Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5785-345/2015, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Lietuvos tyrimų centro bankroto administratoriaus skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Lietuvos tyrimų centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė kuro išlaidų pagrįstumui. Vien ta aplinkybė, kad išlaidos neviršija nustatytų dydžių ir yra pagrįstos buhalteriniais dokumentais, neleidžia konstatuoti jų protingumo ir teisingumo. Administratoriaus ataskaitoje nenurodyti konkretūs veiksmai, susiję su automobilio naudojimu. Administravimo išlaidų pagrindimo pareiga tenka bankroto administratoriui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir aplinkybes, spręsdamas dėl išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti. Teismas nevertino aplinkybės, jog advokatų kontoros pateikta sąskaita buvo apmokėta ne teisinių paslaugų sutartyje nustatyta tvarka. Avansinių apyskaitų datos neatitinka sąskaitos už teisinę pagalbą išrašymo datos. Teismas nevertino, kad sąskaitos už teisines paslaugas išrašomos pagal advokato valandinį įkainį. Administratorius nedetalizavo suteiktų teisinių paslaugų. Teismo išvada dėl 100 Eur atlyginimo administratoriui už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. liepos 5 d. nustatymo yra nepagrįsta. Teismas nevertino suinteresuoto asmens pateiktų duomenų dėl administratoriaus aplaidžiai atliekamų pareigų. Vien periodinių ataskaitų teikimo faktas nepagrindžia administratoriaus veiksmų tinkamumo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kreditorių susirinkimo nutarimo tryliktuoju darbotvarkės klausimu turinį. Kreditoriai ne tik sustabdė atlyginimo mokėjimą, bet ir nurodė aplinkybes, kurioms esant atlyginimo mokėjimas bus atnaujintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Byloje sprendžiama, ar BUAB Lietuvos tyrimų centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime priimti nutarimai penktuoju, šeštuoju ir tryliktuoju darbotvarkės klausimais yra teisėti.

ĮBĮ 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, įtvirtinta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, apibrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje nesuformuluota teisė bankroto administratoriui skųsti teismui kreditorių susirinkimo sprendimus (nutarimus), tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją, teisinės padėties ir yra vienareikšmiškai pripažįstama teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-650/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, atsižvelgiant į administratoriaus, kaip bankroto teisės subjekto, teisinės padėties specifiką, bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų dalies arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-508/2010). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog priimant ginčijamus kreditorių nutarimus buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo penktuoju darbotvarkės klausimu

Iš bylos duomenų nustatyta, kad BUAB Lietuvos tyrimų centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės kreditoriai svarstė dėl administravimo išlaidų, patirtų per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. birželio 5 d., patvirtinimo. Kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas nepatvirtinti bankroto administravimo išlaidų (97,02 Eur pagal UAB „Tanagra“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, 115,84 Eur Nacionalinei verslo administratorių asociacijai už bankroto administratoriams skirtus kursus, 111,52 Eur kuro išlaidų, 1 225,64 Eur teisinių paslaugų išlaidų, 708,95 Eur už patalpų nuomą, 352,28 Eur pagal avansines apyskaitas sumokėto atlyginimo administratoriui) ir nurodyta šias išlaidas grąžinti į bankrutavusios įmonės sąskaitą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bankroto administratoriaus skundą, panaikino 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime priimtą nutarimą penktuoju darbotvarkės klausimu dalyje dėl kuro išlaidų, UAB „Tanagra” sąskaitos apmokėjimo bei dėl teisinių išlaidų apmokėjimo, ir šioje dalyje patvirtino bankroto procese patirtas išlaidas. Suinteresuotas asmuo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (apeliantas) atskirajame skundu nesutinka su teismo procesiniu sprendimu patvirtinti nurodytas administravimo išlaidas. Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia atskirojo skundo dalykas ir pagrindas, o pagrindo peržengti šias bylos nagrinėjimo ribas nenustatyta, apeliacinis teismas konstatuoja esant pagrindą atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinti pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis remiantis patvirtintos administravimo išlaidos (t. y. išlaidos pagal UAB „Tanagra“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, išlaidos kurui ir išlaidos už teisines paslaugas). Dėl kitų išlaidų (ne) tvirtinimo atskirajame skunde argumentų nenurodyta, todėl jų vertinimui nėra pagrindo.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje administravimo išlaidų sudėtį, nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su įmonės ūkine komercine veikla. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taigi, įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti.

Nagrinėjamu atveju kreditorė UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (apeliantė), nesutikdama su teismo procesiniu sprendimu patvirtinti patirtas bankroto administravimo išlaidas, nurodė, kad išlaidos, turėtos sumokėjus už automobilio remontą ir kurą, nėra būtinos ir nesusijusios su įmonės bankroto procedūromis. Apeliacinis teismas pritaria tokiai apeliantės pozicijai.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad BUAB Lietuvos tyrimų centro 2014 m. sausio 14 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, pagal kurią nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro leista administratoriui kitoms išlaidoms (išlaidos antstoliui, kuro, pašto, kanceliarinės išlaidos, paieškos registruose ir kt. būtinos išlaidos) panaudoti iki 1 000 Lt be PVM kas mėnesį. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog išlaidos už kurą ir už automobilio remontą gali būti priskiriamos prie šioje sąmatos eilutėje numatytų „kitų“ administravimo išlaidų. Tačiau aptariamu atveju byloje kilo tokių išlaidų pagrindimo problema. Nors bankroto administratorius pateikė prašomas patvirtinti išlaidas pagrindžiančius pirminius finansinės apskaitos dokumentus, byloje nesutariama dėl jų (išlaidų) būtinumo. Apeliantė yra teisi teigdama, jog kreditorių susirinkimuose nebuvo priimtas sprendimas dėl bankroto administratoriaus asmeninės transporto priemonės naudojimo šios įmonės bankroto proceso reikalams tvarkyti (nebuvo sudaryta automobilio nuomos ar panaudos sutartis). Net ir suinteresuotų asmenų ginčą nagrinėjant teisme bankroto administratorius nepagrindė asmeninės transporto priemonės panaudojimo fakto vykdant būtent šios įmonės administravimo funkcijas, nekonkretizavo poreikio automobilio remontui ryšio su bankroto administravimo veiksmais. Vien ta aplinkybė, jog galėjo egzistuoti poreikis tam tikrus veiksmus vykdyti pasinaudojant asmenine transporto priemone, nesudaro pagrindo konstatuoti pateiktuose kvituose nurodytų išlaidų ryšio su konkrečiomis bankroto procedūromis. Administratorius nepagrindė, kad PVM sąskaitoje faktūroje ir kvituose nurodytos išlaidos patirtos vykdant būtent BUAB Lietuvos tyrimų centro bankroto procedūras (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, teismas neturi duomenų, kad klausimas dėl poreikio naudotis asmeniniu transportu, būtinybė dengti su tuo susijusias išlaidas buvo keliami ankstesniuose kreditorių susirinkimuose. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kilus abejonių, ar tam tikros išlaidos galės būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos, administratorius galėtų kreiptis į kreditorių susirinkimą, siekdamas gauti kreditorių pritarimą ir tik tada spręsti, ar prisiimti atitinkamas išlaidas, o prireikus prašyti patikslinti (papildyti) administravimo išlaidų sąmatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šioje dalyje panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą penktuoju darbotvarkės klausimu, ir patvirtinti administratoriaus nurodytas kuro bei automobilio remonto išlaidas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas bankroto administratoriaus skundą, panaikino ir kreditorių susirinkimo nutarimo penktuoju darbotvarkės klausimu dalį dėl teisinių paslaugų apmokėjimo išlaidų, patvirtindamas šias bankroto procese patirtas išlaidas. Apeliantės teigimu, teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog advokatų kontoros pateikta sąskaita buvo apmokėta ne teisinių paslaugų sutartyje nustatyta tvarka. Apeliantė taip pat akcentavo aplinkybę, jog avansinių apyskaitų datos neatitinka sąskaitos už teisinę pagalbą išrašymo datos. Pasak apeliantės, teismas nevertino, kad sąskaita už teisines paslaugas išrašoma pagal advokato valandinį įkainį, o ginčijama išlaidų suma nėra lygi, be to, administratorius nedetalizavo suteiktų teisinių paslaugų. Apeliacinis teismas šiuos atskirojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Bylos duomenys patvirtina, kad grįsdamas ataskaitiniu laikotarpiu patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti, bankroto administratorius pateikė su advokatų kontora sudarytą teisinių paslaugų sutartį, įmonės sąskaitos išrašą, išlaidų suvestinę. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog advokatų kontora, su kuria sudaryta teisinių paslaugų sutartis, teikė šios rūšies paslaugas. Apeliacinio teismo vertinimu, administratoriaus pateiktų duomenų pakanka įrodant prašytų patvirtinti administravimo išlaidų pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju nėra paneigtas administratoriaus pateiktuose dokumentuose nurodytų PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas ir jose fiksuotas paslaugų atlikimo faktas. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog aplinkybę apie teisinių paslaugų suteikimo realumą patvirtina administratoriaus ataskaitų turinys. Todėl vien ta aplinkybė, jog administratorius išsamiai nedetalizavo įmonei suteiktų teisinių paslaugų, nepaneigia išlaidų joms apmokėti realumo ir būtinumo. Tokių abejonių nesukelia ir apeliantės reiškiamos prielaidos dėl administratoriaus pasirinkto šių išlaidų apmokėjimo būdo (apmokant ne pavedimu), mokėjimo laikotarpio arba tos aplinkybės, jog šių išlaidų suma nėra lygi. Nors teismo išvada, jog teisinės pagalbos paslaugų išlaidos neviršija bendros maksimaliai galimos tokių išlaidų sumos, kurią patvirtino kreditoriai, analizuojamu atveju nėra reikšminga, kitos byloje nustatytos aplinkybės dėl teisinių paslaugų faktinio suteikimo pakankamai pagrindžia šių išlaidų realumą ir būtinumą.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo šeštuoju darbotvarkės klausimu

Bylos duomenys patvirtina, kad BUAB Lietuvos tyrimų centro bankroto administratoriaus atlyginimas buvo patvirtintas pirmajame (įvykusiame 2014 m. sausio 14 d.) kreditorių susirinkime. Šio kreditorių susirinkimo nutarimu administratoriui nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo nustatytas 6 000 Lt (1 737,72 Eur) atlyginimas. Nuo pirmojo kreditorių susirinkimo šešerių mėnesių laikotarpiui – 2 000 Lt (579,24 Eur) be PVM atlyginimas kas mėnesį. Nuo 2014 m. liepos 14 d. iki įmonės išregistravimo pagal 2014 m. rugsėjo 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimą nustatytas 2 000 Lt (579,24 Eur) atlyginimas kas mėnesį. 2014 m. spalio 28 d. kreditorių susirinkime bankroto administratoriaus atlyginimas pakeistas – administratoriui nustatytas iki 2 000 Lt (579,24 Eur) atlyginimas kas mėnesį ir numatyta jo mokėjimo tvarka (tvirtinamas kreditorių susirinkimo, įvertinus administravimo veiksmus bei rezultatus). Bylos duomenys patvirtina, kad tokia atlyginimo apskaičiavimo tvarka nepakeista ir galiojanti. 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime šeštuoju darbotvarkės klausimu „Dėl administratoriaus atlyginimo nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. liepos 5 d. dydžio ir mokėjimo tvarkos nustatymo“ priimtas kreditorių nutarimas už šį laikotarpį nustatyti vienkartinį 100 Eur atlyginimą, atsižvelgiant į kreditorių susirinkime pateiktas pastabas administratoriui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus skundo argumentus, konstatavo, kad toks kreditorių nutarimas neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl nutarimą panaikino. Apeliantė teigia, jog teismas nevertino duomenų dėl administratoriaus aplaidžiai atliekamų pareigų. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytas atskirojo skundo argumentas neturi pagrindo.

ĮBĮ 23 straipsnyje, be kita ko, apibrėžta kreditorių susirinkimo teisė nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 straipsnio 9 punktas). ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui nustatyti – administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Kaip yra pasisakęs kasacinis teismas, kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kreditorių susirinkime patvirtintas vienkartinis 100 Eur atlyginimas administratoriui už devynių mėnesių darbą neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų, neužtikrina administratoriaus bei bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyros. Apeliacinio teismo įsitikinimu, toks atlyginimas visiškai neskatina bankroto administravimo procedūrų vykdymo. Nors byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, kad šiame bankroto procese buvo administravimo funkcijų vykdymo trūkumų (pvz., administratorius už vieną laikotarpį nėra pateikęs veiklos ataskaitos, už pažeidimą jam skirta nuobauda), tačiau tokios aplinkybės nesudaro pagrindo administratoriui nemokėti atlyginimo arba nustatyti tik simbolinį užmokestį. Nors pagal teismų praktiką nedraudžiama nustatyti administratoriaus atlyginimą, priklausantį nuo darbo rezultatų (pvz., fiksuota atlyginimo dalis plius kintama dalis (sėkmės mokestis), analizuotas teisinis reguliavimas nesuteikia pagrindo manyti, kad dėl konkrečių funkcijų vykdymo trūkumų arba kreditorių lūkesčių nepateisinimo atlyginimas gali būti nemokamas arba sumažinamas iki neprotingo, administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą iškreipiančio, administratoriaus, kaip verslo subjekto, veiklą žeminančio dydžio. Apeliacinio teismo vertinimu, akivaizdūs dominuojančio kreditoriaus ir bankroto administratoriaus konfliktai nesudaro pagrindo ignoruoti objektyvius administratoriaus atlyginimo nustatymo kriterijus, nurodytus tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą šeštuoju darbotvarkės klausimu.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo tryliktuoju darbotvarkės klausimu

BUAB Lietuvos tyrimų centras 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime tryliktuoju darbotvarkės klausimu „Dėl administratoriaus atlyginimo nuo 2015 m. liepos 6 d. iki įmonės išregistravimo mokėjimo tvarkos nustatymo“ priimtas nutarimas sustabdyti administratoriaus atlyginimo mokėjimą. Iš šio nutarimo turinio matyti, kad atlyginimo mokėjimas sustabdytas iki administratorius kreditorių susirinkimui pateiks ataskaitą, kurioje bus nurodyti konkretūs per ataskaitinį laikotarpį atlikti darbai, o atlyginimas bus nustatytas atsižvelgiant į konkrečius pasiektus darbų rezultatus. Atlyginimas bus išmokėtas tik kreditorių susirinkimui ar teismui priėmus nutarimą išmokėti atlyginimą už atitinkamą administravimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas šį nutarimą panaikino, konstatavęs, jog atlyginimo administratoriui mokėjimas sustabdytas nenurodant konkretaus pagrindo. Apeliacinis teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta pagrįsta.

Kaip matyti iš BUAB Lietuvos tyrimų centro ir bankroto administratoriaus sudarytos pavedimo sutarties, joje numatyta galimybė sulaikyti administravimo išlaidų mokėjimą, kai bankroto administratorius nevykdo pavedimo sutartimi nustatytų pareigų, savo veikla įmonei ar jo kreditoriams padarė nuostolių, vilkina įmonės administravimą (pavedimo sutarties 9.1, 9.2, 9.3 punktai). Apeliacinio teismo vertinimu, priešingai nei tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apskųstajame kreditorių nutarime nėra apibrėžta konkrečių atlyginimo mokėjimo sustabdymo pagrindų, susietų su pavedimo sutarties sąlygomis. Kreditorių susirinkimo nutarimo turinys leidžia teigti, jog aptariamu atveju administravimo išlaidų mokėjimas iš esmės nėra laikinai sustabdomas, bet nustatoma nauja nuolatinio pobūdžio atlyginimo mokėjimo tvarka, faktiškai tapati įtvirtintai šeštuoju darbotvarkės klausimu priimtame kreditorių nutarime, kuomet atlyginimas mokamas tik įvertinus ataskaitinio laikotarpio rezultatus, o atlyginimo dydis tampa tiesiogiai priklausomas nuo dominuojančio kreditoriaus subjektyvaus požiūrio vertinant tuos rezultatus. Dėl tokios mokėjimo tvarkos teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė ankstesnėje šios nutarties dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas prieina prie išvados, jog kreditorių nutarimas sustabdyti administratoriaus atlyginimo mokėjimą, kuriame nenurodytas konkretus tokio sprendimo pagrindas, neatitinka pavedimo sutarties sąlygų, pažeidžia protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, neužtikrina administratoriaus bei bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyros, neskatina bankroto administratoriaus vykdyti bankroto administravimo funkcijas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį kreditorių susirinkimo nutarimą panaikino.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinis teismas išsamiau nepasisako.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino bankroto administratoriaus skundo reikalavimus panaikinti 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime priimtus nutarimus šeštuoju ir tryliktuoju darbotvarkės klausimais, tačiau tenkindamas administratoriaus skundą nepagrįstai naikino penktuoju darbotvarkės klausimu priimto kreditorių nutarimo dalį dėl kuro išlaidų ir UAB „Tanagra“ sąskaitos apmokėjimo išlaidų netvirtinimo. Apeliacinės kontrolės metu konstatuota, jog prašymas patvirtinti kuro ir automobilio remonto išlaidas neatitiko galiojančio teisinio reguliavimo, tos išlaidos neatitiko realumo ir būtinumo kriterijų, todėl ši kreditorių nutarimo dalis panaikinta nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šioje dalyje patvirtinti administravimo išlaidas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama, kiek tai susiję su BUAB Lietuvos tyrimų centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto penktuoju darbotvarkės klausimu, dalies dėl kuro išlaidų ir UAB „Tanagra“ sąskaitos apmokėjimo išlaidų netvirtinimo panaikinimu ir šių išlaidų patvirtinimu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį, panaikinant jos dalį, kuria panaikinta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Lietuvos tyrimų centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimo „Dėl administravimo išlaidų, patirtų nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2015 m. birželio 5 d., patvirtinimo“ dalis dėl kuro išlaidų ir UAB „Tanagra“ sąskaitos apmokėjimo išlaidų nepatvirtinimo bei patvirtintos šios išlaidos.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.