- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-02
- Bylos Nr.
- 1A-373-319/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-00244-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- D. Š., M. R., A. S., ir T
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas, Kęstutis Dobilas, Ramutė Budrytė
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, nuteistajam D. Š., jo atstovams V. ir V. Š. ir gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nuteistojo M. R. gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, nuteistojo A. S. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. ir jo atstovų V. Š. ir V. Š., nuteistojo M. R. ir jo atstovės A. R. bei nuteistojo A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas 30 (trisdešimties) parų arešto bausme, bausmę atliekant areštinėje. Vadovaujantis BK 49 str. 5 d., arešto bausmę nustatyta atlikti poilsio dienomis.
M. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., ir nuteistas 30 (trisdešimties) parų arešto bausme, bausmę atliekant areštinėje. Vadovaujantis BK 49 str. 5 d., arešto bausmę nustatyta atlikti poilsio dienomis.
A. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d. (plėšimas P. K. ir K. D. atžvilgiu), BK 180 str. 1 d. (plėšimas V. B. atžvilgiu), ir nuteistas: pagal BK 180 str. 1 d. (plėšimas P. K. ir K. D. atžvilgiu) – 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 str. 1 d. (plėšimas V. B. atžvilgiu) –2 (dviejų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – 3 (trys) metai 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo.
Priteista: iš T. S. 83, 39 Lt (24, 15 Eur) (už K. D. gydymą), solidariai iš T. S. ir A. S. 173,56 Lt (50,27 Eur) (už V. B. gydymą) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir T. S., V. M., M. V., P. V. ir O. P., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S., D. Š., M. R., pripažinti kaltais pagal BK 180 str. 1 d. ir nuteisti už tai, kad, būdami nepilnamečiais, ir pilnametis A. S., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šiai veikai padaryti, veikdami bendrininkų grupėje bei kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, 2013 m. kovo 9 d. apie 20.00 val. prie transporto stotelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, turėdami išankstinę tyčią pagrobti svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, bendros 1240 Lt vertės, t. y. T. S., A. S., D. Š., M. R. ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, einant kartu, prasilenkiant su pro šalį einančiomis dviem merginom, A. S. užkliudžius pečiu nukentėjusiąją P. K. bei sudavus jai vieną smūgį kumščiu į veidą, padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko P. K. nukrito ant žemės, tuo metu T. S. sudavus ranka vieną smūgį į veidą nukentėjusiajai nepilnametei K. D., padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko K. D. nuo smūgio taip pat nukrito ant žemės, o T. S., A. S., M. R., D. Š. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, apsupus nukentėjusiąsias, A. S. ištraukus iš P. K. rankų rankinę, o tuo metu T. S. bandant ištraukti K. D. priklausančią rankinę, pagrobė K. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 200“, IMEI (duomenys neskelbtini)0, su SIM kortele, bendros 360 Lt vertės, bei P. K. priklausančią rankinę, 50 Lt vertės, su joje buvusiais daiktais: pinigine, 50 Lt vertės, pinigais, sumoje 80 Lt, moteriškais kvepalais ,,Mis dior cherie“, 250 Lt vertės, vyriškais kvepalais ,,Davidow game“, 110 Lt vertės, sidabrine grandinėle, 200 Lt vertės, sidabriniais auskarais, 50 Lt vertės, moterišku laikrodžiu „Michael kors“, 80 Lt vertės, kosmetine pinigine, 10 Lt vertės, tokiu būdu pagrobė P. K. priklausantį turtą, bendros 880 Lt vertės, ir K. D. priklausantį turtą, 360 Lt vertės, iš viso pagrobdami turto, bendros 1240 Lt vertės.
Be to, T. S., V. M., būdami nepilnamečiais, ir pilnametis A. S., nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. kovo 15 d. apie 21.00 val. prie (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, turėdami išankstinę tyčią pagrobti svetimą turtą, panaudojus fizinį smurtą, pagrobė svetimą, V. B. priklausantį, turtą, bendros 430 Lt vertės, t. y. visiems trims priėjus iš nugaros prie nukentėjusiosios V. B., A. S. sudavus nukentėjusiai V. B. alkūne vieną smūgį į galvą iš nugaros pusės, T. S. spyrus nukentėjusiai į koją, vienam iš jų suėmus V. B. iš nugaros pusės už kaklo, T. S. bandžius nutraukti nuo V. B. peties rankinę, tačiau nukentėjusiajai nepaleidus rankinės, T. S. iš priekio sudavus V. B. du smūgius kumščiu į veidą, tokiais veiksmais padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą, bei nutraukus nuo peties, pagrobė V. B. priklausančią rankinę, 50 Lt vertės, su joje buvusiais daiktais: pinigine, 40 Lt vertės, pinigais, sumoje 340 Lt, t. y. turto bendros 430 Lt vertės.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. Š. ir jo įstatyminiai atstovai V. ir V. Š. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014 12 09 nuosprendį D. Š. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. Š. išteisinti. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas neišsiaiškinus visų bylos aplinkybių, nepašalinus prieštaravimų tarp kitų kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymų, teismas nepagrįstai nusprendė, kad D. Š. padarė BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Nurodo, kad teismas jo kaltę grindė nukentėjusiųjų P. K. ir K. D. parodymais, nes jos suprato, kad ateinantys vaikinai yra iš tos pačios grupės ir iš jų visų penkių jos jautė grėsmę. Tokius parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes tik vienoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje jos abi identiškai nurodė šias aplinkybes, o kitose apklausose tokių parodymų nėra. Tačiau teismas tokius jų parodymus laikė teisingais ir patikimais, o teisme jų duotais parodymais, kurie turėtų būti vertinami kaip ypač reikšmingi, nesivadovavo. Nukentėjusiosios teisme parodė, kad po patirtų smūgių, jos nukrito, nežino, kuris pasiūlė plėšti, ir nematė, kur plėšimo metu buvo tiek kiti vaikinai, tiek D. Š.. Teismas nepagrįstai teisingais laikė ir kito kaltinamojo T. S. parodymus, nes jis parodė, kad plėšimui pritarė ir D. Š., tačiau negalėjo nurodyti, kokiu būdu buvo išreiktas jo pritarimas, be to, dėl T. S. parodymų teisingumo abejones kelia ir tai, kad jis iš nuotraukų neatpažino D. Š.. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai teisingais laikė ir kaip įrodymus vertino kito kaltinamojo A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teisme jis atsisakė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodęs, kad tokius parodymus jam liepė duoti, t.y. darė įtaką, o teisme jis nurodė, kad mintas apiplėšti nukentėjusiąsias jam kilo spontaniškai, nesitarus su kitais vaikinais, tačiau tokius parodymus teismas nepagrįstai atmetė. Taigi, išvadą, kad tarp D. Š. ir kitų asmenų buvo susitarimas apiplėšti, paremtas abejotinais, neišsamiais ir prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu duotais minėtų asmenų parodymais. Jei tikėti T. S. parodymais, tai plėšimą skatino pilnametis A. S., kuris įkalbinėjo nepilnamečius eiti kartu plėšti, tačiau nors tikint šia versija, A. S. dėl nežinomų priežasčių ikiteisminis tyrimas dėl nepilnamečio įtraukimo į nusikalstamą veiką nebuvo pradėtas. Skunde teigiama, kad D. Š. kaltės įrodymu teismas laiko jo elgesį teigdamas, jog jis suprato, kad kiti bandė apiplėšti jaunuolių porelę, taigi, suprato atvykimo tikslą, bet visgi, A. S. pakvietus, ėjo paskui jį, tačiau D. Š. teismui paaiškino, jog po konflikto su porele, galvojo, jog daugiau panašių dalykų nepasikartos, per gatvę ėjo kartu su draugu M. R. namų link. Šie nuteistojo D. Š. parodymai byloje nepaneigti, juos patvirtina ir nuteistasis M. R., taip pat byloje nėra duomenų, jog D. Š. girdėjo A. S. pasiūlymą eiti per gatvę tikslu plėšti ir negalėjo suprasti, jog per perėją A. S. eina būtent tikslu plėšti. A. S. apie tai pasakė tik T. S..
Apkaltinamajame nuosprendyje teismas nurodo, jog D. Š. buvimas šalia, nukentėjusiosioms suvokiant, kad greta esantis asmuo yra bendrininkų grupės narys, atitinka grasinimą, t.y. psichologinį smurtą - vieną iš plėšimo požymių. Tačiau apeliantų teigimu, bylos duomenys niekuo nepatvirtina šio teiginio. Byloje nustatytos neginčytos aplinkybės, jog nukentėjusioji K. D. užgulusi po savimi stipriai laikė rankinę, kurios ir nesugebėta pagrobti, taigi, ji aktyviai priešinosi užpuolikui T. S., iš jos asmeniškai niekas nepagrobta. Nukentėjusioji P. K. atgavo sąmonę kuomet iš jos rankų buvo plėšiama rankinė, vėliau ji vijosi nuteistąjį A. S. tikslu atimti iš jo pagrobtą rankinę. Vertinant tokį nukentėjusiųjų elgesį, apeliantų vertinimu, negalima teigti, jog buvo palaužta jų valia priešintis ar D. Š. kokiu nors būdu palaužė jų valią saugoti nuosavybę. Niekuo pagrįstas ir teismo teiginys, jog D. Š., stovėdamas šalia, pritarė bendrininkų atliekamiems veiksmams, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė tokių nusikalstamų veiksmų pasekmes ir leido joms kilti. Juk byloje yra duomenys - D. Š. bei M. R. parodymai, jog jie, supratę, jog vyksta plėšimas, kartu pabėgo, nes nenorėjo būti nusikaltimo bendrininkai. Šie parodymai liko nepaneigti jokiais kitais nukentėjusiųjų, kitų nuteistųjų ar liudytojų parodymais. Byloje nėra nustatyta kiek laiko ir kurioje vietoje nusikaltimo metu, kaip nurodo teismas, stovėjo D. Š., teismo išvada, jog D. Š. stovėjo ir laukė nusikaltimo pabaigos, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Tai mums duoda pagrindo manyti, jog D. Š. ne tik kad nesiekė nusikalstamų veiksmų padarinių ir neleido jiems kilti, tačiau suvokęs, jog gali būti įtrauktas į nusikalstamą veiką nepritardamas užpuolikų veiksmams iš karto iš įvykio vietos pasišalino.
Skunde teigiama, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas priėmė dar vieną klaidingą išvadą pripažindamas, kad abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 180 str. 1 d. yra baigtas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog asmeniškai iš nukentėjusiosios K. D. joks turtas nebuvo pagrobtas, buvo tik bandyta pagrobti, todėl nukentėjusiosios K. D. atžvilgiu daromą nusikaltimą teismas turėjo kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. kaip pasikėsinimą plėšti.
Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tuomet, kai pakanka patikimų kaltės įrodymų, o apeliantų nuomone, teismas įrodymus vertino kaltinimo kryptimi, susidarydamas išankstinę nuomonę, šališkai vertino liudytojų parodymus siekdamas nubausti D. Š., teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu nagrinėjant baudžiamąją bylą.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat teigiama, kad akivaizdus pirmosios instancijos teismo šališkumas ir svarstant galimybę atleisti D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. Š. nepripažino padaręs nusikalstamą veiką dėl jos nesigaili, dėl to nėra jokių pagrindų manyti, kad D. Š. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų. Teismas visiškai nesvarstė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo, kad nepilnametis laikysis įstatymo ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tik aptarė pagrindą, kad nepripažino savo kaltės ir nesigaili.
Apeliantų nuomone, byloje yra nustatytas visuma aplinkybių, kurios leidžia manyti, kad D. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taigi, yra galimybė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės: D. Š. mokosi mokykloje, šiuo metu yra nepilnametis, neteistas, administracine tvarka nebaustas, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas, VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, Kauno miesto administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, šeima neregistruota socialinės rizikos grupės apskaitoje, mokyklos charakterizuojamas teigiamai, Aleksoto policijos nuovados duomenimis, nėra įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą. Teigia, kad byloje yra duomenys, jog būtent D. Š., po nusikaltimo atvažiavus pas jį vienam iš nukentėjusiųjų tėvui, paaiškino nusikaltimo aplinkybes, nurodė nusikaltime dalyvavusius asmenis, bei ženkliai padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikalstamą veiką ir jame dalyvavusius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio nelogiškumas pasireiškia ir tuo, jog teismas, pripažindamas nuteistuosius bendrininkais, civilinio ieškinio, pareikšto D. Š. bei jo atstovams, M. R., bei jo atstovei, nepatenkino, kas rodo, kad teismas nebuvo įsitikinęs dėl D. Š. kaltės bendrininkaujant.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014-12- 09 nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti, nesant veiksmuose nusikaltimo požymių. Pripažinus, kad jis dalyvavo nusikaltime, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindu. Nurodo, kad teismo išvados dėl jo pripažinimo kaltu grįstos prielaidomis, neatitinka faktinių aplinkybių. Jo ir D. Š. parodymais teismas nepatikėjo, nes jie skyrėsi nuo kitų kaltinamųjų parodymų bei nukentėjusiųjų parodymų, tačiau neįvertino, kad ir jų parodymai prieštaringi. Skunde apeliantas tvirtina, kad nei jis, nei D. Š. su niekuo nesitarė daryti jokios nusikalstamos veikos. Byloje yra duomenų apie tai, kad A. S. ir T. S. užsiminė, kad reikia pinigų, pasiūlė kartu važiuoti kažkur važiuoti, tačiau tokia užuomina yra dviprasmė ir jis tikrai nesuvokė jos tikrosios prasmės ir jokiais savo veiksmais prie nusikalstamų sumanymų neprisidėjo, tik ėjo kartu su jais. Teismas klaidingai konstatavo, kad nesutampa mano ir kaltinamųjų A. S. ir T. S. parodymai. Teisminio nagrinėjimo metu A. S. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teismui paaiškino, kad nei M. R. nei D. Š. nieko nežinojo apie nusikalstamus sumanymus. T. S. teismui paaiškino, kad jų pritariamieji veiksmai pasireiškė vien tiktai tuo, kad ėjo kartu. Teigia, kad visiškai pripažino visas faktines bylos aplinkybes tik nesutiko su jų teisiniu įvertinimu.
Teismas vadovavosi nukentėjusiųjų K. D. ir P. K. subjektyviu suvokimu, kad jo ir D. Š. buvimas nusikaltimo metu greta kėlė joms grėsmę. Taip jos aiškino ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai. Tačiau apklaustos teisme parodė, kad ar užpuolikų būtų trys ar penki, grėsmė būtų tokia pati. Nukentėjusioji P. K. teismui paaiškino, kad po smūgio į veidą neteko sąmonės, buvo tamsu ir neatsimena kaip stovėjo užpuolikai. Apeliantas teigia, kad jis ir D. Š. smūgio metu buvo galėjo būti netoliese, jis matė smūgį ir jam tai buvo netikėtas elgesys, į tai sureagavo tą pačią akimirką pabėgdamas. Tvirtina, kad jo buvimas netoli įvykio vietos niekaip negalėjo įtakoti nusikaltimo sėkmei ir tokie jo veiksmai negali būti pripažinti bendrininkavimu. Nukentėjusiosios P. K. ir K. D. ieškinių nereiškė nei ikiteisminio tyrimo metu nei bylą perdavus teismui, nei jam, nei D. Š. jos neturi jokių pretenzijų.
Apeliantas įsitikinęs, kad jo ir D. Š. veiksmai, t. y. ėjimas kartu ir neuždelstas pabėgimas tik pradėjus naudoti smurtą, negali įeiti į bendrą bendrininkų tyčią. Šiuo atveju teismas turėjo vadovautis BK 26 str. 1 d. nuostata, jog bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų bendra tyčia.
Šalies argumentai
Skunde nuteistasis prašo jo atžvilgiu taikyti BK 93 str., nes, jo nuomone, yra tam sąlygos. Jis kaltinamas padarius tyčinį apysunkį nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, daugiau jokių nusikaltimų ar teisės pažeidimų nuo 2013-03-09 nepadarė, nukentėjusiosios P. K. ir K. D. ieškinių nereiškė nei ikiteisminio tyrimo metu nei bylą perdavus teismui. Teigia, kad nuosekliai aiškino visas faktines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, tiktai nesutikau su šių aplinkybių teisiniu įvertinimu. Neigiamai vertina tokį savo poelgį ir padarė tinkamas išvadas, po to nenusikalto ir nenusižengė. Mano, kad nėra aplinkybių, kurios suformuotų nuomonę, kad ateityje gali daryti nusikalstamas veikas, todėl teismas paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę. Paskirta atlikti savaitgaliais arešto bausmė neleis jam efektyviai treniruotis ir dalyvauti sporto varžybose. Todėl prašo teismo, jei bus pripažinta, jog bendrininkavo vykdant plėšimą, prašo vadovaujantis BK 93 str., atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones teismo nuožiūra.
Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad su paskirta bausme sutinka, tik prašo į bausmės laiką įskaityti kardomosios priemonės, kuri buvo taikoma nuo 2013-03-26 iki 2014-11-27, laiką, kai buvo suimtas ir laikomas tardymo izoliatoriuje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis D. Š., jo įstatyminiai atstovai, advokatas R.Girdziušas, taip pat nuteistųjų M. R. ir A. S. gynėjai K. D. ir R. Budrytė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo D. Š. ir jo atstovų V. Š. ir V. Š., nuteistojo M. R. ir jo atstovės A. R. bei nuteistojo A. S. apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir taip pat konstatuoja, kad pabloginti nuteistųjų padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 str. 4d.).
Nuteistieji D. Š. ir M. R. savo kaltės nepripažįsta ir skunduose nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien tai, kad nuteistieji nesutinka su teismo išvadomis ir subjektyviai interpretuodami byloje surinktus įrodymus, savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistųjų nurodytus argumentus dėl jų nekaltumo. Nuosprendyje teismas atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi.
Įvertinusi ir patikrinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados, jog D. Š. ir M. R. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstos, su jomis nesutikti kolegija neturi pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Plėšimas BK 180 str. prasme – tai svetimo turto pagrobimas, kuris padaromas panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuo pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Plėšimo objektyvieji požymiai baudžiamajame įstatyme išvardyti kaip alternatyvūs, todėl asmenį pripažįstant plėšimo vykdytoju pakanka, kad jis atliktų bent vieną iš BK 180 straipsnio dispozicijoje įvardytų alternatyvių veiksmų.
Pirmos instancijos teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų P. K. ir K. D., kaltinamųjų A. S., T. S., taip pat pačių apeliantų D. Š. ir M. R. parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka D. Š. ir M. R. kaltei įrodyti.
Aukštesnysis teismas nesutinka su D. Š. ir M. R. apeliacinių skundų teiginiais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų ir kitų nuteistųjų T. S. ir A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie teisme nepasitvirtino. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas rėmėsi šių asmenų parodymais tik tiek, kiek jie papildė vieni kitus ir kiek juos patvirtino kitų byloje sutrinktų duomenų visuma.
Teismas turėjo pagrindą tikėti abiejų nukentėjusiųjų parodymais, nes jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, atitiko kitus byloje esančius įrodymus. Nors nukentėjusiosios negalėjo konkrečiai nurodyti, kurie iš vaikinų joms trenkė, kuris kurį skatino atimti iš jų daiktus, kurie daiktus atėmė, tačiau jos visuose bylos tyrimo metu duotuose parodymuose nuosekliai tvirtino, kad priešais jas ateinantys penki vaikinai atrodė kaip viena grupė, nes suduodant joms smūgius, nuo kurių jos pargriuvo, ir po sudavimo, daiktų pagrobimo momentu, visi vaikinai buvo šalia nukentėjusiųjų, ir po plėšimo visi iš įvykio vietos pasišalino, t.y. pabėgo. Akivaizdu, kad toks vaikinų elgesys galėjo nukentėjusiosioms duoti pagrindo galvoti, kad jie yra viena grupelė ir jos jautė grėsmę iš visų vaikinų. P. K. ir K. D. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose kiek konkrečiau išdėstė kai kurias įvykio aplinkybes, t.y. kad P. K. po smūgio dar gulint ant žemės, K. D. taip pat esant greta, tie visi penki vaikinai stovėjo aplink jas. Visuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nukentėjusiosios patvirtino tą patį, ką ir teisme, kad ir vaikinų elgesio suprato, kad jie visi yra bendrininkai. Tai, kad abiejų nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra panašiai užfiksuoti, neduoda pagrindo jais abejoti ar manyti, kad jie buvo kieno nors įtakoti ir yra neobjektyvūs. Abi nukentėjusiosios paaiškino, kad, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos buvo apklausinėjamos po vieną, parodymus rašė tyrėja iš jų žodžių, jų išsakytos mintys buvo surašytos teisingai, šiuos parodymus tvirtina kaip teisingus. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, abi nukentusiosios buvo užpultos einančios kartu tų pačių asmenų, abi matė jų atliekamus neteisėtus veiksmus, todėl logiška, kad ir jų parodymai dėl matytų aplinkybių turi būti panašūs.
Nuteistųjų D. Š. ir M. R. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad jų kaltė nuosprendyje nepagrįstai grindžiama kitų kaltinamųjų T. S. ir A. S. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, nors teisme šių parodymų jie nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka, nes ji neatitinka faktinių aplinkybių. Priešingai nei teigiama D. Š. apeliaciniame skunde, T. S. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl padaryto nusikaltimo prisipažino ir davė nuoseklius, neprieštaringus parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nurodė esmines įvykio aplinkybes bei asmenis, kurie kartu dalyvavo nusikaltimo padaryme. Teisme taip pat patvirtino, kad tarp visų penkių pas A. S. namuose buvusių vaikinų atsirado susitarimas eiti į gatvę pasivaikščioti su tikslu kažką apiplėšti, nes reikėjo pinigų alkoholiniams gėrimams. Kaltinamasis pabrėžė, kad visi penki sugalvojo ir sutarė bendrai įvykdyti kokį plėšimą, tačiau daugiau organizavo ir skatino A. S., be to, ir po plėšimo visi sutarė išsiskirstyt ir vėliau susitikti pas A. S. namuose, ką ir padarė, ir tą patį vakarą jie buvo pas A. S. namuose, už pavogtus pinigus nusipirko alkoholio, kurį išgėrė, nurodė, kad D. Š. ir M. R. taip pat buvo kartu su jais. Tai, kad teisme T. S. negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiūlė eiti vykdyti plėšimą, kitas, aukščiau aptartas aplinkybes, jam pilnai patvirtinus, neleidžia teigti, kad teisme jo parodymai visiškai kitokie.
Šalies argumentai
D. Š. skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai tikėjo kaltinamojo A. S. parodymų dalimi, kuri apeliantą kaltino ir neįvertino, kad šių parodymų A. S. teisme atsisakė. Įvertinus A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodymus teisme bei jo paaiškinimą dėl parodymų pakeitimo, darytina neabejotina išvada, kad teismas pagrįstai patikimais ir teisingais laikė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis A. S. išdėstė visas įvykio aplinkybes, pripažinęs, kad įvykio dieną visi kaltinime nurodyti asmenys buvo pas jį namuose, visi bendrai sugalvojo eiti į gatvę pasivaikščioti ir gal ką nors nuveikti, sudaužyti ar prie ko nors prisikabinti, kai jiems einant gatve, jis pamatė du žmones, draugus pakvietęs eiti ir „duoti į galvą“, visi didesniu greičiu per perėją priėjo prie žmonių ir jis vienam iš jų alkūne trenkė vieną smūgį į veidą, kai nukrito, pamatė, kad tai mergina, ji rankose turėjo telefoną ir buvo su rankine, tada jis iš merginos paėmė telefoną ir rankinę. Tuo metu kiti kaltinamojo draugai stovėjo šalia, T. S. tuo metu trenkė kitai merginai, kuri taip pat nukrito ir gulėjo arčiau važiuojamosios kelio dalies. T. S. iš jos bandė atimti rankinę, tačiau jam nepavyko. Po šių veiksmų jie visi bėgo kartu, bėgant ties sankryža, sutarė išsiskirstyt ir vėliau susitikti pas A. S. namuose. Jam grįžus namo, kiti draugai taip pat greitai atbėgo, už pinigus, buvusius piniginėje, tą patį vakarą jie prisipirko alkoholio ir pragėrė, nurodė, kad D. Š. ir M. R. negėrė alkoholio, tik buvo kartu su jais. Šie jo parodymai pilnai atitinka T. S. ir nukentėjusiųjų parodymus. Teisme A. S. savo parodymus dėl kai kurių aplinkybių pakeitė, o būtent, jau parodė, kad būnant pas jį namuose, jokio susitarimo ką nors plėšti tarp visų vaikinų nebuvo, jie tik išėjo pasivaikščioti, o visiems nuėjus prie parduotuvės ir pamačius einant dvi merginas, jam vienam staiga kilo mintis jas apiplėšti, draugams pasakęs, kad jis eina, nuėjo prie merginų ir įvykdė plėšimą. Nematė ir nežino, kas atsitiko kitai merginai, ką veikė draugai. Parodymų pakeitimo nuosekliai ir argumentuotai paaiškinti negalėjo. Pradžioje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes atsiminė geriau, tačiau taip pat paaiškino, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu nėra teisingi, nes jam buvo perskaityti kitų asmenų parodymai, ir jis juos prisitaikė sau, taigi ne viską pasakojo teisingai, teigė, kad melavo, kodėl, paaiškinti negalėjo, paskui jau nurodė, kad tyrime buvo asmuo, kuris jam buvo pasakęs, ką reikia sakyti, tačiau tą asmenį atsisakė nurodyti, taip pat nurodė, kad jam tyrėja apklausos protokolą davė tik pasirašyti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pagarsinus A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis nurodė, kad jie neteisingi, tačiau negalėjo paaiškinti, kas juose neteisinga. Pripažino, kad jo apklausose dalyvavo advokatai.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš A. S. teisme duotų parodymų, jis paneigė anksčiau nurodytas aplinkybes, kurios patvirtino visų kaltinamųjų išankstinį susitarimą daryti nusikaltimą ir dalyvavimą jame. Teismas, išanalizavęs visų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų parodymus, padarė teisingą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. duoti parodymai atitinka nuoseklius kito kaltinamojo T. S., nukentėjusiųjų K. D. ir P. K. parodymus, todėl juos laikė teisingais ir patikimais, o teisme jo duotus parodymus, kurie palaikė D. Š. ir M. R. versiją, jog jie apie planuojamą plėšimą nieko nežinojo ir jame nedalyvavo, vertino kaip siekimą padėti šiems kaltinamiesiems išvengti atsakomybės.
Teisėjų kolegija nesutinka su D. Š. ir M. R. skundo argumentais, kad jie iš tiesų nesuprato, kad buvo vykdomas nusikaltimas, kad vien pasyvus jų stovėjimas greta kitų, nusikaltimą padariusių asmenų, negali būti laikomas dalyvavimu jame ir neįrodo bendros visų kaltinamųjų subjektyviosios pusės požymio - tyčios.
Apylinkės teismas D. Š. ir M. R. parodymus detaliai ir nuosekliai išanalizavo ir argumentavo, kodėl jais netiki, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neanalizuos. Šie abu kaltinamieji daugumos nustatytų aplinkybių neneigė, t.y., kad buvo pas A. S., iš jo namų važiavo į įvykio vietą, kad kartu su kitais kaltinamaisiais ėjo, kad matė, kaip A. S. ir T. S. atliko neteisėtus veiksmus nukentusiųjų atžvilgiu, taigi, iš dalies jų kaltę patvirtina ir pačių apeliantų parodymai, tačiau jie kategoriškai neigė tas aplinkybes, kurios patvirtina jų veiksmuose buvus ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius BK 180 str. numatyto nusikaltimo požymius, t.y. jie abu neigė būnant A. S. bute girdėję kaltinamųjų susitarimą daryti nusikaltimą, ėjo į gatvę tik pasivaikščioti, o pamatę A. S. ir T. S. veiksmus, tuoj pat pasišalino iš įvykio vietos, tokiu elgesiu, pasak jų, nepritardami neteisėtiems veiksmams. Tačiau nors byloje nekyla ginčo, kad apeliantai iš tiesų jokių aktyvių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu neatliko, nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad jie nusikaltime ne tik objektyviai dalyvavo, bet ir suvokė savo dalyvavimą jame. Aukščiau aptartais duomenimis įrodyta, kad A. S. bute visi kaltinamieji susitarė dėl nusikaltimo darymo. Apeliantai neigia suvokę, kad jiems einant gatvėje, bus kas nors padaryta, tačiau patys patvirtino, kad matė, kaip T. S. bei A. S. priėjo prie merginos ir vaikino ir A. S. išsitraukus ir porelei parodžius peilį, suprato, ko čia atvažiavo, tačiau vis tiek ėjo kartu, kaip visiškai nelogiškai tokį elgesį paaiškino D. Š., jog tikėjosi, kad tai nepasikartos. Apeliantai teigė, kad T. S. bei A. S. iš tiesų užpuolus nukentėjusiąsias, jie iš karto iš įvykio vietos pabėgo, tačiau tokie jų parodymai buvo paneigti ir laikoma įrodytu, kad nukentėjusiosioms gulint ant žemės ir kitiems kaltinamiesiems vykdant plėšimą, D. Š. ir M. R. stovėjo prie jų, o po daiktų pagrobimo, visi vaikinai susitarė bėgti ir vakare susitikti pas A. S., kaip ir padarė. D. Š. ir M. R. taip pat grįžo pas A. S. ir buvo kartu su kitais kaltinamaisiais.
Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 str. 1 d.) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (LAT nutartys bylose Nr. 2K-44/2012, 2K-552/2013). Surašant kaltinamąjį aktą ir bylos nagrinėjimo teisme metu, pripažįstant D. Š. ir M. R. kaltais dėl P. K. ir K. D. apiplėšimo veikiant iš anksto susitarus bendrininkų grupe su kitais kaltinamaisiais, buvo vadovaujamasi minėtais įstatymo reikalavimais. Teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir atskleidė visumą objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, pagrindžiančių visų kaltininkų bendras pastangas panaudojant smurtą pagrobti nukentėjusiųjų turtą. Susitarimas apiplėšti, vienų kaltinamųjų nukentėjusiųjų užpuolimas, suduodant smūgius, pagrobiant iš jų turtą, kitiems stovint šalia ir stebint, kartu pasišalinant iš įvykio vietos – visi šie nusikaltimą padariusių asmenų veiksmai teismo pagrįstai įvertinti kaip bendravykdytojų padarytas nusikaltimas. Šiuo atveju neturi reikšmės, kurio iš nuteistųjų veiksmai buvo aktyvesni, kuris naudojo smurtą užpuolant ir apiplėšiant nukentėjusiąsias. Objektyviųjų požymių visuma patvirtina, jog nuteistieji veikė suderintai, siekdami vieno tikslo suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė veiksmų pasekmes.
Šalies argumentai
D. Š. skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai laikė įrodyta aplinkybę, jog D. Š. savo veiksmais palaužė nukentėjusiosios K. D. valią priešintis užpuolikams, nes ji aktyviai priešinosi ir gynė savo turtą, dėl ko T. S. rankinės iš jos nepagrobė. Aukštesnysis teismas su tokiu argumentu nesutinka ir pažymi, kad fizinis smurtas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti ir atėmimas galimybės nukentėjusiam asmeniui priešintis, yra atskiri ir savarankiški plėšimo sudėties požymiai, kurie pasireiškia skirtingais veiksmais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad smurto panaudojimas ar grasinimas jį panaudoti, sukėlęs nukentėjusiajam baimę ir dėl to sąlygiškai apribojęs jo galimybę priešintis, nelaikomas atėmimu galimybės priešintis ir pagal šį požymį veikos atskirai nekvalifikuotinos. Kaip matyti iš kaltinimo, jame nurodytas tik vienas iš paminėtų požymių - kad kaltinamieji <....> panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą <...>. Aukščiau aptartais bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nusikaltime dalyvavo penkių bendrininkų grupė, du kaltinamieji panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias, kiti trys kaltinamieji, tame tarpe D. Š. ir M. R., fizinio smurto panaudojimo metu stovėjo šalia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad nors apeliantai ir neatliko jokių aktyvių nusikalstamų veiksmų, tačiau M. R. ir D. Š. buvimas šalia, nukentėjusiosioms suvokiant, kad jie taip pat yra bendrininkų grupės nariai, atitinka grasinimą, t. y. psichologinį smurtą – vieną iš plėšimo požymių ir tokiu būdu apeliantų kartu su kitų kaltinamųjų naudojamu smurtu nukentėjusiosioms buvo sukurta bauginanti situacija, kurią jos suprato kaip realų grasinimą panaudoti fizinį smurtą, jei jos bandys priešintis. Nepaisant to, kad viena iš nukentėjusiųjų vis tik bandė pasipriešinti užpuolikui, neatiduodama savo rankinės, nustatytos objektyvios aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad visų bendrininkų bendrais veiksmais nukentėjusiųjų valia saugoti savo nuosavybę buvo palaužta.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija nesutinka su D. Š. skundo argumentu, kad nukentėjusiosios K. D. atžvilgiu plėšimas nebuvo baigtas, nes iš jos daiktai nebuvo pagrobti, todėl veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. Plėšimo sudėtis yra materiali ir todėl jis laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią. Tokiais atvejais, kai grobimo metu užvaldoma tik dalis turto, o kitos dalies nepavyksta pagrobti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, pagal susiklosčiusią teismų praktiką toks plėšimas laikomas baigtu, realiai užvaldžius bent dalį ketinto pagrobti turto. Šiuo atveju plėšimas abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo vykdomas vienu metu, turint vieningą tyčią ir tikslą, todėl kaltinimas suformuluotas ne dėl kiekvienos iš nukentėjusiųjų atskirai įvykdyto plėšimo, o kaltinamųjų veiksmus vertinant kaip vieną nusikalstamą veiką. Taigi, šiuo konkrečiu atveju kaltinamajam A. S. ištraukus iš P. K. rankų rankinę ir taip užvaldžius dalį turto, o T. S. nepavykus ištraukti rankinės iš kitos nukentėjusiosios K. D. rankų, t.y. kitos dalies, kurią taip pat turėjo tikslą užvaldyti, nepagrobus dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinamųjų valios, nes nukentėjusioji pasipriešino, laikytina, kad kaltinamųjų veika viso turto atžvilgiu kvalifikuota teisingai kaip baigtas nusikaltimas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmė apeliantams paskirta teisingai, vadovaujantis įstatymo nuostatomis, todėl tenkinti skundus ir taikyti D. Š. ir M. R. BK 93 str. nuostatas nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino visų aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės skyrimui reikšmę bei nustatydamas bausmės rūšį ir dydį. Paskirta bausmė yra adekvati padarytam nusikaltimui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Negalima sutikti su D. Š. ir M. R. apeliacinių skundų argumentais, kad buvo visos sąlygos taikyti jiems atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. sąlygos. Pagal BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinas sąlygas apeliantas atitinka, tačiau teismas pagrįstai nenustatė D. Š. ir M. R. bent vienos iš numatytų alternatyvių sąlygų, t.y., kad kaltinamasis būtų nukentėjusiųjų atsiprašęs ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlyginęs arba pašalines padarytą turtinę žalą, kad būtų pripažintas ribotai pakaltinamu arba kad būtų pripažinęs savo kaltę ir gailėtųsi padaręs nusikalstamą veiką arba būtų kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Teismas konstatavo, kad D. Š. ir M. R. savo kaltės nepripažino, įvykį stengėsi pateikti sau palankesniu aspektu, t.y. jie nebuvo nuoširdūs. Kadangi jie nepripažino padarę nusikaltimą, tai ir nesigaili dėl padaryto. Šios aplinkybės pagrįstai nedavė teismui pagrindo manyti, kad kaltinamieji suprato savo neteisėtą elgesį ir jį įvertino. Kaltinamieji taip pat nebandė spręsti jokių klausimų dėl galimai nukentėjusiosioms dėl įvykio patirtos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad nėra jokių pagrindų manyti, jog kaltinamieji D. Š. ir M. R. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų dėl ko padarė išvadą, kad nėra nustatyta ir jokių sąlygų, kurioms esant, kaltinamųjų atžvilgiu būtų galima taikyti BK 93 str.
Teismas įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumą, kaltinamųjų antraeilį vaidmenį nusikaltimo padaryme, taip pat jų asmenybes, kad neteisti, nusikaltimo padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu buvo nepilnamečiai, kaltinamuosius charakterizuojančią medžiagą, ir skyrė sankcijoje numatytą švelnesnę iš numatytų bausmių – areštą. Nustačius vieną jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisingai buvo paskirta kiek didesnė nei numatytas arešto bausmės vidurkis bausmė. Įvertinęs, kad kaltinamieji mokosi, yra BK 49 str. 5 d. numatyta sąlyga, apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą arešto bausmę jiems nustatyti atlikti poilsio dienomis.
A. S. apeliaciniu skundu prašo į paskirtos bausmės laiką įskaityti suėmimo išbūtą laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. S. nebuvo taikoma jokia kardomoji priemonė, nes jis tuo metu buvo suimtas ir jam suėmimas taikomas kitoje baudžiamojoje byloje. Pagal BK 66 str. į nuosprendžiu paskirtą bausmę turi būti įskaitytas suėmime išbūtas laikas, kuris kaltinamajam buvo taikytas toje byloje. Šiuo atveju skunde nurodytu laiku kaltinamajam taikant kardomąją priemonę – suėmimą ne šioje byloje, šis, suėmime išbūtas laikas negalėjo būti įskaičiuotas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų D. Š. ir jo atstovų V. Š. ir V. Š., M. R. ir jo atstovės A. R. bei A. S. apeliaciniai skundai atmestini, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. S., iki 2015 m. balandžio 24 d. turėtas išlaidas, kurias sudaro 28,95 euro dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, LAT nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. S. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. Š. ir jo atstovų V. Š. ir V. Š., nuteistojo M. R. ir jo atstovės A. R. bei nuteistojo A. S. apeliacinius skundus atmesti.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo A. S. nepriteisti.