Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-215/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-06-11
Bylos Nr.: 1A-215/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-77-1-00357-2012-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Linas Šiukšta (pran.), Regina Gaudutienė
Kaltinamasis: P. M.
Nukentėjusysis: R. D.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-215/2014Proceso Nr. 1-77-1-00357-2012-6

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.4.8.2.; 1.2.4.2.3.; 2.4.6.4.2.; 2.4.6.4.3.

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Albino Bielskio, Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,gynėjui Vytautui Kupcikevičiui,išteisintajam P. M.,nukentėjusiajai R. D.,ekspertams Narimantui Ratkui, L. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 38 str., P. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. ir baudžiamoji byla šioje dalyje jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., P. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2670,63 Lt civilinis ieškinys ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 4392,52 Lt civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, kad P. M. 2012-08-20, apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini), gyvenamo namo virtuvėje smurtavo prieš sugyventinę R. D., tai yra sudavė jai vieną smūgį kumščiu į veidą, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir paakyje, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios R. D. sveikatą. Vadovaujantis BK 38 str., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. P. M. skundžiamu nuosprendžiu atleistas ir byla šioje dalyje nutraukta.

P. M. šioje byloje buvo kaltinamas ir tuo, jog jis, 2012-09-03, apie 12.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini), tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje, sudavė kumščiais ne mažiau keturiolikos smūgių sugyventinei R. D. į galvą, rankas, nugarą, dešinę blauzdą, sulaužydamas kairį smilkinkaulį, padarydamas galvos smegenų sumušimą kairėje smilkininėje, dešinėje kaktinėje skiltyse, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu smegenų dangalu, muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus kaktoje, abiejose plaštakose, kairės rankos 2-3-4-5-ame pirštuose, dešinėje alkūnėje, kryžmens srityje, poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, abiejose alkūnėse, kairiajame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairės rankos 2-3-4-5-ame pirštuose, kryžmens srityje, dešinio kulkšnelio srityje, ir taip dėl kairio smilkinkaulio lūžimo ir galvos smegenų sumušimo sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinės R. D. sveikatą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p.

Panevėžio apygardos teismas P. M. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nuosprendyje nurodė, jog P. M. viso baudžiamojo proceso metu vieningai tvirtino R. D. iškritimo iš automobilio 2012 m. rugsėjo 3 d. faktą, nuosekliai nurodydamas visas įvykio aplinkybes, t.y. kad įvykio dieną prieš veždamas per pietus R. D. į darbą prieš tai kartu su sugyventine vyko pas draugą, netoli kurio darbo vietos R. D. iškrito iš automobilio, bei, kad nesugebėdamas R. D. įkelti į automobilio vidų, įkėlė ją į transporto priemonės bagažinę. Be to, ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios R. D. duoti parodymai visiškai sutapo su kaltinamojo P. M. duotais parodymais, jog įvykio dieną sugyventinė R. D. iškrito iš važiuojančio automobilio. Nukentėjusioji R. D. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu, duodama parodymus, nenurodė buvusi sumušta sugyventinio. Be to, liudytoja A. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė kaltinamojo P. M. ir nukentėjusiosios R. D. parodymus atitinkančias aplinkybes, jog įvykio dieną atvažiavęs susijaudinęs sūnus pasakė, kad sugyventinė iškrito iš važiuojančio automobilio bei kurią įsodinti pavyko tik į automobilio bagažinę, bei prašė pagalbos. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojos A. M. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog P. M. yra ūmaus būdo, o R. D. kalbėdama apie šį įvykį kartais pasisako buvusi sumušta sugyventinio, o kitais kartais jau tvirtina iškritusi iš važiuojančio automobilio, neleidžia paneigti vieningų ir nuoseklių P. M., R. D. bei A. M. paaiškinimų bei parodymų, juo labiau kad šiuo atveju nėra nė vieno asmens, tiesiogiai mačiusio įvykį ir galinčio patvirtinti P. M. inkriminuotus kaltinimus sunkiai sutrukdžius sugyventinės sveikatą. Be to, liudytojos A. M. parodymai iš esmės taip pat patvirtina R. D. bei kaltinamojo parodymus dėl šviesios spalvos automobilio stovėjimo prie R. D. namų bei jos mobiliojo ryšio telefono palikimo darbe. Liudytojų S. V. bei I. Ž. parodymai taip pat nepaneigia kaltinamojo P. M. bei nukentėjusiosios R. D. parodymų, o I. Ž. nurodytos aplinkybės apie galimai ankstesnius P. M. smurtinius veiksmus R. D. atžvilgiu bei mobiliojo ryšio telefonu išgirsta dalis galimai R. D. ir P. M. konflikto neleidžia nagrinėjamu atveju konstatuoti, jog 2012-09-03 P. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p. Kaltinamojo P. M. motinos išsakyti žodžiai, jog įvykio metu nukentėjusioji R. D. galimai buvo neblaivi, taip pat nėra aplinkybė, leidžianti pripažinti P. M. kaltę sunkiai sutrukdžius sugyventinės sveikatą. Baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų, tarp kurių yra ir specialisto išvados, kuriose nurodoma, jog mažai tikėtina, kad nukentėjusiai R. D. sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio, taip pat neleidžia pripažinti P. M. kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., juo labiau kad teisiamojo posėdžio metu specialistas N. Ratkus nurodė, jog kategoriškai atmesti galimybės, kad sužalojimai R. D. atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio, nėra pagrindo. Iš esmės kaltinimas P. M. dėl šios veikos padarymo, buvo grindžiamas vien tik specialisto išvadomis Nr. G 1220/12 (05) ir 11-2623(12)/3105(12), kuriose nurodyta, jog mažai tikėtina (arba nėra pagrindo teigti), kad sužalojimas R. D. atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio ir atsitrenkus į asfaltuotą kelio paviršių, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Teismas nurodė, kad jokių liudytojų – nei betarpiškai mačiusių, nei netiesioginių byloje nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas, išdėstęs paminėtus motyvus dėl P. M. nekaltumo, iš esmės nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų P. M. bei R. D. parodymus apie jos sužalojimo aplinkybes. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti jų parodymais ir nusprendė, jog nėra paneigta, kad R. D. susižalojo pati iškrisdama (ar iššokdama) iš automobilio.

Šalies argumentai

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas P. M. pagal BK 135 str 2 d. 3 p. išteisino nepagrįstai, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. Teismas neteisingai įvertino R. D. parodymus apie tai, kad jos nesumušė P. M., o ji pati iškrito iš automobilio, kaip nuoseklius, nes ikiteisminio tyrimo metu R. D. nurodė, kad jiems besiginčijant automobilyje ji pasikarščiavo ir ketino išlipti iš važiuojančio automobilio ir nuo tos akimirkos viską atsimena kaip per miglą. Nagrinėjant bylą teisme R. D. jau nurodė kitas aplinkybes ir teigė, kad važiuojant automobilyje konflikto nebuvo, jai pasidarė karšta, silpna, ji norėjo prasidaryti langą, nesąmoningai atidarė duris ir pro jas išvirto. Kai iškrito iš mašinos, nepamena kas buvo toliau, tačiau kategoriškai teigia, kad P. M. jos nemušė, tuo prieštaraudama pati sau, nes į prokuroro klausimą atsakė, kad ji prarado sąmonę prieš atidarant duris.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas nukentėjusiosios R. D. parodymus, visiškai neatsižvelgė j tą aplinkybę, kad viso proceso metu pastaroji gynė kaltinamąjį, nurodė, kad konfliktai vyksta dėl jos valdingo ir nesugyvenamo charakterio, tačiau šios aplinkybės paneigtos liudytojų A. M., S. V. ir I. Ž. parodymais apie tai, kad R. D. yra nekonfliktiška asmenybė, nuolanki, pataikaujanti. Nors ikiteisminiame tyrime dėl veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo R. D. nurodė, kad tyčia buvo sumušta P. M., teisme teigė, kad jis tik atbula ranka trinktelėjo ir užgavo jai akį, ir tik teisėjui pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino, kad smūgis buvo suduotas tyčia. Iš to matyti, kad nukentėjusioji yra psichologiškai priklausoma nuo kaltinamojo, augina su juo mažametę dukrą. Proceso metu R. D. pabrėžė, kad su kaltinamuoju jų santykiai yra labai geri, tai artimiausias žmogus jos gyvenime, duodama parodymus nurodė, kad dėl pirmo epizodo apšnekėjo savo vyrą. Esant tokiems proceso dalyvių šeimyniniams ryšiams, tiek R. D., tiek ir A. M., kaip kaltinamojo šeimos narių parodymai vertintini kritiškai, kaip siekimas palengvinti kaltinamojo padėtį ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismas rėmėsi medicinos eksperto N. Ratkaus parodymais apie tai, jog kategoriškai atmesti galimybės, kad sužalojimai atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio, nėra pagrindo, o kairio smilkinkaulio lūžimas, dėl kurio R. D. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, galėjo atsirasti iššokus iš važiuojančio automobilio. Prokurorė skunde nurodo, kad šie eksperto paaiškinimai apie smilkinkaulio lūžio galimybę iššokus iš automobilio - kaip vieno atskirai paimto sužalojimo - yra išimti iš konteksto ir teismas nuosprendyje rėmėsi tik eksperto parodymų dalimi. Teisme teismo medicinos ekspertas N. Ratkus kaip tik nurodė, kad iššokus iš važiuojančio automobilio paprastai konstatuojami daugybiniai, gana platų paviršių turintys odos nubrozdinimai, kurie atsiranda kontaktuojant su kelio paviršiumi, retai išvengiama galūnių, kaulų lūžių. Ekspertas patvirtino, kad šiuo atveju tokių sužalojimų nebuvo konstatuota, kas duoda tikimybinę išvadą, kad tokie rasti pas R. D. sužalojimai tik su maža tikimybe atsirastų iškritus iš važiuojančio automobilio. Taip pat ekspertas nurodė, kad dauguma nustatytų sužalojimų yra būdingi ribotų daiktų poveikiui, kas nebūdinga iškrentant ar iššokant iš automobilio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai interpretavo specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir teigė, kad jose nurodoma, jog mažai tikėtina (arba nėra pagrindo teigti), kad sužalojimai R. D. atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio ir atsitrenkus į asfaltuotą kelio paviršių, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Priešingai - ekspertų išvada - mažai tikėtina - suponuoja teiginį, kad tikimybė, jog tokie sužalojimai atsirado iššokus iš automobilio, yra maža, taigi yra didelė tikimybė, kad sužalojimai padaryti kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais.

Šioms aplinkybėms neprieštarauja ir teismo medicininio-eismo įvykio specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)iš kurios matyti, kad sprendžiant iš tyrimui pateiktų duomenų visumos, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusioji R. D. iššoko (iškrito) iš automobilio. Be to, šios specialisto išvados aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kad R. D. rūbai nenubrozdinti, ant jų nėra trynimosi su kelio danga pėdsakų.

Teisiamojo posėdžio metu P. M. gynėjas prašė spręsti klausimą dėl naujos teismo trasologinės - medicininės ekspertizės skyrimo, tačiau teismas šį prašymą atmetė, tuo pačiu leisdamas suprasti, kad ekspertų išvados yra tinkamos, pakankamos ir nekeliančios abejonių.

Teismas nurodė, kad nėra nei vieno asmens, tiesiogiai mačiusio įvykį, o kaltinimas P. M. buvo grindžiamas vien tik specialisto išvadomis, kurios yra tik tikimybinės.

Skunde nurodoma, kad nors tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta duomenų, tiesiogiai patvirtinančių P. M. kaltę, tai dar nereiškia, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai praranda savo vertę. Pagal BPK 20 str. 1 d. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įstatymas nesuteikia jokio prioriteto vienai įrodymų rūšiai prieš kitą. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, pažeisdamas šią nuostatą, suteikė prioritetą vienai įrodymų rūšiai — duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad P. M. buvo nusikaltimo vietoje ir atliko kokius nors sunkaus sveikatos sutrikdymo objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus, t. y. tiesioginiams įrodymams, tiksliau - jų nebuvimui.

BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, kad P. M. buvo ginčijamo nusikaltimo vietoje, tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamąjį nuosprendį netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Pasvalio rajono apylinkės teismas patvirtino prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir atleido P. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d. padarymo.

2013-09-03 P. M. padarius naują tyčinį nusikaltimą, ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini)buvo atnaujintas ir P. M. buvo kaltinamas padaręs abi nusikalstamas veikas.

Teismas, pripažinęs prokurorės argumentus dėl nepagrįsto išteisinimo, turi svarstyti klausimą ir dėl P. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. panaikinimo ir naujo - apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo klausimą dėl veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo. BK 38 str. 4 d. numato, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Atsižvelgiant į tai, teismo nuosprendis P. M. atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Skiriant bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, parenkant bausmės rūšį ir dydį P. M., atsižvelgtina į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Padarytos dvi tyčinės ir baigtos nusikalstamos veikos, kurių viena priskiriama prie nesunkių, antra priskiriama prie labai sunkių nusikalstamų veikų, P. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė epizode dėl veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., yra ta, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. P. M. anksčiau neteistas, charakterizuojamas neigiamai, nedirba, registruotas darbo biržoje.

Civiliniai ieškiniai, pareikšti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (2670,63 Lt) ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (4392,52 Lt) tenkintini pilnai ir pripažinus P. M. kaltu pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p. iš jo priteistini turtinės žalos atlyginimui.

Prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendį panaikinti ir pripažinti P. M. kaltu

- padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., ir paskirti jam bausmę laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 6 d. 1 p., 5p.).

- padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmes, paskirtas pagal BK 140 str. 1 d. ir BK 135 str. 2 d. 3 p., subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2670,63 Lt ir Valstybinės ligonių kasos 4392,52 Lt civilinius ieškinius ir priteisti nurodytas sumas iš P. M..

I. P. M. atsikirtimuose į prokurorės apeliacinį skundą nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai jokiu būdu šių išvadų nepaneigia. Iš tiesų jokie byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas galėjo vertinti įrodymais, nepaneigė jo ir nukentėjusiosios R. D. nurodytų jos susižalojimo aplinkybių. R. D. parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų, kurie leistų ne tik abejoti jos parodymų teisingumu, bet tuos parodymus paneigtų. Tam tikri nežymūs neatitikimai R. D. parodymuose apie jos iškritimo iš automobilio aplinkybių detales paaiškinami jos sunkiu sveikatos sutrikimu ir dėl to galimai sutrikusia atmintimi. Dėl esminių įvykio aplinkybių jos parodymai visiškai nuoseklūs. Ji niekuomet nėra davusi parodymų apie tai, kad 2012-09-03 išteisintasis ją sumušė.

Visuma bylos duomenų patvirtina būtent jo ir R. D. nurodomas jos susižalojimo aplinkybes. Jas patvirtina ne tik liudytojos A. M. parodymai, bet ir objektyvūs bylos duomenys - įvykio vietos apžiūros metu toje vietoje, kur parodymų patikrinimo vietoje metu P. M. parodė R. D. iškritimo iš automobilio vietą, buvo rastas R. D. kraujas. Jis rastas būtent ant kelio dangos. Ant R. D. rūbų jų apžiūros metu rasti sutepimai purvu ir smulkūs įplyšimai. Akivaizdu, kad smulkūs rūbų įplyšimai negalėjo atsirasti nuo smūgių kumščiais, kaip nurodyta kaltinime, bet tikrai galėjo atsirasti kontaktuojant su šiurkščia kelio danga. Tokiu atveju paaiškinamas ir sutepimas purvu.

Jo ir nukentėjusiosios R. D. parodymų nepaneigia ir byloje esančios specialistų išvados. Teismas visiškai teisingai šias išvadas vertino kaip tikimybines, bet ne kategoriškai paneigiančias jų parodymus, todėl priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas ne interpretavo tas išvadas, bet jas tinkamai įvertino. Teismo posėdyje apklaustas specialistas N. Ratkus tik patvirtino išvadą, jog mažai tikėtina, kad visuma nukentėjusiajai padarytų sužalojimų galėjo atsirasti jai iškrentant iš važiuojančio automobilio, tačiau kategoriškai tokios galimybės neatmetė. Kita vertus, jis pažymėjo, kad būtent sunkų sveikatos sutrikdymą lėmęs smilkinkaulio lūžis tikrai galėjo susidaryti krentant iš automobilio ir atsitrenkiant į kietą kelio paviršių. Kai kuriuos nežymius sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti ir jis, galėjo ją užgauti mėgindamas įkelti į automobilį.

Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nurodyto įstatymo reikalavimo vertinti juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir teismo nuosprendis dėl to pagrįstas. LAT Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" yra nurodyta, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (nutarimo 1.1 p.). To paties nutarimo 3.1.8 punkte nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Taigi, nepagrįsdamas jo tariamos kaltės kai kurių liudytojų samprotavimais ir tik tikimybinėmis specialistų išvadomis, Panevėžio apygardos teismas nuosekliai laikėsi teisminės praktikos, nepadarė klaidų vertindamas įrodymus, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinio skundo netenkinti, o Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Teismo posėdyje prokurorė prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis P. M., jo gynėjas ir nukentėjusioji R. D. prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendis, kuriuo P. M. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 140 str. 1 d. P. M., vadovaujantis BK 38 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, baudžiamoji byla šioje dalyje jam nutraukta ir, vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., P. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, - naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

Nors pirmosios instancijos teismas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad P. M. kaltė padarius kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą įrodyta ir šioje dalyje reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat nutraukė P. M. baudžiamąją bylą pagal BK 140 str. 1 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad šioje dalyje irgi reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 3 p.).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina P. M. kaltę padarius sunkų sveikatos sutrikdymą šeimos narei R. D.. Šią nusikalstamą veiką P. M. padarė tokiomis aplinkybėmis.

2012 m. rugsėjo 3 d., apie 12.30 val., Pasvalio r., Pušaloto miestelio teritorijoje, tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, P. M. sudavė kumščiais nenustatytą skaičių smūgių sugyventinei R. D. į galvą, rankas, nugarą, dešinę blauzdą, sulaužydamas nukentėjusiajai kairį smilkinkaulį, padarydamas galvos smegenų sumušimą kairėje smilkininėje, dešinėje kaktinėje skiltyse, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu smegenų dangalu, muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus kaktoje, abiejose plaštakose, kairės rankos 2-3-4-5-ame pirštuose, dešinėje alkūnėje, kryžmens srityje, poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, abiejose alkūnėse, kairiajame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairės rankos 2-3-4-5-ame pirštuose, kryžmens srityje. Tokiu būdu dėl kairio smilkinkaulio lūžimo ir galvos smegenų sumušimo jis sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinės R. D. sveikatą.

Išnagrinėti įrodymai taip pat patvirtina, kad P. M. 2012-08-20, apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini)gyvenamo namo virtuvėje smurtavo prieš sugyventinę R. D., tai yra sudavė jai vieną smūgį kumščiu į veidą, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir paakyje, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios R. D. sveikatą.

P. M. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 str. 2 d. 3 p. ir BK 140 str. 1 d., patvirtina visuma pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose išnagrinėtų įrodymų, kurie išdėstomi šiame nuosprendyje.

Išteisintasis P. M. kaltu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo R. D. 2012 m. rugpjūčio 20 d. prisipažino. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pas jį vyko talka ir buvo pjaunamos malkos. Supjovus malkas nupirko alaus ir su vyrais išgėrė. Vėliau namo grįžo R. D. ir parsinešė du krepšius maisto produktų. Ryte ji buvo prašiusi atšildyti ir išvalyti šaldytuvą, o pamačiusi, kad tai nėra padaryta, supyko ir jį stumtelėjo, dėl ko pats atbula ranka netyčia ir nepažiūrėdamas jai sudavė, tačiau neatliko jokio tiesioginio smūgio, kadangi toks sudavimas buvo atsitiktinis atvejis. Dėl šio įvykio R. D. iš karto tą pačią dieną iškvietė policiją, kuri atvykusi tikrino jo blaivumą ir nustatė daugiau nei dviejų promilių girtumą. Pats nežino, ar būdamas blaivus būtų taip pasielgęs. Tuo tarpu kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo R. D. išteisintasis neprisipažino. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. dirbo namuose ir paprašė, kad R. D. grįžtų pietų metu ir parvarytų mašiną. R. D. parvarė automobilį, o jis pasakė, jog paveš ją iki darbo. Ji atsisėdo ant galinės sėdynės kairėje pusėje ir neprisisegė saugos diržu. Pats buvo pasiskolinęs iš draugo A. R. prailgintuvą ir R. D. pasakė, jog pirmiausia nuvažiuos pas A. R. ir tuomet nuveš ją į darbą. Tuomet buvo nusipirkę automobilį „F. G.“, kurį pats norėjo parduoti, o R. D. tam prieštaravo. Šį klausimą dėl automobilio pardavimo sprendė važiuodami. Matė, jog R. D. buvo perbalusi, išblyškusi, o ryte skundėsi, kad skauda galvą. Važiuodami taip pat kalbėjo apie darbą bei apie tai, kad Rūta turi susirasti kitą, lengvesnį darbą. A. R. dirbo miestelio pakraštyje, prie grūdų sandėlių. Privažiavus tuos sandėlius A. R. automobilio prie vartų nerado. Važiuodamas išgirdo, kad prasidarė galinės automobilio durelės ir pro galinio vaizdo veidrodėlius pamatė, kad R. D. guli ant žemės. Iškritusi ji gulėjo kairėje žvyruoto kelio pusėje. Tuo metu automobilis važiavo trečia pavara, apie 20-25 km/h greičiu. Apsukęs automobilį išlipo prie jos. Jos galva buvo prakirsta. Nesuprato, ar iškritusi R. D. buvo sąmoninga, tačiau ji muistėsi. Pamatęs visa tai pasimetė, kadangi pirmą kartą pakliuvo į tokią situaciją ir prieš tai neturėjo patirties gelbėjant žmogų. Jis pakėlė ją už pažastų bei atsegė vaikišką sėdynę norėdamas ją įkelti į automobilį, tačiau to padaryti nepavyko dėl aukšto automobilio, moters svorio bei jos pačios muistymosi. Namų arti nebuvo, o telefonų pasiėmę neturėjo. Tuomet pats atidarė bagažinę, atlenkė sėdynes ir skersai paguldė R. D.. Galvojo vežti ją į ligoninę, tačiau automobilio kuro bake buvo nepakankamai kuro. Pasimetęs nuvažiavo pas motiną, kuri liepė atvežti daktarą ar kviesti greitąją medicinos pagalbą. Pas mamą R. D. iškėlė, ji muistėsi, atrodo, kad norėjo kalbėti, bet neaiškiai. Pasodino ją ant laiptų, nes negalėjo jos įnešti į kambarį. Tuomet pasakė mamai, jog negali nuvežti R. D. į ligoninę dėl kuro trūkumo bei liepė palaukti, kol įsipils. Parbėgus namo ir pasiėmus kuro talpą paskambino mama ir pasakė, jog kviečia greitąją medicinos pagalbą, kadangi tokiu būdu bus greičiau ir geriau suteikta reikiama pagalba. Atvykus gydytojams R. D. taip pat buvo nerami, muistėsi ir lipo nuo neštuvų. Įvykio metu jis pats buvo blaivus. Supranta, jog pasielgė neprofesionaliai, kad nekorektiška vežti žmogų bagažinėje, tačiau įvykio metu darė viską, kad tik būtų išgelbėta R. D. gyvybė.

Išteisintasis P. M. buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme. Čia jis dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo parodė, kad pripažįsta, jog tyčia sudavė R. D. smūgį į veidą atbula ranka. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo parodė, kad įvykio dieną (2012 m. rugsėjo 3 d.) jis krovė malkas, R. D. per pietus atvažiavo automobiliu „F. G.“, jis paėmė automobilį, važiuodamas gatve pamatė einančią R. D. ir pasiūlė ją pavežti. Ji sutiko, atsisėdo į galinę sėdynę kairėje pusėje už vairuotojo. Jie važiuodami kalbėjo. Pasakė jai, kad važiuoja pas A. (A. R.) paimti žarnos kanalizacijai valyti, paklausė, ar ji turi laiko, ar gali važiuoti kartu, ji sutiko. Jiems bekalbant jis išgirdo automobilio durelių trinktelėjimą ir per galinio vaizdo veidrodėlį pamatė ant kelio gulinčią R. D.. Tada jis apsuko mašiną, bandė ją įkelti. Dešinėje automobilio pusėje buvo prisegta vaikiška kėdutė, jis atsegė ją, patraukė į vidurį ir bandė įkelti R. D.. Tuo metu ji buvo stambi ir dar muistėsi, todėl jam nepavyko. Tada pamanė, kad gal geriau ją gulinčią vežti, paguldė į automobilio bagažinę. Ant automobilio dešinio slenksčio ir vaikiškos kėdutės kraujo pėdsakai liko, nes jis bandė įkelti ją į automobilį. Į ligoninę R. D. nevežė, nes buvo tuščias benzino bakas, jis nepagalvojo, kad sužalojimas rimtas, jam motina pasakė, kad reikia kviesti greitąją. Jis nesakė, kad R. D. buvo išgėrusi, tai sakė jo motina. Kai atvyko greitoji medicinos pagalba, jis buvo motinos namuose. Į ligoninę kartu su nukentėjusiąja nevažiavo, važiavo jo motina, nes ji mėgsta vadovauti, o jį paliko prižiūrėti invalidės motinos sesers. Rugsėjo 3 d. jis buvo pas motiną namuose, jo niekas neieškojo, o rugsėjo 4 d. buvo pas dėdę kaimynystėje, ten gėrė alkoholį. Kai automobiliu pasivijo R. D., buvo pietų metas, apie 12 – 13 val. Iki 14.11 val., kai buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, jie su motina bandė nukentėjusiąją įnešti į kambarį, bet jiems nepavyko, motina nešė vaistų, binto, manė, kad ji atsigaus. Nuo įvykio vietos iki Upelio g. 5 yra apie pusė kilometro atstumas, o nuo įvykio vietos iki motinos namų Gagarino gatvėje yra apie du kilometrus. Iš teisme perskaitytų ankstesnių P. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad nors ir neigdamas savo kaltę, kai kurias įvykių aplinkybes išteisintasis buvo nurodęs kitaip. Apklausiamas pirmą kartą įtariamuoju 2012 m. rugsėjo 5 d., taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą, jis parodė, kad paprašė R. D. parvaryti automobilį, nes jam reikės. Ji automobilį parvarė iki savo namų, o jis pėsčiomis atėjo į ten nuo motinos namų. Pamatė ją jau nueinančią, suprato, kad eina atgal į darbą, paėmė mašiną ir nuvažiavo link jos, paklausė, ar negali pavežti iki darbo, ji sutiko ir atsisėdo galinėje sėdynėje už vairuotojo. Atsisėdusi pradėjo dejuoti, kad jai sunku darbe, kad ją spaudžia visokios problemos, paskui jie susiginčijo dėl jos išgėrinėjimo, nes jam kilo įtarimas, kad ji jau buvo išgėrusi. Jis jai priekaištavo, kad po darbo su pardavėjomis išgeria alaus. Privažiavus netoli parduotuvės, R. D. paprašė, kad jis nesustotų prie parduotuvės, nes čia daug žmonių. Nežino kodėl ji to paprašė, mano, kad dėl to, jog niekas nepamatytų, kad jie barasi. Tada jis neskubėdamas nuvažiavo gatve tolyn pro kapines, važiavo lėtai. Kai jau buvo netoli kompleksų, kaip tik su nukentėjusiąja kalbėjosi apie jos girtavimą, jis jai sakė, kad nustotų išgėrinėti, kad žmonės parduotuvėje mato. R. D. supykusi atsakė, kad ji ir taip daug problemų turi, ko jis prisikabino, kas čia blogo, kad ji alaus išgeria, dar ji pasakė „aš galiu ir negyventi“, tuo momentu jis išgirdo kaip atsidarė galinės automobilio durelės, atsisukęs pamatė, kad ji guli ant žemės. Mašiną iš karto sustabdė. Aplink žmonių nebuvo, įkėlė ją į automobilio bagažinę, nes įkelti į saloną nepavyko. Iš karto nuvežė ją pas savo motiną A. M., greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes manė, kad R. D. greitai atsigaus (1 t., 27-28, 45-47 b.l.). Apklausiamas įtariamuoju antrą kartą 2012 m. spalio 9 d. P. M. parodė, kad išvažiuodamas iš namų jis įsodino R. D., kad nuvežtų ją iki darbo, jiems važiuojant automobiliu kalbėjosi apie jos darbą, jis ją kalbino išeiti iš darbo, nes darbe buvo pasidariusi trūkumų, darbe buvo įtempta situacija, ji nesusitvarkydavo su dokumentais, buvo pervargusi. Nebuvo jokio konflikto, tiesiog važiuodami kalbėjosi. Važiuojant jis paklausė jos, ar ji turi laiko, ir pasiūlė kartu nuvažiuoti iki jo pažįstamo A. R. pasiimti prailgintuvo, ji sutiko ir kartu važiavo link sandėlių, kuriuose dirba jo pažįstamas. Važiuojant link sandėlių R. D. didžiąją kelio dalį tylėjo, jis ją kalbino, bet ji neatsakinėjo, buvo suirzusi. Atvažiavus prie sandėlių, jis pravažiavo įvažiavimą į sandėlių teritoriją, kuris buvo dešinėje kelio pusėje ir ėmė mašiną stabdyti, norėdamas apsisukti, pasuko labiau į kairę kelio pusę, kad atbulomis įvažiuotų į dešinėje kelio pusėje išvažinėtą aikštelę. Tuo metu automobilio greitis buvo apie 30 km/h, bet tiksliai pasakyti negali. Kai jau buvo sulėtinęs greitį, išgirdo, kaip trinktelėjo automobilio durelės, per galinį vaizdo veidrodėlį pamatė, kad R. D. guli ant kelio. Ji gulėjo arčiau kairiojo kelio krašto žiūrint važiavimo kryptimi, gulėjo ant nugaros išilgai kelio. Privažiavo, bandė ją įkelti į galą iš dešinės pusės, bet nepavyko, nusprendė paguldyti į bagažinę. Nusprendė nuvežti nukentėjusiąją pas savo motiną. R. D. muistėsi, nepavyko įvesti jos į namą. Motina iškvietė greitąją pagalbą, jis visada buvo šalia nukentėjusiosios. Joms išvykus į ligoninę, jis buvo pas dėdę. Tą pačią dieną jam skambino policininkai, tačiau jis atsisakė su jais bendrauti ir susitikti, jis nesislapstė, tiesiog nenorėjo su jais bendrauti. Jį sulaikė pareigūnai kitą dieną, pas dėdę, pas jį nakvojo (1 t., 38-39 b.l.).

Nukentėjusioji R. D., apklausta pirmosios instancijos teisme dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, parodė, kad tą dieną grįžo iš darbo, parsinešė maisto, priėjo prie šaldytuvo, norėdama sudėti maistą, tačiau šaldytuvas buvo neišvalytas, dėl ko ir užėjo pykčio priepuolis. Ėmė pyktis su vyru, kodėl jis neišvalė šaldytuvo. Mano, jog pati vyrą išprovokuoja savo pykčiu, riksmu, priekaištais, dėl ko dažniausiai ir įvyksta konfliktas. Tą dieną grįžo iš darbo pavargusi ir pasirodė, kad sugyventinis yra išgėręs, o šaldytuvas neišvalytas. Tądien abu ėjo prie šaldytuvo, vyras dar lindo prie šaldytuvo ir atbula ranka trinktelėjo užgaudamas akį. Tokie vyro veiksmai užgavo savimeilę, įžeidė, dėl ko supykusi ant vyro paskambino policijos pareigūnams. Įvykio metu nieko neatsitiko, dėl ko kitą dieną nuvažiavo į Pasvalį ir parašė prašymą, kad sugyventinis būtų paleistas į laisvę. Pripažįsta, jog ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus apkalbėjo savo vyrą, kadangi tuo metu buvo supykusi. Įvykio metu vyras sudavė smūgį ne kumščiu, o atbula ranka ir tai buvo pirmas kartas. Įvykio metu vyras jos nevaikė, o ji pati išbėgo į kiemą. Smūgis buvo suduotas prie šaldytuvo Petrui atėjus iš rūsio ir einant prie šaldytuvo paskui ją. Dėl šio smūgio ji P. M. jokių pretenzijų nereiškia. Teisme perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji patvirtino, kad smūgis visgi buvo suduotas tyčia. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo ji parodė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. su senu šviesiai pilkos spalvos automobiliu, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), vežė dukrą į darželį, o grįžusi nuvažiavo su automobiliu į darbą. Dirbo parduotuvėje vedėja, turėjo labai daug darbo. Parduotuvė yra pačiame miestelio centre. P. P. ir paklausė, ar negali parvaryti automobilio per pietų pertraukėlę. Pasiėmė automobilio ir tualeto raktus, sėdo į automobilį ir parvarė mašiną namo (duomenys neskelbtini) P. dirbo, pjovė malkas, todėl paliko automobilyje raktus ir skubėjo atgal į darbą. Ėjo keliuku iš savo namų link gatvės, kai su automobiliu privažiavo P. ir pasiūlė pavežti iki darbo. Kadangi pati ėjo kaire kelio puse, tai atsisėdo į galinę automobilio sėdynę, kad nereiktų apibėgti aplink automobilį. Atsisėdus į automobilį vyras paklausė, ar dar gali sugaišti keletą minučių, kol jie nuvažiuotų iki Aloyzo. Važiuodami kalbėjo apie darbą, apie vaiką, apie automobilį. Bevažiuojant pasidarė lyg karšta, lyg negera ir silpna, dėl ko nusivilko striukę. Taip pat yra atsitikę ir namuose, nes yra nugriuvusi kartą virtuvėje ir kartą vonioje. Tą kartą važiuojant automobiliu uždėjo ranką ant durelių ir norėjo prasidaryti langą, tačiau nesąmoningai atidarė duris ir iškrito pro dureles, kadangi nebuvo prisisegusi saugos diržu. Važiuojant automobiliu su vyru konflikto nebuvo. Su Petru kalbėjo apie reikalus, apie darbą, kad yra pervargusi ir įsitempusi. Kategoriškai pareiškia, kad tą dieną P. smūgių nesudavė, nors automobilyje ir vyko ginčas. Nepamena, kas vyko po to, kai iškrito iš automobilio. Atsimena, kai buvo pas P. motiną A. M., iš kur buvo išvežta greitosios medicinos pagalbos. Kaip pro miglą atsimena, kad pas A. M. buvo pasodinta ant laiptų, kad aplinkiniai klausė, kas atsitiko. Atmintį pradėjo atgauti ligoninėje, sanatorijoje. Galva pakaušyje buvo prakirsta, ant nugaros taip pat buvo žymė. Rankoje buvo mėlynės nuo vaistų leidimo. Mano, jog ekspertų išvada yra klaidinga, nes žino, kad vyras nemušė. Neatsimena, kokiu būdu iškritus iš automobilio susižalojo pirštus. Be to, maždaug prieš savaitę iki šio įvykio buvo apalpusi vonioje ir susižalojusi, dėl ko buvo ant rankos ar ant kojos mėlynės.

Nukentėjusioji papildomai buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Čia ji dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašė P. M. išvalyti šaldytuvą, bet kai grįžo namo su maisto produktais, pamatė, kad jis neišvalė šaldytuvo, supyko ant jo, pastūmė jį nuo šaldytuvo, o tada jis atbula ranka netyčia jai sudavė, ji dėl to įsižeidė ir parašė pareiškimą policijai, bet kitą dieną nuvyko į policiją ir jį paleido. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusioji parodė, kad važiuojant ji norėjo įkvėpti gryno oro, jai pasidarė negera ir ji iškrito iš automobilio. Jai negera buvo ir namuose, yra kritusi prie kriauklės, tuo metu darbe buvo didelis krūvis ir nervinė įtampa. P. M. ją einančią pasivijo, pasakė, kad ją paveš, nes važiuoja pas pažįstamą A. (A. R.) kažko pasiimti. Važiuodami kalbėjosi apie automobilio pardavimą, važiuojant jai pasidarė negera. Jos niekas nemušė. Ji prasidarė langą, nualpo ir iškrito. Toliau neatsimena. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą, 2012 m. rugsėjo 28 d. Šios apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad P. M. paprašė jos parvaryti automobilį, nes norėjo kažkur važiuoti. Ji parvarė automobilį į (duomenys neskelbtini), ten P. M. sėdo už vairo, o ji ant galinės sėdynės. P. M. ją iš namų vežė atgal į parduotuvę. Jiems bevažiuojant tarp jų kilo konfliktas, jie ginčijosi dėl kažkokių buitinių reikalų, dėl ko tiksliai nepamena. Jiems besiginčijant, ji ketino išlipti iš važiuojančio automobilio ir nuo tos akimirkos viską pamena kaip miglą. Pamena, kad P. M. ją nuvežė pas anytą, kad ten anyta iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nukentėjusioji šios apklausos metu parodė, kad kas jai atsitiko, kokiomis aplinkybėmis susižalojo ar buvo sužalota, ji nepamena. Įvykio dieną ji buvo blaiva. Kiek pamena, P. M. ją vežė iš karto prie parduotuvės, kurioje ji dirbo, o kurioje vietoje ji norėjo išlipti iš automobilio, ji nepamena (1 t., 159-160 b.l.). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje perskaičius šiuos parodymus, nukentėjusioji neatitikimus tarp jų ir teisme duotų parodymų aiškino tuo, kad apklausiant ją pirmą kartą, ji buvo sanatorijoje, stresinėje būsenoje, ją išsivedė du vyrai ir apklausė. Tačiau viso proceso metu nukentėjusioji nė karto neparodė apie jokią įtaką jos parodymams ar baimę. Be to, neaišku, kaip tyrėjai susiję su vienokiu ar kitokiu jos parodymų turiniu, jokio jų suinteresuotumo bylos baigtimi nenustatyta, todėl toks nukentėjusiosios paaiškinimas yra nepagrįstas. Teisme perskaityti ir antros apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duoti parodymai, kur ji, apklausta 2012 m. spalio 31 d., parodė, kad paprašyta P. M. parvarė automobilį į namus, jis buvo kieme, krovė malkas. Ji su juo nekalbėjo, paliko automobilį ir pėsčiomis išskubėjo į darbą. Jis iš karto sėdo į mašiną ir išvažiavo jai iš paskos. Pasivijo dar netoli namų, pasakė, kad paveš iki darbo. Ji atsisėdo galinėje sėdynėje už vairuotojo. Važiuojant link parduotuvės P. M. jos paklausė, ar ji nesutiktų su juo nuvažiuoti iki pažįstamo A. (A. R.) kažką pasiimti, ji sutiko. Ji neatsimena, ką jie kalbėjo važiuodami, tačiau nesipyko ir jokio konflikto nebuvo. Prasidėjus žvyrkeliui, P. M. greitį sumažino. Jai pasidarė bloga, lyg užtemo sąmonė, nevalingai kaire ranka atidarė automobilio dureles ir per jas iškrito ant žvyrkelio. Nuo to momento nieko neatsimena. P. M. jai tą dieną nesudavė nė vieno smūgio, visi sužalojimai atsirado jai iškritus iš automobilio, tai nelaimingas atsitikimas. Kiek pamena, iškrito vilkėdama striukę (1 t., 161-162 b.l.).

Iš išdėstytų išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymų matosi, kad jie abu P. M. kaltę dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo neigia, nukentėjusioji nurodo, kad pati iškrito ir susižalojo. Nors tiek P. M., tiek ir pati nukentėjusioji R. D. išteisintojo bet kokį prisidėjimą prie padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo neigia, P. M. kaltę įrodo liudytojų parodymai, specialistų išvados, ekspertų paaiškinimai teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme, kiti rašytiniai įrodymai. Taip pat iš dalies ir paties išteisintojo bei nukentėjusiosios parodymai. Visi šie įrodymai nors ir netiesiogiai, tačiau sudarydami logišką ir nuoseklią grandinę, patvirtina P. M. kaltę 2012 m. rugsėjo 3 d. sunkiai sutrikdžius sveikatą R. D..

Liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su R. D. dirba 11 metų tame pačiame darbe. 2012 m. rugsėjo 3 d. vaikai ėjo į mokyklą, į darželį, o pati dirbo eilinę darbo dieną su bendradarbe G. J.. R. D. kalbant telefonu suprato, kad šiai skambina P. M. ir tariasi važiuoti vakare kartu ir pasiimti dukrą. Maždaug po 10 minučių R. D. apsivilko striukę, pasiėmė tualeto raktus ir nepasakė, kad išeina. Pamanė, jog nukentėjusioji išeina į tualetą. Po kurio laiko pastebėjo, kad nėra R. D. automobilio, dėl ko nuėjo į kitą parduotuvę ir paklausė, ar niekas jos nematė. Tačiau niekas nukentėjusiosios nebuvo matęs. Sugrįžus atgal į parduotuvę R. D. taip pat nerado. Norėjo skambinti, tačiau pamatė, jog R. D. telefonas buvo paliktas ant stalo parduotuvėje. Palaukusi paskambino P. M., tačiau niekas neatsiliepė, dėl ko po kiek laiko paskambino jam dar kartą, tačiau ir vėl niekas neatsiliepė. Tuomet nuėjo pas R. D. į namus, kadangi ji gyvena netoli, per vieną namą Upelio gatvėje. Įėjusi į kiemą pamatė jame stovintį automobilį su spynelėje paliktais užvedimo rakteliais. Atsiminė, jog R. D. iš darbo išėjo maždaug be 20 minučių dvyliktą valandą, o pati ėjo jos ieškoti maždaug po valandos. Būdama R. D. kieme užlipo laiptais ir patraukė namo duris, tačiau jos neatsidarė, dėl ko ji grįžo atgal į parduotuvę. Grįžusi nutarė paskambinti R. D. uošvei. R. D. telefone rado jos uošvės numerį, paskambino ir ši atsiliepė. Paklausus, kur yra R. D., uošvė pasakė, jog susirgo, tačiau paklausta plačiau nieko neaiškino. Paskambinus šiai moteriai dar kartą ir paprašius kalbėti su R. D., uošvė nurodė, jog R. D. labai blogai ir kad ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Ji pati paklausė, ar ją sumušė, nes R. D. iki tol buvo sveika. Uošvė tuomet atsakė, kad tai jų problemos ir jie patys jas išsispręs. Vėliau grįžo savininkė su prekėmis ir ji pastarajai papasakojo apie R. D.. Parduotuvės savininkė paskambino į Pasvalio ligoninės priimamąjį ir ten pasakė, kad R. D. su galvos trauma išvežta į Panevėžį. Tada atvažiavo kriminalistai ir apklausė ją su bendradarbėmis. Apie tolesnius įvykius nieko nežino, tačiau parduotuvės savininkė pasakojo, jog nuvyki aplankyti R. į ligoninę pakraupo, kadangi R. D. buvo kruvina, sumaitota, skeryčiojosi rankomis, šaukė. Pati pas R. D. į ligoninę nuvažiavo kitą dieną. Paklausus, ar ją pažįsta, R. D. ją atpažino, tačiau vardo nepasakė. R. D. darbe ir kalbantis vieną kartą sako, jog su vyru susimušė, o kitą kartą teigia, jog susiginčijus pati iššoko iš automobilio, tačiau paklausus, kodėl taip elgiasi, nieko nepaaiškina. Be to, R. D. buvo minėjusi, jog tą įvykio dieną parvarius automobilį namo susiginčijo ir susipyko su P. M.. R. D. yra labai nuolanki, pataikaujanti, vykdo kito žmogaus norus, o taip pat yra geras žmogus, nepriešgyniaujanti. Pati nežino, kokie jos santykiai su P. M.. Būna, kad R. D. ir P. M. susipyksta, bet daugiau nieko nežino. P. M. yra agresyvus, konfliktiškas, kerštingas. Daug žmonių bijo duoti parodymus, nes sako, kad jis kerštingas, o be to ir jos vyras sulaukė iš P. M. skambučio po to, kai ji davė parodymus. Paskambinęs jos vyrui P. M. liepė pasitaupyti karstui, o ji tokius išsakytus žodžius suprato kaip grasinimą. Prieš dvi savaites iki to įvykio buvo laisva diena ir ji buvo namuose, o vakare atėjo R. D., paklausė, ar ji turi alkotesterį, ir pasakė, kad P. M. protas pasimaišė, kadangi jis sako, kad R. D. grįžo iš darbo neblaivi. Tuo metu pačios jos vyras buvo išvažiavęs, todėl negalėjo duoti R. D. alkotesterio. R. D. išėjus po kurio laiko pamatė policijos pareigūnus, o vėliau paskambino R. D. ir paklausė, ar gali pavežti iki degalinės užsipilti kuro, kadangi reikės iš darželio parsivežti dukrą. Pati matė sumuštą R. D. akį. R. D. tuomet paaiškino, jog pati iškvietė policijos pareigūnus, kurie, patikrinę blaivumą, nustatė, jog R. D. yra blaivi, o P. M. yra išgėręs ir jį išvežė. R. D. laikė kažkokį šaldytą daiktą prie tos sumuštos akies ir sakė, kad P. M. apkaltino ją (R. D.) girtą grįžus iš darbo. P. M. yra impulsyvus žmogus. Jei jis paskambina R. D., girdisi, kad pastaroji jam teisinasi kur buvo, smulkiai jam viską išaiškina, tačiau P. M. poelgiams visada randa pateisinimą. Neįtikėtina, jog R. D. gali prieštarauti, kadangi yra labai paklusni, niekada nepriešgyniauja. Pati niekada negirdėjo pakelto R. D. balso, ji visada kalba ir elgiasi su P. M. gražiuoju, vadina jį Petriuku.

Liudytoja S. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog P. M. pažįsta kaip miestelio gyventoją ir parduotuvės darbuotojos sugyventinį, tačiau jai nėra giminaitis. Atsimena, kad 2012 m. rugsėjo 3 d., grįžus su prekėmis iš Panevėžio, darbuotoja A. M. pasakė, kad R. D. dingusi. Išsikrovus prekes pasakė pranešti, kai R. D. atsiras. Grįžus namo pietauti, jai paskambino moterys ir pasakė, kad R. D. neatsiranda. Vėliau telefonu jos pranešė, kad su R. D. blogai, ji yra pas sugyventinio motiną ir motina neleidžia su ja kalbėti, o taip pat, kad R. D. yra iškviesta greitoji medicinos pagalba. Pati paskambino į Pasvalio ligoninės priėmimo skyrių, kur buvo paaiškinta, jog R. D. dėl sunkios galvos traumos išvežta į Panevėžio ligoninę. Palaukusi kurį laiką pati nuvažiavo į Panevėžio ligoninę. R. D. buvo priėmimo skyriuje, nesiorientavo aplinkoje, jos nepažino, o taip pat buvo apsiliejusi kraujais ir šoko būsenoje. P. M. motina, buvusi prie R. D. ligoninėje, pasakė, kad R. D. girta. Pati bandė R. D. kalbinti ir mano, kad R. D. tikrai buvo blaivi. P. M. motina pasakė, kad R. D. šoko iš mašinos, nes yra girta. Ligoninėje R. D. blaškėsi, o slaugės jos negalėjo sutvarkyti. Pati padėjo R. D. pasodinti, pakalbino, bet pastaroji jos nepažino. Grįžus iš ligoninės žmonės pasakojo, jog P. M. tą dieną nuvežė R. D. iki fermų ir sumušė. Po to gal savaitę lankė R. D. ligoninėje, bet pastaroji jos nepažino. Vėliau R. D. pradėjo atsigauti ir ėmė sakyti, jog iššoko iš automobilio. Įvykio dienos ryte matė R. D., kuri buvo pasipuošusi darželyje vyksiančiai šventei. R. D. su alkoholiu problemų neturi. Apie R. D. santykius su vyru pati nieko nežino, tačiau ne kartą yra mačiusi R. D. į darbą atėjusią su mėlynėmis ir pasakančią, jog mėlynes padarė P. (P. M.). Dar būdama gyva R. D. mama yra skambinusi ir prašiusi gelbėti R. D. nuo sugyventinio. R. D. mama sakydavo, kad R. D. muša P. M. ir prašydavo pakalbėti su R. D., kad ši paliktų P. M.. R. D. į tokias kalbas atsakydavo, kad toks gyvenimas. R. D. sakydavo, kad yra tokia šeima ir reikia gyventi, tačiau nepaneigdavo tų faktų apie smurtą šeimoje. Prieš rugsėjo 3 d., kažkada vakare po darbo R. D. yra verkdama skambinusi ir sakiusi, jog P. (P. M.) „įdėjo“ mėlynę į akį, dėl ko ji (R. D.) iškvietė policijos pareigūnus, kurie ir išsivežė P. M.. Būdama ligoninėje matė ant R. D. kairės rankos didelę mėlynę, tačiau ji sakė, kad mėlynė atsirado leidžiant vaistus.

Liudytoja A. M. parodė, jog P. M. yra jos sūnus, su kuriuo palaiko gerus santykius. Rugsėjo 3 dieną buvo namuose, skaitė knygą ir išgirdo triukšmą. Pamatė įbėgantį sūnų, kuris šaukė ir liepė bėgti gelbėti R. D.. Sūnus buvo visas išbalęs, drebėjo, o taip pat pasakė, kad R. D. iššoko iš automobilio. R. D. buvo bagažinėje, kadangi sūnus negalėjo įkelti jos į automobilį, kurio nei pavadinimo, nei valstybinių numerių nežino. Automobilis buvo šviesiai pilkos spalvos. Paėmę R. D. iš bagažinės norėjo nešti ją į kambarį, o pastaroji lyg norėjo verkti ir ištarė, kad griuvo. R. D. buvo apsvaigusi ir kruvina: kaklas buvo kruvinas, viršugalvis ir rankos sužalotos, stubure nubrozdinimas. Abu su sūnumi už pažastų vedė R. D. į kambarį, bet negalėjo pastarosios išlaikyti, todėl pasodino ant laiptų ir atnešė pagalvę. Sūnus sakė, kad reikia daktaro, vaistų, bet prieš tai išbėgo įsipilti kuro. Sūnui pasakė, jog skambins greitajai medicinos pagalbai. Netrukus atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir atbėgo sūnus. Sūnus nežinojo, ką daryti, ar važiuoti kartu su R. D., ar pasilikti. Liepė sūnui saugoti namie esantį invalidą ir dukrą, o pati kartu su R. D. išvažiavo į ligoninę ir budėjo prie jos 7-8 dienas. Vėliau R. D. sakė, kad iššoko iš automobilio, tačiau nepaaiškino, kodėl tai padarė. Galbūt buvo negerai su sveikata. Negali pasakyti, ar R. D. buvo blaivi. Tą dieną skambino A. M., kuriai pasakė, jog R. D. neateis į darbą, nes susirgo. Daugiau su niekuo nekalbėjo. Ligoninėje atvykusiai S. V. pasakė, kad R. D. gal buvo išgėrusi, kad šoko iš automobilio, tačiau I. Ž. nėra nieko sakiusi apie R. D. girtumą. Sūnus su R. D. gyvena kaip ir visi. Visos šeimos susibara, bet pati nėra mačiusi, kad P. M. ir R. D. muštųsi, o be to ir pati R. D. dėl to nesiskundė. Žino, jog prieš tai buvo vienas kartas, kai R. D. ir sūnus buvo susipykę, dėl ko P. M. buvo sulaikytas dviem paroms. Pati nėra mačiusi, jog sūnus muštų R. D., tačiau pati R. D. yra sakiusi, jog kelis kartus buvo nualpusi. Darbo dienomis nėra mačiusi R. D. išgėrusios.

Liudytoja I. Ž. parodė, jog su P. M. apie metus laiko nepalaiko santykių. Paskutinis pokalbis su juo buvo telefonu, kurio metu buvo jo iškoneveikta. R. D. yra jos pusseserė. Anksčiau ją pažinojo kaip gražią, energingą, veiklią moterį, o dabar R. D. yra sužlugdyta, užvaldyta marionetė. Seniau bendravo, o dabar nebendrauja. Pažįsta R. D. nuo ankstyvos vaikystės, kartu augo, atostogaudavo. Per metus tris, keturis kartus susitikdavo, susiskambindavo. Su R. D. nebendrauja po to įvykio. R. D. velioniai tėvai prieštaravo jos ir Petro (P. M.) draugystei, nes jis buvo pagarsėjęs kaip girtuoklis, mušantis savo pirmą žmoną, o R. D. buvo jį įsimylėjusi. D. nesutiko jo priimti, tai R. D. su P. M. įsikėlė gyventi pas A. M.. Ten gyvendama, dar R. D. dukros neturėjo, kai maždaug prieš kokius 8 metus ji jau buvo smarkiai sumušta P. M.. Po to karto R. D. pasakė, kad jam dovanojo. Supranta, kad tokių atvejų buvo ne vienas. Pati nebuvo, kai R. D. buvo sumušta paskutinį kartą. Buvo tik nuvykusi į ligoninę, kadangi R. D. bendradarbė paskambinusi papasakojo, kas nutiko. Matė, kad R. D. buvo sunki galvos trauma, kadangi pastaroji neatpažino žmonių, net savo dukros. Nuvykus į ligoninę A. M. sėdėjo ant lovos ir paklausus, kas nutiko R. D., atsakė, jog ji prisigėrė ir iškrito iš automobilio. Vėliau iš ligoninės nukentėjusioji buvo nuvežta į Likėnų sanatoriją. Vieną dieną skambino jai, bet ši neatsiliepė. Paskui skambino dar kelis kartus ir vieną kartą R. D. bandė skambutį atmesti, bet neišjungė telefono ir ji girdėjo dalį P. M. pokalbio su R. D.. Sužinojo, kad P. M. paleistas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Iš girdėto pokalbio taip pat suprato, jog tuo metu buvo dar draugų, vyko išgertuvės. P. M. kalbėjo su R. D., jai grasino. Išgirdo daug keiksmažodžių. Jis sakė: ,,negalvok, kad mane uždarei, namo negausi“. Nors tą namą R. D. paveldėjo iš savo tėvelių, bet jis grasino, kad atims namą, o ji išeis, kaip stovi. Visą laiką R. D. buvo grasinama, o ji tik sakė, kad gailisi, kad jį myli. Jis dar sakė, kad ,,pati prisigėrusi buvai, tu pati viską padarei“. Pati buvo ligoninėje, kai gydanti gydytoja perskaitė kraujo tyrimo išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad alkoholio R. D. kraujyje nerasta, jai buvo apmokėtas biuletenis ir ji buvo išsiųsta į sanatoriją. Vėliau, kai su R. D. kalbėjo apie tą įvykį, ji jo neatsimindavo. O kai grįžo P. M. iš Šiaulių, R. D. nebekalbėjo, neįleisdavo į namus. Su nukentėjusiosios bendradarbėmis buvo pusseserę prisiviliojusios į parduotuvę pasišnekėti, tai paskui buvo skambinama ir grasinama, kad kišamasi ne į savo reikalus. R. D. buvo psichologiškai žlugdoma, kadangi net pati nukentėjusioji buvo pradėjusi sakyti, jog buvo girta ir pati dėl visko kalta. Žinojo, jog prieš tai P. M. buvo sumušęs R. D., kadangi pati R. D. buvo apie tai sakiusi. Tai buvo maždaug prieš savaitę iki to įvykio su automobiliu, nes mėlynės dar nebuvo sugijusios. Nukentėjusioji yra nuolanki, pataikaujanti, per daug gera.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija apklausė ir kitus liudytojus, kurie gali suteikti reikšmingos informacijos apie sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą R. D.. Buvo iškviesti ir apklausti pareigūnai, atlikę ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat asmenys, vykę suteikti nukentėjusiajai greitosios pagalbos. Taip pat apklausti specialisto išvadas pateikę ekspertai.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja J. V. parodė, kad šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą, kuris buvo pradėtas 2012 m. rugsėjo 3 d. gavus pranešimą iš ligoninės, kad pristatyta R. D. su galvos trauma. Nukentėjusioji nekalbėjo, paaiškinti įvykio aplinkybių negalėjo. Kiti pareigūnai tyrėjas R. A. bei kriminalinės policijos ekspertas S. J. vyko į nukentėjusiosios namus, bandė surasti nukentėjusiosios sugyventinį. Tai buvo rugsėjo 3 d. P. M. tą dieną surasti nepavyko, bet pareigūnai bendravo su juo telefonu. Jis buvo sulaikytas tik kitą dieną – rugsėjo 4 d., tačiau buvo neblaivus ir apklausti jį pavyko tik rugsėjo 5 d. Su juo kartu vyko ir į įvykio vietą. Tiek duodamas parodymus, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu P. M. nebuvo nuoseklus, tai aiškino, kad nukentėjusioji iššoko važiuojant, tai kai jis bandė apsisukti ir sulėtinęs greitį važiavo kairiąja kelio puse. Taip pat jis nurodė kelio vietą, kur pamatė gulinčią R. D., kairėje kelio pusėje, tačiau kraujo buvo rasta kelio viduryje. Jai buvo daug neaiškumų. Liudytoja taip pat apžiūrinėjo automobilį, kuriuo išteisintasis vežė sužalotą nukentėjusiąją. Įtarimuose ji nurodė, kad P. M. sudavė smūgius kumščiais, nes nebuvo rastas joks įrankis, ji rėmėsi specialisto išvada. Jai taip pat sukėlė įtarimų tai, kad P. M. nukentėjusiąją atvežė pas savo motiną, o ne į ligoninę. Ir šias aplinkybes jis aiškino vis kitaip, iš pradžių nurodė, kad jis nemanė, jog sužalojimai rimti, kad nuvežus pas motiną nukentėjusioji atsigaus, vėliau aiškino, kad neturėjo telefono, o dar vėliau, kad bėgo ieškoti pagalbos, bet nerado. Taip pat ši liudytoja parodė, kad apklausinėjo P. M. įtariamuoju 2012 m. rugsėjo 5 d. bei 2012 m. spalio 9 d. Šių apklausų metu jo parodymai apie jų santykius su R. D. kardinaliai skyrėsi. Kiek jai teko bendrauti su žmonėmis, pažįstančiais juos, jai susidarė įspūdis, kad P. M. agresyvus, smurtaujantis, piktnaudžiaujantis alkoholiu, nukentėjusiosios bendradarbės ne kartą matė nukentėjusiąją su kraujosruvomis, sumuštą. Pati tyrėja turėjo tris bylas P. M. atžvilgiu dėl smurto prieš sugyventinę ir prieš buvusią žmoną, jis buvo linkęs į smurtą. Ji suprato, kad šeimoje santykiai yra blogi, kad nukentėjusioji paveikta išteisintojo, paleidus jį iš suėmimo R. D. parodymai irgi pasikeitė. Iš pradžių nukentėjusioji parodė, kad nepamena, ar buvo sumušta, ar iššoko, kad vyko konfliktas, o kai išteisintasis buvo paleistas iš suėmimo, ji pradėjo aiškinti, kad nebuvo jokio konflikto, kad negali paaiškinti, kodėl iššoko iš automobilio.

Kitas liudytojas vyresnysis tyrėjas R. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis apžiūrėjo įvykio vietą kartu su specialistu S. J. ir P. M.. P. M. sulaikytas buvo 2012 m. rugsėjo 4 d. Išteisintasis parodė kelio ruožą, kurį liudytojas apžiūrėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialistas S. J. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. jam ir kolegai G. M. buvo duotas nurodymas vykti į įvykio vietą, jie nuvyko į nukentėjusiosios gyvenamąją vietą, tiksliai nežinojo kur vykti. Namas buvo užrakintas, automobilis taip pat. Kolega vis bandė susisiekti su P. M.. Pirmą kartą išteisintasis atsiliepė telefonu ir pasakė, kad greitai grįš ir viską paaiškins, nesulaukus jo, kolega dar keletą kartų skambino išteisintajam, tačiau jis atsisakė kažką paaiškinti. Kolega pasakė, jog jam pasirodė, kad P. M. girtas, todėl jie grįžo į komisariatą. Kitą dieną 2012 m. rugsėjo 4 d. kartu su tyrėju R. A. važiavo apžiūrėti kelio dalį, ieškojo kraujo, automobilio slydimo ar stabdymo pėdsakų, tačiau nerado.

Apeliacinės instancijos teisme taip pat apklausta liudytoja D. U., kuri yra Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro slaugytoja. Ji parodė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. į įvykio vietą vyko dviese su vairuotoju E. B.. Lauke prie namo ant laiptų rado gulinčią moterį, ji buvo orientuota. Kažkas šaukė, kad moteris yra neblaivi, voliojasi. Apžiūrėjus nukentėjusiąją pamatė galvoje pakaušyje žaizdą. Įvykio vietoje dar buvo vyras ir moteris, tai gali būti išteisintasis ir moteris tai nukentėjusiosios anyta, kuri vyko kartu į ligoninę, jie abu aiškino, kad R. D. neblaivi, iš jų aiškinimo susidarė įspūdį, kad nukentėjusioji yra daug gerianti. Nutarė vežti nukentėjusiąją į ligoninę. Vežant ji buvo palinkusi prie R. D., alkoholio kvapo nejautė.

Liudytojas E. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad dirba Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro GMP vairuotoju. 2012 m. rugsėjo 3 d. atvykus į įvykio vietą ant laiptų buvo moteris, jis išlipo iš automobilio tada, kai reikėjo atnešti neštuvus. Kita kieme buvusi moteris sakė, kad Nukentėjusioji neblaivi. Važiuojant lyg buvo kalba apie tai, kad ji iškrito iš automobilio, tiksliai nepamena.

Iš 2012 m. rugsėjo 12 d. VTMT prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, jog R. D. konstatuota trauminė galvos smegenų liga, galvos smegenų sumušimas kairėje smilkininėje, dešinėje kaktinėje skiltyse, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu smegenų dangalu, kairio smilkinkaulio lūžimas, muštinė žaizda pakaušyje, odos nubrozdinimai kaktoje, abiejose plaštakose, kairės rankos 2-3-4-5-tuose pirštuose, dešinėje alkūnėje, kryžmens srityje, poodines kraujosruvos abiejuose žastuose, abiejose alkūnėse, kairiajame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairės rankos 2-3-4-5-ame pirštuose, kryžmens srityje, dešinio kulkšnelio srityje. Sužalojimai padaryti kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku, smūgiuojant kumščiu ar panašiai, išskyrus poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio srityje, kurie padaryti kietais bukais daiktais 5-7 dienos iki apžiūros, į ką nurodo geltona kraujosruvų spalva, besilupantis šašas odos nubrozdinimo srityje. Sužalojimai gavosi nuo ne mažiau kaip 18 trauminių poveikių. Mažai tikėtina, jog sužalojimai atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio ir atsitrenkus į asfaltuotą kelio paviršių, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Dėl kairio smilkinkaulio lūžimo ir galvos smegenų sumušimo R. D. sveikata sutrikdyta sunkiai (1 t., 107-108 b.l.).

Iš 2012 m. spalio 24 d. VTMT prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad R. D. nustatytų sužalojimų, galimai padarytų 5-7 dienos iki apžiūros, lokalizacija nurodyta specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)pirmame punkte. Poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio srityje padaryti ne mažiau kaip keturiais poveikiais kietu buku daiktu (daiktais), galimai smūgiuojant kumščiais bei įspiriant ar panašiai. Dėl šių sužalojimų R. D. sveikata sutrikdyta nežymiai (1 t., 112 b.l.).

Iš 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)matosi, kad nukentėjusiosios R. D. kūno sužalojimų padarymo mechanizmas buvo toks: trauminė galvos smegenų liga, galvos smegenų sumušimas kairėje smilkininėje, dešinėje kaktinėje skiltyse, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu smegenų dangalu, kairio smilkinkaulio lūžimas, muštinė žaizda pakaušyje, odos nubrozdinimai kaktoje, abiejose plaštakose, kairės rankos 2-3-4-5-tuose pirštuose, dešinėje alkūnėje, kryžmens srityje, poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, abiejose alkūnėse, kairiajame dilbyje, kairėje plaštakoje, kairės rankos 2-3-4-5-ame pirštuose, kryžmens srityje, dešinio kulkšnelio srityje, poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio srityje, buvo padaryti kietais, bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais. Nustatyti, kokioje padėtyje būnant nukentėjusiajai R. D. jai buvo padaryti kūno sužalojimai, ar automobilyje, ar kitoje vietoje, ar stovint ant kelio, ar gulint, ar klūpint ir t. t., iš turimų duomenų negalima. Sprendžiant iš tyrimui pateiktų duomenų visumos nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusioji R. D. iššoko (iškrito) iš važiuojančio automobilio (1 t., 119-122 b.l.).

Iš specialisto išvadų matosi, kad R. D. sveikata sutrikdyta sunkiai, kūne nustatyta daugybė sužalojimų. Ekspertas N. Ratkus buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, kur paaiškino, kad iššokus iš važiuojančio automobilio paprastai konstatuojami daugybiniai, gana platų paviršių turintys odos nubrozdinimai, kurie atsiranda kontaktuojant su kelio paviršiumi, retai išvengiama galūnių, kaulų lūžių. Šiuo atveju tokių sužalojimų nebuvo konstatuota, kas duoda tikimybinę išvadą, kad tokie rasti pas R. D. sužalojimai su maža tikimybe atsirastų iškritus iš važiuojančio automobilio. Buvo įvertintas visas bendras vaizdas. Poodinės kraujosruvos žąstuose, sprendžiant iš jų formos, rodo, kad jos atsirado nuo bukų ribotą paviršių turinčių daiktų poveikio. Neatmestina galimybė, kad jie susiformavo nuo suspaudimo pirštais, kraujosruvų matmenys neprieštarauja tokiai galimybei. Stengiantis apsisaugoti nuo smūgio paprastai yra dengiamasi galūnėmis, į galūnes tenka užpuoliko veiksmai, tokiu atveju sudaro didesnės kraujosruvos. Nubrozdinimai plaštakose statant lašelinę neatsiranda, o kraujosruvos atsiranda tik injekcijos vietoje, ir tik taškinė, durtinė žaizdelė. Dešinės alkūnės duobės srityje užklijuotas tvarstis. Į plaštaką lašelinė statoma tik tais atvejais, kai nerandama venų, šiuo atveju tokio poveikio neatspindi. Kategoriškai atmesti galimybės, kad sužalojimai atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio, nėra pagrindo. Kalbant apskritai, kairio smilkinkaulio lūžimas - galimas sužalojimas, atsiradęs iššokus iš važiuojančio automobilio, nes kairys smilkinkaulis yra kaukolės pagrindas. Dauguma nustatytų sužalojimų yra būdingi ribotų daiktų poveikiui, kas nebūdinga iškrentant ar iššokant. Nes sužalojimai atsiradę iššokus iš važiuojančio automobilio, paprastai būna platūs, gilūs odos nubrozdinimai. Automobilio greitis, kelio danga turi įtakos sužalojimų grubumui. Bendras skaičius sužalojimų, kurie galimai padaryti 18 trauminių poveikių. 18 trauminių poveikių yra apibendrinantis skaičius. Dešinio kulkšnelio srityje – du sužalojimai. Besilupantis šašas ir geltonos spalvos kraujosruva rodo, kad apžiūros metu sužalojimas dešinio kulkšnelio srityje yra ne šviežios, 5-7 parų senumo. Tie sužalojimai pagal savo spalvinius pokyčius yra 5-7 dienų senumo. Paprastai toks spalvinis pakitimas atsiranda 5-7 dienų laikotarpyje, bet gali ir ilgesniame intervale, priklausomai nuo žmogaus organizmo individualių savybių, gali užsitęsti kraujosruvų rezorbavimasis.

Siekiant patikrinti nukentėjusiosios R. D. parodymus apie tai, kad automobilyje jai pasidarė bloga ir kad ji prarado sąmonę, taip pat apie tai, kad yra buvę atvejų, kai ji alpdavo ir anksčiau, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo išreikalauti R. D. medicininiai duomenys iš gydymosi įstaigų, kuriose nukentėjusioji gydėsi ir anksčiau.

Ekspertas N. Ratkus papildomai buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme. Čia jis paaiškino, kad susipažinus su nukentėjusiosios medicininiais dokumentais nuo 2002 metų, juose nėra jokių neurologinio pobūdžio susirgimų, kraujospūdžio šuolių, cukraligės ar kitų susirgimų, kurie galėtų sąlygoti sąmonės netekimą. Savo specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtino, paaiškino, kad mažai tikėtina, jog sužalojimai galėjo atsirasti iškrentant iš automobilio. Kategoriškos išvados jie niekada neduoda, nes joks sužalojimas tiksliai neapibūdins traumuojančio daikto konfigūracijos ir individualių savybių. Konstatuoti sužalojimai buvo būdingi sužalojimams, padarytiems bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, tai galėjo būti kumštis ar panašus daiktas. Krentant iš važiuojančio automobilio praktiškai neišvengiami platūs odos nubrozdinimai ir net galūnių kaulų lūžiai, ko šiuo atveju nebuvo stebima. Atsitrenkimas į kelio dangą suformuoja tokį sužalojimą, kuris būdingas kontaktuojant su paviršiumi, kuris neturi poveikio kaip riboto paviršiaus daiktas. Jo išvada nesikeistų nepriklausomai nuo to, kokia kelio danga, ar žvyras, ar asfaltas. Ir vienu, ir kitu atveju poveikis būtų neriboto paviršiaus, platus. Jis atliko papildomą tyrimą ir surašė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), joje nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiais ar įspiriant. Išklausęs nukentėjusiosios parodymus apeliacinės instancijos teisme ekspertas paaiškino, kad visgi sužalojimų pobūdis neduoda pagrindo teigti, kad sužalojimai galėjo susiformuoti iškrentant ir važiuojančio automobilio, nėra tokiam kontaktui būdingų sužalojimų. Iškrentant iš automobilio neišvengiamai turi būti rūbų pažeidimai. Kompleksinę ekspertizę ir specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)atliko su ekspertu L. A., kuris tiria drabužius. Išvadą patvirtina.

Kitas ekspertas, kaip minėta, atlikęs kompleksinę ekspertizę ir surašęs specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), L. A., apklaustas apeliacinės instancijos teisme patvirtino išvadą bei paaiškino, kad tyrė R. D. drabužius. Jei vyksta kritimas ant kelio paviršiaus – asfalto ar žvyro dangos, kūnas gauna sukamąjį judesį ir visi drabužių sužalojimai gaunasi ne ant vienos plokštumos, bet ir ant alkūnių. Kai kūnas verčiasi, turi gautis daugybiniai drabužių įplyšimai, o šiuo atveju yra užfiksuoti ant nugaros netaisyklingi įplyšimai ir dar keli smulkūs įplyšimai susimaišę su purvu. Tokie suplyšimai gali atsirasti, pavyzdžiui, patempiant ant nugaros gulintį žmogų už kojų, jie nėra būdingi apgadinimams krentant iš automobilio. Jei nukentėjusioji vilkėjo odinę striukę, tai ant jos būtų likę labai aiškios trasos, jei ji būtų buvusi tik su palaidine, tai dažniausiai būna alkūnės pažeidžiamos ir kai rieda žmogus ant nugaros ir priekinės dalies gaunasi daugmaž panašaus pobūdžio medžiagos įtrūkimai, plyšimai, siūlų tempimai. Šiuo atveju apgadinimai yra tik nugarinėje dalyje. Kelnėse buvo netaisyklingas įplyšimas. Atliekant kompleksinę ekspertizę medikas (ekspertas N. Ratkus) taip pat nerado sužalojimų, būdingų kritimui iš važiuojančio automobilio. Ekspertas tai pat dar nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad R. D. iškrito iš važiuojančio automobilio.

Iš byloje esančio asmens blaivumo testo Nr. 1284 matosi, jog 2012-08-20 18.50 val. P. M. nustatytas 2.31 promilių alkoholio girtumas (2 t., 3 b.l.). Iš asmens blaivumo testo Nr. 1283 matosi, jog 2012-08-20 18.07 val. R. D. joks girtumas nebuvo nustatytas (0.00 promilių) ( 1 t., 28 b.l.).

Iš 2012-08-27 VTMT prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir paakyje R. D. padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2012-08-20, o sužalojimas R. D. padarytas vieno smūgio pasėkoje, dėl ko R. D. nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 30 b.l.).

Iš asmens blaivumo testo Nr. 1196 matosi, kad 2012-09-04 12.38 val. P. M. nustatytas 2.37 promilių alkoholio girtumas (2 t., 18 b.l.).

Iš 2012-09-05 įtariamojo P. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog P. M. parodė įvykio aplinkybes įvykio vietoje Pasvalio r., (duomenys neskelbtini)ant kurio buvo rastos dvi dėmės, panašios į kraują bei paimti du pavyzdžiai (2 t., 31-35 b.l.).

Iš 2012-09-04 įvykio vietos apžiūros protokolų matosi, kad apžiūrėta įvykio vieta – Pasvalio r., kelio(duomenys neskelbtini) atkarpa bei gyvenama sodyba, esanti Pasvalio r., Pušaloto mstl., Upelio g. 5, iš kieme stovinčio automobilio „F. G.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paimti penki dėmių, panašių į kraują, pavyzdžiai (1 t., 36-63).

Iš 2012-09-18 automobilio apžiūros protokolo matosi, jog apžiūrėtas automobilis „F. G.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris pristatytas saugojimui į Pasvalio r. policijos komisariatą, o 2012-10-20 nutarimu automobilis grąžintas nukentėjusiajai R. D. (1 t., 64-77, 78, 79, 80, 81 b.l.).

Iš Lietuvos policijos Kriminalinių turimų centro 2013-03-18 biologinio (DNR) tyrimo specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)matosi, kad: 1. Ant tirti pateiktų penkių tamponų su nuoplovomis, padarytomis 2012-09-04 automobilio „F. G.“, v/n (duomenys neskelbtini) apžiūros metu Upelio g. 5, Pušaloto k., Pasvalio r., rasta moters kraujo, kurio genotipas sutampa su R. D. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų R. D. lokusų genotipui, t.y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000004 %. 2. Ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo dėmės Nr. 1, padaryta 2012-09-05 ant kelio(duomenys neskelbtini), Pasvalio r., rasta moters kraujo, kurio genotipas sutampa su R. D. genotipu. 3. Ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo dėmės Nr. 2, padaryta 2012-09-05 ant kelio Pušalotas-Dičiūnai, Pasvalio r., rasta žmogaus kraujo, netinkamo asmens tapatybei nustatyti (1 t., 87-89 b.l.).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, jog 2012-09-03 17.30 val. paimtame R. D. kraujyje etilo alkoholio nerasta (1 t., 126 b.l.).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija taip pat išsireikalavo iš gydymo įstaigų medicininius dokumentus, susijusius su R. D. pristatymu į gydymo įstaigas, jos gydymu. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopijos matosi, kad greitosios pagalbos kvietimo laikas buvo 2012 m. rugsėjo 3 d. 14.11 val., priežastis buvo prakirsta galva, kortelėje taip pat nurodyta, kad artimieji sakė, jog nukentėjusioji neblaivi, transportuojant alkoholio kvapo nesijautė, buvo neorientuota.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas jame nurodė, jog P. M. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino R. D. iškritimo iš automobilio 2012 m. rugsėjo 3 d. faktą, nuosekliai nurodydamas visas įvykio aplinkybes, t.y. kad įvykio dieną prieš veždamas per pietus R. D. į darbą prieš tai kartu su sugyventine vyko pas draugą, netoli kurio darbo vietos R. D. iškrito iš automobilio, bei, kad nesugebėdamas R. D. įkelti į automobilio vidų, įkėlė ją į transporto priemonės bagažinę. Be to, ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios R. D. duoti parodymai visiškai sutapo su kaltinamojo P. M. duotais parodymais, jog įvykio dieną sugyventinė R. D. iškrito iš važiuojančio automobilio. Nukentėjusioji R. D. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu, duodama parodymus nenurodė buvusi sumušta sugyventinio. Be to, liudytoja A. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė kaltinamojo P. M. ir nukentėjusiosios R. D. parodymus atitinkančias aplinkybes, jog įvykio dieną atvažiavęs susijaudinęs sūnus pasakė, kad sugyventinė iškrito iš važiuojančio automobilio bei kurią įsodinti pavyko tik į automobilio bagažinę, bei prašė pagalbos. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojos A. M. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog P. M. yra ūmaus būdo, o R. D. kalbėdama apie šį įvykį kartais pasisako buvusi sumušta sugyventinio, o kitais kartais jau tvirtina iškritusi iš važiuojančio automobilio, neleidžia paneigti vieningų ir nuoseklių P. M., R. D. bei A. M. paaiškinimų bei parodymų, juo labiau kad šiuo atveju nėra nė vieno asmens, tiesiogiai mačiusio įvykį ir galinčio patvirtinti P. M. inkriminuotus kaltinimus sunkiai sutrikdžius sugyventinės sveikatą. Be to, liudytojos A. M. parodymai iš esmės taip pat patvirtina R. D. bei kaltinamojo parodymus dėl šviesios spalvos automobilio stovėjimo prie R. D. namų bei jos mobiliojo ryšio telefono palikimo darbe. Liudytojų S. V. bei I. Ž. parodymai taip pat nepaneigia kaltinamojo P. M. bei nukentėjusiosios R. D. parodymų, o I. Ž. nurodytos aplinkybės apie galimai ankstesnius P. M. smurtinius veiksmus R. D. atžvilgiu bei mobiliojo ryšio telefonu išgirsta dalis galimai R. D. ir P. M. konflikto neleidžia nagrinėjamu atveju konstatuoti, jog 2012-09-03 P. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p. Kaltinamojo P. M. motinos išsakyti žodžiai, jog įvykio metu nukentėjusioji R. D. galimai buvo neblaivi taip pat nėra aplinkybė, leidžianti pripažinti P. M. kaltę sunkiai sutrikdžius sugyventinės sveikatą. Baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp kurių yra ir specialisto išvados, kuriose nurodoma, jog mažai tikėtina, kad nukentėjusiai R. D. sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio, taip pat neleidžia pripažinti P. M. kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., juo labiau, kad teisiamojo posėdžio metu specialistas N. Ratkus nurodė, jog kategoriškai atmesti galimybės, kad sužalojimai R. D. atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio, nėra pagrindo. Iš esmės, kaltinimas P. M. dėl šios veikos padarymo, buvo grindžiamas vien tik specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nurodyta, jog mažai tikėtina (arba nėra pagrindo teigti), kad sužalojimas R. D. atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio ir atsitrenkus į asfaltuotą kelio paviršių, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Teismas nurodė, kad jokių liudytojų – nei betarpiškai mačiusių įvykį, nei netiesioginių byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas, išdėstęs paminėtus motyvus dėl P. M. nekaltumo, iš esmės nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų P. M. bei R. D. parodymus apie jos sužalojimo aplinkybes. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti jų parodymais ir nusprendė, jog nepaneigta, kad R. D. susižalojo pati iškrisdama (ar iššokdama) iš automobilio.

Iš šių išdėstytų ir kitų skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų išvadų matosi, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK reikalavimus. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. To paties BPK straipsnio 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra tai, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas iš viso neįvertino kai kurių netiesioginių įrodymų, vertino tik įrodymus atskirai, o ne jų visumą. Pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, todėl priimtas išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje byloje reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. O įrodymai, patvirtinantys P. M. kaltę, jau buvo išdėstyti. Šių įrodymų visuma patvirtina ir faktines R. D. sužalojimo aplinkybes, ir įvykių eigą iki nukentėjusiosios sužalojimo nusikaltimo įvykio vietoje. Įrodymais nustatyti tarpiniai faktai, iš kurių matosi, kad visai neseniai prieš įvykį (sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris buvo 2012 rugsėjo 3 d.) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas P. M. atžvilgiu dėl fizinio skausmo sukėlimo R. D. (tyrimas pradėtas 2012 m. rugpjūčio 20 d., o 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutrauktas jai susitaikius su P. M.), taip pat matosi, kad P. M. smurtą prieš R. D. naudojo ir iki 2012 m. rugsėjo 3 d. įvykio, taip pat matosi, kokiomis aplinkybėmis R. D. iš darbo parvyko į namus, kad ketino grįžti į darbą, o P. M. pasiūlė ją pavežti, tačiau į darbą jos neparvežė, o nuvežęs į nuošalesnę vietą, suduodamas smūgius sunkiai sutrikdė jai sveikatą. Šie faktai tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, jų visuma patvirtina P. M. smurto naudojimą prieš R. D. ir jo kaltę.

Nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymais nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. P. M. paskambino R. D., kuri tuo metu buvo darbe parduotuvėje, esančioje netoli namų, ir paprašė parvaryti į namus automobilį. Ji automobilį parvarė į namus, tuomet P. M. sėdo už vairo, o nukentėjusioji ant automobilio galinės sėdynės už vairuotojo ir jie važiavo link R. D. darbovietės. Nustatyta, kad daugiau jokių kitų asmenų įvykio vietoje, kai R. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nebuvo, niekas tiesiogiai įvykio nematė, todėl aiškinantis, kas iš tiesų įvyko jiems važiuojant automobiliu, labai svarbu įvertinti abiejų – tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios parodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teigia, kad P. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, kad jis vieningai tvirtino R. D. iškritimo iš automobilio aplinkybes, kad veždamas R. D. per pietus į darbą, prieš tai vyko pas draugą, prie kurio darbo vietos ji iškrito iš automobilio. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Nors iš tikrųjų, kaip ir nurodo teismas, išteisintasis niekada savo kaltės dėl nukentėjusiosios sunkaus sveikatos sutrikdymo nepripažino ir visų apklausų metu nurodydavo, kad ji iš automobilio iškrito pati, tai ir yra vienintelė aplinkybė, kuri nekito jo parodymuose. Ir priešingai, nei nurodo teismas, jo parodymai viso proceso metu buvo iš dalies nenuoseklūs. Apklausiamas pirmą kartą įtariamuoju 2012 m. rugsėjo 5 d. jis parodė, kad kai nukentėjusioji įsėdo į jo vairuojamą automobilį, ji pradėjo skųstis, kad jai sunku darbe, spaudžia įvairios problemos, o jis jai atsakė, kad daug kartų sakė, kad ji išeitų iš to darbo. Tada jie susiginčijo dėl R. D. išgėrinėjimo, nes jam pasirodė, kad ji jau buvo išgėrusi. Jis jai priekaištavo, kad po darbo su pardavėjomis geria alų. Privažiavus prie parduotuvės, kur nukentėjusioji dirba, ji paprašė, kad jis nesustotų prie parduotuvės, nes ten daug žmonių. Tada jis neskubėdamas nuvažiavo gatve tolyn, važiavo lėtai, barė R. D., kad ji geria, o ji supykusi jam atsakė, kad ir taip problemų turi, o jis dar kabinėjasi, kas čia blogo, kad ji išgeria, taip pat ji pasakė, kad gali ir nebegyventi. Ir tuo momentu atsidarė galinės durelės, atsisukęs jis pamatė, kad nukentėjusioji guli ant žemės (2 t., 27-28 b.l.). Tą pačią dieną sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo, P. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad privažiavus prie nukentėjusiosios darbo, ji paprašė nesustoti, nes dar norėjo pasikalbėti, todėl jis važiavo toliau. Kai ji iškrito, jis pavažiavo apie 10 metrų, sustojo, apsisuko, grįžo iki jos, bandė įkelti į automobilį, neišėjo, todėl įkėlė į bagažinę. Nuvežė pas motiną A. M., iki iškviečiant greitąją medicinos pagalbą, nukentėjusioji visada buvo su juo, jis niekur nebuvo išėjęs, dar padėjo įkelti ją į greitosios automobilį (2 t., 45-46 b.l.). Apklausiamas įtariamuoju antrą kartą 2012 m. spalio 9 d., P. M. parodė, kad važiuojant su R. D. jie kalbėjosi apie jos darbą, jis kalbino ją išeiti iš darbo, nes darbe ji buvo pasidariusi trūkumų, nesusitvarkydavo su dokumentais, buvo susinervinusi, pavargusi. Konflikto nebuvo, tiesiog važiuodami kalbėjosi. Jis paklausė, ar gali prieš užveždamas ją į darbą, užvažiuoti pas pažįstamą A. R. pasiimti paskolintą prailgintuvą, ji sutiko. Važiuojant iki sandėlių, kur dirbo A. R., nukentėjusioji didžiąją dalį kelio tylėjo, buvo susierzinusi, neatsakinėjo į klausimus. Atvažiavus prie sandėlių, jis pravažiavo įvažiavimą, tada pradėjo stabdyti, norėdamas apsisukti, tuomet išgirdo durelių trinktelėjimą ir pamatė R. D. gulinčią ant kelio. Tik pamatęs ją gulinčią ant kelio, buvo nubėgęs į sandėlius kviesti pagalbos, bet ten nieko nebuvo, todėl nuvežė ją pas savo motiną (2 t., 38-39 b.l.). Apklaustas pirmosios instancijos teisme P. M. parodė, kad jis buvo pasiskolinęs iš pažįstamo A. prailgintuvą, o pastarasis iš išteisintojo buvo pasiskolinęs domkratą. Jis pasakė nukentėjusiajai, kad pirmiau nuvažiuos parsivežti prailgintuvo ir domkrato, paskui nuveš ją į darbą. Važiuodami jie sprendė klausimą dėl mašinos pardavimo, R. D. buvo išbalusi, ryte jai skaudėjo galvą. Taip pat važiuodami kalbėjosi apie jos darbą, kad jai per sunku ten dirbti, jis sakė jai, kad išeitų į kitą darbą. Privažiavo sandėlius, kur dirbo A., tačiau nematė jo automobilio ir tuo momentu išgirdo kaip prasidarė galinės durelės ir per veidrodėlius pamatė nukentėjusiąją ant žemės. Apsuko mašiną ir išlipo prie jos. Tada bėgo prie vartų, bet jie buvo užrakinti, kadangi buvo pietų metas. Nepavykus įkelti nukentėjusiosios ant galinės sėdynės, įkėlė ją į bagažinę. Telefono nebuvo pasiėmęs, namų arti nebuvo. Nuvežė nukentėjusiąją pas savo motiną. Tada nuvažiavo namo įsipilti kuro, nes manė kartu važiuoti į ligoninę. Motina jam paskambino, kad kviečia greitąją medicinos pagalbą, tada jis grįžo pas motiną į namus ir buvo, kai atvažiavo medikai. Apeliacinės instancijos teisme išteisintasis parodė, kad kai nukentėjusioji įsėdo į automobilio galą, jis jai pasakė, kad važiuoja pas Aloyzą paimti žarnos kanalizacijai siurbti, paklausė, ar ji turi laiko, ji sutiko. Jiems bekalbant jis išgirdo automobilio durelių trenksmą ir per galinio vaizdo veidrodėlį pamatė ant kelio gulinčią R. D.. Jam nepavyko jos įkelti ant automobilio galinės sėdynės, todėl įkėlė į bagažinę ir nuvežė pas savo motiną. Į ligoninę nevežė, kadangi kuro bakas buvo tuščias. Nuo tada, kai atvežė nukentėjusiąją pas motiną ir iki tada, kai buvo iškviesti medikai 14.11 val., tai yra maždaug pusantros valandos, jie bandė gaivinti R. D., motina nešė binto, vaistų. Rugsėjo 3 dieną policijos pareigūnai jo neieškojo, tą dieną jis buvo motinos namuose, alkoholio nevartojo. O rugsėjo 4 d. jis vartojo alkoholį pas dėdę, gyvenantį kaimynystėje.

Žemesnės instancijos teismas

Iš išdėstytų išteisintojo parodymų viso proceso metu matosi, kad P. M. kai kurias įvykio aplinkybes nurodinėjo skirtingai, nurodydamas jas vis palankiau sau pačiam ir bandydamas kaltę dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo perkelti pačiai nukentėjusiajai. Pirmosios apklausos metu jis parodė, kad R. D. įsėdusi į automobilį skundėsi, kad jai labai sunku darbe, ji turi problemų, jis sakė, kad ji išeitų iš darbų. Tada jie susiginčijo dėl jos išgėrinėjimų, jis priekaištavo, kad ji su kolegėmis darbe geria alų. Ji pasakė, kad gali ir nebegyventi, jis išgirdo durelių trenksmą. Akivaizdu, jog išteisintasis bandė nukentėjusiosios iškritimą iš automobilio pavaizduoti kaip labiau įtikinantį, klaidingai parodydamas, kad darbe ji turėjo problemų, kas visiškai paneigta liudytojų, kurios dirbo kartu su nukentėjusiąja, parodymais, kad jai darbe sekėsi gerai, jokių trūkumų nebuvo. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ir po sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusioji grįžo į tą patį darbą, tik dėl to, kad sveikata dar nėra visiškai gera, ji grįžo ne į vedėjos pareigas, o į pardavėjos. Taip pat matosi, jog jis melavo, parodydamas, kad priekaištavo nukentėjusiajai, kad ji išgeria ir kad jau buvo išgėrusi tą dieną, kadangi jos pačios parodymais, taip pat liudytojų A. M., S. V., kurios kartu tą dieną dirbo su ja, nustatyta, kad nukentėjusioji problemų su alkoholiu neturi, įvykio dieną ji taip pat buvo blaivi. Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. 17.30 val. R. D. kraujyje etilo alkoholio nerasta. Tai paneigia išteisintojo versiją apie nukentėjusiosios būseną, jos girtumą ir net neva to pasėkoje bandymą „negyventi“. Pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja D. U., kuri greitosios pagalbos automobiliu atvyko prie A. M. namų, kur ant laiptų gulėjo nukentėjusioji, parodė, kad išteisintasis su savo motina sakė, kad nukentėjusioji neblaivi, iš jų kalbų liudytojai susidarė įspūdis, kad nukentėjusioji daug geria. Nepaisant to, vežant nukentėjusiąją greitosios pagalbos automobiliu į ligoninę, jokio alkoholio kvapo nuo jos liudytoja nejuto. Kolegijos nuomone, tiek išteisintasis, tiek jo motina A. M., visiems pasakodama, kad nukentėjusioji prisigėrė ir iškrito iš automobilio, yra suinteresuoti bylos baigtimi, o jų parodymai paneigti kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Kitos apklausos metu P. M. jau parodė, kad važiuodami su R. D. jie kalbėjosi apie jos darbą, kad ji nesusitvarko, pasidarė trūkumų darbe, buvo susinervinusi, pavargusi, didžiąją kelio dalį tylėjo, neatsakinėjo į klausimus ir galiausiai jis išgirdo durelių trinktelėjimą. Apie konfliktą dėl tariamo nukentėjusiosios išgėrinėjimo darbe išteisintasis jau nenurodė, ir apskritai, nurodė, kad prieš iššokdama ar iškrisdama iš automobilio nukentėjusioji tylėjo, nors iš pirmosios jo apklausos galima susidaryti įspūdį, kad jos žodžiai „galiu ir nebegyventi“ prieš pat iššokant ir reiškė norą negyventi ir tarsi buvo priežastis iššokti iš važiuojančio automobilio. Pirmosios instancijos teisme išteisintasis jau parodė, kad važiuodami su R. D. kalbėjo apie automobilio pardavimą, ji buvo išbalusi, ryte jai skaudėjo galvą. Apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad jie tiesiog kalbėjosi. Taigi teisme išteisintasis jau nei apie konfliktus, nei apie nesisekimą darbe, nei apie nukentėjusiosios tariamą girtavimą jau neparodė, kadangi pagal bylos duomenis šios aplinkybės buvo paneigtos. Tai rodo, kad išteisintasis bandė parodymus derinti prie nustatytų byloje aplinkybių. Taip pat jo parodymai prieštarauja vieni kitiems dalyje ir dėl to, kodėl jis vis dėlto taip ir nenuvežė nukentėjusiosios atgal į darbą. Iš pradžių P. M. parodė, kad kai privažiavo prie parduotuvės, kurioje dirba nukentėjusioji, tai ji paprašė jo nesustoti, todėl jis lėtai važiavo toliau link sandėlių. Vėlesnės apklausos metu jis jau parodė, kad paklausė nukentėjusiosios, ar gali prieš užveždamas ją į darbą, užvažiuoti pas pažįstamą A. R. pasiimti paskolintą prailgintuvą, ji sutiko. Taip pat apklausiamas pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme P. M. parodė, kad jam reikėjo užvažiuoti pas minėtą asmenį Aloyzą (A. R.), kur jis ir važiavo prieš užvežant R. D. į darbą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši nuteistojo versija yra neįtikinanti jau vien dėl to, kad jis taip ir neturėjo vieningos versijos kokiu tikslu jam reikėjo važiuoti pas A. R.. Kaip minėta, iš pradžių išteisintasis teigė, kad važiuoja atsiimti paskolinto prailgintuvo, pirmosios instancijos teisme jau pradėjo teigti, kad tai jis buvo pasiskolinęs iš A. R. prailgintuvą, o pastarasis iš išteisintojo buvo pasiskolinęs domkratą, o apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad važiuoja pas A. R. paimti žarnos kanalizacijai siurbti. Taigi taip ir neaišku kokio daikto pasiimti ar nuvežti P. M. neva važiavo pas A. R.. Yra pagrindas teigti, kad ši vėliau atsiradusi versija skirta tam, kad P. M. turėtų kuo pateisinti savo važiavimą į nuošalią vietą, kur nėra namų, o neva vėliau turėjo vežti R. D. į darbą. Juolab, kad vienos iš apklausų metu pats P. M. parodė, kad kai pamatė nukentėjusiąją ant žemės, bėgo į sandėlius, bet vartai buvo uždaryti, nes buvo pietų metas. Tai tik patvirtina, kad jis nebuvo susitaręs su minėtu asmeniu A. R. pas jį atvažiuoti ir jokių daiktų jam nevežė ir nevažiavo iš jo pasiimti. Taip pat prieštaringi išteisintojo parodymai dėl to, kodėl jis nevežė R. D. į ligoninę, o nuvežė pas savo motiną. Jis parodė, kad manė, jog nukentėjusiajai nėra taip blogai, jis nesuprato, kad ji be sąmonės, po to jau parodė, kad negalėjo paskambinti greitajai pagalbai, nes neturėjo telefono, o nuvežti į ligoninę būtų neužtekę kuro. Byloje nustatyta, kad P. M. kėlė nukentėjusiąją į automobilio bagažinę, ir tikrai iš to turėjo suprasti, kad ji be sąmonės, kruvina galva, ir kad jai reikalinga medikų pagalba. Nustatyta, kad jis nuvežė nukentėjusiąją prie savo motinos liudytojos A. M. namų. Ir nuo to momento, kai buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata apie 12.30 val. (maždaug panašiu metu ji ir buvo atvežta prie jo motinos namų, kurie yra netoli įvykio vietos), iki kol buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba 14.11 val., praėjo maždaug pusantros valandos laiko tarpas. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad palikęs R. D. prie motinos namo laiptų, nuvažiavo įsipilti kuro, nes norėjo nuvežti nukentėjusiąją į ligoninę, tačiau jam išvažiavus paskambino motina ir pasakė, kad kviečia greitąją, nes taip bus greičiau, ir bėgte parbėgo pas motiną į namus. Apskritai net nelogiškas toks elgesys, nes nesuprantama kodėl P. M. iki motinos negrįžo automobiliu, į kurį, kaip jis teigia, grįžęs namo įsipylė kažkiek kuro. Ikiteisminio tyrimo metu teisėjui sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės, jis buvo parodęs, kad nuo tada, kai parvežė R. D. iki savo motinos namų, iki atvykstant medikams, jis niekur nebuvo išėjęs, visada buvo kartu su nukentėjusiąja. Apeliacinės instancijos teisme paklausus, kodėl greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta maždaug tik po pusantros valandos nuo atvykimo iki motinos namų, išteisintasis negalėjo logiškai paaiškinti, aiškino, jog manė, kad nukentėjusioji atsigaus, kad jo motina nešė vaistų, binto. Kolegija šiuos nuteistojo aiškinimus laiko neįtikinančiais, nes esant tokiai situacijai, kai asmens net neįmanoma įvesti į namus ir jis paguldomas lauke prie namo ant laiptų, aišku, kad jam reikalinga skubi medikų pagalba. Ikiteisminio tyrimo metu įvykio dieną 2012 m. rugsėjo 3 d. su juo bandė susisiekti policijos pareigūnai G. M. ir S. J., kurie buvo nuvykę prie nukentėjusiosios namų (duomenys neskelbtini) Pušalote, tačiau susisiekus, P. M. iš pradžių sakė, kad tuoj atvažiuos ir viską paaiškins, vėliau dar keletą kartų jam skambinant, atsisakė ką nors paaiškinti, pareigūnui G. M. kilo įtarimas, kad P. M. apsvaigęs nuo alkoholio. Ir pats P. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad įvykio dieną (2012 m. rugsėjo 3 d.) jam skambino policijos pareigūnai, tačiau jis nenorėjo su jais susitikti ir bendrauti, nes patyrė stresą. Įvykio dieną buvo blaivus. Kitą dieną policijos pareigūnai rado jį pas kaimynystėje gyvenantį dėdę, pas kurį jis nakvojo. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme išteisintasis parodė, kad įvykio dieną jis buvo blaivus ir buvo motinos namuose, o pas dėdę, gyvenantį kaimynystėje, nuėjo tik kitą dieną, ten išgėrė. Čia jis parodė, kad įvykio dieną jo niekas neieškojo. Iš byloje esančio asmens blaivumo testo Nr. 1196 matosi, kad 2012 m. rugsėjo 4 d. 12.38 val. P. M. nustatytas 2.37 promilių girtumas (2 t., 18 b.l.). Pareigūnai jį rado ir sulaikė 12 val. Mažai tikėtina, kad asmuo tik ryte pradėjęs vartoti alkoholį, po kelių valandų jau pasiekė tokį girtumo laipsnį. Tai patvirtina policijos pareigūnų parodymus, paties P. M. parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, kur jis parodė, kad nakvojo pas dėdę, kur kitą dieną jį rado policijos pareigūnai, iš tiesų jam jie skambino, tačiau jis buvo neblaivus ir atsisakė su jais bendrauti.

Iš visų išdėstytų ir išanalizuotų P. M. parodymų viso proceso metu yra aišku, kad jie visai nuoseklūs nebuvo, kito priklausomai nuo išaiškėjusių bylos aplinkybių, kaltę dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo jis bandė perkelti pačiai nukentėjusiajai, o kad jo versija būtų labiau įtikinama, parodymuose kartodavo, kad jai depresija, bloga nuotaika, problemos darbe ir kad ji vartoja alkoholį. Visos šios aplinkybės paneigtos jau minėtais liudytojų parodymais, pačios nukentėjusiosios parodymais, rašytiniais bylos duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad ir nukentėjusioji viso proceso metu vieningai teigė įvykio dieną pasijutusi blogai ir iškritusi iš sugyventinio vairuojamo automobilio. Teismas nurodė, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nesutapimai dėl iškritimo iš automobilio ar buvus sužalotai kitų asmenų nepaneigia jos nuoseklių parodymų. Kolegija nesutinka ir su tokia teismo išvada. Priešingai, būtent tie nesutapimai apie tariamo iškritimo aplinkybes ir yra esminiai, o nukentėjusiosios vieningas tvirtinimas apie savo pačios kaltę ir išteisintojo nekaltumą neatitinka bylos aplinkybių. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus nuo pat proceso pradžios, matosi, kad jos parodymai nebuvo nuoseklūs. Kai ji atgavo sąmonę po sužalojimo, apklausiama pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. rugsėjo 28 d. ji parodė, kad įvykio dieną važiuojant automobiliu, išteisintajam vežant ją atgal į darbą, tarp jų kilo konfliktas, jie ginčijosi dėl buitinių reikalų. Jiems besiginčijant ji norėjo išlipti iš automobilio ir nuo tos akimirkos nieko neprisimena, kokiomis aplinkybėmis ji susižalojo arba buvo sužalota, ji nepamena dėl patirtos traumos. Įvykio dieną ji buvo blaivi. Kartais su išteisintuoju jie konfliktuodavo dėl buitinių dalykų (1 t. 159-160 b.l.). Apklausiama antrą kartą ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 31 d. nukentėjusioji savo parodymus priderino prie išteisintojo parodymų, kad prieš užvežant ją į darbą jis paklausė, ar gali užvažiuoti pas pažįstamą Aloyzą (A. R.), apie jokį konfliktą su išteisintuoju ji jau nieko neparodė. Taip pat nukentėjusioji pakeitė parodymus ir parodė, kad pasijuto blogai, jai užtemo sąmonė, ir ji nevalingai atidarė automobilio dureles ir per jas iškrito ant žvyrkelio, nuo tada nieko neatsimena. Ji striukės, kurią vilkėjo, nebuvo nusirengusi (1 t. 161-162 b.l.). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad jai įsėdus į automobilį išteisintasis jos paklausė, ar ji turi minutėlę, prieš ją užvežant į darbą užvažiuoti pas jo pažįstamą Aloyzą (A. R.), ji sutiko. Važiuodami kalbėjosi apie darbą, automobilį, konflikto nebuvo. Važiuojant jai pasidarė lyg karšta, negera, silpna, ji nusimetė striukę. Jai taip atsitikę buvo ir namuose, kartą ji buvo nugriuvusi virtuvėje, kartą vonioje. Ir tą kartą važiuojant ji norėjo atsidaryti langą, tačiau nesąmoningai atidarė automobilio dureles ir iškrito. Teisme perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji paaiškino, kad visgi automobilyje jie su išteisintuoju ginčijosi, nes ji impulsyvaus charakterio. Jai pasidarė negera, bandė atidaryti langą, bet atidarė dureles. Vėliau tos pačios apklausos metu ji jau parodė, kad prieš pradarant dureles prarado sąmonę. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad važiuojant jie kalbėjosi apie automobilio pardavimą, jai pasidarė negera, norėjo prasidaryti langą, tačiau atsidarė durelės, ji apalpo ir iškrito iš automobilio. Niekas jos nemušė. Perskaičius nukentėjusiosios pirmuosius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad automobilyje buvo konfliktas ir ji nepamena, ar buvo sužalota, ar pati susižalojo, nukentėjusioji parodė, kad tuomet ją apklausiant dalyvavo du vyrai, išsivedė ją į kitą patalpą, jai buvo baisu. Kolegija šiuos nukentėjusiosios parodymus jau atmetė kaip nepagrįstus, nei pirmosios apklausos metu, nei viso proceso metu ji niekada nėra parodžiusi, kad jai dėl kažko buvo baisu, duomenų, kad būtų darytas koks nors poveikis nukentėjusiajai, byloje nėra. Byloje nustatyta, kad P. M. ir anksčiau yra smurtavęs prieš R. D. (vos prieš kelias dienas buvo nutraukta baudžiamoji byla jiems susitaikius dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo), taip pat liudytojos nukentėjusiosios bendradarbės bei pusseserė parodė, kad nukentėjusioji ir anksčiau ateidavo į darbą su mėlynėmis ir sakydavo, kad tai P. (P. M.) „padarė“ mėlynes. Tos pačios liudytojos parodė, kad R. D. yra labai nuolanki, ji labai myli P. M. ir bando prisiimti kaltę sau. Pažymėtina ir tai, kad net ir pati R. D., duodama parodymus apie jos sumušimą 2012 m. rugpjūčio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis vienas gėrė ir jai einant link šaldytuvo be jokios priežasties pradėjo ją kolioti necenzūriniais žodžiais ir kumščiu sudavė smūgį į dešinį skruostą, tai ne pirmas kartas, kai jis ją žemina, užgaulioja, prieš tai dieną buvo girtas ir vaikė ją ir dukterį aplink namą, grasino „ištaškyti smegenis“. Tai rodo, kad P. M. iš tiesų smurtaudavo prieš R. D., ji jam atleisdavo ir duodama parodymus mėgindavo padėti savo sugyventiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kitas pirmosios instancijos teismo argumentas, dėl ko buvo nuspręsta, kad neįrodyta P. M. kaltė, yra eksperto N. Ratkaus paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendyje remtasi tik eksperto paaiškinimų dalimi, kuri, beje, nėra kategoriška ir neatspindi tikrosios eksperto nuomonės. Šiame nuosprendyje jau išdėstyti eksperto N. Ratkaus paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Taip pat papildomi paaiškinimai, duoti apeliacinės instancijos teisme. Ekspertas patvirtino savo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė viena eksperto paaiškinimų dalimi – jog kategoriškai atmesti galimybės, kad sužalojimai atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio, nėra pagrindo. Tačiau toje pačioje nuosprendžio vietoje, dėstant eksperto paaiškinimus, toliau teismas nurodo, kad ekspertas paaiškino, jog dauguma nustatytų sužalojimų yra būdingi ribotų daiktų poveikiui, kas nebūdinga iškrentant ar iššokant, nes sužalojimai atsiradę iššokus iš važiuojančio automobilio, paprastai būna platūs, gilūs odos nubrozdinimai. Šie teiginiai yra prieštaringi, tačiau teismas, niekaip tų prieštaravimų nepašalinęs ir nepaaiškinęs kodėl remiasi tik viena nedidele eksperto paaiškinimų dalimi, kuri bendrame kontekste neturi tokios reikšmės, kokią jam suteikė teismas – priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teisme ekspertas N. Ratkus buvo apklaustas papildomai, kur patvirtino savo specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir papildomai paaiškino, kad susipažino su nukentėjusiosios medicininiais dokumentais nuo 2002 metų, juose nėra jokių neurologinio pobūdžio susirgimų, kraujospūdžio šuolių, cukraligės ar kitų susirgimų, kurie galėtų sąlygoti sąmonės netekimą. Todėl kolegija nukentėjusiosios parodymus, kad ji yra nualpusi vieną kartą virtuvėje, kitą kartą vonioje ir taip pas ją atsirado tam tikri sumušimai, laiko nepagrįstais. Juo labiau, apie tai ji nebuvo užsiminusi ikiteisminio tyrimo metu, to neparodė net ir pats išteisintasis ar jos kolegės liudytojos, kurios kartu dirbo. Tuo pačiu išreikalauti ir teisme išnagrinėti nukentėjusiosios medicininiai duomenys, o taip pat dėl jų duoti eksperto paaiškinimai šiuo atveju faktiškai paneigia ir R. D. parodymus apie tai, kad ir įvykio dieną ji iškrito iš automobilio todėl, kad pasijuto blogai, bandė atsidaryti automobilio langą ar dureles ir kad automobilyje apalpo. Apklaustas papildomai ekspertas paaiškino, kad mažai tikėtina, jog sužalojimai galėjo atsirasti iškrentant iš automobilio, o kategoriškos išvados jie niekada neduoda, nes joks sužalojimas tiksliai neapibūdins traumuojančio daikto konfigūracijos ir individualių savybių. Konstatuoti sužalojimai buvo būdingi sužalojimams, padarytiems bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, tai galėjo būti kumštis ar panašus daiktas. Krentant iš važiuojančio automobilio praktiškai neišvengiami platūs odos nubrozdinimai ir net galūnių kaulų lūžiai, ko šiuo atveju nebuvo stebima. Šis ekspertas atliko ir papildomą ekspertizę Nr. (duomenys neskelbtini) , joje nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiais ar įspiriant. Išklausęs nukentėjusiosios parodymus apeliacinės instancijos teisme ekspertas paaiškino, kad visgi sužalojimų pobūdis neduoda pagrindo teigti, kad sužalojimai galėjo susiformuoti iškrentant ir važiuojančio automobilio, nėra tokiam kontaktui būdingų sužalojimų. Ekspertas N. Ratkus dalyvavo atliekant ir kompleksinę ekspertizę ir surašant specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), ją atliko su ekspertu L. A.. Jis tyrė R. D. drabužius. Ekspertas L. A. paaiškino, kad jei vyksta kritimas ant kelio paviršiaus – asfalto ar žvyro dangos, kūnas gauna sukamąjį judesį ir visi drabužių sužalojimai gaunasi ne ant vienos plokštumos, bet ir ant alkūnių. Kai kūnas verčiasi, turi gautis daugybiniai drabužių įplyšimai, o šiuo atveju yra užfiksuoti ant nugaros netaisyklingi įplyšimai ir dar keli smulkūs įplyšimai susimaišę su purvu. Tokie suplyšimai gali atsirasti, pavyzdžiui, patempiant ant nugaros gulintį žmogų už kojų, jie nėra būdingi apgadinimams krentant iš automobilio. Jei nukentėjusioji vilkėjo odinę striukę, tai ant jos būtų likę labai aiškios trasos, jei ji būtų buvusi tik su palaidine, tai dažniausiai būna alkūnės pažeidžiamos ir kai rieda žmogus ant nugaros ir priekinės dalies gaunasi daugmaž panašaus pobūdžio medžiagos įtrūkimai, plyšimai, siūlų tempimai. Šiuo atveju apgadinimai yra tik nugarinėje dalyje. Ekspertas tai pat dar nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad R. D. iškrito iš važiuojančio automobilio. Taigi iš visų trijų specialistų išvadų, taip pat ir iš abiejų ekspertų paaiškinimų matosi, kad R. D. negalėjo iškristi iš važiuojančio automobilio, nėra sužalojimų, kurie būtų būdingi tokiam iškritimui, o priešingai, ekspertas N. Ratkus patvirtino specialisto išvadą, kad sužalojimai padaryti kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, smūgiuojant kumščiu ar panašiai, išskyrus poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio srityje, kurie padaryti kietais bukais daiktais 5-7 dienos iki apžiūros, į ką nurodo geltona kraujosruvų spalva, besilupantis šašas odos nubrozdinimo srityje. Todėl kolegija daro išvadą, jog įvykio vietoje esant tik nukentėjusiajai ir išteisintajam, ko neneigia ir jie abu, P. M. iš tiesų sudavė smūgius R. D., kas sukėlė jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip minėta, rasti ir senesni sužalojimai – 5-7 dienos iki apžiūros, padaryti smūgiuojant kumščiu ar panašiai, ir tai, nors ir netiesiogiai, patvirtina, jog P. M. iš tiesų smurtaudavo nukentėjusiosios atžvilgiu.

Nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. BPK 20 str. 1 d. nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 str. 5 d. prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma (2K-32/2010). Netiesioginis yra toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje esantys netiesioginiai įrodymai sudaro sistemą, nepaliekančią kolegijai jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo, būtent dėl P. M. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo R. D..

Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Tuo tarpu teismas abejonių dėl P. M. kaltės negali pašalinti, įrodymų, kad sužalojimus R. D. padarė būtent P. M., byloje nėra.

Kolegija atmeta ir šiuos teismo argumentus. Apkaltinamasis nuosprendis iš tikrųjų negali būti grindžiamas prielaidomis, tačiau abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas galimybę, tų abejonių nepašalino, neįvertino išnagrinėtų įrodymų visumos, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir P. M. išteisino nepagrįstai.

Kolegija daro išvadą, kad išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina P. M. kaltę sunkiai sutrikdžius R. D. sveikatą. Šie įrodymai jau buvo išdėstyti ir aptarti. Liudytojų parodymai, nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir rašytiniai įrodymai, kuriais nustatyta įvykių eiga 2012 m. rugsėjo 3 d., nuoseklia ir logiška grandine yra sujungti su kitais įrodymais, o būtent specialistų išvadomis bei ekspertų paaiškinimais, patvirtinančiais smurto prieš R. D. aplinkybes ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo jai mechanizmą. Jau išdėstytais ir aptartais šiame nuosprendyje įrodymais buvo nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusiajai ir nuteistajam važiuojant automobiliu iš namų iki nukentėjusiosios darbo, P. M. nenuvežė jos atgal į darbovietę, o nuvažiavo į nuošalią vietą (ir pats parodė, kad aplinkui jokių namų nebuvo), ten įvykusio buitinio konflikto metu sudavė R. D. smūgius į galvos sritį bei kitas kūno vietas, taip padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Kad vyko konfliktas dėl buitinių reikalų, pirmosios apklausos metu parodė nukentėjusioji, taip pat ir P. M. parodė, kad važiuodami jie ginčijosi. Visa nenuosekli P. M. parodymų grandinė tik patvirtina tai, kad jis, duodamas parodymus, tiesos nepapasakojo, bandydamas išvengti atsakomybės, kaltę vertė pačiai nukentėjusiajai, tačiau taip ir neturėjo vieningos pozicijos, kodėl neparvežė jos atgal į darbą, tai nurodydamas, kad ji pati paprašė nesustoti prie darbo, todėl jis važiavo toliau (šios versijos nė karto nepatvirtino pati nukentėjusioji), kitą kartą nurodydamas, kad prieš užvežant nukentėjusiąją į darbą, jam reikėjo užsukti pas pažįstamą A. R., tačiau taip ir liko neaišku kokiu reikalu, nes kiekvieną kartą išteisintasis nurodydavo skirtingus daiktus, be to, kaip byloje nustatyta, sandėliuose, minėto A. R. net nebuvo, todėl ši nuteistojo versija jau buvo atmesta. Taip pat ir nukentėjusioji pirmojoje apklausoje parodė, kad P. M. vežė ją atgal į darbą. Apie jokį A. R. ji neparodė. Ir tik vėliau, derindama savo parodymus prie išteisintojo parodymų, ji jau parodė, kad jie turėjo užsukti pas A. R. kažko pasiimti. Taip pat kolegija laiko nepagrįstais nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymus apie tai, kad ji iškrito pati iš važiuojančio automobilio, nes jai pasidarė bloga. Kaip jau minėta, ir pati nukentėjusioji skirtingai aiškino tariamo iškritimo iš automobilio aplinkybes. Tai ji parodė, kad prieš iškrisdama prarado sąmonę, tai, kad norėjo atidaryti langą, tačiau atidarė dureles ir iškrito, tada prarado sąmonę. Kolegija jau pasisakė šiame nuosprendyje dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo ir bandymo padėti išteisintajam. Toks nukentėjusiosios noras paaiškinamas ir jos būdu, liudytojos A. M. parodymais, kad nukentėjusioji yra labai nuolanki, pataikaujanti, vykdo kito norus, o P. M. yra agresyvus, konfliktiškas, kerštingas. Nukentėjusioji labai myli išteisintąjį, vadina jį Petriuku, jam yra labai paklusni. Liudytoja S. V. taip pat parodė, kad ne kartą matė nukentėjusiąją darbe su mėlynėmis, ir ji sakydavo, kad tai P. M. padarė. Dar būdama gyva nukentėjusiosios motina prašė liudytojos gelbėti nukentėjusiąją nuo P. M., nes jis ją muša. R. D. į tokias kalbas atsakydavo, kad toks gyvenimas, tokia šeima, neneigdavo smurto faktų, tačiau bijodavo likti viena. Nukentėjusiosios būdą bei ankstesnio P. M. smurtavimo prie R. D. faktą apibūdina ir kitos liudytojos I. Ž. parodymai. Ji parodė, kad nukentėjusioji jau prieš maždaug 8 metus buvo smarkiai sumušta išteisintojo, tada nukentėjusioji sakė, kad atleido jam. Kai nukentėjusioji įvykio metu gulėjo ligoninėje, liudytoja nuvyko ten, ir ten buvusi išteisintojo motina liudytoja A. M. jai pasakė, kad R. D. prisigėrė ir iškrito iš automobilio. Liudytoja I. Ž. bandė susisiekti su nukentėjusiąja, tačiau ši nekeldavo telefono ragelio, atmesdavo, tačiau vieną kartą skambinant R. D., ji bandė atmesti, bet jai nepavyko, ir liudytoja girdėjo pokalbio, vykusio tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios, dalį. Iš jo suprato, kad P. M. paleistas iš suėmimo, jis grasino R. D., sakė daug keiksmažodžių, o R. D. visą laiką sakė, kad gailisi, kad myli jį. R. D. jau ir pati buvo pradėjusi sakyti, kad pati dėl to kalta, nes buvo girta. Ji yra pataikaujanti, nuolanki. Kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, daro išvadą, jog nukentėjusiosios parodymai, kuriuos ji pradeda žodžiais „Su kaltinamuoju santykiai labai gerai, tai artimiausias žmogus mano gyvenime“, kad jie apdovanoti Dievo, nes turi vaiką, kad P. M. labai rūpinasi savo šeima, turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi iš nustatytų aplinkybių aišku, jog ji myli savo sugyventinį, bijo likti viena ir nori kartu su juo gyventi, jam atleido ir gyvena kartu šiuo metu. Bandydama kaltę prisiimti sau, ji nori, kad jis išvengtų atsakomybės už savo veiksmus. Tačiau ir pati nukentėjusioji pripažino, kad yra labai gero būdo, nori visiems būti gera, įtikti. Apeliacinės instancijos teisme apklausta tyrėja, atlikusi ikiteisminį tyrimą šioje byloje liudytoja J. V. parodė, kad jai nekilo jokių abejonių, kad tai P. M. sudavė smūgius kumščiu R. D. ir taip sunkiai sutrikdė jai sveikatą, įtarimų jai kėlė P. M. apklausų metu keičiami parodymai, bei tai, kad jis nukentėjusiosios nenuvežė į ligoninę, o nuvežė pas savo motiną į namus. Jai atliekant tyrimą, žmonės P. M. apibūdindavo kaip agresyvų, smurtaujantį, piktnaudžiaujantį alkoholiu. Be to, liudytoja pati yra tyrui tris bylas P. M. atžvilgiu dėl smurto prieš sugyventinę ir prieš buvusią jo žmoną. Jis buvo linkęs smurtauti. Tai taip pat patvirtina P. M. polinkį į smurtą. Be visų išanalizuotų ir įvertintų įrodymų, kurie nuosekliai susijungia ir patvirtina išteisintojo kaltę sudavus smūgius nukentėjusiajai ir taip sunkiai sutrikdžius R. D. sveikatą, visas abejones pašalina ir visus išteisintojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus sujungia į vieną visumą būtent jau išdėstytos specialistų išvados, kurios aiškiai ir vienareikšmiai nurodo kokio pobūdžio sužalojimai padaryti R. D., kad sužalojimai padaryti kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, smūgiuojant kumščiu ar panašiai, mažai tikėtina, jog sužalojimai atsirado iššokus iš važiuojančio automobilio ir atsitrenkus į kelio paviršių, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Ekspertai medikas N. Ratkus ir techninių ekspertizių ekspertas L. A., tyręs nukentėjusiosios drabužius, teisme aiškiai išdėstė savo poziciją dėl R. D. padarytų sužalojimų, paaiškindami, jog jai padaryti sužalojimai nebūdingi iškritimui iš automobilio, o būtent būdingi padarymui kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais. Apie tai, kad teismas neįvertino įrodymų visumos ir todėl priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, jau buvo konstatuota. Šiame nuosprendyje jau buvo įvertinti nukentėjusiosios, išteisintojo, liudytojų, parodymai, jų ryšys su kitais įrodymais ir jų reikšmė sprendžiant P. M. kaltės klausimą.

Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta apie tai, kad be kitų, nors ir netiesioginių įrodymų, P. M. kaltę dėl sugyventinės R. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo iš dalies patvirtina netgi paties P. M. ir pačios nukentėjusiosios parodymai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent P. M. ir R. D. parodymais buvo, nors ir apytiksliai, nustatytas nusikaltimo padarymo laikas ir vieta. P. M. ir R. D. parodymai paneigia bet kokią galimybę, kad R. D. galėjo būti sunkiai sužalota kitu laiku, kitoje vietoje arba kad ją galėjo sužaloti ne P. M., o kokie nors kiti asmenys. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta apie P. M. ir R. D. parodymuose esančius nesutapimus ir prieštaravimus, jau buvo pasisakyta ir apie tai, kad išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymai buvo keičiami ir derinami tokiu būdu, kad tie parodymai padėtų P. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės turi reikšmės sprendžiant klausimą dėl P. M. ir R. D. parodymų patikimumo, įvertinant tas aplinkybes, kad pats P. M. aiškiai suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės, o nukentėjusioji R. D., remiantis jos pačios parodymais, myli savo sugyventinį, nenori savo parodymais jam pakenkti, todėl irgi yra suinteresuota bylos baigtimi, kuo palankesne P. M.. Vertinant viso proceso metu duotus nukentėjusiosios R. D. parodymus, kolegija atkreipia dėmesį ypač į jos parodymus, duotus pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje. Šie R. D. parodymai jau buvo išdėstyti, iš jų matosi, kad pirmą kartą apklausta nukentėjusioji iš viso negalėjo nurodyti iš esmės jokių jos sužalojimo aplinkybių. Ji parodė iš esmės tik apie tai, kad važiavo kartu su P. M. automobiliu, o kas įvyko toliau, nukentėjusioji iš viso negalėjo nurodyti. Kad po patirtos sunkios galvos traumos nukentėjusioji tikrai galėjo neprisiminti kaip patyrė sužalojimus, iškrito iš automobilio ar buvo sumušta P. M.. Todėl tie pirmieji nukentėjusiosios parodymai ne tik paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą apie kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų visišką sutapimą, tačiau faktiškai ir nepatvirtina P. M. parodymų, ir netgi patvirtina jo kaltę. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti nukentėjusiosios parodymai negali būti pripažinti įrodymais, tačiau šie parodymai, perskaityti teisme BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka kitų įrodymų patikrinimui, šiuo atveju ne paneigia, o būtent patvirtina visumą kitų P. M. kaltę patvirtinančių įrodymų. Kolegija daro išvadą, kad aukščiau išdėstytais ir išanalizuotais įrodymais įrodyta, jog P. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p. tokiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo išdėstytos šio nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje.

Nukentėjusioji savo parodymuose vis kartoja, kad ji yra sveika moteris, dirba ir gyvena normalų gyvenimą, lyg ir rodo, kad ji nesutinka su tuo, kad jai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, bando sumenkinti įvykio svarbą. Tačiau specialisto išvada Nr. G 1220/12 (05) nustatyta, kad dėl kairio smilkinkaulio lūžimo ir galvos smegenų sumušimo R. D. sveikata sutrikdyta sunkiai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, reglamentuojančios sveikatos sutrikdymo masto nustatymo medicininius kriterijus. Minėtų Taisyklių III dalyje 6.6.1. punkte nustatyta, kad kitokiu sunkiu sužalojimu laikomi kaukolės skliauto atviri ir įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai. Todėl R. D. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nepaisant to, kad šiuo metu ji dirba ir gyvena normalų gyvenimą.

Kolegija konstatuoja, kad nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., P. M. padarė veikdamas netiesiogine tyčia – suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą suvokė, kad gali sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir, nors tokių padarinių nesiekė, sąmoningai leido jiems kilti. Byloje nustatyta, kad P. M. iškart po įvykio nevežė nukentėjusiosios į ligoninę, nuvežė pas savo motiną, kur greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta tik po pusantros valandos. Visa tai rodo jo abejingumą galimoms pasekmėms. P. M. sunkiai sutrikdė sveikatą savo sugyventinei, su kuria keletą metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, jiems gimė vaikas – šiuo metu dar mažametė dukra. Todėl daroma išvada, kad P. M., veikdamas netiesiogine tyčia, sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui ir kolegija jo nusikalstamą veiką kvalifikuoja pagal BK 135 str. 2 d. 3 p.

Iš kaltinamojo akto matosi, kad P. M. buvo kaltinamas 2012 m. rugsėjo 3 d. nusikaltimą padaręs būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pats P. M. visą laiką tai kategoriškai neigė, tai neigė ir R. D.. Iš byloje esančio asmens blaivumo testo matosi, kad 2012 m. rugsėjo 4 d. 12.38 val. P. M. nustatytas 2.37 promilių girtumas. Ir, nors abejotina, kad toks girtumas galėtų būti nustatytas asmeniui tik tą pačią dieną pradėjus vartoti alkoholį, ir, remiantis apeliacinės instancijos teisme apklaustų pareigūnų parodymais, jau rugsėjo 3 d. kalbant su P. M. telefonu, jiems kilo įtarimas, kad jis neblaivus, tačiau tai dar nepatvirtina fakto, kad jis buvo neblaivus ir nusikaltimo padarymo metu. Tokių duomenų byloje nėra. Todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalinama. Taip pat šalinama ir aplinkybė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. P. M. be kitų sužalojimų R. D. padarė ir sužalojimus dešinio kulkšnelio srityje, kadangi specialistų išvadomis nustatyta, jog tie sužalojimai padaryti 5-7 dienos iki apžiūros.

Teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėti įrodymai, išdėstyti ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir šiame nuosprendyje, taip pat neabejotinai patvirtina, kad P. M. 2012-08-20, apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini), gyvenamo namo virtuvėje smurtavo prieš sugyventinę R. D., tai yra sudavė jai vieną smūgį kumščiu į veidą, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir paakyje, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios R. D. sveikatą. Dėl šios nusikalstamos veikos P. M. kaltę pripažino, parodė, kad įvykio dieną nusipirko alaus, išgėrė, vėliau namo grįžo R. D. su dviem krepšiais maisto, ji buvo prašiusi atšildyti šaldytuvą, o jis to nepadarė. Ji supykusi stumtelėjo jį, ir jis atbula ranka netyčia jai sudavė. Nežino, ar blaivas taip būtų pasielgęs. Apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad pripažįsta, jog tyčia sudavė R. D. į veidą ir labai gailisi. 2012 m. rugpjūčio 20 d. P. M. nustatytas 2,31 promilių girtumas. P. M. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos įrodyta ir nukentėjusiosios parodymais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matosi, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. patvirtino prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)nutraukimo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir atleido P. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. padarymo. 2012 m. rugsėjo 3 d. P. M. padarius naują tyčinį nusikaltimą, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas ir P. M. jau buvo pranešta apie įtarimus dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. P. M. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir, vadovaudamasis BK 38 str. 1 d., P. M. pagal BK 140 str. 1 d. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukė.

Pagal BK 38 str. 4 d. nuostatas, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Iš bylos matosi, kad sunkų sveikatos sutrikdymą P. M. padarė vos po keliolikos dienų po nežymaus sveikatos sutrikdymo ir tik trims dienoms po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kadangi kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, ir šiuo nuosprendžiu pripažįsta P. M. kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., todėl dalyje dėl bylos nutraukimo pagal BK 140 str. 1 d. vadovaujantis BK 38 str. nuosprendis irgi naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Įrodyta, kad P. M. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė tai pačiai R. D., t.y. savo šeimos nariui. Dabar galiojančios 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcijos BK 140 str. nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas savo šeimos nariui jau numatytas kaip šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis. Atsakomybę už tai numato nurodytos redakcijos BK 140 str. 2 d. Tačiau R. D. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2012 m. rugpjūčio 20 d., todėl vadovaujantis BK 3 str. 1 d., 3 d. nuostatomis, nuteistajam taikomas būtent nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs švelnesnis baudžiamasis įstatymas. P. M. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 140 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakciją).

Panaikinant skundžiamą ir priimant naują, apkaltinamąjį nuosprendį, sprendžiamas bausmių skyrimo ir civilinių ieškinių išsprendimo klausimai. Prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes skunde prašoma P. M. paskirti bausmė pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., kolegijos nuomone, aiškiai per griežta ir neatitinka nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumo.

Skiriant P. M. bausmes kolegija vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. P. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., kolegija pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o atsakomybę už šią nusikalstamą veiką sunkinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 2 d. 3 p., nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmes kolegija taip pat atsižvelgia ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat ir į kaltininko asmenybę. P. M. padarė vieną tyčinį labai sunkų nusikaltimą ir vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, abu nusikaltimai baigti. Iš bylos matosi, kad anksčiau P. M. neteistas, nedirba, registruotas darbo biržoje. Iš Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Pušaloto seniūnijos seniūnės rašto matosi, kad P. M. gauna pašalpą, dirba savo ūkyje, turi blogų įpročių – nevengia vartoti alkoholio, o išgėręs šeimoje tapdavo agresyvus. Įvertinusi visas išvardintas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., kolegija P. M. skiria sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, o skirdama bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., kolegija įvertina ir nukentėjusiosios poziciją. R. D. jau ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nieko dėl įvykio nekaltina, o vėliau parodė, jog pati iškrito iš automobilio, teisme ji teigė, kad P. M. artimiausias jai žmogus, ji jį myli, jam atleido, civilinio ieškinio nepareiškė ir šiuo metu gyvena kartu su P. M..

Skiriant bausmę pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. kolegija taip pat įvertina ir papildomas aplinkybes. Jau buvo nurodyta apie tai, kad P. M. atsakomybę už šį nusikaltimą nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įrodyta, kad P. M. pavartojo fizinį smurtą prieš R. D. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d., padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos buvo nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, P. M. iš to nepadarė jokių išvadų ir po keleto dienų vėl sumušė savo šeimos narę, šį kartą padarydamas tyčinį baigtą labai sunkų nusikaltimą. Dėl padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo R. D. gyvybė buvo išgelbėta tik dėl jai suteiktos kvalifikuotos medicininės pagalbos. Tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nuteistasis nukentėjusiajai padarė neatsitiktinai, o tai buvo jau ankstesnio jo elgesio pasekmė, rodo didesnį tiek padarytos nusikalstamos veikos, tiek paties kaltininko pavojingumo laipsnį. Kita vertus, pagal galiojančią teisminę praktiką bausmė skiriama vadovaujantis ne tik BK 54 str. 1 d., 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bet ir BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį. BK 41 str. 2 d. 1-5 punktuose numatyta bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat tai, kad nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kolegija daro išvadą, kad pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. P. M. skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas nėra pagrindo ir jam turi būti paskirta būtent įstatymo sankcijoje numatyta vienintelės rūšies, t.y. terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Kita vertus, jau buvo nurodyta apie tai, kad skiriant bausmę kolegija atsižvelgia ir į nukentėjusiosios R. D. interesus ir jos nuomonę tiek dėl P. M. skiriamos bausmės, tiek ir dėl paties jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Pagal galiojančią teisminę praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-576/2006) teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės vertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

Nukentėjusioji R. D., nors ir sunkiai sužalota savo sugyventinio P. M., viso proceso metu nereiškė nuteistajam dėl to jokių pretenzijų, netgi davė jam palankius parodymus bandydama P. M. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Bylą nagrinėjant ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme R. D. nuolat pabrėždavo, kad P. M. myli, toliau nori kartu su juo gyventi ir kartu auginti jų vaiką. Kad nukentėjusiosios interesas yra kuo švelnesnės bausmės P. M. paskyrimas ar netgi jo atleidimas nuo atsakomybės, kolegija betarpiškai įsitikino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Įvertinus šias aplinkybes, t.y. būtent pačios nukentėjusiosios interesus ir jos poziciją, kolegija daro išvadą, kad nors BK 54 str. 3 d. nuostatų dėl jau anksčiau išdėstytų aplinkybių taikyti pagrindo nėra, vis dėlto yra pagrindas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. P. M. paskirti terminuoto laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinę ribą. Kadangi dvi P. M. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, galutinė subendrinta bausmė P. M. skiriama apėmimo būdu, t.y. griežtesne bausme apimant švelnesnę. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą P. M. bausmę įskaitomas jo laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas.

Kadangi P. M. pripažįstamas kaltu, jis privalo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Panevėžio teritorinė ligonių kasa šioje byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį, kuriame prašo iš nuteistojo priteisti 4392,52 Lt R. D. gydymo išlaidų (1 t., 129-130 b.l.). Gydymo išlaidų sumą patvirtina prie ieškinio pridėti dokumentai (1 t., 133 b.l.), todėl šis civilinis ieškinys tenkinamas pilnai. Taip pat šioje byloje civilinį ieškinį pareiškė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, prašydamas priteisti 2670,63 Lt už fondo biudžetui padarytą žalą. Ieškinį pagrindžiantys dokumentai pridėti prie bylos (1 t., 137-155), todėl ir šis ieškinys tenkinamas pilnai.

Daiktai: nukentėjusiosios R. D. rūbai ir raktai, saugomi prie baudžiamosios bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 4 p. nesant prašymų grąžinti, sunaikintini, o vokas su 7 vnt. tamponų, R. D. seilių lyginamuoju pavyzdiu, saugomas prie baudžiamosios bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 4 p., sunaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 3 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendį, kuriuo P. M. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 140 str. 1 d. P. M., vadovaujantis BK 38 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, baudžiamoji byla šioje dalyje jam nutraukta ir, vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., P. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, - panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

P. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 2 metams.

P. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija), ir paskirti jam bausmę laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant nuteistąjį laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę P. M. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo suėmimo vykdant šį nuosprendį momento.

Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti nuteistojo P. M. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. spalio 19 d.

Iš nuteistojo P. M. priteisti 4392,52 Lt R. D. gydymo išlaidų Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir 2670,63 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui.

Daiktinius įrodymus: nukentėjusiosios R. D. rūbus – palaidinę, striukę, kelnes, liemenėlę, batelius ir raktus, saugomus prie bylos, vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 4 p., nesant prašymų juos grąžinti, sunaikinti; voką su 7 vnt. tamponų, R. D. seilių lyginamuoju pavyzdiu, saugomą prie baudžiamosios bylos, vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 4 p., sunaikinti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Albinas BielskisRegina Gaudutienė