūkanoms ir atsakovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą netesyboms atmestinas.

Panaikintina sprendimo dalis, kuria UAB ,,Deglas‘‘ iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteisti 350 Lt bylinėjimo išlaidų, nes ieškovės ieškinys patenkintas visiškai (CPK 93 str. 1 d., 5 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-10 sprendimą pakeisti: papildyti sprendimą dalimi dėl 1767,04 Lt palūkanų priteisimo ir Klaipėdos miesto savivaldybei iš UAB ,,Deglas“ priteisti 1767,04 Lt palūkanų ir nuo šios sumos priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria UAB ,,Deglas“ iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteista 350 Lt bylinėjimo išlaidų.

Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-10 sprendimo dalis palikti nepakeistas.