- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-194-577/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07707-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič (pran.), Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis, Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- AB "Swedbank"
- Trečiasis asmuo
- I. G., "Interum"
- Ieškovas
- R. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-10 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“, tretieji asmenys I. G., UAB „Interum“, dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipdamasis į teismą prašė pripažinti, kad 2007-05-30 tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 07-002860-IN-LA-l buvo terminuota ir sąlyginė, kurios vykdymo terminas yra pasibaigęs 2007-07-02, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo I. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame iš esmės nurodė tas pačias aplinkybės kaip ir ieškinyje, prašė ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-02-10 sprendimu ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nesurinko reikiamų įrodymų, ne visus byloje pateiktus įrodymus ištyrė ir vertino, neatsižvelgė į aplinkybių ir įrodymų visetą, įrodymus vertino atsietai nuo bylos esmės ir pateiktų įrodymų visumos. Teismas neteisingai traktavo, kad AB „Swedbank“ komiteto priimtos sąlygos nebuvo tiesiogiai pasiūlytos ieškovui R. G., tą bankas atliko S. P. elektroniniu paštu, adresuotu advokato padėjėjui L. M., į bylą yra pateiktas pats raštas ir duomenys apie jo pateikimą advokato padėjėjui elektroniniu paštu. AB „Swedbank“, atsisakydamas ieškovo R. G. turto įkeitimo 2007-07-01 patvirtino, kad atsakovo įvykdytas prievoles ir kredito gavėjo įvykdytą pagrindinę prievolių užtikrinimo prievolę – žemės sklypo įkeitimą, – priėmė. Tokiu būdu ieškovo, kaip laiduotojo, prievolės atsakovui baigėsi tinkamu jos įvykdymu. Ieškovas R. G. su banku pasirašyta laidavimo sutartimi laidavo ne UAB „Interum“ sutartinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą bankui pagal 2007-01-16 Kredito sutartį Nr.07-002860-IN dėl visos paskolos grąžinimo, prisiimdamas savo asmeninę, kaip laiduotojo, ir solidaraus skolininko atsakomybę. Ieškovas savo 2007-05-30 laidavimu laidavo tą pačią dieną – 2007-05-30 pasirašytame susitarime „Dėl 2007 01 16 kredito sutarties Nr. 07- 002860-IN sąlygų pakeitimo“ kredito gavėjo įsipareigotos bankui būsimos prievolės – žemės sklypo Algirdo g. 77, Vilniuje, nuomos teisių ir šiame sklype esančio ir būsimo nekilnojamojo turto pirminio įkeitimo bankui užtikrinimą. Pagal iš anksto aptartas sąlygas šią prievolę kredito gavėjas privalėjo įvykdyti ne vėliau, kaip iki 2007-12-31. Ši prievolė buvo įvykdyta ir baigėsi tinkamu įvykdymu 2007-07-02. Be to, teismas neįvertino, kad visos papildomos priemonės UAB „Interum“ kreditui išmokėti, kurios buvo pasirašytos 2007-05-30, yra pasekmė, kad bankui nebuvo galima įkeisti perkamo turto – pastatų adresu Algirdo g. 77, Vilniuje. Tai buvo papildomos priemonės iki pirkinio Algirdo g. 77, Vilniuje, įkeitimo, ką parodė vėliau banko atsisakymas viso įkeisto turto. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino banko darbuotojų veiksmų – aplaidumo ar tyčinių jų veiksmų visame šiame procese nuo derybų dėl laidavimo sutarties sąlygų, laidavimo sutarties pasirašymo iki atsisakymo viso ieškovo R. G. įkeisto turto. Atkreipia dėmesį, kad teismas neteisingai pasisakė dėl ieškovo R. G. siųsto faksimilinio pranešimo, kuriame jis prašo atsisakyti visų užtikrinimo priemonių, tame tarpe ir laidavimo p. 5, 6 ir 7. Bankas neigė šio rašto egzistavimą, bet išreikalavus banko kredito bylas, šis raštas buvo rastas. Laidavimo sutartyje nurodyta, kad laiduotojas atsako už kredito gavėją savo turtu. Tačiau pats bankas dar 2007-07-02 atlaisvino laiduotoją, kuris buvo jam įkeitęs turtą, nuo būtent to turto, kuriuo laiduotojas, nepavykus kredito gavėjui laiku įkeisti turto Algirdo g. 77, Vilniuje, būtų buvęs atsakingas prieš banką. Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįvertino R. G. asmeninės bankininkės L. K. parodymų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo I. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad palaiko apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2007-05-30 kartu su savo vyru (ieškovu) pasirašė Hipotekos lakštus įkeičiant jų turtą tam, kad UAB „Interum“ gautų kreditą iš banko; įkeitimo lakštus pasirašė, nes buvo informuota, kad šis įkeitimas bei su juo susijęs laidavimas bus trumpalaikiai, tol, kol UAB „Interum“ atliks pagrindinę savo prievolę bankui – įkeis turtą, esantį Algirdo g. 77, Vilniuje, pagal sudarytas paskolos sutarties sąlygas. Kai buvo įvykdyta pagrindinė kredito gavėjo prievolių užtikrinimo prievolė, t.y. įkeistas Algirdo g. 77, Vilniuje, esantis turtas, ieškovas kreipėsi į banką dėl jo banko įsipareigojimų pagal susitarimą Nr. 07-0028600-IN įvykdymo, t.y. ieškovo ir trečiojo asmens turto įkeitimo ir laidavimo atsisakymo. Bankas savo įsipareigojimus įvykdė iš dalies; hipotekos duomenų registre 2007-08-13 buvo įregistruotas įkeitimo pakeitimas; pakeitimo įregistravimo pagrindas buvo nurodytas šalių susitarimas. Mano, kad tokiu daliniu įvykdymu bankas pripažino, jog ieškovo laidavimo ir turto įkeitimo prievolės buvo laikinos, o ieškovo laidavimas faktiškai baigėsi. Taip pat nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog su apeliacinio skundo motyvais nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-10 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo R. G. apeliacinio skundo ribose. Teismas, išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2007 m. sausio 16 d. „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) ir UAB „Interum“ pasirašė Kredito sutartį Nr. 07-002860-IN (su vėlesniais pakeitimais ir pildymais), kuria „Swedbank“, AB bendrovei „Interum“ suteikė 16 863 000 Lt kreditą. Kredito gavėjas gautąja paskola iš banko tikėjosi finansuoti turto įsigijimą, esantį žemės sklype Algirdo g. 77, Vilniuje. Pagal kredito sutarties reikalavimus kredito gavėjas, be kitų prievolių užtikrinimo priemonių, buvo įsipareigojęs įkeisti nuomos teises į paminėtą žemės sklypą, taip pat įkeisti visus šiame žemės sklype esančius bei statybos metu sukurtus pastatus, statinius ir kitus nekilnojamojo turto objektus su priklausiniais, tačiau UAB „Interum“ šios įkeitimo prievolės po kredito sudarymo iš karto negalėjo įvykdyti, nes šis nekilnojamojo turto objektas jam nepriklausė ir negalėjo jam pereiti nuosavybės teise, neatsiskaičius su AB „Lietuvos geležinkeliai“, be to, nebuvo gautas ir šios bendrovės sutikimas šio turto antriniam įkeitimui pagal kredito sutarties sąlygas. Todėl bankas pareikalavo papildomų kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemonių. UAB „Interum“ įsipareigojimų „Swedbank“, AB įvykdymas taip pat buvo užtikrintas hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 01120070017543, įkeistu turtu; įkeitimo lakštu, identifikacinis kodas 01220070017558, įkeistu turtu; įkeitimo lakštu, identifikacinis kodas 01220070014827, įkeistu turtu. Be kita ko, tarp UAB „Interum“ prievolių bankui užtikrinimo priemonių buvo ir ieškovo turto įkeitimas bei laidavimas. Taip 2007 m. gegužes 30 d. ieškovas R. G. ir atsakovas „Swedbank“, AB pasirašė Laidavimo sutartį Nr. 07-002860-IN-LA-1, kuria R. G. laidavo, kad UAB „Interum“ įvykdys visus savo įsipareigojimus „Swedbank“, AB pagal 2007 m. sausio 16 d. Kredito sutartį Nr. 07-002860-IN (su visais pakeitimais ir papildymais).
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad šalių sudaryta sutartis buvo terminuota ir sąlyginė, kurios vykdymo terminas yra pasibaigęs 2007-07-02. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, ieškinį laikė nepagrįstu ir jį atmetė.
Pažymėtina, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartyje civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010, ir kt.), kur pasisakyta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011, ir kt.). Kartu pažymėtina tai, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą.
Visų pirma, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmos instancijos teismas pažeidė CPK 159, 176, 179, 181, 183, 184 ir 185 str. str. numatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nesurinko reikiamų įrodymų, ne visus byloje pateiktus įrodymus ištyrė ir vertino, įrodymus vertino atsietai nuo bylos esmės ir pateiktų įrodymų visumos. Pažymėtina tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog teismas tenkino visus ieškovo prašymus dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo. Byloje išreikalauti visi rašytiniai dokumentai, susiję su kreditais UAB „Internum“ ir ieškovui suteikimu; buvo apklausti banko darbuotojai, dirbę su kredito suteikimo projektu, ir asmeninė R. G. bankininkė. Antra, apeliantas nors ir teigia, kad nebuvo išreikalauti visi įrodymai, tačiau nenurodo, kokie būtent; papildomai jokių įrodymų išreikalauti neprašo. Todėl apelianto argumentai dėl procesinių normų pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir pažymi, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog Laidavimo sutarties 10 punkte „Sutarties galiojimas“, kuriame aptartas sutarties galiojimo terminas, šalys sulygo, jog Laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių Bankui pagal Kredito sutartį įvykdymo (sutarties 10.1 punktas); pagrįstai konstatavo, jog šalių pasirašyta Laidavimo sutartis atitinka CK 6.76 straipsnio nuostatas, ir padarė išvadą, kad šalys sudarė ir pasirašė neterminuotą Laidavimo sutartį. Ieškovas neįrodė nei vieno iš CK 6.87 str. laidavimo pasibaigimo pagrindų.
Vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek iš kredito sutarties, tiek iš kredito sutarties papildymų ir pakeitimų, tiek iš pateikto byloje susirašinėjimo turinio akivaizdu, kad nei kredito sutarties sąlygų pakeitimo derybų stadijoje, nei susirašinėjimo su banku metu atsakovas neteikė jokio pasiūlymo apeliantui dėl sąlyginio terminuoto laidavimo sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, jog derybų stadijoje banko pasiūlymai buvo siunčiami ne ieškovui, o UAB „Interum“; bylos medžiaga patvirtina, jog buvo aptariami keli pasiūlymo projektai; be to, banko paskolų komiteto sprendimas yra vidinis banko dokumentas, kuriame numatytos minimalios kredito sutarties sudarymo sąlygos, kurias banko atstovas gali gerinti banko naudai. Todėl apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino banko atstovo S. P. 2007-05-15 elektroninį laišką su priedu, atmestinas, kartu pažymint, jog ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu jis negali ir negalėjo būti vertinamas kaip konkretus pasiūlymas apeliantui dėl terminuoto sąlyginio laidavimo sutarties pasirašymo.
2007-05-30 laidavimo sutarties Nr. 07-002860-IN-LA-1 2.1 p. patvirtina, jog R. G. laidavo už UAB „Interum“ ir įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „Interum“ tinkamai neįvykdys atsakovui visų ar dalies prievolių pagal 2007-01-16 kredito sutartį (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuria UAB „Interum“ prisiėmė pagrindinę prievolę grąžinti suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus bei vykdyti kitas kredito sutarties sąlygas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliantas ir jo atstovas teigė, kad ieškovas sutiko laiduoti turėdamas omenyje tai, kad jo laidavimas pasibaigs, kai UAB „Interum“ įkeis pirminiu įkeitimu turtą, esantį Algirdo g. 77, Vilniuje; prieš pasirašydamas sutartį buvo susipažinęs su atsakovo kredito komiteto sprendimu ir pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas, duodamas pasirašyti sutartį, laikysis savo numatytų kredito suteikimo, įskaitant ir laidavimą, sąlygų; kartu pripažino, kad pasirašydamas ginčijamos sutarties 10.1 p. dėl laidavimo termino, ieškovas iš esmės suklydo. Tuo pačiu apeliantas apeliaciniame skunde teigė, jog jis laidavo ne už UAB „Interum“ prievolę grąžinti kreditą, o už tai, kad UAB „Interum“ pateiks savo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, t.y. įkeis turtą. Tokius apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip prieštaraujančius vienas kitam, nes, viena vertus, apeliantas kalba apie suklydimą dėl laidavimo termino, ir taip pat teigia, kad jis laidavo už UAB „Interum“ prievolių įvykdymo užtikrinimo prievolių pateikimą, o ne už prievolių įvykdymą; ir vertina kaip apelianto siekį išvengti pasirašytos laidavimo sutarties pasekmių.
Apeliantas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog yra verslininkas, ilgą laiką bendradarbiauja su bankais, yra ne kartą pasinaudojęs bankų teikiamomis paslaugomis, ėmęs ne vieną kreditą. Byloje pateikti duomenys apie UAB „Interum“ ir apelianto susirašinėjimą, kurio metu apeliantui buvo siunčiami UAB „Interum“ suteiktos paskolos sutarties pakeitimo sąlygų projektai, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad prievolių užtikrinimo prievolės yra išskirtos ir įvardintos kaip vienos dalies visuma, todėl apelianto argumentai, kad jis laidavo ne už UAB „Interum“ prievolę grąžinti kreditą, o už tai, kad UAB „Interum“ pateiks savo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, t.y. įkeis turtą, – yra absoliučiai nepagrįsti ir atmestini. Dėl nurodyto taip pat atmestini ir laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad ginčo laidavimo sutartyje nurodytos laidavimo sąlygos neatitinka tų sąlygų ir laidavimu užtikrintų prievolių vykdymo, dėl kurių buvo susitarta iki pasirašant minėtą laidavimo sutartį. Papildomai pažymėtina, jog kartu su UAB „Interum“ 2007-05-15 raštu pateikto priedo Nr. 1 (kuriuo apeliantas įrodinėja, kad bankas neva buvo įsipareigojęs atsisakyti laidavimo) dalyje „Kitos sąlygos“ 2 p. aiškiai nurodoma, jog po to, kai pirminiu įkeitimu bus įkeistas turtas, esantis Algirdo g. 77, Vilniuje, atsisakyti „prievolių užtikrinimo priemonės“ punktuose 5, 6 ir 7 nurodyto turto įkeitimo. Tai tik dar kartą patvirtina, kad ir pradinėje derybų stadijoje bankas nebuvo nurodęs, kad įkeitus turtą, esantį Algirdo g. 77, Vilniuje, bus atsisakyta R. G. laidavimo. Pažymėtina ir tai, kad kokie nors apelianto ir UAB „Interum“ tarpusavio susitarimai negali įtakoti ir neįtakoja 2007-05-30 laidavimo sutarties galiojimo ir pasibaigimo.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino apelianto kreipimąsi į banką dėl prievolių užtikrinimo priemonių panaikinimo. Pažymėtina, jog apelianto minėtame rašte jis pats nurodo, kad prašo banko atsisakyti „prievolių užtikrinimo priemonės“ punktuose 5, 6 ir 7 nurodyto turto įkeitimo, tuo tarpu apie laidavimo atsisakymą apeliantas neužsimena. Tokio turinio raštas patvirtina, kad apeliantas suprato, suvokė ir žinojo, kad apelianto laidavimu prisiimtų prievolių pabaiga nėra sietina su tam tikru įvykiu, t.y. turto, esančio Algirdo g. 77, Vilniuje, pirminiu įkeitimu. Teismo nuomone, ir vėlesni apelianto veiksmai, o būtent tai, kad bankui iš dalies atsisakius turto įkeitimo, apeliantas nesiaiškino dėl laidavimo atsisakymo; ginčas dėl laidavimo sutarties termino kilo tik bankui pareiškus UAB „Interum“ ir apeliantui reikalavimus dėl prievolių įvykdymo; patvirtina anksčiau padarytas išvadas.
Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ginčo esmę, į tai, kad laidavimo sutarties galiojimas nesiejamas su jo egzistavimu kokioje nors duomenų bazėje ir nesibaigia įrašius ar išbraukus iš kokios nors duomenų bazės, atmestini apelianto argumentai, kad pirmos instancijos teismas neįvertino banko darbuotojų aplaidžių ar tyčinių veiksmų derybų procese, bei netinkamai vertino liudytojos L. K. parodymus.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atsakovas AB „Swedbank“ apeliacinės instancijos teismui nepateikė dokumentų, pagrindžiančių atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl netenkintinas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.