Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Bartesa“ ieškinį atsakovui S. G. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo S. G. priešieškinį ieškovui UAB „Bartesa“ dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 14 501,01 eurų nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. dirbo vairuotoju. Atsakovui 2014 m. rugsėjo 17 d. atvežus į UAB „Alauša“ degalinę, esančią Kalvarijų g. 204 G, Vilniuje, dyzelinį kurą ir išleidžiant atvežtą kurą į stacionarias talpyklas, buvo supainiotos talpyklos išpilant 1 212 litrų dyzelinio kuro į 95 markės benzino talpyklą, kurioje tuo metu buvo 10 616 litrų benzino, dėl ko šis kuras tapo netinkamu naudoti pagal paskirtį ar kokiu nors kitu būdu. Ieškovas gera valia atlygino UAB „Alauša“ patirtus nuostolius, kuriuos sudarė 49 551,28 Lt sumaišyto kuro vertė ir 517,80 Lt transportavimo išlaidos. Kadangi ieškovas (darbdavys) su atsakovu (darbuotoju) buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, 2014 m. rugsėjo 18 d. atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl 50 069,08 Lt (14 501,01 eurų) darbdavio patirtos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas šios žalos neatlygino.

Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti, o teismui vertinant, kad atsakovas turi prievolę atlyginti bent dalį žalos, sumažinti ieškovui priteistiną žalą iki trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Nurodė, kad priėmimo į darbą metu neturėjo jokios galimybės tinkamai susipažinti su pasirašomais dokumentais bei suvokti jų prasmę. Su dokumentais susipažino tik advokatui juos išreikalavus iš ieškovo. Tik tada atsakovui tapo žinoma, kad jis, dirbdamas už minimalų darbo užmokestį, yra atsakingas už daugiau kaip 0,5 milijono litų turtą, kurį sudaro jo vairuojamas krovininis automobilis ir pervežamas kuras. Ieškovas nėra apdraudęs savo padidintos verslo rizikos. Ieškovas, būdamas stipresnė šalimi, primetė susitarimo sąlygas silpnesnei šaliai. Atsakovas suabejojo patirtų piniginių nuostolių dydžiu, kadangi UAB „Alauša“ ir UAB „Bartesa“ yra tarpusavyje susijusios įmonės. Pabrėžė, kad ieškovas niekada jokioje formoje nebuvo pateikęs atsakovui turtinio pobūdžio pretenzijų dėl įrodinėjamų patirtų nuostolių atlyginimo.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Visiškos materialinės atsakomybės sutartį, sudarytą 2014 m. rugsėjo 25 d. tarp atsakovo ir ieškovo, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis nežinojo pasirašytų dokumentų turinio, savo atsakomybės masto; atsakovui susitarimo sąlygas primetė ieškovas kaip ekonomiškai stipresnė šalis; ieškovas privalėjo apdrausti savo riziką, tačiau to nepadarė, o perkėlė savo riziką atsakovui; ieškovas visiškos materialinės atsakomybės sutartimi neprisiėmė ir realiai nevykdė jokių įsipareigojimų darbuotojo atžvilgiu. Ieškovas, turėdamas pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai, kaip atsakovo darbdavys neorganizavo darbo tokiu būdu, kad maksimaliai būtų pašalintos sąlygos darbuotojams dėl klaidos padaryti žalą jam pačiam arba tretiesiems asmenims.

Atsiliepime į priešieškinį ieškovas nurodė, jog atsakovas turėjo pakankamai laiko susipažinti su pasirašomų dokumentų turiniu. Pasirašytą darbo sutartį ir su ja susijusius dokumentus atsiėmė; jis tai pats patvirtino parašu UAB „Bartesa“ Darbo sutarčių registravimo žurnale. Pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas atsako tik už žalą, kilusią dėl jo paties kaltės. UAB „Bartesa“ vairuotojas J. Š. apmokė ir instruktavo atsakovą, kartu su juo vykdamas į pirmą reisą, atsakovas ne kartą vežė kurą į įvairias degalines, tame tarpe ir į degalinę Kalvarijų g. 204G, Vilniuje, ir jokių incidentų dėl kuro išpylimo nekilo. Ieškovas, būdamas tik vienu iš daugelio potencialių atsakovo darbdavių, negalėjo įtakoti atsakovo apsisprendimo ir priversti jį sudaryti sutartį atsakovui aiškiai nenaudingomis sąlygomis. Atsakovas, būdamas profesionalus vairuotojas, turėjo suvokti jam tenkančių įsipareigojimų apimtį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo 3 462,67 eurų nuostolių atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas, būdamas ieškovo darbuotoju ir atlikdamas savo darbo funkcijas, pažeidė pareiginės instrukcijos nuostatas, nes išpildamas kurą neįsitikino, kad atvežtas kuras ir rezervuare esantis kuras yra tos pačios rūšies. Konstatavo jog UAB „Alauša“ buvo padaryta žala, kurią atlygino UAB „Bartesa“. Nustatė, jog yra visos sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Teismas nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsakovas pasirašinėjo įsidarbindamas, taigi turėjo teisę pats spręsti, ar jam tinka darbdavio siūlomos sąlygos, ar jis su jomis sutinka ir nori dirbti pas ieškovą. Iš liudytojos I. Š. paaiškinimų nustatė, kad atsakovas darbo sutartį, visiško materialinės atsakomybės sutartį, susitarimą dėl konfidencialumo pasirašė ir pasiėmė jos akivaizdoje, taip pat prieš pasirašant su jais susipažino. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu buvo sudaryta teisėtai ir pagrįstai, todėl netaikė ribotos atsakomybės, numatančios ne daugiau kaip darbuotojo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių žalos atlyginimo dydį. Taip pat teismas sprendė, jog atlikdamas besąlygišką apmokėjimą už sumaišytą kurą, ieškovas nesielgė kaip protingas ir atsakingas asmuo, todėl iš prašomos priteisti sumos atėmė už kurą sumokėtą akcizą ir pridėtinės vertės mokesčių sumas (likutis – 24 427,50 Lt). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas žalos padarymo metu nebuvo išdirbęs net bandomojo laikotarpio, kad atsakovo darbo užmokestis buvo labai nedidelis, kad nėra duomenų, patvirtinančių tinkamą atsakovo instruktavimą dėl darbo benzovežiu, kad žala nebuvo padaryta tyčia, kad ieškovas pats nebuvo atidus ir rūpestingas besąlygiškai apmokėdamas UAB ,,Alauša“ jam pateiktą nurodymą ir dėl to, kad nedraudė savo darbuotojų profesinės rizikos, kad yra didelė tikimybė manyti, kad kuro mišinys ateityje bus realizuotas, traktuotiną kaip galimą realios žalos 23 909,70 Lt dydį, sumažino dar 50 procentų. Pripažino kaip nepagrįstą prašomos priteisti 517,80 Lt sumos už kuro mišinio transportavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (atsakovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą dalyje dėl ieškovui iš atsakovo priteistos 3 462,67 eurų sumos, atmesti ieškovo ieškinį. Teismui vertinant, kad atsakovas turi prievolę atlyginti bent dalį žalos, sumažinti ieškovui priteistiną žalą iki trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nors atsakovas neneigia savo kaltės dėl įvykusio kuro sumaišymo, tačiau jis nėra vienintelis atsakingas asmuo. Ieškovas, kaip transporto bendrovė, nedrausdamas savo padidintos verslo rizikos, kaip tai yra įprasta šioje verslo srityje, teikdamas ieškinį teismui visą atsakomybės klausimą bando perkelti atsakovui. Įstatymai įpareigoja darbdavį imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žala neatsirastų. Teismas visiškai nevertino, jog atsakovas, disponuodamas itin didelės vertės ieškovo turtu, neturi jokios finansinės galimybės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus dėl padarytos žalos, susijusios su šiuo turtu, atlyginimo. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie yra ieškovo ir UAB „Alauša“ darbuotojais, tačiau neargumentavo, kodėl atmetė atsakovo paaiškinimus apie įsidarbinimo aplinkybes. Teisme pareikštas reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia rodo, kad atsakovas įsidarbindamas pas ieškovą nesuprato ieškovo naudai pasirašomų dokumentų reikšmės. Ieškovas įsidarbinimo metu primetė susitarimo sąlygas silpnesnei šaliai ir atsakovas sudarė susitarimą dėl darbo santykių jam itin nenaudingomis sąlygomis. Įvertinant tai, kad liudininkė teisme davė parodymus būdama ieškovo darbuotoja ir vadovybės prašymu (tą patvirtino pati liudininkė), taip pat tai, kad ši liudininkė dirba ir kitoje su ieškovu susijusioje UAB „Alauša“, šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad šio asmens parodymai turėjo teismo būti vertinami kritiškai. Ieškovas byloje nepateikė absoliučiai jokių įrodymų (neįrodinėjo), kad sumaišymo metu susidaręs kuro mišinys negali būti techniniais ar natūraliais būdais vėl atskirtas į skirtingas kuro rūšis, sumaišyto kuro mišinio apskritai negalima toliau naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį dėl esančių techninių reikalavimų, t.y. ieškovas iš esmės byloje neįrodė net pačios žalos atsiradimo fakto – kuro kaip prekės sunaikinimo, kas disponuoja šiuo kuro mišiniu ir kur jis dabar yra, ar šis kuro mišinys apskritai dar nėra realizuotas. Ieškovas neįrodo pretenzijos dėl nuostolių atlyginimo įteikimo atsakovui. Liudininkė L. B. teisme teigė, kad pretenziją ji įteikė pati atsakovui į rankas 2014 m. rugsėjo 18 d. ryte ieškovo kuro bazėje Svėdasuose, tačiau objektyvūs bylos duomenys (kelionės lapai, kuro mišinio pridavimo į kuro bazę aktas) tai neabejotinai neigia. Kuro mišinio kaina negalėjo būti apskaičiuota anksčiau negu 2014 m. rugsėjo 19 d. atsakovui grįžus iš reiso. Ieškovo į bylą pateikti duomenys apie patirtas atstovavimo išlaidas, šioje paprastoje savo esme byloje, nereikalaujančioje jokių specialiųjų žinių, yra aiškiai per didelės ir šios išlaidos nėra pagrįstos teikiamų paslaugų apimtimi.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas atsakovo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė ne 11 954,87 Lt, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o 23 909,70 Lt. Teismo nustatyta žala (23 909,70 Lt) sprendimu sumažinta atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą ir atsakovo turtinę padėtį. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias tinkamas darbo sąlygas atsakovas turi omenyje. Ieškovo įsipareigojimai atsakovui numatyti visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.1 – 2.3 punktuose. UAB „Alauša“ degalinės darbuotojo pareiginėje instrukcijoje nėra numatyta pareigos tikrinti, ar vežėjas tinkamai išleidžia kurą. Atsakovo pareiginėje instrukcijoje yra numatyta pareiga prieš išleidžiant kurą įsitikinti, kad atvežtas kuras tilps į rezervuarą ir ar yra tos pačios rūšies (5 p.), taip pat atsakomybė už teisingą kuro išleidimą (17 p.), skirtingų rūšių kuro sumaišymą (19 p.). Visiškos materialinės atsakomybės sutartimi nėra perkeliama atsakomybė darbuotojui, nes darbuotojas atsako tik už savo kaltais veiksmais padarytą žalą. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties esmė ir atsakomybės mastas yra aiškūs jau vien tik iš atsakovo pasirašytos sutarties pavadinimo. Atsakovas neginčijo visiškos materialinės atsakomybės sutarties iki pat ieškovo ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo šioje byloje. Ieškovas nėra vienintelis darbdavys, galintis suteikti darbą atsakovui, todėl negalėjo primesti atsakovui jam nenaudingų sutarties sąlygų – atsakovas turėjo galimybę įsidarbinti pas bet kurį kitą darbdavį, jei ieškovo siūlomas sąlygas atsakovas būtų laikęs nepriimtinomis. Tai patvirtina ir atsakovas darbo kitose įmonėse iki įsidarbinant pas ieškovą ir po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo faktas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojos I. Š. parodymais dėl apelianto įsidarbinimo aplinkybių, nes šias aplinkybes patvirtina atsakovo parašas darbo sutarčių registravimo žurnale ir atsakovo elgesys įsidarbinus (atsakovas atliko darbines pareigas, nesikreipė dėl tariamai neperduotų pasirašytų dokumentų perdavimo). Atsakovas neįrodo, kad kuro mišinį galima naudoti arba atskirti į atskiras kuro rūšis. Pirmos instancijos teismo priteistos išlaidos už ieškinio, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, atsiliepimo į priešieškinį parengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose yra mažesnės nei numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų ir atsakomybės ribų taikymo už materialinį teisės pažeidimą. Nustatyta, kad atsakovas pagal 2014 m. rugpjūčio 25 d. Darbo sutartį Nr. 215 pradėjo dirbti vairuotoju (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 7). Tą pačią dieną atsakovas (apeliantas) pasirašė UAB „Bartesa“ vairuotojo pareiginę instrukciją ir Visiškos materialinės atsakomybės sutartį (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 10-13). Byloje nėra ginčo, jog apeliantas 2014 m. rugsėjo 17 d. atvežė į UAB „Alauša“ degalinę, esančią Kalvarijų g. 204 G, Vilniuje, dyzelinį kurą ir supylė ne į dyzelinio kuro, o į 95 markės benzino talpyklą, kurioje tuo metu buvo 10 616 litrų 95 markės benzino. Iš viso į netinkamą talpyklą buvo supilta 1 212 litrų dyzelinio kuro (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų teisėtumo

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 256 straipsnio 1 dalis numato, jog „visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ? darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų“. Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Ji kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šio konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių 2014 m. rugpjūčio 25 d. pasirašytos Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 p. numatyta, kad darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio jo žinioje esantį darbdavio patikėtą turtą (apimant priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe), taip pat už turtą, kurį darbuotojas gavo iš trečiųjų asmenų vykdydamas savo darbo pareigas; šios sutarties 4 p. numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą turtui, kilusią dėl jo kaltės. Darbdavio įsipareigojimai numatyti sutarties 2.1 – 2.3 punktuose ir jie yra susiję su darbo sąlygų nustatymu, būtinų turto išsaugojimui, bei supažindinimu su teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo teises ir pareigas. Apeliantas įrodinėja, jog teismo nebuvo įvertinta aplinkybė dėl darbuotojo ir darbdavio teisių ir pareigų proporcijų, t.y. gaunamos materialinės naudos iš darbo užmokesčio (įsipareigojimas mokėti minimalų atlyginimą) ir jam patikėto saugoti turto vertės (150 000 eurų). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo argumentu, tačiau minėta aplinkybė per se neveikia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kaip matyti iš teismo motyvų, išsamiai įvertinęs materialinės sutarties sudarymo aplinkybes, teismas konstatavo, jog apeliantas (darbuotojas) sutiko su tokiomis darbo sąlygomis. Byloje yra rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys, jog apeliantas raštu patvirtino visiškos materialinės atsakomybės susitarimo faktą, darbo sutartį gavo, sutartų darbo teisių ir pareigų per visą darbo laikotarpį neginčijo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, jog darbdavys, įdarbindamas darbuotoją ir sudarydamas su juo visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip perkelia jam riziką, nes būtent darbdavys perduodamas prieš tai įsigytą brangų turtą priimtam į darbą darbuotojui dėl nepakankamai atsakingų jo pareigų vykdymo rizikuoja ne tik netekti turto, bet ir įgyja pareigą atlyginti žalą tretiesiems asmenims (DK 257 straipsnio 4 dalis). Be to, pagal Darbo kodeksą yra numatyti ribojimai dėl turtinės žalos atlyginimo pagrindo ir dydžio, todėl įstatymo taikymas pagal suderėto darbo užmokesčio dydį neatitiktų visų lygybės prieš įstatymą konstitucinio principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apelianto paaiškinimai dėl kitose darbovietėse darbo sąlygų neveikia šios bylos nagrinėjimo objekto. DK 99 straipsnio 1 dalis numato, jog darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų. Darbo sutartis yra konkrečių darbo santykių pagrindas, tam tikroje darbovietėje, tam tikrose pareigose (DK 95 straipsnis). Apelianto siūlymas apsidrausti nuo netinkamo pareigų vykdymo ar jų nevykdymo (elektroninės bylos priedo T.2, b.l.73), nekeičia jam įstatyme numatytos pareigos atlyginti darbdaviui žalą (DK 253 – 257 straipsniai). Taip pat teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto pasvarstymų dėl teismo išvados vertinti priešieškinį kaip pasirinktą teisių gynimo būdą, nes, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo argumentų, sprendime buvo pasisakyta dėl Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų ir jų teisėtumo. Teismas nurodė, kad atsakovo darbas pas ieškovą buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių (kuro) gabenimu bei jo paskirstymu į kuro talpyklas, todėl darbdavys, siekdamas užtikrinti galimos materialinės žalos atlyginimą, turėjo teisę priimdamas atsakovą į darbą sudaryti su juo visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir tokios sutarties sudarymas nepripažintinas darbuotojo padėties pabloginimu, kadangi yra numatytas minėtose DK nuostatose. Teisėjų kolegija pritaria šiems pateiktiems sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis liudytojos, dirbančios pas ieškovą, parodymais. Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kadangi liudytojos parodymai buvo vertinami atsižvelgiant į kitus įrodymus ir aplinkybes, tokias kaip apelianto parašas darbo sutarčių registravimo žurnale, faktinis darbo pareigų atlikimas. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys paneigti sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 306 straipsnio1 dalies 4 punktas), todėl dėl jos nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dalyje dėl apelianto priešieškinio reikalavimo pripažinti visiškos materialinės atsakomybės sutartį negaliojančia, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl šioje dalyje panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo

Kasacinės instancijos teismas, formuodamas vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 4 straipsnis), nurodė, jog darbuotojų, su kuriais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Tokia sutartis dar gali būti sudaroma ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012). Apeliantas neginčija, kad jam buvo perduota transporto priemonė ir joje esantis dyzelinis kuras, kurio 1 212 litrų buvo sugadinta jį supilant į 10 616 litrų 95 markės benziną (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 68).

Šalių 2014 m. rugpjūčio 25 d. pasirašytos Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 p. numatyta, kad darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio jo žinioje esantį darbdavio patikėtą turtą (apimant priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe), taip pat už turtą, kurį darbuotojas gavo iš trečiųjų asmenų vykdydamas savo darbo pareigas; šios sutarties 4 p. numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą turtui, kilusią dėl jo kaltės. Apelianto (atsakovo) 2014 m. rugpjūčio 25 d. pasirašytos UAB „Bartesa“ vairuotojo pareiginės instrukcijos 19 p. numatyta, kad vairuotojas privalo atlyginti visą materialinę žalą, atsiradusią dėl tyčinio ar neatsargaus skirtingų rūšių kuro sumaišymo ir visas kitas su sumaišymu susijusias materialines išlaidas. UAB „Alauša“ 2014-09-17 pateikė pretenziją atsakovo darbdaviui UAB „Bartesa“, kurioje nurodė, jog atsakovo veiksmais bendrovei padaryta 50 069,08 Lt žala (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.16). Pretenzijoje nurodyta, jog išpilto 1 212 litrų dyzelinio kuro sumoje su PVM vertė yra 4 664,26 Lt, o 95 markės benzino 10 616 litrų su PVM vertė yra 44 887,02 Lt. Taip pat UAB „Alauša“ pareikalavo sumokėti sumaišyto kuro 517,80 Lt transportavimo išlaidų. Iš atsakovo ieškovas pareikalavo atlyginti visą jo UAB „Alauša“ sumokėtą 14 501,01 eurų (50 069,08 Lt) sumą, remdamasis DK 257 straipsnio 4 dalimi. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu teisiniu atsakomybės pagrindu, tačiau iš prašomos priteisti sumos atėmė už kurą sumokėtą akcizą ir pridėtinės vertės mokestį, taip pat neskaičiavo prašomo priteisti sumos už sugadinto kuro transportavimą. Nustatė, kad žalos dydis sudaro 23 909,70 Lt ir jį sumažino per pusę atsižvelgus į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą ir apelianto turtinę padėtį.

Viena iš būtinų materialinių atsakomybės sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas; jo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Pažymėtina, kad nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. DK 257 straipsnio 2 dalis numato, jog tuo atveju, kai žala padaroma tyčia, turi būti atlyginama visa žala. Tiek iš 2014-09-17 UAB „Alauša“ degalinės vedėjos J. L. tarnybinio pranešimo turinio (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 17), tiek iš apelianto paaiškinimo (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 18), galima spręsti, kad darbuotojo veikos neteisėtumas (DK 246 straipsnio 2 punktas) pasireiškė neatsargia kaltės forma. Taigi yra teisinis pagrindas mažinti atsakomybę, taikant DK 257 straipsnio 5 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas lygiai padalino teisinės atsakomybės dydį, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl neproporcingos atsakomybės atsakovui (apeliantui) taikymo. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nustatytas darbo teisės subjektų lygybės principas. Pats apeliantas nurodė, kad materialinė atsakomybė savo esmė yra bendro pobūdžio civilinė atsakomybė. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę dar skirstoma į ribotąją ir visišką. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiai išvadai. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė, ką dar turėjo padaryti darbdavys, nepatirdamas papildomų nuostolių, kad darbuotojas (atsakovas) nesumaišytų kuro užpylimo jungčių (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 71), juolab, dirbdamas ne pirmą darbo dieną. Byloje yra pateiktos nuotraukos, patvirtinančios aiškų jungčių žymėjimą (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.156,157). Taigi pirmosios instancijos teismui padalinus atsakomybę, esant susitarimui dėl visiškos materialinės atsakomybės (DK 255 straipsnio 3 punktas, 257 straipsnio 4 dalis), konstatuojama, jog teismas pagrįstai priteisė 3 462,67 eurų iš atsakovo (DK 245 straipsnis). Inter alia teismas, mažindamas prašomos priteisti žalos dydį, atsižvelgė ir į kuro realizavimo galimybę. Kiek galima sumažinti atlygintinos žalos dydį, sprendžia darbo ginčą nagrinėjantis organas (DK 257 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino atsakovo pateiktus įrodymus dėl kuro mišinio realizavimo kaštų. Apeliacinės instancijos teisme jokių kitų įrodymų, galinčių paveikti priteistos žalos dydžio sumažinimą, nepateikta (CPK 178 straipsnis), todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo tenkinimui – sumažinti priteistą sumą iki trijų atsakovo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžių. Pažymėtina, kad pats apeliantas nėra nuoseklus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes vienu metu apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas neįrodė net pačios žalos atsiradimo fakto (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 75), nors prieš tai pripažino padaręs žalą, supildamas dyzelinio kuro dalį į benzino talpyklą (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 68). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra visos sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti, t.y. veikos neteisėtumas, pasireiškęs netinkamai atliekant darbo pareigas, dėl ko buvo ne į tą talpyklą supiltas kuras; žala, t.y. sugadintas kuras, kurio nebuvo galima panaudoti pagal paskirtį ir dėl ko regreso tvarka ieškovas atlygino nuostolius; tiesioginis priežastinis ryšys, t.y. dėl netinkamo darbo pareigų atlikimo darbdavys privalėjo atlyginti žalą, taip patirdamas nuostolius (DK 245 straipsnis). Taip pat byloje yra nustatyta pažeidėjo (apelianto) kaltė, pasireiškusi neatsargia jos forma, o žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla, šalis saistant galiojančiai darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartims (DK 246 straipsnis). Aplinkybės dėl pretenzijos įteikimo neveikia materialinės atsakomybės taikymo pagrindo, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Spręsdamas materialinį ieškovo reikalavimą atsakovui priteisti žalą ir patenkindamas ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas taikydamas CPK 93 straipsnį turi vadovautis jo 2 dalimi ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kaip išaiškino kasacinis teismas, reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. K.M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).

Apeliantas nurodo, kad ieškovo pateikti duomenys apie patirtas atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme yra aiškiai per didelės. Atstovavimo išlaidos apskaičiuojamos remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijos 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 714,50 eurų. Pagal Rekomendacijų 8.1. punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas koeficientas 2,5 (2,5 × 714,50 eurų = 1 786,25 eurų). Kadangi ieškovas pateikė ieškinį ir atsiliepimą į priešieškinį, tai jo patirtos ir pirmosios instancijos teismo priteistos išlaidos už advokato pagalbą yra žymiai mažesnės negu numatyta Rekomendacijose. Rekomendacijų 2 punkte numatyta į kokius kriterijus turi atsižvelgti teismas nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Atsižvelgiant į nurodytus kriterijus ir galimus priteisti maksimalius dydžius už advokato pagalbą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir priteisė pagristas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentas, susijęs su bylinėjimosi išlaidų nepagrįstu priteisimu, atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas pateikė įrodymus, jog patyrė 700,83 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje teisme. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, tačiau įvertinant, kad atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodyti argumentai, kurie iš esmės pakartoja bylos esmę, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažinamos per pusę, ir iš apelianto priteisiama 350,42 eurų teisinės pagalbos išlaidų ieškovo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Bartesa“, j.a.k. 184082125, naudai 350,42 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos