Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FF LIZINGAS“ buvusio direktoriaus Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties, kuria atmestas Z. V. prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi paskirtą baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovo BUAB „FF LIZINGAS“ buvęs vadovas Z. V. padavė teismui prašymą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi paskirtą baudą. Atsakovo BUAB „FF LIZINGAS“ buvęs vadovas Z. V. (toliau – ir buvęs įmonės, bendrovės vadovas, direktorius Z. V.; Z. V.) nurodė, kad bauda jam paskirta nepagrįstai, nes ne jis, o būtent BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorius UAB „Admivita“ nebendradarbiauja su buvusiu įmonės vadovu ir netinkamai vykdo bankroto administratoriaus funkcijas. Z. V. pažymėjo, kad atleidus įmonėje visus darbuotojus, tiek inventorizaciją, tiek balanso sudarymą turi pabaigti jis pats vienas, o tam reikalingi didesni laiko resursai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirojo skundo argumentai

Teismas pažeidė nešališkumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nes baudą paskyrė remdamasis vien tik vienašališka bankroto administratoriaus pateikta subjektyvia informacija, nesuteikdamas Z. V. teisės pateikti argumentų ir įrodymų. Taip pat teismas pažeidė proceso koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos, teisės būti išklausytam principus. Teismas, nepranešęs apeliantui apie administratoriaus prašymą skirti jam baudą, atėmė iš Z. V. galimybę gintis, t. y. pateikti atsiliepimą į šį prašymą, bei pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalį.Teismo nutartis yra be motyvų, todėl turi būti panaikinta pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teismas nepasisakė dėl nė vieno Z. V. prašymo dėl baudos panaikinimo argumento ir įrodymų.Dokumentų perdavimo procesas yra tęsiamas, t. y. bankroto administratoriui Z. V. 2014 m. vasario 28 d. raštu perdavė 2013 m. lapkričio 13 d. BUAB „FF LIZINGAS“ balansą, patikslintą kreditorių sąrašą, buhalterines pažymas apie darbuotojams priskaičiuotas ir neišmokėtas sumas, suminius turto registrus, turto likučius, pirkėjų įsiskolinimus, taip pat buvo perduota dalis turto ir dokumentai, esantys atsakovo buveinės antrame aukšte ir rūsyje. Turto ir dokumentų perdavimas buvo sustabdytas dėl Z. V. ligos, kuris bus tęsiamas pasveikus ir neturėtų tęstis ilgai, nes liko tik turto, esančio Mažeikiuose, perdavimas ir dalis buveinės neperduotų patalpų su likusiais dokumentais Vilniuje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo BUAB „FF LIZINGAS“ buvusio vadovo Z. V. prašymo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi jam paskirtą 3 000 Lt baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuria buvęs bendrovės vadovas buvo įpareigotas ne vėliau kaip per 15 (penkiolika) dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus, įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., tačiau pareigos perduoti visus įmonės dokumentus per teismo nustatytą terminą Z. V. neįvykdė, t. y. nepateikė teismui jokių įrodymų, jog toks įpareigojimas yra visiškai įvykdytas, sprendė, kad nėra jokio pagrindo panaikinti Z. V. paskirtą 3 000 Lt baudą.

Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą panaikinti jam paskirtą baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą, šią (baudą) paskyrė remdamasis vien tik vienašališka bankroto administratoriaus pateikta subjektyvia informacija, nesuteikdamas Z. V. teisės pateikti argumentus ir įrodymus, pažeidė nešališkumo, šalių lygiateisiškumo, proceso koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos, teisės būti išklausytam principus, be to, pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.

Prieš pradėdamas nagrinėti ir vertinti paminėtus Z. V. argumentus, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys).

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmones turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, duomenis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, o įpareigotam asmeniui nevykdant šios pareigos ar vykdant netinkamai, teismas arba teisėjas gali skirti iki 10 000 Lt baudą. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas turtui ir dokumentams perduoti nustato ne ilgesnį kaip 15 (penkiolikos) dienų laikotarpį nuo tokios nutarties įsiteisėjimo dienos. Šių teisės normų turinio analizė apeliaciniam teismui suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas ne atsitiktinai ĮBĮ įtvirtino pareigą įmonės valdymo organams perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, duomenis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, nes juridiniai asmenys įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalis, CK 2.82 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalys), o vienasmenį valdymo organą (administracijos direktorių), kuris atsakingas už įmonės veiklą ir kuriam žinomos (turėtų būti žinomos) visos aplinkybės, susijusios su įmonės veikla, ir galbūt iš bendrovės veiklos kilsiančios neigiamos teisinės pasekmės, bendrovė turi turėti visada. Teisės normos, kurioje įstatymo leidėjas nustatė sankciją bendrovės vadovams, nevykdantiems teismo įpareigojimų per nustatytus terminus, pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius įmonės vadovus, ignoruojančios teismo sprendimų privalomumą; ja siekiama įmonės buvusį vadovą priversti kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius, su įmonės veikla susijusius, dokumentus, kad būtų galima kuo operatyviau vykdyti bankroto procedūras, nes nesant visų reikiamų bankrutuojančios įmonės dokumentų ir administratoriui neturint įmonės turto, tokiu atveju stabdomos bankroto procedūros, nukenčia sąžiningų kreditorių teisės. Pastebėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-691/2009; 2013 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-686/2013; 2013 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1635/2013; kt.). Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių teisinės valstybės principų – operatyvus ir efektyvus galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimas. Operatyviai teisėtomis priemonėmis ir būdais neapgynus asmens subjektinių teisių, pačios teisės gali prarasti savo tikrąją paskirtį. Itin operatyviai turi būti veikiama nedispozityviose bylose, t. y. kaip ir nagrinėjama byla, nes jos turi viešąjį interesą. Be to, neveikiant ar veikiant itin lėtai, sudaromos sąlygos pažeisti sąžiningų asmenų teises ir teisėtus interesus, o nesąžiningi asmenys gali įgyti nepagrįstą pranašumą. Todėl įstatymų leidėjas būtent ir yra nustatęs trumpus terminus atskiriems procesiniams veiksmams bankroto byloje atlikti, o taip pat ir sankcijas už procesinių veiksmų neatlikimą nustatytais terminais. Baudos skyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo teisė, ne pareiga. Tačiau teismo darbas turi būti racionalus ir veiksmingas, šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, likdamas nešališkas, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, turi kontroliuoti šalių veiksmus procese, siekdamas, kad procesas vyktų koncentruotai ir ekonomiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010). Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis pirmiau nurodytų principų, užtikrinti bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2008).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs baudų, nustatytų šiame įstatyme, skyrimo ir ar jų panaikinimo sąlygų bei tvarkos, todėl, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog ĮBĮ nustatytos baudos skiriamos, pakeičiamos ir / ar panaikinamos pagal CPK nustatytas taisykles.

Teismo baudų skyrimo pagrindai ir tvarka nustatyta CPK X skyriuje „Teismo nuobaudos“. Pagal CPK 106 straipsnį teismas baudas skiria šiame kodekse numatytais atvejais ir jame nustatyto dydžio; nutarties skirti baudą nuorašas ne vėliau kaip kitą dieną po nutarties priėmimo pasiunčiamas asmeniui, kuriam paskirta bauda, jeigu asmuo teismo posėdyje nedalyvavo; baudos, paskirtos juridinių asmenų vadovams ar juridinių asmenų atstovams, išieškomos iš jų asmeninių lėšų. Remiantis CPK 107 straipsniu asmuo, kuriam paskirta bauda, per 14 (keturiolika) dienų nuo nutarties priėmimo gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Teismas tokį pareiškimą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą atmetamas, gali būti duodamas atskirasis skundas. Atskirąjį skundą gali paduoti tik asmuo, kuriam bauda paskirta (CPK 107 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis sistemine ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto, 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto ir CPK teisės normų, reglamentuojančių teismo baudos skyrimo pagrindus ir tvarką, analize, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrindas bendrovės buvusiam vadovui skirti įstatymo nustatytą nuobaudą yra tada, kai egzistuoja dviejų sąlygų visetas, o būtent: 1) kai įmonės vadovas bankroto administratoriui neperduoda ar perduoda ne visą turtą ir ne visus dokumentus pagal finansinės atskaitomybės, sudarytos nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, duomenis ir 2) kai įmonės vadovas bankroto administratoriui neperduoda ar perduoda ne visą turtą ir ne visus dokumentus pagal finansinės atskaitomybės, sudarytos nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, duomenis, praleidęs įstatymo nustatytą 15 (penkiolikos) dienų terminą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „FF LIZINGAS“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“ (V t., b. l. 120-128). Šia nutartimi teismas įpareigojo UAB „FF LIZINGAS“ vadovą ne vėliau kaip per 15 (penkiolika) dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus. Pagal bylos duomenis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d. Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį (VII t., b. l. 99-119). Taigi nustatytos faktinės aplinkybės apeliaciniam teismui suteikia pagrindą formuoti išvadą, kad buvęs BUAB „FF LIZINGAS“ vadovas, t. y. Z. V., bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus turėjo perduoti iki 2013 m. lapkričio 28 d. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi nustatytų teismo įpareigojimų nustatytu terminu buvęs bendrovės direktorius neįvykdė, nors jam, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyti įpareigojimai privalomi ir turi būti įvykdyti (CPK 18 straipsnis). Kita vertus, pabrėžtina, kad pats apeliantas tiek 2014 m. vasario 14 d. prašyme, kuriame jis prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi jam paskirtą 3 000 Lt baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą, tiek atskirajame skunde (VIII t., b. l. 56-58; 141-144) iš esmės pripažįsta, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi jam nustatyto įpareigojimo ne vėliau kaip per 15 (penkiolika) dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus, visiškai neįvykdė (bylos duomenimis iki skundžiamos nutarties priėmimo bankroto administratoriui perdavė tik dalį bendrovės dokumentų ir turto; VIII t., b. l. 46-47; 99-101), tačiau laikosi pozicijos, kad bauda jam paskirta nepagrįstai, nes ne jis, o BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorius UAB „Admivita“ nebendradarbiauja su buvusiu įmonės vadovu ir netinkamai vykdo bankroto administratoriaus funkcijas, jog atleidus įmonėje visus darbuotojus, inventorizaciją atlikti ir balansą sudaryti turi jis pats, o tam reikalingi didesni laiko resursai.

Taigi išnagrinėjęs ir įvertinęs anksčiau nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog buvęs bankrutuojančios įmonės vadovas (Z. V.) perdavė bankroto administratoriui tik dalį įmonės dokumentų ir turto, tačiau nenustatęs, kad iki skundžiamos nutarties priėmimo (2014 m. vasario 24 d.) bankroto administratoriui buvęs direktorius būtų perdavęs sudarytą balansą, buhalterinėje apskaitoje užfiksuotus kreditorių ir debitorių sąrašus ir kitus dokumentus bei visą turtą, kai Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., t. y. daugiau nei prieš 3 mėnesius, teisėtai ir pagrįstai netenkino buvusio vadovo Z. V. prašymo panaikinti teismo nutartimi paskirtą baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą. Vertinti kitaip bylos faktines bei teisines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinis teismas neturi faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė jo prašymą panaikinti jam paskirtą baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepripažįsta pagrįstais apelianto argumentų, kad jam paskirta bauda turėjo būti panaikinta dėl to, jog ne jis (buvęs bendrovės direktorius), o BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorius UAB „Admivita“ nebendradarbiauja su buvusiu įmonės vadovu ir netinkamai vykdo bankroto administratoriaus funkcijas. Pirma, byloje nepateikta duomenų, kad apeliantas būtų bendradarbiavęs su bankroto administratoriumi, o būtent, jog jis tinkamai ir laiku buvo sutvarkęs ir paruošęs dokumentus bei juos teikęs bankroto administratoriui, tačiau bankroto administratorius atsisakęs juos priimti, ar nesiėmė priemonių, kad dokumentai ar / ir turtas būtų perimtas iš apelianto. Antra, bylos medžiaga tvirtina, kad bankroto administratorius ne kartą ragino buvusį vadovą įvykdyti teismo nutartį (VIII t., b. l. 82-83; 114-115; 116-117; 118), tačiau apeliantas nutarties neįvykdė. Be to, byloje taip pat nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų objektyvias ir pateisinamas priežastis, sutrukdžiusias apeliantui bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytiems dokumentams bei turtui perduoti ir kurios galėtų suteikti faktinį bei teisinį pagrindą panaikinti teismo paskirtą baudą (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi suteikė apeliantui galimybę pateikti įrodymus, kuriuos jis teikė pirmosios instancijos teismui, prašydamas panaikinti paskirtą baudą, tačiau apelianto pateikti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų (VIII t., b. l. 153-199; IX t., b. l. 1-23) (CPK 178 ir 314 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad net ir tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės vadovas teismo nustatytu laiku nepateikė nurodytų dokumentų ir turto, bet juos pateikė kur kas vėliau (po baudos paskyrimo), tai neeliminuoja jo teisinės atsakomybės, nes teisės pažeidimas yra padarytas, tik gali atsirasti prielaidos sumažinti tokios atsakomybės pagrindu skiriamos baudos dydį. Minėta, įstatymų leidėjas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte turtui ir dokumentams perduoti nustatė ne ilgesnį kaip 15 (penkiolikos) dienų laikotarpį nuo tokios nutarties įsiteisėjimo dienos turėdamas tikslą užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, be kita ko, užkirsti kelią bet kokiems bendrovės valdymo organų piktnaudžiavimams ir sudaryti pagrindą paskirtam bankroto administratoriui realiai perimti bankrutuojančios įmonės valdymą, užtikrinti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas, operatyviai ir efektyviai ginti kreditorių teises ir teisėtus interesus, tuo pačiu įgyvendinti bankroto proceso tikslus. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo neveikimu, t. y. visų dokumentų ir viso turto neperdavimu bankroto administratoriui nustatytu terminu (neperdavęs sudaryto balanso, buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų kreditorių ir debitorių sąrašų ir kitų dokumentų bei viso turto), apeliacinio teismo vertinimu, akivaizdžiai trukdo vykdyti bankroto procedūras. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis bankroto administratorius jau kelis kartus kreipėsi į teismą su prašymais pratęsti terminą BUAB „FF LIZINGAS“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašui pateikti (VIII t., b. l. 34-35; 111-112; 128-129).

Apeliacinis teismas neturi pagrindo pripažinti pagrįstais ir apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas baudą paskyrė remdamasis vien tik vienašališka bankroto administratoriaus pateikta subjektyvia informacija, nesuteikdamas Z. V. teisės pateikti argumentus ir įrodymus, pažeidė šalių lygiateisiškumo, proceso koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos, teisės būti išklausytam principus.

Nesutikdamas su paminėtais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, įstatymų leidėjas imperatyviai ir aiškiai yra nustatęs taisykles, kuriomis remiantis nagrinėjami baudos už teismo įpareigojimų nevykdymą skyrimo ir panaikinimo klausimai. Teismas, gavęs informaciją apie jo nustatytų įpareigojimų nevykdymą ir / ar dalyvaujančio byloje asmens prašymą dėl baudos skyrimo, ir jeigu priimama nutartis skirti baudą, asmuo, kuriam nutartimi skirta bauda, dėl šios nutarties teikia teismui prašymą, kuriame išdėsto savo poziciją dėl paskirtos baudos panaikinimo ir / ar sumažinimo, kurį išnagrinėjęs teismas priima nutartį tokį prašymą tenkinti ir / ar atmesti, o dėl šios nutarties suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti atskirąjį skundą. Kaip matyti iš bylos, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi, iš dalies patenkinęs bankroto administratoriaus 2014 m. vasario 28 d. prašymą dėl baudos skyrimo įmonės vadovui už teismo įpareigojimų perduoti įmonės bankroto administratoriui visą įmonės turtą ir visus dokumentus nevykdymą, BUAB „FF LIZINGAS“ buvusiam vadovui Z. V. skyrė 3 000 Lt baudą (VIII t., b. l. 40-41; 46-47). Atsakovo BUAB „FF LIZINGAS“ buvęs vadovas Z. V. padavė teismui prašymą, kuriame išdėstė nesutikimo su paskirtos baudos pagrindu ir dydžiu argumentus bei prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi paskirtą baudą (VIII t., b. l. 56-58). Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi Z. V. prašymo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi jam paskirtą 3 000 Lt baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą netenkino (VIII t., b. l. 106-107). Taigi nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad apeliantas nebuvo išklausytas, jam buvo užkirstas kelias pateikti pirmosios instancijos teismui argumentus dėl baudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo bei nesutikimo su bankroto administratoriaus prašyme išdėstytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei CPK nustatytos baudų skyrimo tvarkos, nei šalių lygiateisiškumo, proceso koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos, teisės būti išklausytam principų, priešingai, užtikrino šių principų laikymąsi (CPK 6–8 straipsniai, 17 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Apelianto argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo atsisakymu pridėti 2013 m. gruodžio 10 d., 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2013 m. gruodžio 19 d. prašymus, kuriuos Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui (VII t., b. l. 147), taip pat neįrodo, kad teismas, atlikdamas šį procesinį veiksmą, buvo šališkas (CPK 21 straipsnis) ar netinkamai išsprendė baudos skyrimo klausimą, nes, viena vertus, 2014 m. sausio 13 d. nutartis, kuria nebuvo priimti minėti prašymai, yra įsiteisėjusi, o byloje nepateikta duomenų, jog apeliantas šią teismo nutartį įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų apskundęs, kita vertus, šiuose prašymuose esanti informacija nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pagrindo panaikinti teismo paskirtą nuobaudą nebuvimo (CPK 178, 185 ir 314 straipsniai).

Nagrinėdamas ir vertindamas apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nutartį, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad apeliacinis procesas atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės funkciją (CPK 301 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas šią funkciją, privalo patikrinti ne tik, ar pirmosios instancijos teismas nesuklydo taikydamas materialiosios teisės normas, bet ir nepadarė proceso teisės pažeidimų. Tačiau ne bet kokie proceso teisės normų pažeidimai aukštesnės instancijos teismui suteikia pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį), o tik tokie, kurie lemia neteisingą bylos išsprendimą. Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo procesinį sprendimą (nutartį) yra civilinio proceso principų laikymasis. Teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi principai reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų savo sprendimą (nutartį) (CPK 12, 17 ir 271 straipsniai).

Vienas iš absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, suteikiančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį), yra tas atvejis, kai teismo sprendimo (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). CPK 271 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus nutarties turiniui, 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad motyvuojamojoje nutarties dalyje turi būti išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Taigi CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendimo (nutarties) motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau tai nereiškia, jog teismas turi pareigą detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai; tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo (nutarties) motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį) turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014; kt.).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra tinkamai motyvuota, nes joje išdėstyti argumentai pirmiau nurodytais abejais aspektais, kuriems esant teismas turi pagrindą bendrovės buvusiam vadovui skirti įstatymo nustatytą nuobaudą, o taip pat ir teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas, priimdamas teismo sprendimą (nutartį) neteisingai išnagrinėjo bylą, bei naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (nutartį). Todėl apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju konstatuotinas absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas ir nutartis turi būti panaikinta pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą atmetami. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir kitų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų.

Sprendžiant klausimą dėl paskirtos apeliantui baudos sumažinimo, atkreiptinas dėmesys, kad CPK 107 straipsnyje, nustatančiame baudos panaikinimo ir ar sumažinimo tvarką, nėra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl baudos sumažinimo, todėl turi būti vadovaujamasi universaliais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnis). Baudos skyrimas yra procesinė sankcija, bet ji negali riboti asmens teisių daugiau nei nustatyta įstatymo leidėjo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktinius ir teisinius aspektus, o būtent į tai, kad iki skundžiamos nutarties priėmimo (2014 m. vasario 24 d.) buvęs vadovas neperdavė bankroto administratoriui sudaryto patikslinto balanso, buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų kreditorių ir debitorių sąrašų ir kitų dokumentų bei viso turto; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., vadovas ĮBĮ nustatytą pareigą turėjo įvykdyti iki 2013 m. lapkričio 28 d., bauda vadovui už teismo įpareigojimų nevykdymą skirta daugiau nei po 3 (trijų) mėnesių nuo įstatyme nustatytos pareigos įvykdymo termino pasibaigimo; byloje nėra pateikta įrodymų, galinčių pateisinti tokį ilgą laiką užsitęsusios pareigos nevykdymą; apie bankroto bylos iškėlimą atsakovui ir ĮBĮ nustatytas pareigas vadovui buvo žinoma (turėjo būti žinoma); nors ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatos nustato teismui teisę skirti iki 10 000 Lt baudą, tačiau nagrinėjamu atveju teismas skyrė tik 3 000 Lt baudą, apeliacinis teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo sumažinti apeliantui paskirtą baudą. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta 3 000 Lt bauda atitinka pažaidos pobūdį ir griežtumu pakankama tam, kad būtų pasiekti procesinės atsakomybės tikslai.

Apelianto procesiniuose dokumentuose akcentuojama aplinkybė, kad atleidus įmonėje visus darbuotojus, inventorizaciją atlikti ir balansą sudaryti turi apeliantas vienas, o tam reikalingi didesni laiko resursai, taip pat nesuteikia pagrindo panaikinti ar sumažinti teismo paskirtą baudą, ypatingai įvertinus tai, kad paskirta ne maksimali įstatyme nustatyta bauda už ĮBĮ nustatytos pareigos nevykdymą, ir įstatyme bei pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyto įpareigojimo neįvykdymo laikotarpį. Pabrėžtina, kad ĮBĮ aiškiai nustatyta, kas atsitinka su įmone, kokius veiksmus įmonės vadovas privalo atlikti įsiteisėjus nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, ir jame nėra nustatyta jokių sąlygų ir ar pagrindų, kuriems esant vadovo neveikimas pripažįstamas pateisinamu (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ir / ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra jokių nei faktinių, nei teisinių prielaidų, todėl atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.