Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Rimdeikaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovo S. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-523-329/2013 pagal ieškovų Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui S. J., tretieji asmenys AB „Lietuvos draudimas“, V. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas teisme neįrodė, kad žalos dydis turėtų būti mažinamas. Žalos dydis buvo nustatytas teismo sprendimu;Deliktiniai santykiai šioje byloje nagrinėjami ne tarp atsakovo ir trečiojo asmens, o tarp ieškovų ir atsakovo; Kadangi žala padaryta nusikalstamais veiksmais, tai atsakovo atžvilgiu materialinė atsakomybė yra negalima (Darbo kodekso 255str. 1d.2p.); Teismas teisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą, nes tik kai yra įvykdoma prievolė už atsakingą už žalą asmenį (skolininką) pradinė prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu ir atsiranda nauja prievolė – regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir prievolę įvykdžiusį asmenį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Šioje byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir kartu darbdavio, atlyginusio jo darbuotojo didesnio pavojaus šaltiniu padarytą trečiajam asmeniui žalą, atgręžtinio reikalavimo teisę į dėl žalos atsiradimo kaltą darbuotoją, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Pagal civilinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės teisinius santykius, asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę (CK 6.111 straipsnis). Atgręžtiniam reikalavimui įgyti būtinos šios sąlygos: asmuo atlygino žalą; žala buvo padaryta kito asmens; nėra įstatymo nustatytų apribojimų atgręžtiniam reikalavimui reikšti.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės, atlyginusios didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdytoja ji yra, jos darbuotojo padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą (CK 6.264, 6.270 straipsniai), turi atgręžtinio reikalavimo teisę į darbuotoją, dėl kurio kaltės atsirado žala (LAT 2007 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-210/2007).

Dėl žalos atlyginimo teisinių ir faktinių pagrindų. Ieškovų atsakomybė trečiajam asmeniui kilo iš civilinės teisės normų, reglamentuojančių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę (CK 6.270 straipsnis), be to, samdančio darbuotojus asmens, atsakančio už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės, atsakomybę (CK 6.264 straipsnis). Tuo tarpu atgręžtinį reikalavimą savo darbuotojui ieškovai gali įgyvendinti laikydamiesi darbo teisės normų nuostatų, nes žalos atsiradimo metu šalis siejo darbo teisiniai santykiai: pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai, ir CK normos šiems santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Pažymėtina, jog šioje byloje žalą padaręs asmuo žalos padarymo metu buvo Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos viešosios tvarkos patrulių būrio vyriausiasis policininkas, todėl taikytinas ir Vidaus tarnybos Statutas. Ieškovų sumokėta trečiajam asmeniui žalos atlyginimo suma vertinama kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jo darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės, ir gali būti priteisiama atgręžtinio reikalavimo tvarka, vadovaujantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą (DK XVII skyrius), Vidaus tarnybos statutu (25 straipsnis). Darbdavys turi įrodyti, kad yra visos materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 straipsnis), taip pat pagrįsti jam padarytos žalos dydį. Darbuotojas regreso tvarka gali atsakyti tiek, kiek leidžiama pagal darbo įstatymus (DK 254 straipsnis). Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog, atsižvelgus į tai, kad žalos padarymo metu apeliantas dirbo policijos pareigūno pareigose, jam turi būti taikomi tiek LR Vidaus tarnybos statutas, tiek Darbo kodeksas. Tačiau kolegija nesutinka su argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog žala buvo padaryta ne institucijai, kurioje dirbo atsakovas, bet trečiajam asmeniui, todėl žala negali būti reikalaujama iš apelianto. Apeliantas sutinka, jog žalą padarė trečiajam asmeniui. Žalą už atsakovą trečiajam asmeniui atlygino ieškovai. Tai vertinama kaip žala darbdaviui, nes jeigu nebūtų padaryta žala, kurią padarė atsakovas trečiajam asmeniui Barkauskui, tai ieškovai nebūtų turėję jokių santykių su trečiuoju asmeniu Barkausku ir nebūtų turėję jam mokėti žalos atlyginimą. Todėl apeliantas ir turi atlyginti žalą, t.y. tą sumą, kurią ieškovai sumokėjo trečiajam asmeniui Barkauskui, nes tai yra jų patirta žala.

Dėl atlygintinos žalos dydžio. DK 257 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Tiek CK 6.280 straipsnio 1 dalyje, tiek DK 257 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos nereiškia, jog regreso tvarka reikalaujama žalos atlyginimo suma negali būti ginčijama ar peržiūrima tais atvejais, kai atlygintinos žalos dydį regredentas ir nukentėjęs trečiasis asmuo nustatė tarpusavio susitarimu, nes dalis žalos gali būti atsiradusi ne dėl to asmens, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, o dėl kitų asmenų, be to, dėl žalos atsiradimo gali būti visa ar dalinė paties regredento kaltė. Taigi tokiu atveju asmuo, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, turi teisę ginčyti atgręžtinio reikalavimo tvarka prašomos priteisti iš jo žalos dydį, be to, jis turi teisę įrodinėti aplinkybes, dėl kurių atlygintinos žalos dydis gali būti teismo mažinamas (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis; DK 257 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju atlygintinos žalos dydį nustatė teismas - Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-2507-717/2010 trečiojo asmens V. B. ieškinį patenkino iš dalies, priteisė V. B. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 28 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 1 800Lt nuostolių ir 570 Lt advokato atstovavimo išlaidų, viso 30 643,60 Lt . 2011 m. liepos 13 d. Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-335-109/2011 Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovas buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, todėl jis, jeigu nesutiko su sprendimu, galėjo jį skųsti, tačiau to nepadarė. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra nepagrįstas argumentas, jog teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį: atsakovas neturi darbo, gauna tik invalidumo pensiją, neturi turto, piniginių santaupų, kadangi, minėta, žala nustatyta įsiteisėjusiu sprendimu, kurio atsakovas netgi neskundė.

Vidaus tarnybos Statuto 25 straipsnio 2 dalis nustato, jog valstybės tarnautojai, atliekantys įstaigai pavestas viešojo administravimo funkcijas ir šiems tikslams naudojantys valstybės turtą, privalo atlyginti visą padarytą žalą. Apelianto nuomone, jis turėtų atlyginti visą žalą, bet ne daugiau kaip trijų vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Vidaus tarnybos Statutas nereglamentuoja atlygintinos žalos dydžio, todėl taikytinos darbo teisės normos. DK 255 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jeigu žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Proceso dalyviai šios aplinkybės neginčija, prie bylos yra pridėtas Kauno apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendis (t.1, b.l. 18-19), kuriuo S. J. pripažintas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 3 d.; pritaikius BK 38 str. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes kaltinamasis S. J. susitaikė su nukentėjusiuoju V. B., pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje civiliniam atsakovui Kauno apskrities VPK buvo paliktas nenagrinėtu, o nukentėjusiajam V. B. buvo palikta teisė dėl padarytos žalos kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad autoįvykio metu atsakovas buvo blaivus, jo veika buvo neatsargi, jis nebuvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutarties, todėl neprivalo atsakyti pilna apimtimi, pripažįsta teisiškai nereikšmingais, nes yra įsiteisėjęs nuosprendis, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu, o žalą, padarytą nusikalstama veika, ją padaręs asmuo privalo atlyginti visą (DK 255 str. 1d.1p.). Be to, nuosprendžio atsakovas dalyje dėl teisės į civilinį ieškinį pripažinimo neskundė, vadinasi sutiko, jog ne visa žala trečiajam asmeniui V. B. yra atlyginta. Todėl teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog apeliantas baudžiamajame procese susitaikė su V. B., sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, jog 7 000 Lt suma bus tinkama kompensacija tiek už patirtą turtinę, tiek neturtinę žalą ir, kad V. B. neturi ir neturės ateityje pretenzijų apeliantui, todėl atsakovas neturi papildomai jam mokėti. Pažymėtina, jog pirma, trečiasis asmuo, sudarydamas susitarimą su atsakovu, negalėjo atsisakyti savo teisių; antra, baudžiamojoje byloje civiliniais atsakovais buvo įtraukti tiek žalą padaręs asmuo, tiek jo darbdavys, todėl neesant baudžiamojoje byloje susitarimo tarp nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens darbdavio dėl žalos atlyginimo, atsakovas privalėjo suvokti, jog žalos atlyginimo klausimas nėra galutinai išspręstas, t.y. nukentėjusiojo netenkina draudimo išmokėta suma ir atsakovo sumokėta 7000 Lt suma.

Dėl ieškinio senaties termino. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senatį. Atsakovo nuomone, ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti 2007 08 14 tarnybinio patikrinimo išvada, ieškovai apie jų pažeistą teisę sužinojo daug anksčiau negu atlygino žalą V. B.. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka vien todėl, kad jis yra nelogiškas. Taip, ieškovai apie savo pažeistą teisę sužinojo įvykus autoįvykiui, t.y. 2007m. vasario 14 d., įvertinus, kad įvykis įvyko 2007 m. vasario 13 d. apie 23 val. . Tačiau žalos dydžio ieškovės tuo metu tikrai nežinojo. Žalos dydį ieškovės sužinojo įsiteisėjus 2010 m. spalio 6d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimui, t.y. 2011 m. liepos 13 d., kuomet buvo išnagrinėtas ieškovo šioje byloje Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas. Primintina, S. J. šio sprendimo neskundė. Pagal 2011 09 07 vykdomąjį raštą Policijos departamentas Kauno apskrities VPK pervedė 30 643,60 Lt ir 2011 m. rugsėjo 15 d. Kauno apskrities VPK minėtą sumą sumokėjo trečiajam asmeniui V. B.. Tik kai yra įvykdoma prievolė už atsakingą už žalą asmenį (skolininką) pradinė prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu ir atsiranda nauja prievolė – regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir prievolę įvykdžiusį asmenį. Todėl apylinkės teismas pagrįstai ieškinio senatį skaičiavo nuo 2011 m. rugsėjo 15 d., nes būtent tą dieną ieškovai įvykdė prievolę V. B. už atsakovą S. J.. Ieškinį dėl žalos atlyginimo regreso teise atsakovui S. J. ieškovai pateikė 2013 m. gegužės 29 d, t.y. nepraleidę 3 metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 8 d.).

Apibendrinus anksčiau nurodytą, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl apeliacinį skundą atmeta.

Dėl žyminio mokesčio. Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu atsakovui atidėjo 919 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (b.l. 117-118). Todėl, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinį skundą atmetus, iš S. J. valstybei priteistina 919 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 919 Lt (devynis šimtus devyniolika litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei, priteistą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.