- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- A-1414-1062/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00058-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramutė Ruškytė (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- V. V.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. prašymą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. V. teismui pateikė prašymą, kuriuo prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į P. B. valdytą 2 0874 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), pateikti.
2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jo senelė P. B. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 0874 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Ji turėjo du vaikus: A. V., kuris vaikų neturėjo ir mirė 1982 m., ir pareiškėjo tėvą S. V., kuris turėjo 11 vaikų. Visi įpėdiniai, kurie dar likę gyvi, į senelės žemę nepretenduoja. P. B. mirė 1950 m. kovo 22 d. Pareiškėjo tėvas S. V. P. B. žemės nepaveldėjo, jis mirė 1987 m. vasario 10 d. Pareiškėjo mama J. V. mirė 2018 m. spalio 15 d. Pareiškėjas nurodė, kad jis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir praleisto termino atnaujinimo nesikreipė dėl šių priežasčių: dėl savo neįgalumo, kadangi neturėjimo teisinio išsilavinimo, nežinojo kokių veiksmų turi imtis, kokie galioja kreipimosi terminai. Apie tai, kad P. B. turėjo žemės, sužinojo tik po mamos mirties. 2019 m. birželio 17 d. kreipėsi į teismą dėl P. B. palikimo priėmimo termino atnaujinimo, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-5005-832/2019 terminas buvo atnaujintas. 2019 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių į P. B. valdytą 2 0874 ha žemės sklypą, tačiau 2019 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 1SS-2487-(7.5.) buvo atsakyta, kad jis turi pateikti teismo sprendimą, kuriuo būtų atnaujinti įstatymu nustatyti terminai prašymui ir dokumentams pateikti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašė atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. B. valdytą 2 0874 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius atsiliepime nurodė, kad, išnagrinėjus Mažeikių skyriuje esamą archyvinę medžiagą, buvo nustatyta, kad pagal 1927 m. rugsėjo 10 d. Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus Pagardės seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašą Nr. 314, (duomenys neskelbtini) 2,08 ha žemės valdė P. V. Tai patvirtina ir pareiškėjo turimas 1928 m. kovo 5 d. žemės perleidimo aktas Nr. 26819. Žemės sklypo vieta taip pat aiški, ji nustatyta pagal parceliacijos planą, parengtą 1925 m. bei patikslintą 1932 m. birželio 3 d., kurio eksplikacijoje 1 numeriu nurodyta P. V., valdanti 2 0874 ha žemės. Šie dokumentai patvirtina P. V. B. žemės valdymą nuosavybės teise faktą. Trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kurių pateikimo terminą Mažeikių skyriui turi atnaujinti teismas.
4. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, nei buvusi žemės sklypo savininkė, nei kiti įstatymo numatyti pretendentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą įstatymo nustatytu laiku bei terminais nesikreipė. Pareiškėjas turėtų teisę pretenduoti į žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimą, jei teismas atnaujintų pareiškėjui terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pilietybę patvirtinančiam dokumentui pateikti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti termino dėl nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad tik teismui atnaujinus dvejus praleistus terminus Nacionalinė žemės tarnyba turėtų teisinį pagrindą inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į P. B. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdytą 2 0874 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).
6. Tretieji suinteresuoti asmenys I. I., A. V., R. V., V. D., L. B. atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo prašymu sutinka ir prašo jį tenkinti.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti pagrįstumo klausimas. Pažymėjo, kad pareiškėjas tik 2019 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių į P. B. žemę. Kaip priežastis dėl pavėluoto kreipimosi nurodė nežinojimą apie žemę, neįgalumą, neturėjimą teisinio išsilavinimo.
9. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pažymėjo, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Teisėjų kolegija vertino, kad toks ilgas terminas suteikė piliečiams realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą iki 2001 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nežinojo apie žemę, neturi teisinio išsilavinimo, yra neįgalus) yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pripažintomis svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, aplinkybėmis. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
11. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas ir dabar, kreipęsis į teismą, neprašė atnaujinti termino giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
12. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta aukščiau, teismas konstatavo, kad terminas pateikti prašymą praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.
III.
13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą ir atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. B. iki nacionalizacijos valdytą 2 0874 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).
14. Pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-202/2010. Nurodo, kad teismo neprašė atkurti jam nuosavybės teisės į sklypą, todėl Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo prašymu. Pažymi, kad teismas nenurodė, kuo pareiškėjo prašymas pažeidžia pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės ir visos visuomenės interesų. Pareiškėjas pažymi, kad nesupranta teismo išaiškinimo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-202/2010, atstatant vienų asmenų teises neturi būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės, kadangi, pareiškėjo vertinimu, net jeigu ir būtų atkurta pareiškėjo nuosavybė, pareiškėjui nėra aišku, kokių kitų asmenų teises jis pažeistų.
15. Pareiškėjas teigia, kad, jo manymu, nežinojimas gali būti subjektyvus arba objektyvus. Nurodo, kad kai senelė P. B. mirė, jis buvo mažametis, jos turto, taip pat ir žemės, paveldėtoja buvo pareiškėjo mama J. V., mirusi 2018 m. spalio 15 d. Šios aplinkybės egzistavo nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, todėl ir jo nežinojimas apie senelės žemę bei nesikreipimas dėl nuosavybės teisės į ją atkūrimo yra objektyvus. Nurodo, kad taip 2019 m. rugsėjo 27 d. nustatė ir Telšių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2YT-5005-832/2019 dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.
16. Pareiškėjas teigia, kad teismo papildomai pažymėtas argumentas, kad pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti termino dėl nuosavybės teisės bei giminystės ryšio su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjo vertinimu, šiam jo prašymui atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises negali turėti įtakos, kadangi tai yra atskiri prašymai, kuriuos pareiškėjas turės teisę pateikti vėliau, kai Nacionalinė žemės tarnyba galės inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
Atsiliepimas
17. Tretieji suinteresuoti asmenys I. I., R. V., L. B., A. V., V. D. atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Tretieji suinteresuoti asmenys I. I., R. V., A. V., V. D. atsiliepimuose pažymėjo, kad jų mama J. V. būdama gyva niekad nebuvo užsiminusi apie senelės P. B. turėtą žemę, apie tai sužinojo tik po mamos mirties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Esminis ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl prašymo atnaujinti terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, tai yra, kad pats pareiškėjas iki įstatymo nustatyto termino pasibaigimo buvo pasyvus ir nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad kai senelė P. B. mirė, jis buvo mažametis, jos turto, taip pat ir žemės, paveldėtoja buvo pareiškėjo mama J. V., mirusi 2018 m. spalio 15 d. Šios aplinkybės egzistavo nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, todėl ir jo nežinojimas apie senelės žemę bei nesikreipimas dėl nuosavybės teisės į ją atkūrimo yra objektyvus. Nurodė, kad argumentas, kad pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti terminą dėl nuosavybės teisės bei giminystės ryšio su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjo vertinimu, šiam jo prašymui atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises negali turėti įtakos, kadangi tai yra atskiri prašymai, kuriuos pareiškėjas turės teisę pateikti vėliau, kai Nacionalinė žemės tarnyba galės inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
21. Pažymėtina, kad ginčo santykius reguliuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, kurio 1 ir 4 dalyse yra nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
23. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: 1) turto savininku; 2) asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 m.) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
24. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007; 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-282-552/2016; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-611-629/2019; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-1062/2020).
25. Pagal nurodytose bylose suformuotą praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-1062/2020).
26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad asmens subjektinė teisė – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.
27. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo tėvas S. V. senelės P. B. žemės nepaveldėjo, jis mirė 1987 m. vasario 10 d. Pareiškėjo mama J. V. mirė 2018 m. spalio 15 d., t. y. po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Nei pati turto savininkė, nei pareiškėjo tėvas S. V. ar pareiškėjo motina J. V. iki įstatymu nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo padavę prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo senelės P. B. valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo tėvo ir motinos iki įstatymu nustatyto termino pareikštos valios apimtyje.
28. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į senelės P. B. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, todėl ir termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-611-629/2019; 2021 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1260-1062/2021).
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui iki 2001 m. gruodžio 31 d. netapus Atkūrimo įstatymu reguliuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pareiškėjui negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmams, nustatytiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o V. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.