Kauno apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė J. R. (toliau – ieškovė) prašė šalių nepilnamečių vaikų L. R. ir R. R. (toliau – nepilnamečiai vaikai) gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo R. R. (toliau – atsakovas) nepilnamečiams vaikams po 324 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį mokamų periodinių išmokų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki jų pilnametystės, piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskiriant ieškovę, nustatant, kad piniginių lėšų pervedimo diena – einamojo mėnesio 15-oji diena; priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 27 d. iki ieškinio pateikimo dienos, kiekvienam nepilnamečiui vaikui po 10 800 Eur; nustatyti atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

3. Ieškovė nurodė, kad šalių santuoka nutraukta 2022 m. rugsėjo 29 d. Šalys santuokoje susilaukė dviejų vaikų: L. R., gimusio (duomenys neskelbtini), ir R. R., gimusio (duomenys neskelbtini), kurie nuo 2020 m. lapkričio 1 d. gyvena kartu su ieškove Norvegijoje, nuosavame name. Atsakovas gyvena Lietuvoje. Atsakovas vaikais nesirūpina, nedalyvauja jų ugdyme ir auklėjime, vaikams išlaikymo neteikia. Norvegijoje vaikai lanko ugdymo įstaigą, kuri nėra mokama, lanko mokamus gimnastikos užsiėmimus ir kompiuterių kursus. Ieškovės skaičiavimu, vienam vaikui kas mėnesį reikalinga 648 Eur išlaikymo suma, kurią sudaro išlaidos maistui iki 300 Eur rūbams, komunaliniams mokesčiams, kuriuos ieškovė sumoka už save ir du vaikus. Nepilnamečiai vaikai specialiųjų poreikių neturi. Ieškovė mano, kad abi šalys turi pakankamas galimybes prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, mokėdami jos nurodytą išlaikymo sumą. Ieškovės pajamas per mėnesį sudaro apie 3 300 Eur. Ieškovė Norvegijoje turi namą, vieną automobilį, daugiau išlaikytinių neturi, moka paskolą bankui. Ieškovė didžiąją savo laiko dalį skiria vaikų priežiūrai ir auklėjimui, namų ūkio ruošai ir namų priežiūrai. Ji prisideda prie vaikų išlaikymo ne tik materialine prasme, tačiau visokeriopai, todėl atsakovas turėtų patenkinti bent minimalius vaikų poreikius, mokėdamas po 324 Eur kas mėnesį. Ieškovės prašomas priteisti išlaikymo įsiskolinimas susidarė per 36 mėnesių laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 27 d., jį skaičiuojant po 300 Eur už kiekvieną mėnesį, todėl kiekvienam nepilnamečiui vaikui sudaro 10 800 Eur sumą.

Šalies argumentai

16. Ieškovės teigimu, atsakovas neteikė nepilnamečiams vaikams išlaikymo ir šios pareigos nevykdė nuo šalių gyvenimo skyriumi, t. y. nuo 2020 m. lapkričio 1 d. Todėl už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 27 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. iš atsakovo nepilnamečiams vaikams prašė priteisti įsiskolinimą po 10 800 Eur kiekvienam vaikui, skaičiuojant 300 Eur už mėnesį (36 mėn. x 300 Eur = 10 800Eur). Atsakovas duomenų, įrodančių, jog minėtu laikotarpiu jis teikė išlaikymą vaikams, nepateikė. Tačiau teismas nustatė, kad atsakovas vaikų išlaikymui 2022 m. spalio 12 d pervedė – 258,36 Eur (3 000 NOK), 2022 m. lapkričio 10 d. – 344,48 Eur (4 000 NOK), 2022 m. gruodžio 12 d. – 301,42 Eur (3 500 NOK). Todėl nusprendė iš atsakovo priteistiną išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui mažinti atsakovo pervestos sumos ½ dalimi, t. y. 452,13 Eur (258,36 Eur + 344,48 Eur + 301,42 Eur = 904,26 Eur, 904,26 Eur / 2 vaikai = 452,13 Eur) ir už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 27 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d., skaičiuojant vieno mėnesio išlaikymo dydį 300 Eur (išminusuojant 452,13 Eur) iš atsakovo kiekvienam nepilnamečiui vaikui priteisė po 10 347,87 Eur išlaikymo įsiskolinimą (36 mėn. x 300,00 Eur – 452,13 Eur = 10 347,87 Eur).

21. Apeliaciniu skundu atsakovas R. R. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės apelianto naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Sprendimas naikintinas dėl jo neteisėtumo, nes visi ieškiniu pareikšti reikalavimai yra teismingi išimtinai Norvegijos Karalystės, o ne Lietuvos Respublikos teismui, todėl teismas privalėjo atsisakyti priimti visą ieškinį (o ne tik jo dalį), kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui.

21.2. Teismas neteisingai taikė tarptautinę teisę, nes šiam ginčui Lugano konvencija ir 1996 m. Hagos konvencija nebuvo taikytinos ir aktualios. Nagrinėjamu atveju, turėjo būti taikytos 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija) nuostatos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 30 d. Europos Sąjungos ir Tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių taikytinos teisės nustatymo taisykles šeimos bylose apžvalgoje vienareikšmiškai išaiškino, kad CK 1.36 straipsnis, nukreipiantis į 1973 m. Hagos konvenciją, Lietuvos teismams yra neaktualus, kadangi 2007 m. Hagos protokolas yra taikomas universaliai. Teismas privalėjo spręsti klausimą ar iš tiesų ieškinys, turintis užsienio elementą, yra teismingas Lietuvos Respublikai, o tą padaryti galėjo pirmiausiai tinkamai nustatęs, kuri tarptautinė konvencija taikytina nagrinėjamu atveju, šiuo atveju teismas taikė ginčui neaktualias konvencijas, o tokio savo sprendimo net ir nemotyvavo.

21.3. Apeliantas pažymėjo, kad išlaikymo reglamentas tarp Europos sąjungos (toliau – ES) valstybių narių turi pirmenybę tiek 2007 m. Hagos konvencijos, tiek naujosios Lugano konvencijos atžvilgiu, tačiau santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės narės, bet yra 2007 m. Hagos konvencijos ir naujosios Lugano konvencijos šalys, taikomos būtent šiuose tarptautinės privatinės teisės instrumentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės. Kadangi Norvegijos Karalystė nėra ES valstybė, teismas privalėjo taikyti 2007 m. Hagos konvencijos nuostatas, nes prie jos prisijungusi ir Norvegija.

21.4. Ieškovė klaidingai nurodė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, ieškinyje nurodžiusi atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą, kuris nėra faktinė atsakovo gyvenamoji vieta. Apeliantas patvirtino, kad išvykimo iš Lietuvos jis niekada nebuvo deklaravęs, tačiau teismas nesiaiškino jo faktinės gyvenamosios vietos. Apeliantas pažymėjo, kad šalys 2012 m. jau susipažino Norvegijoje, kurioje eilę metų kartu gyveno, dirbo ir susilaukė nepilnamečių vaikų, užgyveno turto. Tai, kad ieškovei yra žinoma, jog apelianto faktinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, patvirtina ir jos ieškinyje nurodytas atsakovo norvegiškas telefono numeris. Visos ginčo šalys iki šiol nuolatos gyvena, socialiniais, ekonominiais ir kitais ryšiais yra išimtinai susijusios su Norvegijos Karalyste, o ne su Lietuvos Respublika.

21.5. Teismo iniciatyva surinkti dokumentai taip pat patvirtina, kad nei viena iš šalių neturi jokio registruoto turto Lietuvos Respublikoje, o Norvegijoje yra įgijusios nekilnojamojo turto. Faktas, kad atsakovas kelis kartus buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, turėdamas tikslą pradėti čia vykdyti verslą, susipažinti su potencialia rinka ir tam tikslui išsiėmė individualios veiklos pažymą, nepakeitė atsakovo interesų buvimo vietos Norvegijos Karalystėje, kurioje jis nuolatos gyvena ir dirba.

21.6. Ypatingai svarbi, tačiau teismo nevertinta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje nėra nagrinėjama jokia byla, susijusi su tėvų teisėmis ir pareigomis, tačiau būtent Norvegijoje ieškovė yra iniciavus bylą dėl išlaikymo išieškojimo iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismui teikiami dokumentai patvirtina, kad ieškovė Norvegijos Karalystėje 2023 m. birželio 27 d. iniciavo bylą apeliantui dėl pagal šalių 2023 m. kovo 1 d. susitarimą nepilnamečiams vaikams neteikiamo išlaikymo. Pagal šį susitarimą apeliantas yra įsipareigojęs nepilnamečiams vaikams nuo 2023 m. kovo 1 d. teikti 3 500 NK dydžio išlaikymą. Apeliantas minėtą susitarimą buvo pateikęs ir pirmosios instancijos teismui, įvardintą kaip „paskolos sutartis“, tačiau teismas nesikreipė į Norvegijos Karalystę išsiaiškinti aplinkybių dėl pradėto proceso ir, vertindamas šį dokumentą, rėmėsi tik ieškovės atstovo paaiškinimais, kad ieškovė šio dokumento nematė ir nepasirašė.

21.7. Paraiškoje Norvegijos institucijai pati ieškovė nurodė, kad pagal šalių žodinį susitarimą atsakovas vaikams sumokėjo išlaikymą tik 2022 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, nors teismui aiškino, kad apeliantas išlaikymo neteikia 36 mėnesius ir jokio išlaikymo susitarimo tarp šalių nebuvo. Apeliantui Norvegijos institucijos sprendimas iki šiol nėra žinomas.

21.8. Apeliantas pažymėjo, kad jis procese nebuvo atstovaujamas atstovės, todėl dėl žinių trūkumo ir ekonominių priežasčių išvertė ir pirmosios instancijos teismui pateikė tik paskutiniuosius minėtų dokumentų lapus ir jų vertimą į lietuvių kalbą, nesuprasdamas, jog pirmoji šių dokumentų dalis yra kur kas reikšmingesnė bylos nagrinėjimui. Apeliantui nurodžius apie egzistuojantį tėvų susitarimą dėl mokėtino išlaikymo dydžio vaikams, teismas jo atsiliepimo į ieškinį nepriėmė, kaip neatitinkančio CPK reikalavimų, ir priimdamas sprendimą, nei apelianto nurodytomis aplinkybėmis, nei jo pateiktais dokumentais nesivadovavo.

21.9. Įvertinus paminėtas aplinkybes (faktinę apelianto gyvenamąją vietą, duomenis, kad Lietuvos Respublikoje nėra nagrinėjama jokia su asmens statusu susijusi byla ir ne Lietuvoje sprendžiamas klausimas dėl tėvų atsakomybės nepilnamečiams vaikams) akivaizdu, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovės pateikto ieškinio dėl vaikų išlaikymo teismingumo, turėjo įvertinti, ar yra pagrindas taikyti nors vieną iš 2007 m. Hagos konvencijos 5 straipsnyje nustatytų alternatyvių jurisdikcijos kriterijų. Tačiau, nepaistant kurią tarptautinę konvenciją teismas pripažintų taikytina šiuo atveju, visose jose įtvirtinti kriterijai dėl teismingumo vaikų išlaikymo bylose pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, apelianto vertinimu, yra teismingi Norvegijos Karalystės teismams.

21.10. Teismui priėmus jam neteismingą ieškinį, tai sudarė esmines kliūtis teismui tinkamai ir išsamiai išnagrinėti šią bylą, kuri susijusi su nepilnamečių vaikų interesais. Sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CK) nuostatas dėl nepilnamečių vaikų interesų gynimo ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, matyti, kad klausimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo dydžio nustatymo turi būti sprendžiami kompleksiškai vienoje byloje ir vieno teismo jurisdikcijoje. Šiuo atveju teismui konstatavus, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir bendravimo tvarka su skyrium gyvenančiu tėvu turi būti sprendžiama Norvegijos Karalystėje, tai ir likę klausimai dėl išlaikymo turėjo būti sprendžiami tos pačios valstybės teisme. Teismas šeimos bylose turi pareigą veikti aktyviai, tačiau nagrinėjamu atveju teismas šios pareigos nevykdė ir neatskleidė eilės aplinkybių. Netgi byloje išvadą teikianti institucija neįvertino nepilnamečių vaikų poreikių, jų realumo pagal faktines gyvenimo sąlygas, nesusipažino su vaikų situacija, nes nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo Norvegijos Karalystėje, tačiau šios aplinkybės nebuvo kliūtimi teismui priimti sprendimą.

21.11. Apeliacinės instancijos teismui nesutinkant su apelianto argumentais dėl teismingumą reglamentuojančių normų pažeidimo, apeliantas prašo panaikinti sprendimą dėl neteisėtai ir nepagrįstai iš jo nepilnamečiams vaikams priteisto periodinio išlaikymo. Teismas šiuo atveju iš apelianto priteisė dvigubą išlaikymą nepilnamečiams vaikams (esant tarp šalių galiojančiam susitarimui), kas yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, taip pat neteisingai nustatė nepilnamečių vaikų poreikių dydį bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, atsisakė sumažinti vaikų išlaikymo dydį valstybės skiriama išmoka.

21.12. Apeliantas, priešingai nei teigia ieškovė, tiek 2020 metais, tiek ir po oficialių skyrybų, 2022 metais tinkamai vykdė savo pareigas vaikams ir jais rūpinosi ne epizodiškai, o pastoviai, teikė jiems išlaikymą. Veždavo vaikus į mokyklą, su jais leisdavo laisvalaikį, pirkdavo reikalingas prekes, maistą, rūbus, avalynę, rūpinosi jų kasdieniais poreikiais ir jų patenkinimu. Nepilnamečiai vaikai didžiąsias šventes praleisdavo būtent su tėvu, nes ieškovė yra kito tikėjimo ir jų niekuomet nešventė. Apeliantas pažymėjo, kad ieškovė savo ieškinį palaikė tik per atstovą, tiesiogiai teisme nebuvo apklausta, todėl atstovui negalėjo būti žinomos šalių šeimos gyvenimo aplinkybės.

21.13. Kaip minėta, tarnyba negalėjo įvertinti ir apklausti nepilnamečių vaikų dėl jų gyvenimo sąlygų, dėl santykių su kiekvienu iš tėvų, nustatyti, kiek kiekvienas iš tėvų praleidžia laiko su nepilnamečiais vaikais, įsitikinti vaikų užimtumu ir su tuo susijusiais vaikų poreikiais, nes vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje. Teismas, vadovaudamasis tarptautinio bendradarbiavimo susitarimais, galėjo kreiptis į atitinkamą Norvegijos Karalystės instituciją, atstovaujančią nepilnamečių vaikų interesus, su prašymu pateikti informaciją apie nepilnamečiams vaikams nustatyto/priteisto išlaikymo faktą, galėjo pavesti apklausti nepilnamečius vaikus ir surinkti bylos nagrinėjimui reikšmingą informaciją, tačiau to nagrinėjamoje byloje nepadarė.

21.14. Šalių 2023 m. kovo 2 d. rašytiniu susitarimu, atsakovas įsipareigojo teikti nepilnamečių vaikų naudai 3 500 NOK dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį iki 15 dienos. Apeliantas pažymėjo, kad susitarime nėra ieškovės parašo ne dėl to, jog ji apie šį susitarimą nežinojo, o dėl to, jog šis dokumentas yra vienašališkas apelianto patvirtinimas apie prisiimtas prievoles (dokumentas atitinka Norvegijos Karalystės teisės aktų reikalavimus, nes jį patvirtino du liudytojai – K. G. ir A. G.). Tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal Norvegijos karalystės teisinę sistemą, šalių rašytinis susitarimas turi įstatymo galią ir turi būti privalomai vykdomas. Visiškai neteisingą išvadą, t. y. kad apeliantas neįrodė, jog paskolos sutartimi šalys susitarė dėl išlaikymo dydžio, teismas padarė remdamasis išimtinai ieškovės atstovo paaiškinimais bei tuo, kad sutartyje nėra ieškovės parašo. Tačiau pačios ieškovės nurodyta papildoma informacija, jai iniciavus bylą Norvegijos Karalystėje dėl apelianto neteikiamo išlaikymo, paneigia teismo išvadą, kad ieškovei apie minėtą susitarimą nėra žinoma bei aplinkybę, kad atsakovas vaikams išlaikymo neteikia nuo 2020 m. lapkričio mėnesio.

21.15. Apelianto teigimu, minėtas šalių susitarimas dėl mokėtino 3 500 NOK išlaikymo abiems vaikams buvo sudarytas dėl to, kad apeliantas po santuokos nutraukimo ieškovei neatlygintinai perleido jam priklausančio nekilnojamojo turto dalį bei vienasmeniškai įsipareigojo vykdyti bendrų šalių kreditorinį įsipareigojimą. Šias aplinkybes apeliantas buvo nurodęs ir jo pateiktame atsiliepime, kuris teismo nebuvo priimtas.

21.16. Nepilnamečių vaikų poreikių dydį teismas nustatė, nesant jokių objektyvių juos patvirtinančių įrodymų, ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnį. Ieškovė pridėjo kelis atsietus dokumentus, kurie nesudaro net artimos 648 eurams sumos, skiriamos vieno vaiko išlaikymui, nepateikė nepilnamečių vaikų poreikių lentelės, kas apribojo apelianto galimybes tiek gintis nuo ieškinio pirmosios instancijos teisme, tiek nurodyti argumentus apeliacinėje instancijoje. Kaip minėta, teismo posėdyje pati ieškovė nedalyvavo nei tiesiogiai, nei nuotoliniu būdu, dėl ko pati jokių paaiškinimų dėl vaikų poreikių nepateikė. Tą padarė išimtinai jos atstovas, kurio paaiškinimai nelaikytini objektyviu ir pakankamu įrodymu vaikų poreikių dydžiui patvirtinti.

21.17. Be to, neišsprendus nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimo, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarkos ir apimties, nėra galimybių visapusiškai įvertinti vaikams reikalingo išlaikymo dydžio.

21.18. Priteistas išlaikymo dydis nepilnamečiams vaikams yra neproporcingas atsakovo turtinei padėčiai ir pažeidžia tėvų lygiateisiškumo principą. Nors teismas padarė išvadą, kad kiekvienam vaikui teiktinas 324 Eur dydžio išlaikymas yra proporcingas atsakovo turtinei padėčiai, tačiau ši išvada yra nepagrįsta, nes byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie apelianto turtinę padėtį, jo gaunamų pajamų dydį. Apeliantas nebuvo atstovaujamas advokato, todėl jam nebuvo žinoma apie pareigą pateikti atsiliepime nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie jo gaunamų mėnesinių pajamų dydį arba bent jau kreiptis į Norvegijos Karalystę šiems duomenims gauti. To nepadarius, teismas negalėjo spręsti, ar ieškovės prašomas nustatyti išlaikymo dydis atitinka atsakovo turtinę padėtį. Sprendimu priteisto išlaikymo dydis sudaro 41 procentą apelianto gaunamų mėnesinių pajamų, be to, apeliantas vykdo bendrą šalių santuokos metu prisiimtą prievolę kreditoriams, savo vardu jokio registruoto turto neturi, todėl priteisto išlaikymo dydis yra visiškai neproporcingas jo turtinei padėčiai.

21.19. Teismas be pagrindo iš priteisto išlaikymo dydžio neišminusavo Norvegijos Karalystės skiriamos paramos kiekvienam vaikui. Teismo argumentai dėl tėvų amžiaus ir darbingumo neturi nieko bendro su teismo pareiga mažinti vaiko poreikių dydį valstybės teikiama parama ir juo labiau nesudarė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų.

21.20. Apeliantas visiškai nesutinka su sprendimo dalimi dėl iš jo nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo įsiskolinimo. Ši sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o išimtinai ieškovės nurodytomis aplinkybėmis. Teismas be jokių įrodymų, išskyrus ieškovės atstovo teismo posėdyje paaiškinimus, priteisė išlaikymo įsiskolinimą, tuo pažeisdamas CK 3.200 straipsnį, CPK 178 ir 185 straipsnius, reglamentuojančius įrodymų tyrimą ir vertinimą.

21.21. Jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta sprendimo išvada, kad apeliantas neteikė nepilnamečiams vaikams išlaikymo, šios pareigos nevykdė nuo šalių gyvenimo skyriumi (t. y. nuo 2020 m. lapkričio 1 d.). Priešingai nei nurodyta sprendime, 2020 m. lapkričio 1 d. nėra momentas, nuo kuriuo ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams, tai yra tiesiog maksimalus 36 mėnesių terminas, už kurį ieškovė galėjo reikalauti išlaikymo įsiskolinimo nuo ieškinio pareiškimo dienos. Apelianto teigimu, 2020 m. lapkričio mėnesį jis su ieškove ir nepilnamečiais vaikais gyveno bendruose namuose ir vedė bendrą ūkį, kaip sutuoktiniai. Šalių santuoka nutraukta tik 2022 m. rugsėjo 29 d., o pagal ieškovės su ieškiniu pridėtus Norvegijos Karalystės Mokesčių inspekcijos dokumentus, ieškovės, kaip motinos pareigos, patvirtintos tik nuo 2022 m. kovo 9 d. Todėl atsakovui pareiga mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikas negalėjo kilti ir nekilo ankščiau nei buvo nutraukta šalių santuoka, t. y. 2022 m. rugsėjo 29 d.

21.22. Inicijavusi procesą dėl išlaikymo priteisimo Norvegijoje, ieškovė paraiškoje nenurodė jokių duomenų apie jokį 20 000 Eur viršijantį išlaikymo įsiskolinimą. Apelianto vertinimu, ieškovė šia paraiška pripažino, kad dar iki 2022 m. gruodžio mėnesio atsakovas tinkamai teikė išlaikymą vaikams ir, apskritai, šioje dalyje net ginčo būti negali. Teismas turėjo pareigą įpareigoti ieškovę pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius jos reikalavimų pagrįstumą bei pasiūlyti atsakovui savo teises ginti naudojantis advokatų pagalba, pateikti atitinkamus dokumentus (pvz., banko sąskaitos išrašus ir pan.), kurie būti padėję išvengti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismui pateikti atsakovo banko išrašai paneigia tiek ieškovės, tiek sprendime nurodytas aplinkybes, kad apeliantas nevykdė savo pareigų šeimai ir jokia apimtimi neprisidėjo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Be to, pati ieškovė teismui pateikė duomenis apie apelianto pavedimus, kurie paneigia jos teiginius dėl nurodyto išlaikymo įsiskolinimo.

21.23. Teismas ne tik priteisė išlaikymo įsiskolinimą, netinkamai nustatęs išlaikymo prievolės atsiradimo momentą, nevertindamas atsakovo ieškovei pervestų lėšų apimties, tačiau ir nepagrįstai skaičiuodamas po 300 Eur dydžio atsakovo turėto teikti išlaikymo sumą vienam vaikui, nors šalys buvo susitarę dėl atsakovo mokėtino išlaikymo nepilnamečiams vaikams prievolės dydžio – 3500 NOK/297,60 Eur abiem vaikams (vienam vaikui 148,80 Eur). Todėl teismas išlaikymo įsiskolinimą turėjo skaičiuoti pagal minėtą šalių susitarimą.

21.24. Ieškovė niekaip nepaaiškino ir netgi byloje neįrodinėjo nepilnamečių vaikų poreikių 600 Eur sumai 2020 metais, 2021 metais, taip pat ir 2022 metais, kurie gerokai viršijo Lietuvoje nustatytą minimalią mėnesinę algą. Teismas šių reikšmingų aplinkybių visiškai nevertino, sprendime nėra jokių motyvų ir faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis teismas sprendė, kad kiekvieno nepilnamečio vaiko poreikiai 2020 metais, 2021 metais, 2022 metais taip pat siekė po 600 Eur sumą. Be to, teismas, be jokių motyvų ir rašytinių vaikų poreikius patvirtinančių įrodymų, iš apelianto priteisė išlaikymo įsiskolinimą, kuris viršija mėnesinės minimalios algos dydžius (jų 1/2 dalį), buvusius tiek 2020 m., 2021 m. bei 2022 m.

21.25. Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria iš jo ieškovės naudai buvo priteista 2268,16 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė į bylą pateikė 2024 m. kovo 18 d. prašymą priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių, teismui pripažinus, jog tenkina ieškinį 96,93 procentų apimtimi, jai iš apelianto buvo priteista 2 268,16 Eur suma. Ši teismo sprendimo dalis prieštarauja CPK 93 straipsniui ir neturi jokio logiško paaiškinimo.

21.26. Pagal ieškovės pateiktą 2024 m. kovo 18 d. prašymą, jos teisinės pagalbos išlaidų dalis, t. y. 600 Eur, įvardinta, kad už „konsultacijas dėl ieškinio“. Apelianto vertinimu, teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo priteisti ieškovės naudai jos patirtų 600 Eur dydžio išlaidų už konsultacijas dėl ieškinio, nes keturių valandų trukmės konsultacijos dėl elementaraus ir itin paprasto, mažos apimties procesinio dokumento parengimo nebuvo būtinos ir neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Juo labiau, kuomet tas pats advokatas parengė ir patį ieškinį už 1 400 Eur sumą. Todėl net ir tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas apeliacinis skundas, sprendimo dalis dėl ieškovės naudai iš atsakovo priteistų bylinėjimosi išlaidų turėtų būti peržiūrėta.