Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Audriaus Cinino, sekretoriaujant Žanetai Kirsnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams, taikant BK 64¹ str. bausmė sumažinta trečdaliu iki 8 mėnesių laisvės atėmimo; pagal BK 215 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams, taikant BK 64¹ str. bausmė sumažinta trečdaliu – iki 8 mėnesių laisvės atėmimo; pagal BK 182 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 mėnesiams, taikant BK 64¹ str. bausmė sumažinta trečdaliu – iki 4 mėnesių laisvės atėmimo.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p. pagrindu bausmės subendrintos apėmimo būdu (pagal BK 215 str.1 d. ir 182 str.1 d.) ir dalinio sudėjimo būdu (su bausme pagal BK 214 str. 1 d.) ir nustatyta jam laisvės atėmimo bausmė 1 metams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str.1 d., 4 d., 9 d. pagrindu bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. paskirtąja bausme ir nustatyta bausme Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi, galutinė bausmė nuteistajam nustatyta 15 metų ir 1 mėnesį laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista solidariai iš nuteistųjų R. J. ir G. Z. UAB „MCB Finance“ naudai 520,45 Lt, UAB „ITM Inkasso“ naudai 1077 Lt.

Šiuo nuosprendžiu nuteista ir G. Z. (buvusi Jefišovienė), tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudojo tapatybės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, tokiomis aplinkybėmis: turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti banko sąskaitos naudotojo tapatybės duomenimis, pakankamais finansinei operacijai atlikti, veikdamas bendrai su G. Z. (G.J.), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, be A. A. leidimo paėmė ir tokiu būdu neteisėtai įgijo A. A. vardu išduotus AB “Swedbank” elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, tai yra A. A. vardu atidarytos elektroninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskslbtini), esančios AB “Swedbank”, prisijungimo vardo,

slaptažodžio bei saugos kodų kortelės duomenis ir neteisėtai juos laikė, turėdamas tikslą finansinėms operacijoms atlikti, kol 2011 m. kovo 14 d. būdamas bute, esančiame Pamėnkalnio g. 2-10, Vilniuje naudodamas kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresas (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo šiuos duomenis.

Jis gi neteisėtai panaudojo elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės duomenis, o būtent: tikslu neteisėtai atlikti finansinę operaciją, veikdamas bendrai su G. Z. (ankstesnė pavardė J.), 2011 m. kovo 14 d. bute, esančiame (duomenys neskeltini), Vilniuje, naudodamas kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresas 84.46.236.38, neteisėtai naudodamas tikrus A. A. internetinės bankininkystės duomenis: vartotojo prisijungimo vardą, vartotojo slaptažodį, vartotojo kortelę su prisijungimo slaptažodžiais, prisistatydamas kaip teisėtas AB “Swedbank” banko naudotojas, t.y. A. A., be pastarosios sutikimo atliko finansinę operaciją ir iš nukentėjusiosios A. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskeltini), esančios AB Swedbank banke, į UAB “MCB Finance” sąskaitą pervedė 0,01 lt piniginę sumą, taip tvirtindamas sutikimą paskolai gauti.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su G. Z. (buvusi J.), prisistatydamas kaip teisėtas AB “Swedbank” banko naudotojas - A. A., be pastarosios sutikimo atliko finansinę operaciją ir iš nukentėjusiosios A. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskeltini), esančios Swedbank banke, į UAB „Nordecum“ sąskaitą pervedė 0,01 Lt piniginę sumą, taip tvirtindamas sutikimą paskolai gauti.

Jis gi, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas bendrai su G. Z. (buvusi J.) 2011 m. kovo 14 d. bute, esančiame (duomenys neskeltini), Vilniuje, naudodamas kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresas (duomenys neskeltini), neteisėtai užsiregistravo UAB “MCB Finance” internetinėje svetainėje www.credit24.lt, kurioje nukentėjusios A. A. vardu užpildė paraišką 150 Lt kreditui gauti, po to panaudojo iš nukentėjusiosios A. A. gautus elektroninės bankininkystės “Swedbank” kodus, išduotus nuketėjusiosios vardu, ir prisistatęs teisėtu elektroninės bankininkystės turėtoju, įvedus prisijungimo kodus, kaip sąskaitos savininkas pervesdamas iš A. A. sąskaitos esančios SEB banke į UAB “MCB Finance” 0,01 Lt sumą, patvirtino, jog sutinka su kredito gavimo sąlygomis. Po to UAB “MCB Finance” pervestus į nukentėjusiosios A. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskeltini), esančią AB “Swedbank”, 150 Lt, iš nukentėjusios sąskaitos tą pačią dieną pervedė į V. L. vardu atidarytą AB “SEB” banke sąskaitą Nr. (duomenys neskeltini), o jau 2011 m. kovo 15 d. šiuos pinigus pervedė į A. P. sąskaitą, esančią AB “SEB” banke Nr. LT (duomenys neskeltini) ir, pasinaudodamas jo banko kortele, 2011 m. kovo 17 d. kartu su G. Z. išgrynino pinigus bankomate, adresu Savanorių pr. 31, Vilniuje, taip apgaule savo naudai įgijo 150 Lt.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas bendrai su G. Z. (buvusi J.) 2011 m. kovo 14 d., naudodamas kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresas (duomenys neskeltini), neteisėtai užsiregistravo UAB “Nordecum” internetinėje svetainėje www.smspinigai.lt, kurioje nukentėjusios A. A. vardu užpildė paraišką 700 Lt kreditui gauti, po to panaudojo iš nukentėjusiosios A. A. gautus elektroninės bankininkystės AB “Swedbank” kodus ir prisistatęs teisėtu elektroninės bankininkystės turėtoju, įvedus prisijungimo kodus, kaip sąskaitos savininkas pervedė iš A. A. sąskaitos “Swedbank” banke į UAB “Nordecum” 0,01 Lt sumą, patvirtino, jog sutinka su kredito gavimo sąlygomis. Po to UAB “ Nordecum” pervestus į nukentėjusiosios A. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskeltini), esančią AB “Swedbank”, 700 Lt, iš nukentėjusios sąskaitos tą pačią dieną pervedė į V. L. vardu atidarytą AB “SEB” banke sąskaitą Nr. (duomenys neskeltini), o jau 2011 m. kovo 15 d., šiuos pinigus pervedė į A. P. sąskaitą, esančią AB “SEB” banke Nr. (duomenys neskeltini) ir pasinaudodamas jo banko kortele 2011-03-17 kartu su G. Z. išgrynino pinigus bankomate, adresu Savanorių pr.31, Vilnius, ir taip apgaule savo naudai įgijo 700 Lt.

Taip pat nuteistasis tvirtina, kad byloje nėra BK 182 str. numatyto nusikaltimo objektyviojo požymio – apgaulės. Byloje minimi subjektai – UAB „MCB Finance“, UAB „Nordecum“, UAB „ITM Inkasso“ vardu veikiantys fiziniai asmenys savo pačių iniciatyva perveda savo pačių pasirinkto dydžio pinigų sumas į tas banko sąskaitas, iš kurių yra gavę 1 cento įmoką, todėl tokia veikla nėra skolinimasis, šie asmenys skolinimo veiklos nevykdo. Šie subjektai ir jų vardu veikiantys fiziniai asmenys nesidomi ir neketina domėtis tapatybe asmenų, kurie disponuoja banko sąskaitomis. Todėl daro išvadą, kad byloje minimiems subjektams ir jų vardu veikiantiems fiziniams asmenims yra nereikšminga aplinkybe ir neturi lemiamos įtakos apsisprendimui tai, kad banko sąskaitomis turi teisę disponuoti tretieji asmenys, kad 1 cento įmoką gali sumokėti bet kas iš banko sąskaitomis galinčių disponuoti asmenų daugeto. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie apgaulę, kai nustatyta, kad internetinėje reklamose reikalaujamos sumokėti 1 cento įmokos buvo sumokėtos. Apelianto manymu, nesant BK 182 str. numatyto nusikaltimo objektyviojo požymio apgaulės, privalėjo būti konstatuotas nusikaltimo sudėties nebuvimas jo veiksmuose, o nusikaltimo sudėties nebuvimas yra nuosprendžio absoliutaus negaliojimo pagrindu.

Be to, teismas vartojo sąvokas „kreditas, „kredito paraiška“, „skolinimasis“, „paskola“ visai kitokiomis prasmėmis, nei jas apibrėžia įstatymai, ko pasėkoje nuosprendis neatitinka baigiamiesiems teismo aktams keliamų aiškumo reikalavimų, o tai yra grubus nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimas.

Taip pat R. J. teigia, kad byloje klaidingai vartojama „neteisėtumo“ sąvoka, jog jis neva „neteisėtai“ naudojosi internetu, kai tuo tarpu internetas yra vieša erdvė, o registravimasis viešose svetainėse svetimais arba prasimanytais vardais nėra uždraustas įstatymu. Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje sąmoningai iškreipė jo veiksmus, ketinimus bei veiksmų teisines pasekmes, jog „be leidimo paėmė ir tokiu būdu neteisėtai įgijo“, taip dirbtinai sukuriant iliuziją į materialų objektą, nors byloje jokie materialūs objektai neegzistuoja.

Tvirtina, kad jam nebuvo įteikti civiliniai ieškiniai, todėl nežinojo reiškiamų turtinių pretenzijų dydžio ir teisinio pagrindo. Byloje nėra pateiktų civilinių ieškinių ir jam nieko apie juos nebuvo žinoma iki nuosprendžio paskelbimo, o tai yra jau esminis teisės į gynybą pažeidimas. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kad byloje figūruojantys hipotetiniai subjektai būtų kam nors suteikę kreditą ar paskolą, priešingai, byloje nėra apie šių subjektų registraciją ir Lietuvos Banko išduodamos kredito įstaigos licencijos turėjimą patvirtinančių dokumentų, todėl šie subjektai niekam suteikti kredito negalėjo, o nepateikus jokių rašytinių sutarčių reziumuojama, kad skolinimo fakto nebuvo. Todėl, kad civilinis ieškinys apskritai negalėjo būti nagrinėjamas baudžiamojoje byloje, nes nėra deliktas. Šiuo nuosprendžiu buvo pažeista jo konstitucinė teisė į teisingą teismą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

R. J. paduotu skundu iš esmės ginčija jo veiksmų kvalifikaciją, teigia nusikaltimų, numatytų BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. nepadaręs ir prašo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nuosprendį, o bylą grąžinti apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Jo apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami netinkamu įrodymų vertinimu baudžiamajame procese.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 214 str. 1 d. kyla tam, kas <....> neteisėtai įgijo, laikė perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti <....>. Pažymėtina, kad BK 214 str. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. J. apgaudamas, neva finansinės pagalbos tikslu, išgavo iš nukentėjusiosios A. A. elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis, kurie būtini imant greituosius kreditus. Tokiu būdu R. J. neteisėtai įgijo, laikė svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, todėl jo veiksmuose yra nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 214 str. nusikaltimo sudėtis.

Pagal BK 215 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų <....> neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis <....>. Šiame straipsnyje reglamentuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog svetimos elektroninės mokėjimo kortelės panaudojimas yra neteisėtas ir nori taip veikti. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad R. J. padarė nusikaltimą, numatytą 215 str. 1 d., nusikaltimas įrodytas. Šiuos nustatytus faktus patvirtina paties nuteistojo parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu apie tai, kad jam gyvenant kartu su buvusia sutuoktine G. Z. reikėjo pinigų, todėl jie ieškojo asmenų, kurių vardu galima būtų paimti greituosius kreditus. Nurodė, kad internete rado nukentėjusiosios A. A. duomenis, kalbėjosi su ja dėl neva pagalbos jai suteikimo ir pastaroji davė savo elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, juos atsiųsdama SMS žinute. Nuteistasis nurodė, jog nukentėjusiosios pinigai buvo pervesti į V. L. sąskaitą vėliau į A. P. (G. Z. tėvo) sąskaitą, išgryninti A. P. vardu (t.3, b.l.117-118). Šiuos nuteistojo R. J. parodymus patvirtino ir G. Z. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodydama, kad R. J. dažnai bendraudavo internetu, gaudavo kodus prisijungdavo ir paimdavo greituosius kreditus. Nurodė, jog ji telefonu bendravo su nekentėjusiąja A., siūlydama nukentėjusiajai materialią pagalbą tam, kad ji sutiktų duoti savo prisijungimo kodus. Nurodė, kad nukentėjusioji atsiuntė J. kodus, o jis prisijungė prie banko ir paėmė greituosius kreditus (t.3, b.l.119-120). Nukentėjusioji A. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji telefonu perdavė savo elektroninės mokėjimo priemonės slaptažodį, visus kodus iš kodų lentelės. Kiek vėliau gavusi laišką iš UAB „Credit24“ bei UAB „MCB Finance“ suprato, jog jos vardu buvo paimtos paskolos. Nukentėjusioji nurodė, jog savo vardu ji jokių paskolų neėmė (t.1, b.l.28).

Patikrinus byloje esančius duomenis laikytina, kad R. J. veikdamas kartu su G. Z. (buvusia J.) neteisėtai įgijo ir laikė svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės priemonių duomenis (apgaulės būdu, nurodydami, jog nukentėjusiajai sutieks materialią pagalbą išviliojo iš nukentėjusiosios slaptažodį bei kodus), pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, taip pat neteisėtai panaudojo šiuos svetimus duomenis (prisijungė prie nukentėjusiosios sąskaitos banke ir jos vardu paėmė paskolas), tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t.y. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.

Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nematerialios paslaugos, nematerialios priemonės, nematerialūs duomenys, kurie nėra susieti su materialios elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimu nėra BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. dispozicijoje apibrėžtų nusikaltimų objektais. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. J. neteisėtai įgijo laikė ir realizavo nukentėjusiosios A. A. elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės duomenis, o ne pačią kortelę ir jo argumentai, kad nematerialūs duomenys nėra susieti su materialia elektronine mokėjimo kortele, dėl ko jam negali būti inkriminuojami nusikaltimai už kuriuos jis yra nuteistas, jo veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. nebūtina realiai disponuoti elektronine mokėjimo kortele, pakanka neteisėtai įgyti, laikyti svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės priemonių duomenis bei neteisėtai juos realizuoti.

Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad jo veika negali būti kvalifikuojama ir pagal BK 182 str. 1 d., nurodydamas, jog jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal BK 182 str. sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas taip pat padaromas tik tiesiogine tyčia. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis R. J. aiškiai suvokė, kad apgaudinėja nukentėjusiąją A. A. (veikdamas kartu su G. Z. ir žadėdamas nukentėjusiajai materialią pagalbą taip suklaidindamas pastarąją ir išviliodamas iš jos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės duomenis, neteisėtai gavęs duomenis juos panaudojo ir per kitus asmenis išgrynindavo ir paimdavo pinigus) ir sąmoningai taip veikė. Tokiu būdu R. J. veiksmuose yra nusikaltimo numatyto BK 182 str. 1 d. nusikaltimo sudėtis (Aukščiausiojo teismo nutartys: Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013).

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog jokios apgaulės UAB „MCB Finance“ bei UAB „Nordecum“ ar jų vardu veikiančių fizinių asmenų atžvilgiu nebuvo. Kaip jau paminėta ankščiau, nuteistasis R. J. kreipdamasis į bendroves dėl paskolų jam suteikimo, naudojo ne savo, o svetimus, t.y. iš nukentėjusiosios A. A. apgaulės būdu išgautus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės priemonių duomenis, turėdamas tikslą juos panaudodamas pasisavinti svetimus pinigus tikėdamasis, jog pareiga grąžinti jam suteiktas paskolas kils nukentėjusiajai A. A. Nepagrįsti ir jokios įtakos nuteistojo veikų kvalifikavimui neturi apeliacinio skundo argumentai dėl UAB „MCB Finance“, UAB „Nordecum“, UAM „ITM Inkasso“ licencijų verstis indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ar rašytinų sutarčių dėl sudarytų paskolų juridinio fakto patvirtinimo ir nepateikimo į bylą. Bendrovėms suteiktos ar nesuteiktos licencijos verstis tam tikra veikla bei rašytinių sutarčių tarp šalių nebuvimas šiuo konkrečiu atveju negali gali būti pateisinamuoju argumentu ar esminiu pagrindu nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas pripažinti teisėtomis.

Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, jog jam nebuvo žinoma apie pareikštus civilinius ieškinius, kad jis nežinojo jam reiškiamų turtinių pretenzijų dydžio ir tai laiko esminiu teisės į gynybą pažeidimu, tačiau patikrinus bylos medžiagą konstatuotina, kad UAB „MCB Finance“ ir UAM „ITM Inkasso“ civiliniai ieškiniai byloje pateikti dar ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l.67-80). Byloje yra paskelbimo suimtajam įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokolas, su kuriuo R. J. supažindintas pasirašytinai, jame nuteistasis nurodė, kad su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti nepageidauja ir sutinka su sutrumpintu įrodymų tyrimu (t.3, b.l.20). Taigi esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistojo teisės į gynybą šiuo atveju buvo pažeistos. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo bei bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu nuteistasis pripažino savo kaltę, sutiko, kad byla būtų išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl neabejotinai jam buvo žinoma, kad jis turės atlyginti neteisėtai pasisavintą turtą kurį jis gavo padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas įvertino jo įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Vertinant apelianto asmenybę, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, nors kaip rodo jo apeliacinis skundas, šios lengvinančios aplinkybės pripažinimas abejotinas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad jis praeityje 12 kartų teistas, veikė iš savanaudiškų paskatų, teismas nustatė jam bausmės dydį už kiekvieną veiką žymiai žemesnę nei sankcijos vidurkis. Įvertinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad paskirtoji bausmė atitinka nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.