Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas U. I. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti 2023-08-23 Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S136634 panaikinti jam leidimą gyventi.

Pareiškėjas nurodo, kad 2023-08-23 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S136634 panaikinti leidimą gyventi. Sprendimas priimtas motyvuojant jį tuo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neatitinka tų UTPĮ sąlygų dirbti, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas gyventi; nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjas nesutinka su minėtu sprendimu, jis yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas, neįvertinus individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių bei jo situacijos, todėl jie yra naikintinas.

Migracijos departamentas nurodė, kad duomenys apie užsienietį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Emploita“ įdarbintas nuo 2022-09-12 iki 2023-08-14. Darbo šioje įmonėje metu, tam tikrais periodais, darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas. Pareiškėjas nuo 2022-09-13 iki šiol vykdo individualią veiklą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo pateikė duomenis neatitinkančius tikrovės, nes jam periodiškai nebuvo mokamas darbdavio nurodytas 1 300 EUR atlyginimas. Taip pat, Migracijos departamentas teigia, kad pirmus šešis mėnesius pareiškėjas nedirbo UAB „Emploita“, o turėjo pirminį tikslą teikti pavėžėjo paslaugas, nes po kelių dienų po leidimo gavimo pradėjo jas teikti. Pareiškėjas paaiškina, kad pavėžėjo veikla niekaip nerodo, kad užsienietis neplanavo dirbti įmonėje, nurodytoje pateiktuose dokumentuose Migracijos departamentui. Tai papildoma veikla, kuria užsiima tūkstančiai žmonių Lietuvoje. Nėra jokių nei faktinių nei teisinių aplinkybių, kurios neleistų greta darbo santykių užsieniečiui užsiimti individualia pavėžėjo veikla, šis atsakovo argumentas visiškai nepagrįstas. Pareiškėjo individuali pavėžėjo veikla yra teisėta, tinkamai įregistruota, pareiškėjas turi leidimą, šios aplinkybės rodo, kad užsienietis laikosi teisinės reguliacijos, stengiasi veikti maksimaliai teisėtai. Pavėžėjo veikla pareiškėjas buvo priverstas užsiimti, nes UAB „Emploita“ kai kuriais laikotarpiais nebuvo darbo, o jam reikėjo lėšų pragyvenimui. Jis tikrai neplanavo nedirbti pagal darbo sutartį kreipdamasis leidimo gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento argumentus paneigia ir sprendime nurodyta informacija, kad tam tikrais periodais jis dirbo UAB „Emploita“ ir gavo darbdavio tarpininkavimo rašte nurodytą atlyginimą Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti leidimą gyventi neapklausęs užsieniečio šiam esant išvykus iš Lietuvos. Pareiškėjas grįžo į Lietuvą per Rygą tik 2023-09-07, kai sprendimas jau buvo priimtas. Pareiškėjas aktyviai ieškojo ir yra suradęs kitą darbdavį, kuris sutiktų jį įdarbinti, jei pareiškėjas turėtų leidimą gyventi Lietuvoje, šios informacijos atsakovas nesurinko, nes neapklausė pareiškėjo prieš priimdamas sprendimą.

Migracijos departamento sprendimas yra administracinis aktas, kurį priimant turi būti vadovaujamasi ne tik nurodytais teisės aktais, reguliuojančiais gyventojo statusą, bet ir bendrąsias viešojo administravimo nuostatas įtvirtinančiu VAĮ. Todėl Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, kurie yra individualūs administraciniai aktai, turi būti priimti vadovaujantis viešojo administravimo principais, įtvirtintais VAĮ 3 str., tarp jų proporcingumo bei objektyvumo principais, gero viešojo administravimo principu – užtikrinančiu asmens teisę būti išklausytu, taip pat atitikti VAĮ 10 straipsnyje sprendimui keliamus reikalavimus. Šiuo atveju priimant ginčijamą sprendimą asmeniui nebuvo suteikta teisė būti išklausytam ir pateikti savo argumentus bei įrodymus, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Kadangi Migracijos departamento sprendimas neišduoti leidimo laikinai gyventi sukelia neigiamas pasekmes asmeniui, todėl pagal bendrąjį gero administravimo principą, kuris nustatytas VAĮ, pareiškėjas turėjo teisę būti išklausytas prieš priimant jo atžvilgiu sprendimą.

Sistemiškai ir nuosekliai aiškinant UTPĮ, akivaizdu, kad sprendime nurodytos aplinkybės yra protingas ir tinkamas kriterijus migracijos pareigūnams priimant sprendimą dėl leidimo gyventi suteikimo (UTPĮ 35 str. 16 p. a) papunktis). Tačiau užsieniečiui jau gavus leidimą (kurio gavimo procedūros užima kelis mėnesius), pradėjus dirbti, susiejus savo ateitį su kita valstybe, neturinčio kitų pažeidimų, bausti, remiantis nekorektiškomis prielaidomis ir jo neapklausus yra neteisinga, nesąžininga, ir todėl – neteisėta. Pažymi, kad toks sprendimas jokiu būtu negali būti formalus, priimtas neatsižvelgiant į konkrečios situacijos specifiką.

VRM 2005 m. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (Aprašas) 130 p. nustato, kad „paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 str. 1 d. 1–13 ar 15–21 p. nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 str. 1 d. 1–13 ar 15–21 p. nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisės aktai leidžia Migracijos departamentui priimti sprendimą ir nepanaikinti leidimo pareiškėjui laikinai gyventi. Migracijos departamentas, nežiūrint į tai, kad yra formalus įstatyminis pagrindas taikyti neigiamas pasekmes užsieniečiui, privalo vertinti situaciją individualiai, ir priimant atitinkamą sprendimą vertinti pareiškėjo kaltės laipsnį dėl padaryto pažeidimo, darbdavio elgesį pažeidimo metu, aiškinantis pažeidimą bei situaciją po pažeidimo padarymo užfiksavimo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, kad 2022-07-18 priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Emploita“ (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. pagrindu). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p., 2022-08-24 priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.

Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2022-08-26, galiojantis iki 2024- 08-26, kuris asmeniui įteiktas 2022-09-06.

Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – SODRA) esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas nuo 2022-09-12 iki 2023-08-14 buvo įdarbintas UAB „Emploita“. Pareiškėjui už 2022-09-12–2022-09-30 išmokėtas 177,27 Eur darbo užmokestis, už 2022 m. spalio mėn. (1 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas šiuo laikotarpiu minėtoje įmonėje nedirbo, už 2022 m. lapkričio mėn. išmokėtas 65 Eur darbo užmokestis, už 2022 m. gruodžio mėn. (1 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas šiuo laikotarpiu minėtoje įmonėje nedirbo, už 2023 m. sausio mėn. išmokėtas 1400 Eur darbo užmokestis, už 2023 m. vasario mėn. išmokėtas 1400 Eur darbo užmokestis, už 2023 m. kovo mėn. (1 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas šiuo laikotarpiu minėtoje įmonėje nedirbo, už 2023 m. balandžio mėn. išmokėtas 68,42 Eur darbo užmokestis, už 2023-05-01–2023-08-14 (daugiau nei 3 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas šiuo laikotarpiu minėtoje įmonėje nedirbo. Pareiškėjas 2023-08-14 atleistas iš pareigų UAB „Emploita“. Taip pat šioje informacinėje sistemoje yra duomenys, kad pareiškėjas nuo 2022-09-13 iki šiol vykdo individualią veiklą.

Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tarpininkavimo rašte nurodė, kad siekia gauti leidimą gyventi Lietuvoje darbo UAB „Emploita“ pagrindu. Taip pat tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1300 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui nuo jo įdarbinimo į UAB „Emploita“ pradžios iki darbo sutarties nutraukimo 6 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, tad ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to šiuo metu darbo sutartis su pareiškėju yra nutraukta, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pažymi, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodytas tarpininkavimo rašte.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2023-08-23 priėmė sprendimą Nr. 23S136634 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas savo skunde neneigia, kad jo prašyme išduoti leidimus laikinai gyventi, nurodytas mėnesinis atlyginimas nebuvo mokamas kiekvieną mėnesį. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kai kuriais laikotarpiais nebuvo darbo, o pavėžėjo veikla niekaip nerodo, kad pareiškėjas neplanavo dirbti įmonėje, nurodytoje tarpininkavimo rašte.

Migracijos departamentas nesutinka su minėtu pareiškėjo skundo teiginiu. Pareiškėjas, vos gavęs leidimą laikinai gyvent darbo įmonėje UAB „Emploita“ pagrindų, pradėjo vykdyti pavėžėjo veiklą. Didžiąją darbo įmonėje laikotarpio dalį pareiškėjas negavo nurodyto darbo užmokesčio. SODRA informacinėje sistemoje yra duomenys, kad pareiškėjas nuo 2022-09-13 iki šiol vykdo individualią veiklą, duomenys apie pareiškėją patikrinti Licencijų informacinėje sistemoje. Šioje informacinėje sistemoje yra duomenys, kad pareiškėjui 2022-09-15 išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui įteikus leidimą laikinai gyventi (asmeniui įteiktas 2022-09-06), jis po kelių dienų pradėjo vykdyti individualią veiklą ir gavo licenciją vykdyti pavėžėjimo veiklą, kad jam 6 mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, kas reiškia, kad asmuo UAB „Emploita“ nedirbo, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo ne dirbti įmonėje, o teikti pavėžėjimo paslaugas.

Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose“. Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjams išduoti leidimus lakinai gyventi priėmimo iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo nustatyto dydžio mėnesinio atlyginimo, nepakankamų pragyvenimo lėšų) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, todėl jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir proporcingai.

Pažymi, kad pareiškėjas UAB „Emploita“ dirbo daugiau negu 11 mėn., 6 iš jų pareiškėjas negavo jokio atlyginimo iš viso, 3 mėn. gavo atlyginimą mažesnį nei buvo nurodyta tarpininkavimo rašte ir tik 2 mėn. pareiškėjas gavo 1400 Eur darbo užmokestį. Todėl pareiškėjo teiginys, kad tam tikrais periodais jis dirbo UAB „Emploita“ ir gavo darbdavio tarpininkavimo rašte nurodytą atlyginimą bei tai paneigia ginčijame sprendime nurodytus argumentus - vertinami kritiškai.

Sprendžiant iš SODRA išrašo, pareiškėjas UAB „Emploita“ visą darbo laiką dirbo tik 2 mėn., pats pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl leidimo gyventi, nenurodė, jog dirbs ne visą darbo laiką. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pareiškėjas savo skunde tai pat teigia, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėjo neapklausus. Toks teiginys yra nepagrįstas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). LVAT 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo”. Pažymi, kad Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį ar prašyti patikslinti aplinkybes, ar pateikti papildomus paaiškinimus prieš priimant jam nepalankų sprendimą.

Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Jeigu pareiškėjas susirado naują darbdavį, tai jis privalo teisės aktų nustatyta tvarka pateikti prašymą leisti pakeisti darbdavį arba prašymą išduoti naują leidimą gyventi. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas galimai susirado naują darbdavį, nedaro įtakos ginčijamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamų sprendimų nepriimti. Atkreipia dėmesį, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 23S136634, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr.(duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2024-08-26, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ketindamas dirbti UAB „Emploita“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal darbo sutartį, profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą.

2022-07-18 Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2022-08-24 Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 3 p., priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi , galiojusį iki 2024-08-26.

Migracijos departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022-09-12 iki 2023-08-14 buvo įdarbintas UAB „Emploita“ . Jam 2022-09-12-2022-09-30 išmokėtas 177,27 Eur darbo užmokestis, už 2022 m. spalio mėn. darbo užmokestis mokamas nebuvo, už 2022 m. lapkričio mėn. išmokėtas 65 Eur darbo užmokestis, už 2022 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis nebuvo mokamas, t.y. pareiškėjas šioje įmonėje nedirbo. Už 2023 m. sausio mėn. išmokėtas 1400 Eur darbo užmokestis, už 2023 m. vasario mėn. – 1400 Eur darbo užmokestis, už 2023 m. kovo mėn. darbo užmokestis nemokėtas; už 2023 m. balandžio mėn. išmokėtas 68,42 Eur darbo užmokestis, už 2023-05-01-2023-08-14 (virš 3 mėn.) darbo užmokestis nebuvo mokamas, t.y. šiuo laikotarpiu pareiškėjas minėtoje įmonėje nedirbo, o 2023-08-14 pareiškėjas atleistas iš pareigų UAB „Emploita“. Pareiškėjas nuo 2022-09-13 iki šiol vykdo individualią pavėžėjimo veiklą.

Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 23 d. priėmė Sprendimą , kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi . Minėtas Sprendimas buvo priimtas, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu; nutraukta darbo sutartis su asmeniu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Pagal UTPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; o kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (UTPĮ 44 straipsnio 3-6 dalys).

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 50 straipsnio 2 dalis).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Aptartų teisės aktų nuostatų analizė, leidžia konstatuoti, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir įmonės tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas 1300 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Kaip seka iš patikrinimo duomenų, pareiškėjui nuo jo įdarbinimo į UAB „Emploita“ pradžios iki darbo sutarties nutraukimo 6 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, o darbo sutartis su pareiškėju nutraukta 2023-08-14. Atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Licencijų informacinėje sistemoje pateikti duomenys apie pareiškėjo vykdomą individualią veiklą nuo 2022-09-13. 2022-09-15 jam išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi įteiktas 2022-09-06, 2022-09-15 jis gavo licenciją pavėžėjo veiklai , jam 6 mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis UAB „Emploita“, kas reiškia kad jis šioje Bendrovėje nedirbo, atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes jo tikslas buvo ne dirbti Bendrovėje, o teikti pavėžėjimo paslaugas.

Pareiškėjas atsakovo priimto ginčijamo Sprendimo neteisėtumą sieja su tuo, kad atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė vienašališkai ir formaliai, t. y. prieš tai nesusisiekęs su pareiškėju ir net nebandęs išsiaiškinti reikšmingų faktinių aplinkybių, jo neapklausė.

Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo. . Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus, todėl skundo argumentai, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino faktus, vertintini kaip nepagrįsti.

Įstatymo 50 str. nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 str. 1 d. 2p. nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. – jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu.

Pareiškėjas neįvykdė jam UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikęs informaciją Migracijos departamentui apie aplinkybių pasikeitimą.

Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 p. ir 35 str. 1 d. 2p., 50 str. 1 d. 2p. ir 35 str. 1d. 14 p. bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. nustatytų imperatyvių pagrindų buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis objektyviais, gautais iš oficialių šaltinių – Sodros informacinės sistemos – duomenimis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Taip pat, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir teisingai priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu, pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2023 m. rugpjūčio 23 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 23S136634, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2024-08-26.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo U. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.